Filmas: "Dievo sutvėrimai" / "God's Creatures"

 

Sveiki,

 

Pastaruoju metu nesu linkęs žiūrėti tamsias ir liūdnas šiaurietiškas dramas, kur vyksta itin dramatiški įvykiai, veikėjai neįstengia vieni kitų pakeisti, o jų būsenas iliustruoja kokia nors šalta į aštrias uolas besitrankanti jūra. Visgi pažiūrėjau airių filmą „Dievo sutvėrimai“ (angl. God's Creatures) (2022), kuris iš esmės įkūnija visa tai, ko iš tikrųjų vengiau. O vengiau, aišku, be reikalo, nes viskas su šio filmo atmosfera yra gerai, kaip tik papildo mūsų prasidėjusį tamsų ir niūrų lapkritį su smarkiais vėjais ir lietumi.

 

Istorija pasakoja apie mažą žvejų miestelį, kurio pagrindinėje žuvų išdarinėjimo fabrike dirba aktorės Emily Watson sukurta veikėja Ailyn. Darbas alinantis ir sudėtingas, reikalaujantis ištvermės. Atmosfera iškart fokusuojanti į sudėtingus socialinius žmones, kurie kabinasi į gyvenimą taip, kaip jiems pavyksta. Galiausiai Ailyn sužino, kad grįžo jos sūnus paklydėlis Brajenas. Motina besąlygiškai juo džiaugiasi, nes jaučia kaltę, jog tai ji kalta dėl to, kad kažkada Brajenas išvyko į Australiją. Filmas utriruotas į darbą, vos tik grįžęs Brajenas yra užverčiamas klausimais ir spaudimu, jog tuoj privalo dirbti, užsidirbti ir eiti į priekį (kažkas labai lietuviško, ar ne?). Šioms šeimoms darbas yra visa ko pamatas, todėl Brajenas imasi austrių verslo, tiesa, kiek nelegaliai, su motinos pagalba, kol vieną dieną neateina skundas, jog galimai Brajenas išprievartavo merginą ir tada motinos pasaulis suvyruoja...

 

Viskas su šiuo filmu tvarkoje, tačiau tenka pripažinti, jog jis labai slogus visomis prasmėmis. Žemi violončelės garsai, prislopintos šiaurietiškos spalvos, tamsi ir šalta jūra, sunkus darbas žuvų fabrike, sudėtingi tėvų ir vaikų santykiai, lėtumas, miestelio žmonių skersuojantys žvilgsniai. Galima sakyti, jog kartu tai viskas, kas šalčiausia ir sudėta į šį filmą, bet iš kitos pusės viskas pateisinama ir iliustratyvu. Šiaip labai mėgstu užgimusį kino naująjį liūtą Paul Mescal, tačiau šis filmas iš esmės aktorės Emily Watson smuikelis, ji čia svarbiausia ir jos sukurtas motinos paveikslas, sakyčiau, įkūnija tai, ką paprastai mėgsta motinos tokiuose prasikaltusio vaiko filmuose – ginti vaiką iki tol, kol nukrenta abejonės kaukė. Tam tikra prasme filmas pateisina savo pavadinimą, tik šįkart Ailyn sukūrė savo vaiką ir nesugebėjo jam perteikti visko, kas geriausia, nes tikriausiai buvo per naivi ir neatidi, todėl ją ištinka Medėjos likimas.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 6.0 

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nekalbėk apie blogį" / "Speak No Evil"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Britų režisierius James Watkins kino industrijoje jau seniai įsitvirtinęs kaip siaubo trilerių kūrėjas. Man asmeniškai teko matyti „Rojaus ežeras“ (2008) bei „Moteris, pasirengusi juodai“ (2012) filmus ir režisierius, nors sukurdavo intriguojančias ir įtempto siužeto scenas, nėra kažin kuo labai išskirtinis ar unikalus. Visiškai nežinojau ko tikėtis iš jo naujausio ir gan gerai kritikų ir žiūrovų vertinamo naujausio darbo „Nekalbėk apie blogį“ (angl. Speak No Evil) (2024). Kadangi pastaruoju metu dairausi įtraukių trilerių, nieko pernelyg apie filmą nesidomėjęs nusprendžiau pažiūrėti.

 

Ir šast! Jau nuo pat pirmųjų scenų įspėjau, kad visai neseniai buvau matęs alternatyvią istoriją. Pasirodo, režisierius dirbo su tuo pačiu danų scenaristu ir režisieriumi Christian Tafdrup, kuris prieš kelerius metus sukūrė filmą lietuvišku pavadinimu „Svečiuose“ (2022), kurį rodė vienas iš populiariųjų mūsų kino festivalių. Filmas perdirbinys pagal britų kino kalbą pasakoja apie dviejų šeimų draugystę, užsimezgusią kurorte. Galiausiai viena iš jų pasikviečia pas save į ūkį kitą šeimą ir pradeda juos svetingai globoti. Staiga tas svetingumas perauga į sunkiai „suvirškinamą“ psichologinį smurtą, vegetarė moteris dėl svetingumo ryžtasi valgyti mėsą, o dukrą paguldo baisioje palėpėje su kitos šeimos sūnumi. Galiausiai kasdien įtampa vis auga, o šeimininkai ima panašėti į psichopatus smurtautojus. Jų kurčiasis sūnus netrukus ima duoti keistus ženklus...

 

Šiaip nežinant filmo pirmtako, šis gali būti vertinamas labai gerai. Manau, režisieriui pavyko perteikti šios istorijos išskirtinumą, nuotaiką ir trikdančias emocijas, tačiau tenka pripažinti, kad visgi danų versija buvo savitesnė, tamsesnė ir unikalesnė. Anuomet tai buvo vienas geriausių mano matytų tų metų įtempto siužeto trilerių, nors jis taip pat ne visiems įtiko. Visgi britiškoji versija, nors nestokoja įtampos, tačiau pasiduoda britiška kino kalba, žaidžia komercinio kino dėsniais ir tai rodo tam tikri siužetiniai pakeitimai. Labiausiai nustebino pakeista pabaiga, kuri aiškiai užbaigia istoriją, sudėlioja prasminius aiškumus, o danų versija labiau šokiruoja, ji palieka atvirus klausimus, galimybei, jog blogis niekada negali būti įveiktas ir jis visada egzistuos, nes, kaip žinia, šeimai danų versijoje nepasisekė, o štai britai nusprendė žaisti pagal Holivudo dėsnius, kuriame pasaulis visada išsprendžia visus klausimus ir gėris nugali blogį, kad ir vienam iš veikėjų lūžus kojai.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paskutinė Demetros kelionė" / "The Last Voyage of the Demeter"

 Sveiki,

Stokerio „Drakulos“ veikėjas yra vienas iš tų daugiausiai Holivude ekranizuojamų personažų. Tiesą sakant, kai kurios istorijos labai nutolusios nuo knygos. Režisieriai ir scenaristai visaip dar bando išpešti iš Drakulos komercinės sėkmės ir pripildyti kino sales siaubo, tik, kaip žinia, iš tų pastangų dažnai išeina ne siaubas, o nesusipratimas, parodijos, klišių kruša. Naujausią bandymą šiemet su Drakula mėgina ambicingas režisierius  André Øvredal, kuriam kine yra pavykę sukelti šiurpuliukų. Jo režisuotas filmas „Skrodimas“ (2016), kiek mena atmintis, buvo gan neblogas vidutinių komercinių siaubo filmų kategorijoje, tad smalsumas vedė pasižiūrėti, ką naujo sukūrė kino kūrėjas.

Naujausias filmas vadinasi „Paskutinė Demetros kelionė“ (angl. The Last Voyage of the Demeter) (2023) pasakoja apie 1897 metus, kada dar mediniu senoviniu laivu iš Bulgarijos  uostamiesčio Varnos išplaukia laivas Demetra. Nuo pat pradžių režisierius bando kurti XIX amžiaus kelionių atmosferą ir jam, tiesą sakant, neblogai pavyksta. Atrodo, jog projektas sulaukęs pakankamai finansavimo, kad galėtų užpildyti erdves kompiuterine grafika bei perteikti laikmečio kostiumus, dekoracijas, atmosferą. Laive, žinome, viskas vyksta pagal standartus. Ilgoje kelionėje iš Varnos į Londoną vyksta pirmiausia gyvūnų žudynės, vėliau ir pačių jūreivių, nes Drakulai, kuris keliauja toje dėžėje, reikia nuolat maitintis.

Tiesa, nesitikėkite gražaus ir romantizuoto bei hiperseksualaus vampyro, kokius galite matyti seriale „Vampyro dienoraštis“. Filmas laikosi Drakulo klasikinio įvaizdžio (prisimenant „Nosferatas“ nebyliojo kino išraiškas), tačiau šįkart kino kūrėjai Drakulą padarė dar labiau atnžmogiu, kone sukryžmino klasikinį Drakulą su ateivių pilkių išvaizda ir perteikė gerą monstriškumą. Visgi filmo techninė dalis ir raiškos yra stipriausia, ką kūrėjas „išspaudžia“, visgi pats siužetas primityvokas, nuspėjamas ir nelabai lieka intrigos, nes jau filmo pradžioje parodomos Demetros būsimos nuolaužos. Klausimas: ar pats Drakula išgyveno ir pateko į Londoną? Tiesą sakant, nelabai ir rūpi, nes iš esmės kuriant filmą XXI amžiuje norisi nevienkrypčio ir plokščio siužeto su mirčių statistiniu algoritmu, o kokio nors, kaip sako liaudis, „paturbinto“ siužeto, kuriame būtų kelios laiko linijos, nenuspėjamos kelionės laiku (mindfuck niuansų) ir to, ką galėtume pavadinti netikėtų istorijų vingiais. Būtent to šiam filmui labiausiai ir stigo. Tam tikra prasme, tradicija kine ne visada suveikia.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 6.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Lakštingala" / "The Nightingale"

 

Sveiki,

 

Australų režisierė Jennifer Kent tikriausiai daugeliui kinomanų ir siaubo filmų gerbėjų įsirėžė atmintin tada, kai pasauliui pristatė kitonišką siaubo filmą „Babadukas“ (2016), kuris metai iš metų linksniuojamas per Helovyno šventes ir tampa pamažu siaubo kino klasikos baubu. Po kelerių metų režisierė pristatė filmą „Lakštingala“ (angl. The Nightingale) (2018), kurio scenarijų ji pati ir parašė. Tikriausiai šio filmo nebūčiau matęs, jeigu ne atsitiktinė Havajuose gyvenančios lietuvių rašytojos Vaivos Rykštaitės rekomendacija viename sinefiliniame facebook puslapyje. Nutariau pasižiūrėti.

Istorija mus nukelia į besikuriančios civilizuotos Australijos kraštovaizdį, kur skurdžiai gyvenantys imigrantai gyventojai medžioja vietinius aborigenus, tarpusavyje elgiasi neadekvačiai žiauriai, o žmogus žmogui, atsižvelgiant į jo kilmę, tėra viso labo tik nuosavybė. Australiją valdo britų kolonijos patriarchatas, o čia kažkada atgabenti airių ir kiti britų belaisviai (už bausmę) jau kuris laikas įsitvirtinę šiose žemėse. Iš dalies tai aborigenų genocido kontekste moters išniekinimo, pažeminimo, vaikžudystės ir vyržudystės istorija, perteikta gotikinėmis (šiaip jau Australijai nebūdingomis) spalvomis, kurios man šiek tiek priminė Jane Campion kultinį filmą „Fortepijonas“ (1993). Smurtinėmis scenomis grįsta filmo pradžiai didžiai įtrauki, nes čia pajungiamos nūdienos #metoo aktualijos, feminizmas, bevalė moteris ir socialinė nelygybė, kur tiesa ir teisingumas, lygybė ir sąžiningumas neturi nieko bendra su valdžios galios pozicijomis.

 

Galiausiai po smurtinių scenų pasineriame į jaunos moters beprotybę, kuri ant arklio su aborigenu leidžiasi paskui savo smurtautojus. Ko? Žudyti? Keršyti? Nušauti? Pasižiūrėti į akis? Iš pradžių atrodo, kad pyktis ir kerštas valdo moterį, bet kaskart priartėjusi prie tikslo, ji ima ir pasielgia (kaip čia pasakius?) netarantiniškai ir neholivudiškai. Sutrikusi moters psichika tikriausiai yra stipriausias šio filmo efektas, taip pat išskirčiau vizualumą ir atmosferą, tačiau prievartos scenos ir kontekstai atrodo šiek tiek įtartinai manipuliatyvūs, skirti tinginiaujančiam ir sudirginimo besitikinčiam žiūrovui.

 

Po serialo „Tarnaitės pasakojimo“ ir kitų „žiaurių“ serialų, kuriuose vaizduojama moterų ir etninė segregacija, šis filmas atrodo kaip iš to paties klėčio ir to paties kurpaliaus. Žinoma, tai veikia, ypač, jeigu turite vaikų ir žinote, kad dėl jų galite padaryti viską, tačiau toji smurto-keršto-genocido-neteisybės tema besikuriančiuose laikiniuose Vakaruose, ar šiuo atveju Australijoje, atrodo, kad veikia tos pačios idėjos ir intencijos. Šokiruoja nebent išskirtinai poetiška ir sakrali pabaiga, kai du veikėjai pasitinka kylančią saulę, o jų dialogai (ir šiaip per visą filmą) ritmiškai balansavę tarp šnekamosios ir literatūrinės kompozicijos, sudvelkė absoliučiu statišku „Dainų dainelės“ stiliaus pabaigtuvėmis. Ar tikrai to reikėjo tokiai šiurpiai istorijai? Aš nežinau, tačiau toji viltis ir kylanti saulė – utopija, skrydis į emocijas, kurių nedavė pats filmas (tarsi atsiprašoma). O tai yra senas geras tokio žanro triukas, numaldyti žiūrovo aistras ir kad filmas nesibaigtų šekspyriškai, nors atpildo, kaip ir galėjome tikėtis, sulaukė visi piktadariai, o nepažabota moters stiprybė (kaip netikėta!) vėlei feministiškai išvedė visus į teisingą pergalę patriarchalinės visuomenės sūkuryje, kas, žinoma, neatitinka istorinės tikrovės. Beveik „Ksena – karingoji princesė“, kuri nemokėjo muštis, bet karą visgi laimėjo vien savo teisingos motiniškos intuicijos ir vertybinių nuostatų dėka. Absoliučiai subalansuotas „teisingas“ filmas šių dienų teisuoliams.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.3

 

Jūsų Maištinga Siela