Filmas: "Mudu" / "Together"

 

Sveiki,

 

Jau seniai nebetikiu internete sklandančiais užrašais prie anonsų ir plakatų kaip, pvz., „geriausias metų siaubo filmas, kokio visi tikisi!“. Šią karūną komerciškai savinasi kone kas antras vidutinis siaubo filmas, tačiau nustebino, kad šįkart tiek žiūrovai, tiek kino kritikai neliko abejingi režisieriaus Michael Shanks naujausiam siaubo darbui „Mudu“ (angl. Together) (2025). Nuomonės viešojoje erdvėje sutapo, o ir idėja jau man asmeniškai pasirodė įdomi, tad nusprendžiau pats įsitikinti, kokio masto šis naujas siaubo filmas.

 

Istorija pasakoja apie jauną amerikiečių porą, kuri jau santykiuose 10 metų, bet vis dar nesusituokę. Milė – į gyvenimą realistiškai besikabinanti mokytoja, Timas – muzikos kūrėjas, jau 10 metų įstrigęs negalėdamas kurti. Pora persikelia į nuosavą namą priemiestyje, tačiau jau akivaizdu, kad Timui toli gražu ne santykių kūryba svarbiausia, o karjera. Iš pažiūros pora šaltoka, nesusikalbanti, seniai lovoje praradusi intymumą ir susidomėjimą... Vieną dieną savo namo miškelyje jie patenka į paslaptingą urvą, ten atsigeria iš šaltinio vandens ir prasideda siurrealistinės siaubo detalės, t. y. pora mažu jaučia vienas kito trauką ir prilipę aistros momente jie nebegali atsiklijuoti, jiedu tarsi suauga, patys nežinodami kas, kaip ir kodėl.

 

Filmas remiasi okultizmu, juodomis mišiomis ir senovės Antikos mitologija, kad iš tikrųjų kadaise dievai neva sukūrę žmones po du ir tik vėliau įvykęs atsiskyrimas, kitaip sakant, atskirtos dvi sielos per kūną yra pasmerktos klajoti pasaulyje ir ieškoti viena kitos. Iš čia kyla visa filmo genezė, tačiau jos realizavimas lėkštas, paviršutiniškas, elementarus. Labiausiai šįkart strigo ne siaubo idėja, nors ir ji šlubuoja, kiek pagrindinių veikėjų psichologija ir santykiai. Tiek Milė, tiek Timas „tamposi“ dėl prisirišimo, akivaizdu, kad pora neturi perspektyvos, abu keistai ir neadekvačiai reaguoja į stebuklinius niuansus, nesikreipia pagalbos, tiesą sakant, nieko nedaro, kad išsikviestų bent policiją (!?), geriau įdomumo dėlei patys „apsipjaustys“ pjūklu. Kitas niuansas – kadangi Milė ir taip jau pajuto, kad nenori būti su Timiu, pabaigoje jie išlieka sąmoningi ir trokšta susijungti, nes staiga kitoje saulės šviesoje po 10 metų atšalimo nei iš šio, nei iš to pareiškia, kad besąlygiškai myli vienas kitą, todėl, velnias mato, susijunkime ir būkime palaimoje. EĮTIKINO NĖ PRO KUR!

 

Filmas išties vietomis nejaukus, vietomis pavykęs, turi idėją ir genezę, tačiau visumoje „Mudu“ nesujaudina, nepaliečia, nesujaukia smegenų, nereikia nieko papildomai guglinti, kad išsiaiškintum, nekelia net... diskusijų, vien tik keistą vidutinio siaubo filmo sukurtą emocinį foną, kuris greitai išblėsta ir pasimiršta. Ar pateisino metų geriausio siaubo filmo liaupsę? Tikrai ne. Bet „Mudu“ nėra ir labai prastas. Man regis, filmo idėją buvo galima plėtoti įdomiau, plačiau, intelektualiau, tačiau vėlgi... orientyras – masinis žiūrovas, kuriam negalima pernelyg sudėtingai. Tai filmas, sakyčiau, išėjo labai vidutinis.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikųv idurkis: 75/100

IMDb: 6.8

 

Maištinga Siela

Filmas: "Lakštingala" / "The Nightingale"

 

Sveiki,

 

Australų režisierė Jennifer Kent tikriausiai daugeliui kinomanų ir siaubo filmų gerbėjų įsirėžė atmintin tada, kai pasauliui pristatė kitonišką siaubo filmą „Babadukas“ (2016), kuris metai iš metų linksniuojamas per Helovyno šventes ir tampa pamažu siaubo kino klasikos baubu. Po kelerių metų režisierė pristatė filmą „Lakštingala“ (angl. The Nightingale) (2018), kurio scenarijų ji pati ir parašė. Tikriausiai šio filmo nebūčiau matęs, jeigu ne atsitiktinė Havajuose gyvenančios lietuvių rašytojos Vaivos Rykštaitės rekomendacija viename sinefiliniame facebook puslapyje. Nutariau pasižiūrėti.

Istorija mus nukelia į besikuriančios civilizuotos Australijos kraštovaizdį, kur skurdžiai gyvenantys imigrantai gyventojai medžioja vietinius aborigenus, tarpusavyje elgiasi neadekvačiai žiauriai, o žmogus žmogui, atsižvelgiant į jo kilmę, tėra viso labo tik nuosavybė. Australiją valdo britų kolonijos patriarchatas, o čia kažkada atgabenti airių ir kiti britų belaisviai (už bausmę) jau kuris laikas įsitvirtinę šiose žemėse. Iš dalies tai aborigenų genocido kontekste moters išniekinimo, pažeminimo, vaikžudystės ir vyržudystės istorija, perteikta gotikinėmis (šiaip jau Australijai nebūdingomis) spalvomis, kurios man šiek tiek priminė Jane Campion kultinį filmą „Fortepijonas“ (1993). Smurtinėmis scenomis grįsta filmo pradžiai didžiai įtrauki, nes čia pajungiamos nūdienos #metoo aktualijos, feminizmas, bevalė moteris ir socialinė nelygybė, kur tiesa ir teisingumas, lygybė ir sąžiningumas neturi nieko bendra su valdžios galios pozicijomis.

 

Galiausiai po smurtinių scenų pasineriame į jaunos moters beprotybę, kuri ant arklio su aborigenu leidžiasi paskui savo smurtautojus. Ko? Žudyti? Keršyti? Nušauti? Pasižiūrėti į akis? Iš pradžių atrodo, kad pyktis ir kerštas valdo moterį, bet kaskart priartėjusi prie tikslo, ji ima ir pasielgia (kaip čia pasakius?) netarantiniškai ir neholivudiškai. Sutrikusi moters psichika tikriausiai yra stipriausias šio filmo efektas, taip pat išskirčiau vizualumą ir atmosferą, tačiau prievartos scenos ir kontekstai atrodo šiek tiek įtartinai manipuliatyvūs, skirti tinginiaujančiam ir sudirginimo besitikinčiam žiūrovui.

 

Po serialo „Tarnaitės pasakojimo“ ir kitų „žiaurių“ serialų, kuriuose vaizduojama moterų ir etninė segregacija, šis filmas atrodo kaip iš to paties klėčio ir to paties kurpaliaus. Žinoma, tai veikia, ypač, jeigu turite vaikų ir žinote, kad dėl jų galite padaryti viską, tačiau toji smurto-keršto-genocido-neteisybės tema besikuriančiuose laikiniuose Vakaruose, ar šiuo atveju Australijoje, atrodo, kad veikia tos pačios idėjos ir intencijos. Šokiruoja nebent išskirtinai poetiška ir sakrali pabaiga, kai du veikėjai pasitinka kylančią saulę, o jų dialogai (ir šiaip per visą filmą) ritmiškai balansavę tarp šnekamosios ir literatūrinės kompozicijos, sudvelkė absoliučiu statišku „Dainų dainelės“ stiliaus pabaigtuvėmis. Ar tikrai to reikėjo tokiai šiurpiai istorijai? Aš nežinau, tačiau toji viltis ir kylanti saulė – utopija, skrydis į emocijas, kurių nedavė pats filmas (tarsi atsiprašoma). O tai yra senas geras tokio žanro triukas, numaldyti žiūrovo aistras ir kad filmas nesibaigtų šekspyriškai, nors atpildo, kaip ir galėjome tikėtis, sulaukė visi piktadariai, o nepažabota moters stiprybė (kaip netikėta!) vėlei feministiškai išvedė visus į teisingą pergalę patriarchalinės visuomenės sūkuryje, kas, žinoma, neatitinka istorinės tikrovės. Beveik „Ksena – karingoji princesė“, kuri nemokėjo muštis, bet karą visgi laimėjo vien savo teisingos motiniškos intuicijos ir vertybinių nuostatų dėka. Absoliučiai subalansuotas „teisingas“ filmas šių dienų teisuoliams.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.3

 

Jūsų Maištinga Siela