Filmas: "Šv. Agota" / "St. Agatha"

Sveiki,

 

Dar vienas seniesiems metams besibaigiant pamatytas siaubo filmas tapo Darren Lynn Bousman režisuotas siaubo trileris „Šv. Agota“ (angl. St. Agatha) (2018). Režisierius per savo gyvenimą sukūrė ne vieną siaubo kino hitą, bet labiausiai išgarsėjo kaip antros, trečios ir ketvirtos „Pjūklo“ dalies režisierius. Šįkart jis kuria filmą, apgaubta gotiškomis religinėmis spalvomis ir remiasi 251 mūsų eros metais Sicilijoje nukankintos šventosios Agotos istorija, tačiau su pačia šventąja nelabai ką bendro ir turi, todėl kiek keista, kodėl filmas remiasi būtent ja. Šventoji Agota buvo kilminga romėnė, priėmusi krikščionybę, todėl nusprendė likti skaisti, už tai ją romėnai įmetė į viešnamį, vėliau nupjovė krūtis ir sudegino. Pagrindiniai šiame filme veikėjai – tai jaunos merginos, kurios tėvų atvesdintos į vienuolyno seseriją bando pagimdyti kūdikius ir atgal grįžti į socialinį gyvenimą. Filme vaizduojamas maždaug šeštas-septintas dešimtmetis, kada visuomenė itin smerkdavo vienišas jaunas motinas, lipindama nuodėmingųjų etiketes.

 

Pagrindinė veikėja Marija taip pat atvyksta į vienuolyną ir sutinka čia pasilikti, laikytis griežtų ir kiek keistų vienuolių įstatymų, kol pagimdys, tačiau netrukus ji sužino, kad po griežtomis sutanomis slepiasi korumpuotų moterų organizacija, kurios pardavinėja kūdikius, o čionai atvykėlės tapo griežto režimo vergėmis. Mariją uždaro į karstą, apsvaigina narkotikais ir paverčia ją Agota. Tiesa, visą įtemptą filmą, kuris, nepaisant keistenybių, įtraukia ir paverčia istoriją siaubą keliančiu įkaitų trileriu, kelia ir tam tikrų abejonių. Visgi man kiek nelogiškas pasirodė vyresniosios sesers malonus bendravimas su būsimąja Agota, viskas perteikia palaipsniui, nors pačios nesibodi vaikščioti su šaunamaisiais ginklais ir grasinti atvirai, todėl man kiek nesuprantamas tas cirkas: kam merginas uždaryti karste, haliucinogeniniais vaistais svaiginti, perteikti viską kaip satanistinių vienuolių šou, kai akivaizdžiai tai teroristinė organizacija, kuri sėdi salone ir skaičiuoja pinigus. Kam toms vienuolėms nemiegoti naktį ir atlikti nefunkcionuojančius ritualus, jeigu jos neturi apskritai jokio santykio su tikėjimu ar satanizmu? Juk užtektų tiesiog pagrasinti ginklu ir būtų kur kas praktiškiau...

 

Žinoma, be to religinio šou filmas netektų dvasios ir atmosferos. Iš fragmentų besijungianti pačios Marijos-Agotos kaltės dėl mirusio broliuko istorija apskritai atrodo baisus stereotipas. Na kodėl visas tokias mergaites panašiuose filmuose vienija tas keistai subanalintas kaltės jausmas dėl kažkieno mirties? Tam personažui apskritai nieko neduoda, o veikiau sukuria dirbtinumą ir erzinantį stereotipą. Nepaisant tam tikrų turinio keblumo ir pagrindinės veikėjos biografijos klišių, filmas ganėtinai įtraukiantis, išlaikantis įtampą, daug dėmesio skirta nėščiųjų žeminimui ir kankinimams, kurie neatrodo jau tokie vaikiški, pavyzdžiui, suvalgyti savo vėmalus. Kur kas absurdiškesnis sprendimas buvo vienai merginai nusikirpti liežuvį, kai galėjo išvykti iš vienuolyno. Bet kuris protaujantis žmogus būtų pasiėmęs lagaminą ir išvykęs, tačiau filmui reikia efektų, todėl turime iš esmės siaubo šou su trilerio elementais, kuriame logikos pasigendama, tačiau kaip smagu žiūrėti į tą sadistinį spektaklį ir galvoti: o jeigu iš tikrųjų žmonės būtų tokie buki, kaip tame filme, tada būtų tikriausiai amen.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 4.9

 

Jūsų Maištinga Siela