Filmas: "Žuvelė" / "Little Fish"

 Sveiki,

 

Pirmoji pažintis su iš Kipro kilusiu režisieriumi Chad Hartigan buvo itin lengva ir paprasta. Jo naujausias ilgametražis darbas vadinasi „Žuvelė“ (angl. Little Fish) (2020) pasakoja apie jauną sutuoktinių porą, kuri susipažįsta, įsikuria savo namuose, tačiau netrukus pasaulyje įsivyrauja keista masiškai plintanti atminties praradimo liga. Vieni atmintį praranda greitai, kiti pamažu, o ir jauniesiems pamažu ši liga ima kartinti gyvenimą...

 

Jau seniai žinoma, kad žmogus be atminties neturi savasties, jis neprisimena ne tik kitų, bet ir savęs, tad yra veikiamas tik impulsų ir refleksų. Sakyčiau, tai viena baisiausių ligų, kokia tik gali ištikti žmogų. Tokių filmų, apie amnezija, yra ne vienas ir ne du. Vienas emocingiausių, bent jau man, buvo filmas „Ta pati Elis“. Iš atminties praradimų galima sukalti ir puikius trilerius, pavyzdžiui, Ch. Nollano režisuotas „Momento“ ir kaskart vis kine kalbant apie šią ligą, atsiranda galimybė vienaip ar kitaip pasikartoti ir būti nuobodžiam. „Žuvelė“ iš visos tos filmų flotilės labiau man priminė „Tobulas jausmas“ (2011) su Ewan McGregor ir Eva Green. Panašiai ir čia – neanalizuojant mokslinės fantastikos terminais ir ligos priežasčių aiškinimais, pasakojimas labiau pasiduoda romantiniam tragizmui: toji nelemta apokaliptinė liga atima ne tik iš žmogaus visą, kas jį daro žmogumi, bet ir žiūrovo akivaizdoje išardomi simpatingų Olivios Cooke ir JackO‘Connell sukurtų veikėjų gyvenimai.

 

Lyginant su anuomet itin patikusiu „Tobulu jausmu“, „Žuvelė“ atrodo šiek tiek nykiai, nes idėja jau kine išnaudota romantiniams paverkšlenimams, o ir naujų idėjų apie atminties praradimą šiame filme (jeigu matėte geresnių) tikrai neaptiksite. Iš tikrųjų filmas techniškai gerai „suklijuotas“, daug sumaišyta retrospektyvių kadrų, kurie kuria poetiškai romantišką įspūdį, buvo netgi įdomu žiūrėti į puikiai žinomų aktorių duetą, filmo spalvas, perteikiamą meilės atmosferą, tačiau pati istorija nieko naujo nepasiūlo – vien tik emociją, kaip ir tie eiliniai romantizuoti filmai apie vėžiu sergančius asmenis, kurie filmo pabaigoje miršta. Mirštama ir čia, tik kiek kitokiomis formomis. Tai tikrai nėra blogiausias pastarųjų metų romantinis filmas.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Metalo garsas" / "Sound of Metal"

 Sveiki skaitytojai,

Vakarykštė naktis pagaliau atskleidė, kas pelnė „Oskarus“. Tiesą sakant, su metais šie apdovanojimai tampa nuobodūs, nebeįdomūs, o prognozės jau žinomos iš anksto, jeigu matėte bent didžiąją dalį filmų iki pačios įteikimo ceremonijos. Juolab kad šiemet iš vasario mėnesio dėl pandemijos ceremonija nukelta į balandžio pabaigą, tai laiko sužiūrėti filmus yra...

Iš aštuonių „Oskarui“ nominuotų metų geriausių filmų kategorijoje šeštuoju mano matytu filmu tapo Darius Marder režisuota drama „Metalo garsas“ (angl. Sound of Metal) (2019). Muzikinio pobūdžio dramoje pasakojama apie sunkiojo punk roko muzikantą Rubeną, kuris vieną dieną koncertuodamas su savo drauge Lou ima ir praranda visiškai klausą. Dirbdamas didžiuliame triukšme ir keturis metus narkotikų nevartojantis atlikėjas netrukus patenka į kurčiųjų pasaulį, kuris apverčia jo gyvenimą aukštyn kojomis. Jis apsistoja kurčiųjų ir priklausomybę turinčių bendruomenėje, pramoksta gestų kalbos, pamažu jo gyvenimas vėl stojasi ant kojų, tačiau jam to negana, jis pasidaro klausos implanto operaciją, manydamas, kad šitaip vėl pradėdamas girdėti pasaulį, o jo gyvenimas pamažu sugrįš į vėžias...

Filmas iš tikrųjų gerai pastatytas ir gerai režisuotas. Įvardyčiau du esminius aspektus: nebanalią istorijos atskleidimo darną ir, žinoma, pagrindinį aktorių Riz Ahmed, kuris buvo nominuotas „Oskarui“ kaip geriausias aktorius, tačiau teko nusileisti Anthony Hopkinsui už „Tėvo“ vaidmenį. Atrodo, šiame filme lyg ir nieko nebūtų tokio, ko nebūtume regėję: pašėlęs vyrukas netenka savo gyvenimo dovanos (klausos), bando gyventi naują gyvenimą, bando vėl sugrįžti į gyvenimą, tačiau režisieriui pavyko užčiuopti esminius žmogiškuosius faktorius, kurie kažin kaip neatrodo kaip dirbtinai integruotos holivudinės viltingos ir gerų pasirinkimų kupinos pamokėlės žiūrovui pamokyti. Režisieriui pavyksta išvengti moralizavimo ir per pagrindinį veikėją vystyti dvikryptį laisvo žmogaus pasirinkimą su menkais gyvenimo džiaugsmais ir nuopuoliais. Mes neturime didvyrių, neatsiranda žmogus-gelbėtojas, viską lemia iš dalies pats Rubenas. Pamažu su sudėtingais asmeniniais įvykiais plečiasi veikėjo gyvenimiška patirtis, kuri pertransformuoja jo vertybių pasaulį ir galutinai pakeičia patį Rubeną.

Filmas apie sudėtingus gyvenimo sprendimus, kai atsiduri ties išsekimo riba. Kai visi bijome daryti esminius gyvenimo pokyčius, nes niekada, atrodo, iki tol gyvenime nesisekė taip gerai, kaip dabar. Man šis filmas labiau apie virsmą, likimo smūgių priėmimą ir tam tikrą vidinį veikėjo sąmonės ir gyvenimo vertinimo pokytį. Šiaip stiprokas filmas, orientuotas į vidines veikėjo transformacijas per praradimus ir atradimus su sudėtingu pagrindiniu vaidmeniu.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Oazė: žaidimas prasideda" / "Ready Player One"

Sveiki,

Žinoma, kad S. Spielberg per savo itin turtingą kino režisieriaus karjerą yra tiek visko išbandęs ir tiek visko sukūręs, kad būtų užsimerkus viską imti ir išvardyti, tačiau jis visada liko ir tikriausiai liks tuo, kas kuria didįjį ir visiems prieinantį kiną, dėl kurio visi pulkais traukia ir trauks į kino teatrus. Viena naujausių jo kino juostų „Oazė: Žaidimas prasideda“ (angl. Ready Player One) (2018) taip pat sulaukė palankių vertinimų kaip ir pasirodęs panašiu laikotarpiu visiškai jo kitokio žanro filmas „Valstybės paslaptis“.

Filmas kaip kadaise kultinis „Penktasis elementas“, mus nukelia į ateitį ir pasiūlo žaidimo principu sukaltą modernų ir tuo pačiu aktualią kompiuterizuotą istoriją, kurios struktūra šiek tiek, ten visgi pripažinti, lėkštoka. Pagrindinis vaikinas turi įveikti kliūtis, atlikti misiją, tapti didvyriu, ko nepavyksta padaryti kitiems ir parodyti visas gražiausias savo ir visos žmonijos savybes – pasiaukojimą, ryžtą, drąsą ir materialių turtų nesivaikymą. Sudedamosios istorijos dalys iš esmės yra senos kaip visas Holivudas klišės – per pavojus atsirandanti meilė, blogiukų įveikimas ir pasaulio išgelbėjimas. Tai turėtų erzinti ir vietomis iš esmės tai erzina, bet S. Spielbergas įgudęs pasakotojas ir jo kai kurie pasakojimo būdai ir manevrai išties stulbinantys! Pavyzdžiui, ką reiškia vien toji geneali scena, kai jis rekonstruoja S. Kubriko „Švytėjimo“ viešbutį ir kai kurias scenas. Pasijutau vėlei grįžęs į tą mistinį viešbutį! Nieko neprikibsi – pasaulis pasaulyje ir tai beveik genialu.

Nuotykių ir aiškių moralinių vertybių prisodrinti veikėjai iš esmės yra neįdomūs, nes jie tipažiniai. Gėris yra gėris, blogis yra blogis ir jau nuo pat pradžių sergama tik už gėrį – filmas kaip ir bet kurio elementaraus žaidimo principas, visai kaip „Absoliutus blogis“, kai visi kumščius laiko už M. Jovovich. Visgi filmas turėjo, bent man, nemažai sąsajų su D. Cameron‘o „Įsikūnijimu“, nors viskas vyksta pusiau virtualiame pasaulyje, tik šiame filme, priešingai nei „Įsikūnijime“, tonas šiek tiek komiškesnis ir laisvesnis, primenantis populiarųjį kiną.

Žinoma, priekaištų galima prigalvoti šiam filmui pačių įvairiausių, tačiau visumoje filmas veikia! Jis sukelia emocijas, norisi, kad gėris laimėtų, nuotykiai tik sudėtingėtų ir pasaulis pasaulyje idėja dar labiau plėstųsi ir žmogaus vaizduotė nei scenarijuje, nei vizualiai perteiktame vaizde nemenktų ir nesikartotų. Ką gi, S. Spielbergas turi tame parako.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb:7.6

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Aš ir Erlas, ir mirštančioji" / "Me and Earl, and the Dying Girl"

Sveiki, skaitytojai,

Šįkart labai trumpai apie filmą „Aš ir Erlas, ir Mirštančioji“ (angl. Me and Earl and the Dying Girl) (2015). Tai kino kritikų ir žiūrovo pripažinta režisieriaus Alfonso Gomez-Rejon kino juosta, kuri itin turėtų patikti paauglių ir jaunuolių auditorijai. Istorija pasakoja mirštančios nuo vėžio merginos istoriją, bet iš esmės istorija apie jauną vaikinuką ir jo besiplečiantį pasaulį – viename fronte jo santykiai su vaikystės draugu, o kitoje mirštančioji, kuri moko jį pareigos jausmo ir šiaip brandina kaip asmenybę.

Viskas būtų labai paprasta ir netgi banalu, nes filmų apie jaunus žmones, sergančius vėžiu, yra tiek prikurta, kad nors vežimu vežk, paskutinį kartą tikriausiai mačiau „Dabar viskas bus gerai“ ir „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ ir, tiesą sakant, ši tema kuo toliau, tuo darosi nuobodi kine – gailesčio išspaudimas ir žaidimas rimta tema jau nebestebina, nebestebina ir vis originalesni ir žaidybiniu pagrindu pateikti požiūriai į mirštančiuos jaunuolius. Tiesiog viskas mano akims darosi banalu. Šis filmas visgi pasakoja neeiliniu tonu, jame gausybė įdomių situacijų, originaliai pateiktų ir surežisuotų. Čia nemažai liūdnojo humoro elementų, atmosferos ir nuotaikų, kurie su realiomis situacijomis neturi nieko bendra, bet žavu žiūrėti vien dėl pateikimo ir režisūros, o šiaip tema gana pasirodė „išėsta“ ir nuobodoka.

Filmas tikrai daug kam tiks ir patiks. Paskutinės filmo minutės išties „sugriebė už širdies“, gražūs simboliniai elementai, kai filmus kuriantis jaunasis mėgėjiškas režisierius pats ligoninės palatoje, projektoriaus šviesoje atsiduria filmo kadruose... Tokie smagūs ir talentingai apgalvoti filmo judesiai ir sprendimai išties teikia malonumo, bet, dievaži, nustokite kurti tuos „Įsimintino kelio“ siužetus, kiek galima apie tą patį ir tą patį? Greitai pradėsiu vengti tokių filmų.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.9 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vidža lentelė" / "Ouija"

Sveiki,

Šįkart noriu pakomentuoti siaubo filmą „Vidža lentelė“ (angl. Ouija) (2014). Na, siaubo filmų apie dvasių lentą su visa abėcėle yra sukurtas ne vienas. Daugybę pasakojimų yra ne tik filmų ekranizacijos, bet ir realių liudijimų, kurie baigdavosi apsilankymais pas kunigą ar net mirtimi. Tai debiutinis Stiles White filmas, kuris mane iš esmės gana nuliūdino...

Neskaitant gana prastos aktorių vaidybos klišiniame filme, mane nuliūdino pats siužetas – nuobodus nuo galvos iki kojų. Burtų lenta prišaukia name glūdinčias dvasias ir su jomis imasi kovoti jauna mergina, nesistengdama kreiptis nei į kunigą, nei į kitus patarėjus. Primena vaiduoklių medžiotojus, pasigūglinus vieną vikipedijos straipsnį. Aišku, aktoriai gražūs, tačiau jų veiksmai, logika labai siaura, nuspėjama ir neįdomi. Kažkaip mirtis visiškai negąsdina personažų, krenta visi kaip lapai, bet vis tiek lenda į meškos spąstus – na, banaliau nebūna, bet kitaip, matyt, istorija nesivystytu.

Aišku, buvo keletas vietelių, kada šiurpuliukai perbėgo, bet tos filmo scenos neįspūdingos, neturi jokios inovacijos ir apskritai juosta standartinė, praleisti laiką šiaip sau. Nelabai tais įspūdžiais ir pasikrausi, kai viskas žinoma, nuspėjama ir tas įdomumas tampa labai jau paviršutiniškas, tik laukimas, o gal filmo kūrėjai visgi pateiks kokių nors staigmenų, bet rezultatas visgi būna nujaučiamas po 15 minučių seanso – nieko naujo.

Filmas lengvas, neįpareigojantis, nieko neišsiskiria iš prastų filmų. Siužetas menkas, aktorių vaidyba karkasinė. Apibendrinimas: filmas – klišių klišė, tačiau, kas sakė, kad ir tokio negalima žiūrėti?

Mano įvertinimas: 3.5/10

Kritikų vidurkis: 38/100

IMDb:4.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: 'Nebylios dvasios" / "The Quiet Ones"

Sveiki, kino gerbėjai,

Paskutiniu metu beveik nieko gero neužtinku šviežiame kine, bet vis pasižiūriu kokią nors juostą. Šįkart noriu trumpai apie filmą „Nebylios dvasios“ (angl. The Quiet Ones) (2014). Na, filmas kaip ir sukurtas „Moteris juodais drabužiais“ kūrėjų, tačiau pernelyg nenustebinantis visumoje.

Kalbant apie baisumą, siaubo filmui tai nėra pagrindinis kriterijus gero filmo link, nors jei pavyktų ką nors išgąsdinti, būtų dar geriau. „Nebylios dvasios“ truputį užvilkintas, ištęstas filmas, nors man patiko kai kurios filmo detalės - švytuojantys Oksfordo universiteto fasadų gražumas, aštunto dešimtmečio atgaiva, tačiau pats siužetas nuobodokas, trūksta novatoriškumo ir dvasios, apskritai bendros atmosferos. Atmosfera yra pagrindinis siaubo filmo uždavinys, nes jeigu nebus atmosferos, filmas praktiškai būna žlugęs reikalas.

Filmas nebent gali didžiuotis tuo, kad rėmėsi autentiška medžiaga. Tai vienas iš tų filmų, kurio pabaigoje parodomos tikros veikėjų fotografijos, kurios neleidžia sumeluoti, kad iš tikrųjų apsėdimai vyksta prieš mūsų akis. Tačiau filmo uždavinys yra neįrodyti faktus, o sudominti žiūrovą, bet nepasakyčiau, kad režisieriui tai pavyko padaryti. Filmo pradžia, tiesą sakant, man visai patiko, turėjau minčių, kad bus nenuspėjamų vietų, o ir aštunto dešimtmečio kalibras viliojo, tačiau viduryje filmo viskas „nusėdo“, tapo nuspėjamai neįdomu. Tai filmas be staigmenų, truputį sausokas, yra bandymų kurti atmosferą, bet režisierius neišdrįso eksperimentuoti ir atrasti kažko savito, matyt, bijodamas nutolti nuo gautos istorinės medžiagos. O gaila. 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 41/100

IMDb: 5.1

Jūsų Maištinga Siela