Filmas: "Nekalbėk apie blogį" / "Speak No Evil"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Britų režisierius James Watkins kino industrijoje jau seniai įsitvirtinęs kaip siaubo trilerių kūrėjas. Man asmeniškai teko matyti „Rojaus ežeras“ (2008) bei „Moteris, pasirengusi juodai“ (2012) filmus ir režisierius, nors sukurdavo intriguojančias ir įtempto siužeto scenas, nėra kažin kuo labai išskirtinis ar unikalus. Visiškai nežinojau ko tikėtis iš jo naujausio ir gan gerai kritikų ir žiūrovų vertinamo naujausio darbo „Nekalbėk apie blogį“ (angl. Speak No Evil) (2024). Kadangi pastaruoju metu dairausi įtraukių trilerių, nieko pernelyg apie filmą nesidomėjęs nusprendžiau pažiūrėti.

 

Ir šast! Jau nuo pat pirmųjų scenų įspėjau, kad visai neseniai buvau matęs alternatyvią istoriją. Pasirodo, režisierius dirbo su tuo pačiu danų scenaristu ir režisieriumi Christian Tafdrup, kuris prieš kelerius metus sukūrė filmą lietuvišku pavadinimu „Svečiuose“ (2022), kurį rodė vienas iš populiariųjų mūsų kino festivalių. Filmas perdirbinys pagal britų kino kalbą pasakoja apie dviejų šeimų draugystę, užsimezgusią kurorte. Galiausiai viena iš jų pasikviečia pas save į ūkį kitą šeimą ir pradeda juos svetingai globoti. Staiga tas svetingumas perauga į sunkiai „suvirškinamą“ psichologinį smurtą, vegetarė moteris dėl svetingumo ryžtasi valgyti mėsą, o dukrą paguldo baisioje palėpėje su kitos šeimos sūnumi. Galiausiai kasdien įtampa vis auga, o šeimininkai ima panašėti į psichopatus smurtautojus. Jų kurčiasis sūnus netrukus ima duoti keistus ženklus...

 

Šiaip nežinant filmo pirmtako, šis gali būti vertinamas labai gerai. Manau, režisieriui pavyko perteikti šios istorijos išskirtinumą, nuotaiką ir trikdančias emocijas, tačiau tenka pripažinti, kad visgi danų versija buvo savitesnė, tamsesnė ir unikalesnė. Anuomet tai buvo vienas geriausių mano matytų tų metų įtempto siužeto trilerių, nors jis taip pat ne visiems įtiko. Visgi britiškoji versija, nors nestokoja įtampos, tačiau pasiduoda britiška kino kalba, žaidžia komercinio kino dėsniais ir tai rodo tam tikri siužetiniai pakeitimai. Labiausiai nustebino pakeista pabaiga, kuri aiškiai užbaigia istoriją, sudėlioja prasminius aiškumus, o danų versija labiau šokiruoja, ji palieka atvirus klausimus, galimybei, jog blogis niekada negali būti įveiktas ir jis visada egzistuos, nes, kaip žinia, šeimai danų versijoje nepasisekė, o štai britai nusprendė žaisti pagal Holivudo dėsnius, kuriame pasaulis visada išsprendžia visus klausimus ir gėris nugali blogį, kad ir vienam iš veikėjų lūžus kojai.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Iksmenai: Tamsusis Feniksas" / "Dark Phoenix"

Sveiki,

Tikriausiai reiktų save vadinti „Iksmenų“ gerbėju, nes pastebiu, kad anksčiau ar vėliau vis tiek sužiūriu visus „Iksmenų“ serijos filmus. Pernai pasirodęs filmas „Iksmenai: Tamsusis Feniksas“ (angl. Dark Phoenix) (2019) šioje puikioje komiksų herojų serijoje, kaip supratau, kiek nuvylė savo gerbėjus. Ir ne dėl to, kad kino kritikai nepagailėjo strėlių, bet ir patys žiūrovai gana kritiškai vertina šį filmą. Įtartinai mažas IMDb lankytojų suformuotas reitingas, tačiau neįnoringam vakarui, manau, filmas visai neblogai žiūrisi.

Visų pirma, šio filmo serija skirta iksmenei Jean Grey, kuri visada turėjo problemų su savo minčių galios kontrole ir buvo tikra rakštis subinėje. Nepaisant to, ji viena galingiausių iksmenių, o jos tikroji galia pasireiškia būtent šiame filme, kai vienoje gelbėjimo operacijoje į ją įsikūnija per Visatą keliaujanti viską griaunanti energija ir Jean iš esmės tampa naujų vidinių galių savininke, kurios kontrolė priklauso nuo jos gyvenimo kokybės ir, kaip galima tikėtis, nuo jos vaikystėje patirtos traumos. Pagrindinis vaidmuo patikėtas „Sostų karų“ žvaigždei Sophie Turner, kuriai labai tiko šis dramatiškas vaidmuo, tačiau bet kokiu atveju jos aktorinį talentą gožia esminis aktorės grožis. Kad ir kaip čia autoriai bandytų pritemti Jean Grey asmeninę patirtį, traumą ir galiausiai „pasveikimą“, Jean Grey kaip veikėja man atrodo vis tiek ganėtinai stacionari, gal čia ne tiek ir aktorės kaltė, kiek, sakykim, nedėkingas komikso žanras, kuris labai plokščias.

Užtenka pasiklausyti vieno kito epizodo, kaip kalba veikėjai, ir supranti, kad jie kalba komikso „debesėliais“, tiesmukai, pernelyg aiškiai „atidirbtai“, kad net penkiamečiui turėtų būti aišku. Visgi filmas vizualus produktas su gerai išreikšta viena pagrindine mintimi, kad pasiaukojimas ir savęs sunaikinimas yra aukščiausia žmogiškumo pasireiškimo forma, kuri teikia vidinės galios ir stiprybės kaip žmonių rasei. Tą, regis, nesuprato invazinė ateivių rūšis, nusileidusi į Žemę sumedžioti Jean Grey. Visgi filmas „nupieštas“ ant vienos primityvokos siužetinės linijos. Viskas lyg ir gražu, netgi įdomu, netgi stebina retsykiais, pvz., kaip aktorės J. Chastain sukurta blogiete mušasi ant traukinio, iš jo iškrenta, o aukštakulniai nė nenusibrozdina, tarsi viskas būtų ant podiumo. Turinys pernelyg nuobodus, asmenybės raidos nepajutau, kelios „gatvinės“ grumtynės tarp skirtingų rasių, primityvios Magneto keršto akcijos, savotiški neįtikinantys gerųjų ir blogųjų veikėjų karai ir pabaigoje – volia! – turime dar finale ir pikniką Paryžiuje, pasiūlymą žaisti šachmatais.

Suprantu, kodėl ankstesnės dalys atrodė stipresnės. Visų pirma, jos turėjo didesnę operacijos misiją, buvo kur kas dinamiškesnės, jautėsi suvaldyti veikėjai su savo asmeninėmis istorijomis, o „Tamsusis Feniskas“ atrodo kur kas plokštenis, siauresnis, nelabai įtikinamai išvystytas, nors, kaip suprantu, norėjo per Jean Grey parodyti iksmenų žmogiškesnė pusę, bet nepavyko, tačiau vizualiai pramogai, kaip mėgstame sakyti, „filmas dėl fono“, manau, neblogai tinka.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 43/100

IMDb:5.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tas 2" / "It Chapter Two"

Sveiki,

Milžiniškos sėkmės visame pasaulyje sulaukusios S. Kingo knygos „Tas“ ekranizacija pernai sušlavė milijonus iš kino salės lankytojų kišenių, tad netruko kino kūrėjai užuosti naujai pralietą komercinį sėkmės kraują ir tuo pasinaudoti. Šiemet mus rudenį pasiekė antroji šios siaubo serijos epopėja „Tas 2“ (angl. It Chapter Two) (2019), kuri irgi labai populiari ir lankoma lietuvių netgi nykų rudens pirmadienio vakarą, kada tikėjausi kino teatre būsiąs pustuštėje salėje, o prisirinko žiūrovų ne tiek ir mažai, kai filmo seansai jau eina link pabaigos...

Šiame filme nuosekliai tęsiama pirmosios dalies istorija po 27 metų, kada prisiekusieji vaikai grįžta į miestelį atkeršyti juos nuskriaudusiam klounui. Prabėgus tiek laiko, veikėjai ne tik užauga, bet jau turi savo atskiras gyvenimo išblaškytas ir sukurptas biografines istorijas. Joms skiriama kiek daugiau nei pirmasis filmo pusvalandis.

Iš tikrųjų šioji filmo dalis, nepaisant naujų siužetinių vingių, mano akimis, išlaiko visus pirmosios dalies pasiektus gero „siaubeko“ elementus: mokėjimas papasakoti istoriją per visą būrį veikėjų, paliekant gąsdinančius siaubingus turinio elementus. Jau nuo pat pirmųjų kadrų, kuriuose pasirodo kanadiečių režisierius Xavier Dolan kaip aktorius, vaidindamas gėjų atrakcionų parke, verčia krūptelti, kai klounas dantimis anapus upės iškanda jam širdį... Tie staigūs efektai gana dinamiški, vienas baisiausių epizodų, kada Beverli grįžta į savo tėvo namus ir ten sutinka senę, kuri transformuojasi į pabaisą – krūpteli visa salė, bet tuo pačiu kiek keistas būdas įterpti ir humoro elementus, kada ta pati senė kitame epizode atvemia juodą pliurę, iškilmingai skambant devinto dešimtmečio hitui. Kam toks išbalansuotas kontrastas? Ogi dėl universalumo, kad ir paaugliams tiktų šioji ekranizacija, tačiau man, kaip suaugusiam žiūrovui, galbūt labiau norėjosi sintezuotos siaubo klasikinės atmosferos, be humoro ir kitų paaugliškų ir infantilių charakterių bei įvykių niuansų, nes kas savaime vaikiška buvo pirmojoje dalyje (veikėjai vaikai), tas kiek komiška, kai suaugusieji siaubo filme veikia kaip vaikai.

Beveik trijų valandų ekranizacijoje vieną akimirką pasirodo ir pats knygos autorius S. Kingas, kuris vienam iš veikėjų parduoda seną dviratį, tačiau didžioji dalis salėje, kaip supratau, net nesuvokė, ką kino kūrėjai tame kadre parodė ir jiems garsusis siaubo rašytojas nė motais. Žvelgiant į filmo visumą, šįkart labiausiai mane erzino filmo struktūriniai elementai, kurie pernelyg standartiški, kiekvienam veikėjui po 5-10 minučių atskirų epizodų, per kuriuos jie renka artefaktus iš savo „siaubų“, per tuos epizodus norisi patrinti užpakalį, kai pasakojimas eina nuo vieno personažo prie kito ir toji struktūra (oi, susivienykime visi į būrį, susidūrę su savo vaikystės baimėmis, ir nugalėkime blogį!), idėja kažkodėl prislopina netikėtus siužetinius vingius ir išties neblogai veikiančius siaubo elementus.

S. Kingas puikus rašytojos, visos jo istorijos be siaubo turi ir tam tikrą draugystės ir asmeninį vidinės tvirtybės išbandymą. Gal kiek ir per saldi, ir neįtikėtina scena, kai personažai finale sukrenta į ežerą ir glėbesčiuojasi tarsi pozuodami kokiam L. Da Vinčio paveikslui, manding, šioji ekranizacija ganėtinai universali įvairaus amžiaus tarpsnio žiūrovui, kurie vis tiek ras čia ir istoriją, ir kraupių scenų, ir asmeninių tragedijų, ir net juoko. Nors daugelis sako, kad tai prastesnė dalis, mano akimis, kalibras į žiūrovą nukreiptas ir užtaisytas tas pats.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb:7.0

Jūsų Maištinga Siela     

Filmas: "Stiklas" / "Glass"

Sveiki,

Prieš kokius trejus metus matytas filmas „Skilimas“ iš tikrųjų padarė gan neblogą įspūdį – gana mažo biudžeto filmas sukėlė nemažą susidomėjimą, kad netrukus buvo nuspręsta sukurti to filmo ankstesniąją dalį. Tiesą sakant, nemačiau visų dalių, kai kurie teigia, kad filmo „Stiklas“ (angl. Glass) (2019) pasakojimas prasideda dar 2000 metais, kai pasirodė filmas „Nepalaužiamasis“ ir priklauso komikso lygio trilogijai apie asmenybės susidvejinimą, gal net nesusidvejinimą, o antgamtinį reiškinį, kai viename kūne gali pasireikšti daugybę asmenybių, tokį vaidmenį sukuria britų aktorius James McAvoy.

Tiesą sakant, prisipažinsiu, kad šioji filmo dalis absoliučiai nuvylė. Jeigu „Skilime“ turėjome visai kitokį mistinį matymą, išvystytą įtaigią trilerio tamsią atmosferą, buvo dėl ko jaudintis, stebėtis originaliu scenarijumi ir netgi iš tikrųjų šiek tiek išsigąsti, tai tęsinyje, galima sakyti, neliko nieko. Visų pirma perėjimas į naują akivaizdžių klišių komikso žanrą buvo ne strategiškas kelias prasibrauti į visuotinį žiūrovą, bet akivaizdi kokybės vardan standartų praradimų nesėkmė.

Jau po 10-15 minučių peržiūros aišku, kad filmas absoliučiai išsikvėpęs, nuėjęs scenarijaus šunkeliais, todėl nepateisina net vidutinio žiūrovo. Pasirinkti karikatūriniai „X-menus“ atitinkantys personažai, kuriamos naujo fantastinio super didvyrių pasaulio ribos ir – tą gana retai pagalvoju – būčiau geriau nematęs, kaip išties intriguojantis „Skilimas“ iš esmės pavirsta stiklo šuke.

Erzino veikėjų personažai, komikso lygio psichologiniai paaiškinimai per žmonių-personažų veikėjų traumas, kurios kartojasi iš filmo į filmą, o veikėjų blogiukų elgesys tiesiog absurdiškai nykus, neįdomus, neišvystytas ir viskas tiek banaliai supaprastinta, kad filmas gali tekėti kaip dar vienas įprastas šventinio filmo programos per TV fonas prie baliaus stalo ir nelabai kas į jį spoksos, nes kur kas labiau dėmesį masins svečių pokalbiai. Išties, šis filmas nuviliantis ir nežinau, koks eliksyras privers mane pažiūrėti, jeigu pasirodys, dar vieną dalį... Čia kaip nepabaigiau kažkada „Absoliutaus blogio“ epopėjos, taip ir šioji dalis liks su nutraukta bambagysle.

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 42/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Atominė blondinė" / "Atomic Bonde"

Sveiki,

Tikriausiai pasiekiau absoliučiai dugną, žiūrėdamas veiksmo filmus, kuriuose dominuoja kokia nors super moteris, profesionaliai spardanti blogiukams užpakalius. Jau niekas nebenustebins ir nebesujaudins, tą galiu pasakyti ir apie filmą „Atominė blondinė“ (angl. Atomic Blonde) (2017), kurį galėčiau apibūdinti kaip dar vienu Ksenos ar Millos Yovovich tipažo filmu su atseit „įtemptu“ siužetu, kurio veiksmus kaip kompiuteriniame žaidime, kurių apskritai nevirškinu, vykdo joms paskirtą užduotį.

Filmo gerumas tikriausiai yra Charlize Theron, kuri prašovė su šiuo vaidmeniu, nes nieko gero nesukūrė. Dar vienas filmo pliusas – kiek ne tipiškas laikmetis – Berlyno sienos griūtis, kai specialiųjų agentų ir Džeimso Bondo era jau pasibaigusi, tad nuolat kyla klausimas, ką toji lesbietė blondinė dar čia daro? Apskritai kriminalinę liniją tikriausiai būsiu pražiūrėjęs, o ir nebuvo įdomu, kokie ten nedorėliai nori sutalžyti pakankamai seksovą blondinę, už kurią serga pusė kino žiūrovų salė. Visa kita, įskaitant ir mirtinai nuobodžias kovos ir susišaudymo scenas, darėsi žvėriškai iš serijos „šiaip sau“.

Kurių velnių kurti dar vieną jau išmėginto reginio ir turinio filmą? Kažkoks marazmas ir laiko švaistymas. Nors filmas ir gražiai nufilmuotas ir Ch. Theron perukas niekur nenukrito, tačiau po filmo peržiūros sutrukė skrandį: o ką aš čia turėjau patirti su ta moterimi? Lesbietišką keršto palaimą? Vizualinę estetiką? O boža, nejaugi įtampą? Pernelyg  viskas nuspėjama ir tokių filmų era, mano galva, jau turėjo baigtis, nes priminė tuos nelabai įtraukiančius 1990-2000 metų veiksmo filmus, kuriuos kas kelis metus pakartotinai vis dar rodo televizija.

P. S. Visgi buvo ir dar vienas netikėtumas – senoji gero revoliucinė muzika, kuri pagaliau išgrūdo lauk iš gana šiuolaikiškai nufilmuotos juostos tuos elektroninės „švarius“ garso takelius ir leido trumpam nustebti, kai skambant Pink Floyd muzikos takeliui vyksta eilinės skerdynės.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Skilimas" / "Split"

Sveiki, 

Kaip aš pasiilgau paskutiniu metu gero komercinio amerikietiško trilerio! Po Kino pavasario tiesiog šito nesupratau, tačiau kai pažiūrėjau trilerį „Skilimas“ (angl. Split) (2016), likau maloniai praleidęs laiką. Apie asmenybės susidvejinimą filmą sukurta daugybė filmų, dažniausiai jie būna geri, pradedant šiuolaikiniais filmais ir baigiant A. Hičkoko „Psichu“. Pati patologija žavi kaip kūrybinė žaismė, nes galima sukurti be proto įdomias ir sudėtingas siužetines linijas.

Kuo įdomus „Skilimas“? Žinoma, siužetu, kuris balansuoja ties mokslu grįstu pasakojimu, „įvelkant“ viską į trilerio žanrą. Tačiau šiame filme nemažai ir mistifikuojančios fantastikos apie žmogaus ypatingą smegenų veiklą ir antžmogio kūrimą. Šios dermės ir logiškai pamatuoti žanrai suteikia kartu ir savotišką šaradą ir psichologinio trilerio įtampą, štai dėl ko aš taip mėgstu šį žanrą. Pagrindinį vaidmenį sukūrė James McAvoy, kuris pasirodė išties puikiai, tačiau nepasakyčiau, kad po jo pasirodymo filme „Purvas“ jo universalus būvimas kažkuo nustebino. Paskutiniu metu esu susižavėjęs aktore Anya Taylor-Joy, kuri pritrenkiančiai pasirodė mistiniame filme „Ragana“, šis kino projektas tiesiog sustiprino šios jaunos aktorės pozicijas.

Iš esmės filmas turėtų patikti tiek gurmanams, tiek pramoginio žanro žiūrėtojams. Tiesiog filmas teikia nemenko emocinio pasitenkinimo, tačiau smagu, kad scenarijus ir medžiagos užpildymas, kad ir kažkiek klasikinis, bet vis tiek leidžia patirti truputį nenuspėjamą nuotykį. Vienas geresnių trilerių, matytų šiais metais.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Iksmenai: Apokalipsė" / "X-Men: Apocalypse"

Sveiki,

Nė nepastebėjau, kaip tapau „Iskmenų“ gerbėju ir nejučiomis vis laukiau šios dalies bepasirodant. Po itin gero 2014 metų pasirodžiusios šios dalies „Iksmenai: Praėjusios praeities dienos“ kažkaip susizgribau, kad fantastinis didysis holivudinis kinas dar nemiręs. Šiemet pasirodžiusi juosta „Iksmenai: Apokalipsė“ (angl. X-Men: Apocalypse) (2016) išties turėjo peršokti per nemenką anos dalies kartelę. Ar filmui pavyko tai padaryti? Nemanau.

Visų pirmiausia apie gerus dalykus. Nuostabi aktorių brigada, į kurią pateko bene ryškiausios šių dienų Holivudo žvaigždės. Šią brigadą netikėtai papildė ir naujos kylančios žvaigždės, o viena ryškesnių – „Sostų žaidimo“ aktorė Sophie Turner, padariusi dar vieną svarbų žingsnį savo karjeroje. Apskritai visada smagu matyti rimtus aktorius vienoje krūvoje, kad ir koks tai bebūtų projektas, tačiau laikas negailestingas, į šią dalį jau nebesugrįžta ankstesnių dalių aktoriai, pvz., Audra – Halle Berry. Tačiau nusiminti netenka, nes tikrai daug ką kompensuoja aktorių amplua ir iš jaunesnės kartos. Kaip visada viskas nufilmuota ir apdorota be priekaištų – efektyvu, gyvybinga ir tikrai panašu į tuos komikso filmus, kuriuos norisi žiūrėti ir žiūrėti, tačiau iškart tenka prisiminti, kad šios dalies siužetas nebeatrodo toks nenuspėjamai žaismingas ir dinamiškas, kaip ankstesnės dalies, kaip buvo šokinėjama per laiko erdves ir „Iksmenai“ iš esmės buvo itin stiprūs ir vikrūs. Tai iš esmės nulėmė ir tai, kad chronologiškai išdėsčius filmo dalis, šioji dalis vėlei grįžta į pradžią ir pasakoja iš devinto dešimtmečio, kai viskas, rodos, tik prisidėjo.

Būtent siužeto nuspėjamumas ir sulėtėjusi dinamika smukdė šią dalį žemyn, tačiau senovės Egipto kultūros panaudojimas, sielos persodinimo mechanizmas ir daugelis kitų itin kruopščiai estetiškai pateiktų elementų tikrai pritraukia didingam reginiui. Tiesa, šioji dalis pavadinta „Apokalipsė“, bet tos apokalipsinės dvasios būtent ir pasigedau, nes kol kas atrodė, kad iksmenai kovoja eilinę dieną su eiliniu blogiu, o tos visuotinės pasaulio pabaigos nepajutau, nors ir buvo išmestos atominės raketos į Žemės atmosferą. Kad ir kaip ten bebūtų, filmu nenusivyliau, daug jame komikso dvasios, tačiau vietomis norėjosi ne tokios akivaizdžiai nuoseklios įvykių sąrangos ir daugiau nenuspėjamumo. Kad ir kaip ten bebūtų, filmas dvelkia didingumu, todėl daugeliui visgi filmas turėtų patikti.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela