Filmas: "Nusidėjėliai" / "Sinners"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kaip gerai, kad beveik nieko nežinojau apie režisieriaus Ryan Coogler filmą „Nusidėjėliai“ (angl. Sinners) (2025). Beveik tik tiek, kad filmas gerai įvertintas kino kritikų ir žiūrovų, kad jis pasakoja apie XX amžiaus juodaodžių žmonių problemas. Kadangi tik tiek, tai labai nustebino šis filmas žanriniu požiūriu ir netikėtais, kiek nenuspėjamais siužetais. Ryan Coogler režisierius yra man jau žinomas, jis sėkmingai ir kokybiškai dirbo prie filmų „Krydas“ frančizės, taip pat fantastinių juostų „Juodoji pantera“ dalių. Pats būdamas juodosios rasės atstovu kine stengiasi akcentuoti juodosios rasės pasakojimus ir įtraukti kuo daugiau aktorių. Ir, dievaži, jam tai puikiai sekasi.

 

Filmas „Nusidėjėliai“ apgaulingai prasideda kaip kokia Sausojo įstatymo laikų kriminalinė istorija –XX amžiaus 4 dešimtmečio pradžia, kai siautėja Čikagos gangsteriai, daug nelegalaus alkoholio pardavinėjimo ir, žinoma, dar neužtikrintos praktiškai juodaodžių teisės ir dar ilgai į juos bus žiūrima kaip į antrarūšius. Bet visgi šioje epochoje į gimtinę pietuose grįžta broliai dvyniai Smoke ir Stack, kuriuos suvaidina vienas ir tas pats pašėlęs aktorius Michael B. Jordan, su kuriuo režisierius yra dirbęs jau ne viename sėkmingame savo kino projekte. Žodžiu, broliai nešė muilą iš Čikagos ir čionai atvykę nori suorganizuoti vietos juodaodžiams vakarėlį daržinėje su alkoholiu, to meto dainomis ir šokiais. Didžioji dalis pirmojoje filmo pusėje apgaulinga – ji tarsi kuria stilizuotą ir karikatūrinį pasakojimą apie tiesiog juoduosius gangsterius, stengiasi sukelti įspūdį, jog filmas bus apie Sausojo įstatymo pažeidimus ir vietos ginčus su teisėsauga, nors vystoma ir muzikinė filmo pusė.

 

Maždaug trečdaliui filmui praėjus, kurio dalis, tiesą sakant, nebuvo nei labai įtrauki, nei labai įdomi, keičiasi žaidimo sąlygos ir kriminalinė istorija tampa tikra siaubo istorija. Netikėtai čionai atsiranda vampyras Remikas (aktorius Jack O'Connell), kuris naktį apsupa daržinėje pramogaujančius žmones, tačiau dėl vampyrams būdingų savybių, jie negali užeiti į vidų. Čia ir prasideda visa siaubo trilerio intriga: ar pagrindiniams veikėjams pavyks iki ryto atsilaikyti prieš pastatą apsupusius vampyrus, kurių gretos dėl gyvųjų nesusivokimo vis gausėja?

 

Režisierius sukūrė keistą įdomią pasakojimo tekstūrą. Jis lyg ir naudoja jau gerai žinomus Holivudo triukus ir netgi vampyrų vaizdavimo taisykles (česnakas, pakvietimas į vidų, skraidymas, kraujo gėrimas...), bet kartu dėl laikmečio vaizdavimo, muzikos, dainų sukuria savitą siaubo atmosferą, kuri be jokios abejonės lenkia nemažai vidutinių siaubo istorijų. Pasakysiu paprastai: tai kokybiškas siaubo filmas, nors vertybiniu požiūriu, filmas pernelyg deklaratyviai artikuliuoja brolių draugystės išbandymo principus, tad viskas laikosi ant idėjos, kad brolis saugo brolį be jokių sąlygų. Šamanizmas, muzikos vibracija, sukelti hipnotizuojantys  vaizdiniai, kuriuose staiga transliuojami skirtingų epochų kakofoniški šokių vaizdiniai besilinksminančiųjų aikštelėje, kas iš esmės ir stebina, ir kelia estetinio eksperimento įspūdį. Šiame iš esmės tvarkingai išdirbtame holivudiniame variante parodo tai, ko visada ir norisi – individualus režisieriaus sumanymas susilydo su Holivudo nuspėjamumu ir įvyksta kūrybinė chemija – sukuriama savita filmo kokybė ir išskirtinumas, panašiai kaip grėsmingame Damieno Chazelle filme „Babilonas“ (2021). Man filmas šįkart patiko, nes jis sugebėjo mane nustebinti.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 7.6

 

Maištinga Siela

Filmas: "Back to Black" / "Back to Black"

 Sveiki,

 

Kalbėti apie Amy Winehouse vaidybiniame kine nėra lengva. Tai itin ikinoška asmenybė, savita, kitokia, bet, atrodo, lyg įgyvendintų panašias talentingų atlikėjų programas. 2015 metais pasirodęs dokumentinis filmas „Amy“ buvo apdovanotas „Oskaru“ ir man jis be galo patiko, o kai sužinojau, jog režisierė Sam Taylor-Johnson, dirbusi su „50 pilkų atspalvių“, ėmėsi šio ambicingo projekto, net neabejojau, kad jis nepasieks „Amy“ lygio. Ir visai ne dėl skirtingų žanro, tiesiog pasakojant apie bet kurią asmenybę (išskyrus Pablo Larrain „Spencer“ apie princesę Dianą) visi nuėjo fasadinėmis reprezentatyviomis ir edukacinėmis apie asmenybę pasakojimo kryptimis. Filmas „Back to Black“ (angl. Back to Black) (2024) pavadintas pagal antrąjį ir, deja, paskutinįjį Amy Winehouse solo albumą, kuris tampa ir jos asmeninio gyvenimo metafora.

 

Filmas susižiūrėjo ganėtinai gerai. Buvau pamiršęs, kaip man anuomet patiko Amy muzika! Istorija prasideda maždaug nuo pirmojo „Frank“ albumo leidybos laikų, kaip Amy pradėjo tik išgarsėti. Nuo pat pradžių iki gyvenimo pabaigos ji visiems tikino, kad nenori būti jokia žvaigžde, o tik dainuoti džiazą ir baisiai pykdavo, jeigu ją lygindavo su pop muzikos atlikėjomis.

 

Nors filmas muzikinis ir jame skamba nuosekliai Winehouse dainos, visgi scenarijus orientuotas į asmeninius Amy santykius su palaidūnu Bleiku, kitaip sakant, akcentuojamas Amy populiarumas ir asmeninis nusiritimas į narkotikų ir alkoholizmo liūną dėl nepavykusių santykių su Bleiku. Aš nežinau, koks turėtų būti tikras vaidybinis filmas apie Amy ir ar šis atskleidžia Amy gyvenimą. Veikiau viskas, prie ko prisiliečia biografinių kino kūrėjai, visada būna interpretacija, nuomonės formavimas ir pasirinkta perspektyva. Šiame filme atsvara Bleikui Amy tapo santykiai su nuo vėžio mirusią senele, kuri labiausiai palaikė Amy karjeros pradžioje. Taip pat puikūs santykiai su dainininku tėvu, tačiau tai neapsaugojo Amy nuo tragiško likimo.

 

Filmas gana tiksliai ir nuosekliai atkartoja Amy biografinius faktus, gerbėjams labiau žinomus ir prisimenamus iš žiniasklaidos, todėl abejoti faktais neverta, tačiau filmas vis tiek dvelkia fasadiniais dažais, parodomuoju asmenybės kultu, kitaip sakant, filmas kaip paminklas reprezentuoti, o ne kaip meninis kino užmojis. Režisūra savaime elementari, bet labiausiai mane nustebino aktorė Marisa Abela, kuriai buvo patikėtas itin charizmatiškas vaidmuo ir ji su juo puikiai susitvarkė. Vietomis ji tikrai buvo labai panaši į tikrąją Amy Winehouse. Pati istorija įtraukė, neturiu didesnių priekaištų, bet ateityje norėtųsi drąsesnių interpretacijų ir režisūrinių eksperimentų pasakojant apie Amy Winehouse.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 43/100

IMDb: 6.3

 

Maištinga Siela

Filmas: "Žuvelė" / "Little Fish"

 Sveiki,

 

Pirmoji pažintis su iš Kipro kilusiu režisieriumi Chad Hartigan buvo itin lengva ir paprasta. Jo naujausias ilgametražis darbas vadinasi „Žuvelė“ (angl. Little Fish) (2020) pasakoja apie jauną sutuoktinių porą, kuri susipažįsta, įsikuria savo namuose, tačiau netrukus pasaulyje įsivyrauja keista masiškai plintanti atminties praradimo liga. Vieni atmintį praranda greitai, kiti pamažu, o ir jauniesiems pamažu ši liga ima kartinti gyvenimą...

 

Jau seniai žinoma, kad žmogus be atminties neturi savasties, jis neprisimena ne tik kitų, bet ir savęs, tad yra veikiamas tik impulsų ir refleksų. Sakyčiau, tai viena baisiausių ligų, kokia tik gali ištikti žmogų. Tokių filmų, apie amnezija, yra ne vienas ir ne du. Vienas emocingiausių, bent jau man, buvo filmas „Ta pati Elis“. Iš atminties praradimų galima sukalti ir puikius trilerius, pavyzdžiui, Ch. Nollano režisuotas „Momento“ ir kaskart vis kine kalbant apie šią ligą, atsiranda galimybė vienaip ar kitaip pasikartoti ir būti nuobodžiam. „Žuvelė“ iš visos tos filmų flotilės labiau man priminė „Tobulas jausmas“ (2011) su Ewan McGregor ir Eva Green. Panašiai ir čia – neanalizuojant mokslinės fantastikos terminais ir ligos priežasčių aiškinimais, pasakojimas labiau pasiduoda romantiniam tragizmui: toji nelemta apokaliptinė liga atima ne tik iš žmogaus visą, kas jį daro žmogumi, bet ir žiūrovo akivaizdoje išardomi simpatingų Olivios Cooke ir JackO‘Connell sukurtų veikėjų gyvenimai.

 

Lyginant su anuomet itin patikusiu „Tobulu jausmu“, „Žuvelė“ atrodo šiek tiek nykiai, nes idėja jau kine išnaudota romantiniams paverkšlenimams, o ir naujų idėjų apie atminties praradimą šiame filme (jeigu matėte geresnių) tikrai neaptiksite. Iš tikrųjų filmas techniškai gerai „suklijuotas“, daug sumaišyta retrospektyvių kadrų, kurie kuria poetiškai romantišką įspūdį, buvo netgi įdomu žiūrėti į puikiai žinomų aktorių duetą, filmo spalvas, perteikiamą meilės atmosferą, tačiau pati istorija nieko naujo nepasiūlo – vien tik emociją, kaip ir tie eiliniai romantizuoti filmai apie vėžiu sergančius asmenis, kurie filmo pabaigoje miršta. Mirštama ir čia, tik kiek kitokiomis formomis. Tai tikrai nėra blogiausias pastarųjų metų romantinis filmas.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pinigų monstras" / "Money Monster"

Sveiki,

Kad Jodie Foster yra puiki aktorė, tikriausiai niekas tuo neabejoja, tačiau neretai taip būna, kada puikūs aktoriai dar tampa ir puikiais režisieriais. Tiesą sakant, jos režisuotas filmas „Bebras“ man nesukėlė kažin kokių didelių emocijų. Šįkart aktorė ir režisierė imasi itin aštraus trilerio pavadinimu „Pinigų monstras“ (angl. Money Monster) (2016) ir susikviečia tikriausiai be jokios atrankos žymius Holivudo aktorius – George Clooney ir Julia Roberts.

Apie pagrobtus įkaitus prikurta šitiek filmų, kad tikriausiai kažkuo nustebinti žiūrovą sunku. Ši tema ir žanras iš esmės jau kadaise išsisėmė, nebent būtų kurta kokia nors reali biografinė drama su specifine režisieriaus maniera. „Pinigų monstras“ apskritai pasirodė šioje terpėje blankoka kino juosta. Taip, aktoriai geri, įtampos taip pat yra, bet iš esmės viskas tas pats per tą patį. Sukurti gerą įkaitų dramą – žvėriškai sunku, pats žanras nedėkingas. Gana vidutiniškas scenarijus, karštas įkaitų „taškas“ tiesioginiame eteryje lyg ir bando sufleruoti, kokius monstrus padaro pinigų sistema, kad jaunas vyrukas pradeda grasinti ginklu prieš visą pasaulį. Taip, idėja gal ir nebloga, tačiau vis žiūrėjau ir be aktorių, ir neblogos režisūros gerai apibrėžtoje žanro zonoje, praktiškai nepamačiau nieko novatoriško, įdomaus ar bent to, ko nebūčiau matęs kituose tokio tipo filmuose.

Labai paskutiniu metu mane sužavėjo britų aktorius Jack O‘Conell‘is, kuris kuria įspūdingai temperamentingus vaidmenis. Šiuo atveju irgi. Taip pat malonu matyti ir serialo „Svetimšalė“ žvaigždę Caitriona Balfe antro plano rolėje, o ką jau besakyti apie veteranus. Filmas nėra prastas, tačiau norėjosi kitokios režisūrinės pozicijos, nes kol kas filmas itin vidutiniškas.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Įkalintasis" / "Starred Up"

Sveiki, skaitytojai,

Tamsi ir brutali britų režisieriaus David Mackenzie drama „Įkalintasis“ (angl. Starred Up) (2013) netikėtai tapo tikru kino atradimu. Filmas pasakoja devyniolikmečio patekimą į vyrų kalėjimą, kuriame galioja savos taisyklės, o vaikinas sadistiškai netvardo pykčio, todėl nuolat yra taranuojamas apsauginių, kol galiausiai patenka į pykčio tvardymo kalėjimo būrelį... Atrodytų, lyg ir nieko įdomaus, lyg ir nieko naujo. Dar vienas eilinis filmas apie tą patį. Apie vyrų kalėjimo taisykles ir pyktį, tačiau beregint filmas prikausto neįtikėtinai puikia režisūra.

Tiesą sakant, režisierių jau pažįstų iš jo puikaus filmo „Tobulas jausmas“ (2011), šįkart jis griebiasi išties sudėtingos temos – kalėjimo gyvenimo, tačiau tik filmui įpusėjus, tampa aišku, kad režisieriui kur kas labiau rūpi ne kalėjimo užkaboriai, tačiau veikėjų psichologinė veiksmų paradigma. Priežastis, kodėl pagrindinis veikėjas yra toks, koks yra. Tėvo ir sūnaus santykiai tampa atramine šios istorijos dalimi, jų sutrūkinėjęs ryšys veriasi per sūnaus psichologinius veiksnius. Kraujo ryšys, įvilktas į brutalias kalėjimo sąlygas, pateikia gana netikėtą filmo gelmę, o ką jau kalbėti apie Jack O‘Connell vaidybą – ji pribloškiamai įtaigi ir atidirbta kiekvienam kadrui itin profesionaliai. Filmas neprimena serialo „Oranžinė – tai nauja juoda“, šis filmas absoliučiai be komedijos elementų, netgi sakyčiau primena pačias juodžiausias ir įtaigiausias istorijas apie kalėjimą. Visų pirma lenkų filmą „Simetrija“, taip pat kažkiek ispanų juosta „Kamera 211“.

Filmas tikriausiai turėtų patikti ir serialo „Ozas“ gerbėjams, bet apskritai tai silpnus nervus dirginantis filmas, bet geroji jo pusė yra ta, kad jis ne tik sudirgina, bet ir kažin kaip ypatingai sudrebina sielą. Įdomu ir tai, kad filmas tiks ir vidutiniam žiūrovui, kuris galbūt kažin kokios šeimyninės dramos ir nelabai pamatys, bet bent galės pasimėgauti (kažkodėl ypač vyrai tai mėgsta) sadistiniais kalėjimo veiksmais. Negaliu duoti mažiau, nes filmas absoliučiai mane „paėmė“. 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.4

Interviu su aktoriumi Jack O‘Connell ir filmo režisieriumi:

Jūsų Maištinga Siela