Filmas: "Lakštingala" / "The Nightingale"

 

Sveiki,

 

Australų režisierė Jennifer Kent tikriausiai daugeliui kinomanų ir siaubo filmų gerbėjų įsirėžė atmintin tada, kai pasauliui pristatė kitonišką siaubo filmą „Babadukas“ (2016), kuris metai iš metų linksniuojamas per Helovyno šventes ir tampa pamažu siaubo kino klasikos baubu. Po kelerių metų režisierė pristatė filmą „Lakštingala“ (angl. The Nightingale) (2018), kurio scenarijų ji pati ir parašė. Tikriausiai šio filmo nebūčiau matęs, jeigu ne atsitiktinė Havajuose gyvenančios lietuvių rašytojos Vaivos Rykštaitės rekomendacija viename sinefiliniame facebook puslapyje. Nutariau pasižiūrėti.

Istorija mus nukelia į besikuriančios civilizuotos Australijos kraštovaizdį, kur skurdžiai gyvenantys imigrantai gyventojai medžioja vietinius aborigenus, tarpusavyje elgiasi neadekvačiai žiauriai, o žmogus žmogui, atsižvelgiant į jo kilmę, tėra viso labo tik nuosavybė. Australiją valdo britų kolonijos patriarchatas, o čia kažkada atgabenti airių ir kiti britų belaisviai (už bausmę) jau kuris laikas įsitvirtinę šiose žemėse. Iš dalies tai aborigenų genocido kontekste moters išniekinimo, pažeminimo, vaikžudystės ir vyržudystės istorija, perteikta gotikinėmis (šiaip jau Australijai nebūdingomis) spalvomis, kurios man šiek tiek priminė Jane Campion kultinį filmą „Fortepijonas“ (1993). Smurtinėmis scenomis grįsta filmo pradžiai didžiai įtrauki, nes čia pajungiamos nūdienos #metoo aktualijos, feminizmas, bevalė moteris ir socialinė nelygybė, kur tiesa ir teisingumas, lygybė ir sąžiningumas neturi nieko bendra su valdžios galios pozicijomis.

 

Galiausiai po smurtinių scenų pasineriame į jaunos moters beprotybę, kuri ant arklio su aborigenu leidžiasi paskui savo smurtautojus. Ko? Žudyti? Keršyti? Nušauti? Pasižiūrėti į akis? Iš pradžių atrodo, kad pyktis ir kerštas valdo moterį, bet kaskart priartėjusi prie tikslo, ji ima ir pasielgia (kaip čia pasakius?) netarantiniškai ir neholivudiškai. Sutrikusi moters psichika tikriausiai yra stipriausias šio filmo efektas, taip pat išskirčiau vizualumą ir atmosferą, tačiau prievartos scenos ir kontekstai atrodo šiek tiek įtartinai manipuliatyvūs, skirti tinginiaujančiam ir sudirginimo besitikinčiam žiūrovui.

 

Po serialo „Tarnaitės pasakojimo“ ir kitų „žiaurių“ serialų, kuriuose vaizduojama moterų ir etninė segregacija, šis filmas atrodo kaip iš to paties klėčio ir to paties kurpaliaus. Žinoma, tai veikia, ypač, jeigu turite vaikų ir žinote, kad dėl jų galite padaryti viską, tačiau toji smurto-keršto-genocido-neteisybės tema besikuriančiuose laikiniuose Vakaruose, ar šiuo atveju Australijoje, atrodo, kad veikia tos pačios idėjos ir intencijos. Šokiruoja nebent išskirtinai poetiška ir sakrali pabaiga, kai du veikėjai pasitinka kylančią saulę, o jų dialogai (ir šiaip per visą filmą) ritmiškai balansavę tarp šnekamosios ir literatūrinės kompozicijos, sudvelkė absoliučiu statišku „Dainų dainelės“ stiliaus pabaigtuvėmis. Ar tikrai to reikėjo tokiai šiurpiai istorijai? Aš nežinau, tačiau toji viltis ir kylanti saulė – utopija, skrydis į emocijas, kurių nedavė pats filmas (tarsi atsiprašoma). O tai yra senas geras tokio žanro triukas, numaldyti žiūrovo aistras ir kad filmas nesibaigtų šekspyriškai, nors atpildo, kaip ir galėjome tikėtis, sulaukė visi piktadariai, o nepažabota moters stiprybė (kaip netikėta!) vėlei feministiškai išvedė visus į teisingą pergalę patriarchalinės visuomenės sūkuryje, kas, žinoma, neatitinka istorinės tikrovės. Beveik „Ksena – karingoji princesė“, kuri nemokėjo muštis, bet karą visgi laimėjo vien savo teisingos motiniškos intuicijos ir vertybinių nuostatų dėka. Absoliučiai subalansuotas „teisingas“ filmas šių dienų teisuoliams.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.3

 

Jūsų Maištinga Siela