Filmas: "Žuvelė" / "Little Fish"

 Sveiki,

 

Pirmoji pažintis su iš Kipro kilusiu režisieriumi Chad Hartigan buvo itin lengva ir paprasta. Jo naujausias ilgametražis darbas vadinasi „Žuvelė“ (angl. Little Fish) (2020) pasakoja apie jauną sutuoktinių porą, kuri susipažįsta, įsikuria savo namuose, tačiau netrukus pasaulyje įsivyrauja keista masiškai plintanti atminties praradimo liga. Vieni atmintį praranda greitai, kiti pamažu, o ir jauniesiems pamažu ši liga ima kartinti gyvenimą...

 

Jau seniai žinoma, kad žmogus be atminties neturi savasties, jis neprisimena ne tik kitų, bet ir savęs, tad yra veikiamas tik impulsų ir refleksų. Sakyčiau, tai viena baisiausių ligų, kokia tik gali ištikti žmogų. Tokių filmų, apie amnezija, yra ne vienas ir ne du. Vienas emocingiausių, bent jau man, buvo filmas „Ta pati Elis“. Iš atminties praradimų galima sukalti ir puikius trilerius, pavyzdžiui, Ch. Nollano režisuotas „Momento“ ir kaskart vis kine kalbant apie šią ligą, atsiranda galimybė vienaip ar kitaip pasikartoti ir būti nuobodžiam. „Žuvelė“ iš visos tos filmų flotilės labiau man priminė „Tobulas jausmas“ (2011) su Ewan McGregor ir Eva Green. Panašiai ir čia – neanalizuojant mokslinės fantastikos terminais ir ligos priežasčių aiškinimais, pasakojimas labiau pasiduoda romantiniam tragizmui: toji nelemta apokaliptinė liga atima ne tik iš žmogaus visą, kas jį daro žmogumi, bet ir žiūrovo akivaizdoje išardomi simpatingų Olivios Cooke ir JackO‘Connell sukurtų veikėjų gyvenimai.

 

Lyginant su anuomet itin patikusiu „Tobulu jausmu“, „Žuvelė“ atrodo šiek tiek nykiai, nes idėja jau kine išnaudota romantiniams paverkšlenimams, o ir naujų idėjų apie atminties praradimą šiame filme (jeigu matėte geresnių) tikrai neaptiksite. Iš tikrųjų filmas techniškai gerai „suklijuotas“, daug sumaišyta retrospektyvių kadrų, kurie kuria poetiškai romantišką įspūdį, buvo netgi įdomu žiūrėti į puikiai žinomų aktorių duetą, filmo spalvas, perteikiamą meilės atmosferą, tačiau pati istorija nieko naujo nepasiūlo – vien tik emociją, kaip ir tie eiliniai romantizuoti filmai apie vėžiu sergančius asmenis, kurie filmo pabaigoje miršta. Mirštama ir čia, tik kiek kitokiomis formomis. Tai tikrai nėra blogiausias pastarųjų metų romantinis filmas.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šokėja" / "La Danseuse"

Sveiki,

Yra „Kino pavasaryje“ tokių filmų, apie kuriuos nežinai nė ką galvoti, o prieš einant net nesitiki, nes paprasčiausiai nežinai ko tikėtis... Panašiai su prancūzų filmų „Šokėja“ (angl. La Danseuse) (2016), kuris pasakoja apie XIX amžiaus pabaigoje šokio sampratą pakeitusią artistę Lioje Fiuler. Vis galvoju, kaip gerai, kad tas „Kino pavasaris“ yra, nes jame galima labai apsišviesti. Prisipažinsiu, kad praktiškai mažai ką teišmaniau apie šokio meno istoriją ir menkai ką jame gaudausi, tačiau šis filmas atliko tikrą edukacinį žygdarbį – supažindino su šiuolaikinio modernaus šokio ištakomis.

Nors filme pasakojama apie L. Fuiler, joje yra ir dar vienas ypatingos šokėjas Izolda Dunkan portretas, tačiau filmas ne apie ją... Žinau, daug kas šiam filmui turėjo nemenkų pretenzijų ir joje įžvelgė perdėto manieringumo, holivudinio patoso, perspausto pagražinimo ir net istorija šiek tiek dėliojama senamadiškai. Taip, sutinku, kad visa filmo pateiktis kaip ir, pvz., „Danų mergina“ ar kitos biografinės istorijos turi kažkuo panašią istorijos pasakojimo manierą, bet kažkaip man patiko. Patiko ir žiūrovams, kurie paprastai greitai susipakuoja rankinukus ir skuba iš salės lauk, šįkart sėdėjo filmui pasibaigus tylūs ir ramūs, kažko velnioniškai susimąstė... Gal ne tiek susimąstę, kiek pasidavę emocijos, kurias iššaukė filmas. Daug juslinių scenų, ekspresyvus juslėmis grįstas pasakojimas atrodo itin kruopščiai intymus, stengimąsi proporcingai išlaikyti asmenybės pasakojimo proporciją ir šokio meno elegancijos sunkumus, kas režisieriui, sakyčiau, labai sekėsi.

Neslėpsiu, kad ir senos kino gudrybės, bet filmui pavyko ir mane paveikti, nebesinorėjo ir man greitai išlėkti iš salės, kažkaip klasikinė muzika, pragariškos ir skausmingos vaizduojamos pastangos paveikia daugelį žiūrovų, o estetiniai dvelksmai sukuria kažin kokį magišką artumo dvelksmą. Norėčiau įvertinti filmą prasčiau, tačiau negaliu, jis vis dar mano galvoje ir, manau, kad netgi remiantis jau lyg ir iš pirmo žvilgsnio atgyvenusia kino mokykla, visgi filmas stiprus šiais aspektais: vaidyba, scenografija, jausmingumu, biografiniu turtingumu. Gera medžiaga nenuėjo veltui.

P. S. Tikriausiai nemaža dalis žiūrovų šį filmą rinkosi dėl to, kad jame antraplanį vaidmenį sukūrė Vanesos Paradis ir Johnny Depp dukra.

Mano įvertinimas: 9.5/10

IMDb: 6.4

Nuoroda į „Kino pavasarį“: ČIA

Jūsų Maištinga Siela