Filmas: "21 gramas" / "21 Grams"

 

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Yra filmų, kurie mane sukrėtė prieš daugel metų ir vienas iš jų, be jokios abejonės, yra meksikiečių režisieriaus Alejandro G. Iñárritu filmas „21 gramas“ (angl. 21 Grams) (2003). Beje, tai pirmasis mano matytas kadaise filmas iš viso to, ką režisierius sukūrė, o sukūrė jis ne vieną gerą kino patirtį, ar tai būtų filmas „Žmogus-paukštis“ (2014), „Meilė – tai kalė“ (2000) ar „Hju Glaso legenda“ (2015), kuris garantavo aktoriui Leonardui DiCarpio „Oskarą“. Bandau prisiminti, kelintokas buvau, kai pirmąkart šį filmą per tikybos pamoką mums parodė... kunigas! Diskusijų apie filmo turinį būta įvairių, tad po daugel metų vėl pažiūrėjau šį filmą ir jis, man regis, nė kiek nepaseno.

 

Filmas daugiasluoksnis ir chaotiško montažo, bet tikslingai apgalvoto, kuris, sakyčiau, ir sukelia tik dar stipresnį šio filmo įspūdį. „21 gramo“ pavadinimas kilo iš 1907 metais atlikto daktaro Duncano MacDougallo eksperimento, kurį pasiskolino meksikiečių rašytojas ir scenaristas Guillermo Arriaga. Teorija sako, kai žmogus miršta, jis iškart palengvėja 21 gramus. Manoma, kad tai galėtų būti žmogaus siela, savastis, ar kas tik norite, kas iš esmės palieka žmogaus kūną. Visgi pats filmas tik įrėmintas šios teorijos, jis pasakoja kelis persipynusius siužetus. Jauna dviejų vaikų motina Kristina (aktorė Naomi Watts) netenka dviejų dukrelių ir sutuoktinio, kurio organus paaukoja tam, kam jų reikia. Taip pat pasakojama ir nelaimingo įvykio religinio fanatiko Džeko (aktorius Benicio Del Torro) istorija, kuris dėl šio įvykio visiškai praranda pasitikėjimą Dievu ir sėdasi antrąkart į kalėjimą. Galiausiai vieną dieną į Kristinos tampančios narkomane ir alkoholike dėl nepakeliamo skausmo pasibeldžia Polas (aktorius Sean Penn), kuris turi Kristinos vyro širdį...

 

Po daugel metų filmas vis dar stebina tuo, kad siužetas nėra itin sudėtingas, jį galima aprašyti keliais puslapiais, bet koks puikus filmo montažas, kuris pamažu leidžia susidėlioti šiai etiškai ir morališkai sudėtingai istorijai. Filmo montažas mums perteikia lemtingų atsitiktinumo įspūdį, kuria dinamišką laimingo ir griūvančio trapaus gyvenimo įspūdį, kad mes, žmonės, iš esmės nesame pajėgūs valdyti savo likimo, o tai daro kažin kas už mus pačius. Džeko padaryta lemtinga avarija – kas už ją atsakingas, jeigu Džekas viso to nenorėjo, net nebuvo apsvaigęs? Kiek gyvenimų šis įvykis paliečia ir sugriauna. Filmas iš esmės leidžia pažvelgti ir į mūsų asmeninį kaip žiūrovo likimo liniją, jos galimas perspektyvas ir gyvenime sutiktus žmones. Galiausiai filmas ir apie atgailą, ir apie kaltę, ir apie tai, kaip nei vieno, nei kito žmogui nepavyksta gyvenime išvengti. Filmas tamsus, filmas niūrus, filmas depresyvus, bet kartu ir stebinantis, nes tai talentingai sukaltas scenarijus, demonstruojantis po 2000-ųjų kino didžiules ambicijas ir galimybes. Manau, nesuklysiu sakydamas, kad praėjus 23 metams po šio filmo pristatymo jis vis dar man labai patinka ir jaudina, todėl tai perliukas iš serijos būtina pamatyti.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.6

 

Maištinga Siela

Filmas: "Back to Black" / "Back to Black"

 Sveiki,

 

Kalbėti apie Amy Winehouse vaidybiniame kine nėra lengva. Tai itin ikinoška asmenybė, savita, kitokia, bet, atrodo, lyg įgyvendintų panašias talentingų atlikėjų programas. 2015 metais pasirodęs dokumentinis filmas „Amy“ buvo apdovanotas „Oskaru“ ir man jis be galo patiko, o kai sužinojau, jog režisierė Sam Taylor-Johnson, dirbusi su „50 pilkų atspalvių“, ėmėsi šio ambicingo projekto, net neabejojau, kad jis nepasieks „Amy“ lygio. Ir visai ne dėl skirtingų žanro, tiesiog pasakojant apie bet kurią asmenybę (išskyrus Pablo Larrain „Spencer“ apie princesę Dianą) visi nuėjo fasadinėmis reprezentatyviomis ir edukacinėmis apie asmenybę pasakojimo kryptimis. Filmas „Back to Black“ (angl. Back to Black) (2024) pavadintas pagal antrąjį ir, deja, paskutinįjį Amy Winehouse solo albumą, kuris tampa ir jos asmeninio gyvenimo metafora.

 

Filmas susižiūrėjo ganėtinai gerai. Buvau pamiršęs, kaip man anuomet patiko Amy muzika! Istorija prasideda maždaug nuo pirmojo „Frank“ albumo leidybos laikų, kaip Amy pradėjo tik išgarsėti. Nuo pat pradžių iki gyvenimo pabaigos ji visiems tikino, kad nenori būti jokia žvaigžde, o tik dainuoti džiazą ir baisiai pykdavo, jeigu ją lygindavo su pop muzikos atlikėjomis.

 

Nors filmas muzikinis ir jame skamba nuosekliai Winehouse dainos, visgi scenarijus orientuotas į asmeninius Amy santykius su palaidūnu Bleiku, kitaip sakant, akcentuojamas Amy populiarumas ir asmeninis nusiritimas į narkotikų ir alkoholizmo liūną dėl nepavykusių santykių su Bleiku. Aš nežinau, koks turėtų būti tikras vaidybinis filmas apie Amy ir ar šis atskleidžia Amy gyvenimą. Veikiau viskas, prie ko prisiliečia biografinių kino kūrėjai, visada būna interpretacija, nuomonės formavimas ir pasirinkta perspektyva. Šiame filme atsvara Bleikui Amy tapo santykiai su nuo vėžio mirusią senele, kuri labiausiai palaikė Amy karjeros pradžioje. Taip pat puikūs santykiai su dainininku tėvu, tačiau tai neapsaugojo Amy nuo tragiško likimo.

 

Filmas gana tiksliai ir nuosekliai atkartoja Amy biografinius faktus, gerbėjams labiau žinomus ir prisimenamus iš žiniasklaidos, todėl abejoti faktais neverta, tačiau filmas vis tiek dvelkia fasadiniais dažais, parodomuoju asmenybės kultu, kitaip sakant, filmas kaip paminklas reprezentuoti, o ne kaip meninis kino užmojis. Režisūra savaime elementari, bet labiausiai mane nustebino aktorė Marisa Abela, kuriai buvo patikėtas itin charizmatiškas vaidmuo ir ji su juo puikiai susitvarkė. Vietomis ji tikrai buvo labai panaši į tikrąją Amy Winehouse. Pati istorija įtraukė, neturiu didesnių priekaištų, bet ateityje norėtųsi drąsesnių interpretacijų ir režisūrinių eksperimentų pasakojant apie Amy Winehouse.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 43/100

IMDb: 6.3

 

Maištinga Siela

Filmas: "Sąžiningas žaidimas" / "Fair Play"

 Sveiki,

 

Holivudas gali džiaugtis, jog užderėjo ištisa moterų režisierių brigada, kuri nebijo kurti ne tik „moteriško“ kino, bet ir tai, ką paprastai ruošia vyrai režisieriai, tačiau šiandien vargu, ar atspėtum, kas ką sukūrė. Juk šiaip ar taip toji lyčių lygybė darbuose mums, žiūrovams, nelabai ir įdomi. Štai amerikiečių režisierė Chloe Domont šiemet pristatė trilerį „Sąžiningas žaidimas“ (angl. Fair Play) (2023), kurį galėčiau įvardyti kaip dar vieną iš „tamsiųjų ofiso“ istorijų, tiesa, šįkart išgalvota. Akcijų paketų supirkimų ir perpardavimo kampanijoje dirbantys Lukas ir Emili iš pradžių beprotiškai įsimyli, netgi nusprendžia, kad laikas susituokti, tačiau vieną dieną šefas vieną iš jų nusprendžia paaukštinti, ir tai yra ne Lukas. Dėl konkurencijos ir nesutarimų pamažu pora ne tik nebekalba apie vestuves, bet ir ima konkuruoti net asmeniniame gyvenime.

 

Filmas turėjo būti geras trileris, o išėjo pusėtina psichologinė drama, kuri ganėtinai, bent jau man, pasirodė primityvoka. Absoliučiai filmas orientuojasi į plėšrųjį kapitalistinį pasaulį, kai protaujantys analitikai taip grobuoniškai trokšta karjeros ir pripažinimo, kad pamiršta savo asmeninę laimę, nes jiems tiesiog įteigta, kad laimė – tai galia, valdžia ir įvertinimas profesinėje srityje. Iš tikrųjų buvo kiek koktu stebėti, kaip pagrindiniai veikėjai veikia iš inercijos, buvo galima nuspėti beveik visus esminius veikėjų elgsenos algoritmus, nes kitaip ir negalėjo būti, kada bendroje darbovietėje vienas, mažiau įvertintas, pavydės kitam. Taip, žinoma, ir įvyksta, tad ir santykiams lemta sužlugti.

 

Filmas neišplėtoja įdomesnių ir sudėtingesnių veikėjų charakterių ir neparodo, neatskleidžia netikėtų perspektyvų. Idėja – parodyti, kaip zulinasi du jauni ambicingi veikėjai ir pamažu vienas kito pradeda nekęsti, yra pats siauriausias ir neįdomiausias kelias, kalbant apie profesinį pavydą. Visą filmą žiūrėdamas nepalioviau galvoti, kodėl toji Emili, kuri taip norėjo, kad pasisektų Lukui, pati nepaėmė ir neatsisakė paaukštinimo? Juk taip mylėjo tą Luką. Ak, tiesa, bet darbą ir pripažinimą visgi labiau. Pakvaišę dėl profesinės sėkmės atrodo ir Emili tėvai, ypač mama, kuri kone patiria orgazmą dėl dukrelės sėkmės. Visa istorija sukasi ne apie kuriamą pačių žmonių laimę, o apie tai, kaip aplinkybės ir išorė kuria veikėjų tariamą laimę. Bet kokia ten gali būti laimė? Pajuodę, kavos prisiurbę kostiumuoti ofiso vyrai ir moterys, kasdien išgyvenantys stresines situacijas, diktatoriaus šefo užgaules ir nuolatos belaukiantys Fortūnos apsireiškimo, atrodo, kad tas trokštamas darbas yra tiesiog net ne svajonė, o prakeiksmas. Pagalvojau: neduok Dieve, dirbti kažką panašaus ir nebeturėti savo privataus gyvenimo. Pagrindiniai aktoriai, manau, emocionaliai perteikė santykius, tačiau tikėjausi sudėtingesnės ir labiau įtraukiančios istorijos, kur pasirinkimai nebūtų tokie primityviai atspėjami, o veikėjai būtų labiau ambivalentiški ir natūralesni.

 

Tiesa: kadangi moteris režisierė, kitokios pabaigos negalėjau tikėtis. Visgi egzistuoja tam tikra režisūrinė lyčių perspektyva, kad ir kaip gražiai kukuotume apie tai, kad menas neturi lyties. Turi. Ypač masinis.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 6.4

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Valdžia" / "Vice"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Prieš kelerius metus įvairiais apdovanojimais apipiltas Adam McKay biografinis filmas apie politikon iškilusį ir neribotą valdžią demonstravusį JAV viceprezidentą Dick Cheney „Valdžia“ (angl. Vice) (2018) kažkaip anuomet praslydo nepažiūrėtas. Nors tokio pobūdžio filmai dažniausiai visada yra „Oskarų“ priešakyje, mane patį kuris laikas atgrasė „America First“ stiliaus patriotizuoti filmai. Ypač, jeigu kalbama apie Rugsėjo 11-osios bei karą Irake kontekstus.

 

Šis filmas gana šmaikščiai bando pateikti D. Cheney asmenybę bei jo biografiją. Kuris laikas net abejojau, ar čia režisieriaus siekis sukritikuoti į valdžią atėjusius buvusius kaimo mušeikas ir pašiepti asmenybę, o gal kritikuoti karą Irake, o gal išvis pateikti D. Cheney asmenybę kaip patriotą, nuveikusį labai daug JAV labui. Visgi visumoje režisieriui pavyko išlaikyti balansą ir padaryti tokį fokusą, kad kvailiai žavėtųsi šiuo asmeniu, atseit labai protingi – pasibaisėtų, mąstantys – suabejotų. Visumoje tas geras humoras leido sukurti satyrinę asmenybės kulto pasakojimą, svajonių Amerikos sėkmės pavyzdį, kuris, žinoma, su tikra realybe nieko bendro neturi, nes filme vaizduojama asmenybė tėra tik įrankis linksminti žiūrovą ir tai akivaizdu, kad nėra nieko, ką galėtume pavadinti tikruoju Dicku Cheney.

 

Visgi filmas gerai sukaltas. Prabangus! Kokybiškai organizuota medžiaga, jos perteikimas, viskas gerai apgalvota ir pritaikyta masinio kino žiūrovui. Christian Bale! Nuostabus. Amy Adams. Nuostabi. Sam Rockweel ir Steve Carell irgi puikūs. Grimas puikus. Techninis filmo pasirengimas iškart išduoda kokybę, tačiau mane paskutiniu metu neramina tokios tematikos filmų idėjinė perspektyva. Neretai tokie filmai tampa pačių politikų įrankiu per Holivudą formuoti amerikietiškos savimonės pasaulėžiūrą. Filme minimi svarbūs sprendimai dėl Irako karo, prie kurio prisidėjo D. Cheney, iš esmės atkartoja Vietnamo karo Nixono laikų politines klaidas. Valdžia susuka galvas, neadekvatūs (vice)prezidentų kaip tautos valdovo įstatymai šiurpina, kaip šiurpina ir pačios demokratijos užkulisiai: ant Kambodžos ar Irako krentančios bombos ir asmeninės D. Cheney dramos atrodo niekinės – autoriams pavyko išgauti satyrinį prasmių kontrastą, kuris šiam filme sužvilga gana intelektualiai, jį reikia „atkapstyti“ po asmeninės istorijos klodais.

 

Ar mane sužavėjo D. Cheney asmenybė? Nė velnio! Patriarchalinė valdžios žaidimų aikštelė, milijonai mirštančių, Rugsėjo 11-osios atpirkimų ožių paieškos vien tam, kad būtų pateisintas amerikiečių keršto troškimas. Tai siaubingą tikrovę liudijantis filmas, kuris nebestebina, nes puikiai visi žino, kad Rugsėjo 11-osios ataka buvo gera režisūra, o atpirkimo ožiais tapę Artimieji Rytai buvo tik priedanga. Visgi, nesiveliant į konspiracines teorijas, pasakysiu, kad filmas kokybiškai sukaltas, tačiau žiūrint neapleidžia tas pats jausmas, kad jis pasitarnauja tai pačiai istorinei tiesai iškraipyti, todėl labai kritiškai vertinu turinį. Bet kokiu atveju filmas man leidžia kritiškai vertinti istoriją ir jos pateikiamas versijas, todėl jis šiuo požiūriu geras.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 7.2

 Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Deadpool 2" / "Deadpool 2"

Sveiki,

Esu tikriausiai praleidęs visus „Keršytojų“ dalis, nes nelabai žaviuosi superherojų filmais, na, nebent pasižiūriu „X-menus“, tačiau negalėčiau praleisti tikriausiai vienos geriausių ir, aišku, smagiausių super didvyrių serijos filmų „Deadpool 2“ (angl. Deadpool 2) (2018), kurio pirmoji dalis prieš kelerius metus šovė kaip sensacija. Dabar beveik net neabejoju, kad šis sėkmingas projektas turėtų kurti ir trečią dalį.

Taigi apdegęs komiškasis ir daug plepantis herojus, kuris, nesiliauja laidyti dviprasmybes, netenka mylimosios ir net negali susinaikinti iš širdgėlos. Bet gera žinia – priešas iš ateities nori nuskriausti mutantą paauglį, kuris gali tapti potencialiu geriečiu. Prasideda kova ir toje kovoje, žinoma, daugybę nuotykių. Visgi lyginant su pirmąja dalimi, šioji atrodo labiau veiksmo filmas nei tiršta komedija, gal dėl to pirmoji dalis ir atrodo juokingesnė, smagesnė. Nepaisant šiek tiek pakitusio filmo tono, visgi filmas išlaiko savo idėją ir tikrai yra vietos ir laiko komiškiems dalykams – pripažinkime, juk būtent dėl komiškumo, o ne dėl nuotykių žiūrime šį filmą!

Nežinau, kaip kitiems, tačiau negaliu beveik nieko blogo pasakyti apie šį filmą. Žiūrėjosi smagiai, buvo juokinga, neprailgo ir nesinorėjo miego. Tiesiog tokių komedijų esu mėgėjas ir net nežinau priežasties, kodėl šis filmas turėtų būti prastas. Lėkšti juokeliai? Na ir kas, bet užtat kokie jie smagūs ir atpažįstami pagal šampuotus stereotipinius suvokimus apie žmogaus seksualumą ir santykius. Gerai, esu Deadpoolo gerbėjas, na ir kas, kad neturiu plakato ant sienos.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb:8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Atominė blondinė" / "Atomic Bonde"

Sveiki,

Tikriausiai pasiekiau absoliučiai dugną, žiūrėdamas veiksmo filmus, kuriuose dominuoja kokia nors super moteris, profesionaliai spardanti blogiukams užpakalius. Jau niekas nebenustebins ir nebesujaudins, tą galiu pasakyti ir apie filmą „Atominė blondinė“ (angl. Atomic Blonde) (2017), kurį galėčiau apibūdinti kaip dar vienu Ksenos ar Millos Yovovich tipažo filmu su atseit „įtemptu“ siužetu, kurio veiksmus kaip kompiuteriniame žaidime, kurių apskritai nevirškinu, vykdo joms paskirtą užduotį.

Filmo gerumas tikriausiai yra Charlize Theron, kuri prašovė su šiuo vaidmeniu, nes nieko gero nesukūrė. Dar vienas filmo pliusas – kiek ne tipiškas laikmetis – Berlyno sienos griūtis, kai specialiųjų agentų ir Džeimso Bondo era jau pasibaigusi, tad nuolat kyla klausimas, ką toji lesbietė blondinė dar čia daro? Apskritai kriminalinę liniją tikriausiai būsiu pražiūrėjęs, o ir nebuvo įdomu, kokie ten nedorėliai nori sutalžyti pakankamai seksovą blondinę, už kurią serga pusė kino žiūrovų salė. Visa kita, įskaitant ir mirtinai nuobodžias kovos ir susišaudymo scenas, darėsi žvėriškai iš serijos „šiaip sau“.

Kurių velnių kurti dar vieną jau išmėginto reginio ir turinio filmą? Kažkoks marazmas ir laiko švaistymas. Nors filmas ir gražiai nufilmuotas ir Ch. Theron perukas niekur nenukrito, tačiau po filmo peržiūros sutrukė skrandį: o ką aš čia turėjau patirti su ta moterimi? Lesbietišką keršto palaimą? Vizualinę estetiką? O boža, nejaugi įtampą? Pernelyg  viskas nuspėjama ir tokių filmų era, mano galva, jau turėjo baigtis, nes priminė tuos nelabai įtraukiančius 1990-2000 metų veiksmo filmus, kuriuos kas kelis metus pakartotinai vis dar rodo televizija.

P. S. Visgi buvo ir dar vienas netikėtumas – senoji gero revoliucinė muzika, kuri pagaliau išgrūdo lauk iš gana šiuolaikiškai nufilmuotos juostos tuos elektroninės „švarius“ garso takelius ir leido trumpam nustebti, kai skambant Pink Floyd muzikos takeliui vyksta eilinės skerdynės.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Elis Kryd dingimas" / " The Disappearance of Alice Creed"

Sveiki, 

Kaip seniai bežiūrėjau tiesiog paprastą trilerį! Tiesa, apie pagrobimą jų sukurta itin daug, todėl pasirinkimą nulėmė kritikų vertinimai ir aktoriai – „Elis Kryd dingimas“ (angl. The Disappearance of Alice Creed) (2009). Šis trileris gana minimalistinis, nes jame pasirodo viso labo tik trys aktoriai, todėl gali pasirodyti kiek mažabiudžetis, sukurtas skurdžiai, tačiau bent man to nesijautė, nes trileryje svarbiausia daug netikėto veiksmo ir, žinoma, nepatogių ir gluminančių situacijų, ko šiame filme lyg ir netrūksta.

Filmas prasideda steriliai – du vyrukai ruošiasi pagrobimui, tačiau nieko apie juos nežinome, tik pamažu filme atskleidžiamos jų biografinės nuotrupos, kurios padeda formuoti bendrą vaizdą. Tai kuria ir netikėtumo efektą – moteris prirakinta prie lovos, smurtas, gėjiška meilė, purvini pinigai... Nedera, sakyčiau, tik preciziškas pasiruošimas, kuris pavaizduotas labai profesionaliai, o veikėjų tolimesni veiksmai labiau primena neprityrusius komediantus, ypač, kai iš tualeto vaikinas tiesiog praryja kulką, kad tik jo partneris nepastebėtų išdavystės. Gerai, kad bent jau įtampos netrūksta ir be pagrobimo siužeto vystomi ir tarpasmeniniai veikėjų santykiai, kurie driekėsi iki pagrobimo, tačiau viskas atskleidžiame ne retrospektyviai, o čia ir dabar, todėl žiūrovas tik gali įsivaizduoti, kokie šie veikėjai atrodo kitoje terpėje.

Visgi filmo finalas ganėtinai tipinis ir nuspėjamas – išlieka pats pažeidžiamiausias, nes, pasirodo, blogis susinaikina pats. Tai gana tipiška tokiuose trileriuose, todėl daug ką gelbsti aktorė Gemma Arterton, kuri, nors atlikdama tipinį aukos vaidmenį, kažkaip sugebėjo tai perteikti ganėtinai jusliškai įtikinamai, todėl nuo jos nesinorėjo nuleisti akių, gal dar ir dėl to, kad ji jau žinoma aktorė, pagarsėjusi skirtingais vaidmenimis. Visumoje galiu pasakyti, kad tai tiesiog neblogas trileris laiko praleidimui – nei daugiau, nei mažiau.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vera Dreik" / "Vera Drake"

Sveiki, kino žiūrovai,

Britų režisierius Mike Leigh sukūrė filmą „Vera Dreik“ (angk. Vera Drake) (2004), kuris pelnė „Auksinio liūto“ apdovanojimą ir net tris „Oskaro“ nominacijas. Tokiam filmui negalėjau leisti praeiti pro šalį, juolab kad mėgstu britų kiną ir aktorius, tai kodėl šįkart neturėčiau pamatyti? Šio režisieriaus darbą „Dar vieneri metai“ (2010) buvau jau matęs ir čia pakomentavęs – filmas labai patiko, todėl nė nedvejojau, kad „Vera Dreik“ patiks taip pat. Ir neklydau, nors kartu noriu subjektyviai pasakyti, kad „Dar vieneri metai“ visgi man patiko labiau nei šis filmas.

„Vera Dreik“ – tai pasakojimas apie pagyvenusią moterį, kuri Britanijoje šeštame dešimtmetyje merginoms ir moterims slapta atlikdavo abortus. Abortai vykdavo buitinėmis sąlygomis, neretai pavojingai, o Vera juos atlikinėjo ilgus metus, manydama, kad merginoms suteikia malonę, deja, tuo metu abortai buvo uždrausti... Tema išties įdomi, socialiai jaudinanti, kuri turėtų sulaukti įdomesnio, netgi sakyčiau, gurmaniškojo žvilgsnio. Filme išties lyg ir nieko netrūksta – nuostabus britiškas dešimtmetis, maži butukai, išklijuoti tamsiais gėlėtais tapetais, visi sunkiai dirba, o po darbo geria arbatą. Vera turi šeimą ir dėl nieko nesijaudina, ji optimistė, daug šypsosi, visiems padeda. Pirmoji emocinė filmo pusė yra priešinga antrajai, kada Vera subliūkšta tarsi visas tų merginų, patyrusių iš Veros aborto procesą, sueitų į žmogų. Nepasakyčiau, kad filmas labai jaudinantis, nors jame esama ir gana skaudžių temų, bet tradicinis vaizdavimas, Veros šeimyninis gyvenimas, merginų skausmas – viskas susiplaka į tokį keistą kokteilį, kad nežinai, ar čia gėrėtis, ar čia būkštauti. Vizualumui ir atmosferai neturiu priekaištų. Stipriausia šio filmo pusė yra britiški tipiški laikmečio charakteriai, ypač pagrindinės aktorės, „Hario Poterio“ žvaigždės Imelda Staunton darbas, kuri sukūrė ištisą ir gana emocingą emocijų spektrą nuo optimistės iki socialinį šoką patyrusios moters – ji yra šio filmo dominantė ir „svoris“. Aišku, neturiu priekaištų ir kitiems britų aktoriams, jų kuriamiems personažams, kurie buvo ganėtinai šeimyniški ir užtikrinti.

Truputį nervino pats šoko ištiktos moters būdas, norėjosi paimti gerą neobliuotą luotą ir atidaužyti veidą, nes tardymo procesas labiau priminė kūdikio inkštimą, nei patį tardymą. Na, ir teismų procesas, šokas ir kiti niuansai filmo pabaigoje ima „išsikvėpti“, trūksta kažkokios aštresnės atomazgos, nors šeimynai dramos yra ganėtinai, bet ar to pakanka žiūrovui? Man neužteko. Visgi tai neblogas filmas, puikiai įvertintas kritikų ir tik skonio reikalas, kaip jums šis filmas tiks ir patiks.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela