Filmas: "Tender baras" / "The Tender Bar"

 

Sveiki,

Pagal realaus žmogaus vardu J. R. Moehringer sukurtus memuarus apie savo vaikystę, praleistą pas dėdę Čarlį ir studijų metus, paties aktoriaus ir režisieriaus George Clooney pastatytas filmas „Tender baras“ (angl. The Tender Bar) (2021), šaltiniai sako, kad dėl aktoriaus Beno Afflecko garsi dainininkė Jennifer Lopez buvo sužavėta. Istorija mus nukelia į maždaug 70-ųjų dešimtmetį, kada jaunasis JR su motina grįžta į senelio namus, kuriuose vis dar gyvena dėdė Čarlis ir senieji tėvai. Mažasis JR vis girdi savo garsaus tėvo balsą per radiją, mano, kad tėtis yra radijuje, tačiau namiškiai bando atitolinti jį nuo tėvo, kuris toli gražu negali būti vaikui pavyzdžiu. Užuovėja netrukus randa savo dėdės Čarlio atidarytame „Dikenso“ bare, kuriame renkasi vietos išgeriantys, nestokojantys nei intelektualių pokalbių, nei alkoholio bokaluose. Netrukus visi pastebi JR nepaprastą intelektą, o dėdė Čarlis atidaręs savo kambario spintos duris pasako: jeigu perskaitysi visas šias knygas, tu galėsi tapti tikru rašytoju. Kitaip sakant išpildyti Čarlio svajonę, nes jis taip niekada ir netapo rašytoju.

Labai mėgstu filmus apie visokius rašytojus, jų sėkmės ar nesėkmės istorijas. „Tender baras“ pasakoja tapsmo istoriją, kuri iš vienos pusės dėl JR tėvo neturėjimo yra pažeista, tačiau turi gyvenimišką atsvarą. Kitas labai įdomus filme dalykas yra sūnaus ir neišsipildžiusios gabios motinos santykis. Motina apsėsta, kad jos vunderkindas vaikelis kuo puikiausiai baigtų prestižinį universitetą, nors šeima nepasiturinti, tačiau JR gabumus įvertina Jeilio universitetas ir jis galiausiai baigia universitetą, padovanodamas universiteto žiedą mamai kaip jos lūkesčių ir svajonių išpildymą.

Filmas persmelktas socialiniais santykiais ir vaidmenimis, lūkesčių (ne)išsipildymais. Režisierius randa balansą tarp gėrio ir blogio, tarp nuopuolio ir pakylimo, tarp paklydimo ir gyvenimo kelio atradimo. Iš dramos gal tikėjausi kiek daugiau, tačiau visumoje susižiūrėjo gana neblogai. Filme yra nemažai amerikietiškų holivudinių stiliaus pasažų, tarsi žiūrėtum filmą iš socialinės natūralios terpės (matai detales, laikmetį, kultūros manierą), tačiau visa tai perteikta nenatūraliai, tarsi viskas literatūriškai pašlifuota, pagludinta ir pritaikyta masėms, kad būtų atsisakyta sunkaus tono, kuris galbūt būtų labiau tikęs šiai istorijai. Kitą vertus, galbūt tokia tonacija parašyti ir patys JR memuarai. Filmą vertinu gana vidutiniškai.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 6.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Iksmenai: Tamsusis Feniksas" / "Dark Phoenix"

Sveiki,

Tikriausiai reiktų save vadinti „Iksmenų“ gerbėju, nes pastebiu, kad anksčiau ar vėliau vis tiek sužiūriu visus „Iksmenų“ serijos filmus. Pernai pasirodęs filmas „Iksmenai: Tamsusis Feniksas“ (angl. Dark Phoenix) (2019) šioje puikioje komiksų herojų serijoje, kaip supratau, kiek nuvylė savo gerbėjus. Ir ne dėl to, kad kino kritikai nepagailėjo strėlių, bet ir patys žiūrovai gana kritiškai vertina šį filmą. Įtartinai mažas IMDb lankytojų suformuotas reitingas, tačiau neįnoringam vakarui, manau, filmas visai neblogai žiūrisi.

Visų pirma, šio filmo serija skirta iksmenei Jean Grey, kuri visada turėjo problemų su savo minčių galios kontrole ir buvo tikra rakštis subinėje. Nepaisant to, ji viena galingiausių iksmenių, o jos tikroji galia pasireiškia būtent šiame filme, kai vienoje gelbėjimo operacijoje į ją įsikūnija per Visatą keliaujanti viską griaunanti energija ir Jean iš esmės tampa naujų vidinių galių savininke, kurios kontrolė priklauso nuo jos gyvenimo kokybės ir, kaip galima tikėtis, nuo jos vaikystėje patirtos traumos. Pagrindinis vaidmuo patikėtas „Sostų karų“ žvaigždei Sophie Turner, kuriai labai tiko šis dramatiškas vaidmuo, tačiau bet kokiu atveju jos aktorinį talentą gožia esminis aktorės grožis. Kad ir kaip čia autoriai bandytų pritemti Jean Grey asmeninę patirtį, traumą ir galiausiai „pasveikimą“, Jean Grey kaip veikėja man atrodo vis tiek ganėtinai stacionari, gal čia ne tiek ir aktorės kaltė, kiek, sakykim, nedėkingas komikso žanras, kuris labai plokščias.

Užtenka pasiklausyti vieno kito epizodo, kaip kalba veikėjai, ir supranti, kad jie kalba komikso „debesėliais“, tiesmukai, pernelyg aiškiai „atidirbtai“, kad net penkiamečiui turėtų būti aišku. Visgi filmas vizualus produktas su gerai išreikšta viena pagrindine mintimi, kad pasiaukojimas ir savęs sunaikinimas yra aukščiausia žmogiškumo pasireiškimo forma, kuri teikia vidinės galios ir stiprybės kaip žmonių rasei. Tą, regis, nesuprato invazinė ateivių rūšis, nusileidusi į Žemę sumedžioti Jean Grey. Visgi filmas „nupieštas“ ant vienos primityvokos siužetinės linijos. Viskas lyg ir gražu, netgi įdomu, netgi stebina retsykiais, pvz., kaip aktorės J. Chastain sukurta blogiete mušasi ant traukinio, iš jo iškrenta, o aukštakulniai nė nenusibrozdina, tarsi viskas būtų ant podiumo. Turinys pernelyg nuobodus, asmenybės raidos nepajutau, kelios „gatvinės“ grumtynės tarp skirtingų rasių, primityvios Magneto keršto akcijos, savotiški neįtikinantys gerųjų ir blogųjų veikėjų karai ir pabaigoje – volia! – turime dar finale ir pikniką Paryžiuje, pasiūlymą žaisti šachmatais.

Suprantu, kodėl ankstesnės dalys atrodė stipresnės. Visų pirma, jos turėjo didesnę operacijos misiją, buvo kur kas dinamiškesnės, jautėsi suvaldyti veikėjai su savo asmeninėmis istorijomis, o „Tamsusis Feniskas“ atrodo kur kas plokštenis, siauresnis, nelabai įtikinamai išvystytas, nors, kaip suprantu, norėjo per Jean Grey parodyti iksmenų žmogiškesnė pusę, bet nepavyko, tačiau vizualiai pramogai, kaip mėgstame sakyti, „filmas dėl fono“, manau, neblogai tinka.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 43/100

IMDb:5.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Oazė: žaidimas prasideda" / "Ready Player One"

Sveiki,

Žinoma, kad S. Spielberg per savo itin turtingą kino režisieriaus karjerą yra tiek visko išbandęs ir tiek visko sukūręs, kad būtų užsimerkus viską imti ir išvardyti, tačiau jis visada liko ir tikriausiai liks tuo, kas kuria didįjį ir visiems prieinantį kiną, dėl kurio visi pulkais traukia ir trauks į kino teatrus. Viena naujausių jo kino juostų „Oazė: Žaidimas prasideda“ (angl. Ready Player One) (2018) taip pat sulaukė palankių vertinimų kaip ir pasirodęs panašiu laikotarpiu visiškai jo kitokio žanro filmas „Valstybės paslaptis“.

Filmas kaip kadaise kultinis „Penktasis elementas“, mus nukelia į ateitį ir pasiūlo žaidimo principu sukaltą modernų ir tuo pačiu aktualią kompiuterizuotą istoriją, kurios struktūra šiek tiek, ten visgi pripažinti, lėkštoka. Pagrindinis vaikinas turi įveikti kliūtis, atlikti misiją, tapti didvyriu, ko nepavyksta padaryti kitiems ir parodyti visas gražiausias savo ir visos žmonijos savybes – pasiaukojimą, ryžtą, drąsą ir materialių turtų nesivaikymą. Sudedamosios istorijos dalys iš esmės yra senos kaip visas Holivudas klišės – per pavojus atsirandanti meilė, blogiukų įveikimas ir pasaulio išgelbėjimas. Tai turėtų erzinti ir vietomis iš esmės tai erzina, bet S. Spielbergas įgudęs pasakotojas ir jo kai kurie pasakojimo būdai ir manevrai išties stulbinantys! Pavyzdžiui, ką reiškia vien toji geneali scena, kai jis rekonstruoja S. Kubriko „Švytėjimo“ viešbutį ir kai kurias scenas. Pasijutau vėlei grįžęs į tą mistinį viešbutį! Nieko neprikibsi – pasaulis pasaulyje ir tai beveik genialu.

Nuotykių ir aiškių moralinių vertybių prisodrinti veikėjai iš esmės yra neįdomūs, nes jie tipažiniai. Gėris yra gėris, blogis yra blogis ir jau nuo pat pradžių sergama tik už gėrį – filmas kaip ir bet kurio elementaraus žaidimo principas, visai kaip „Absoliutus blogis“, kai visi kumščius laiko už M. Jovovich. Visgi filmas turėjo, bent man, nemažai sąsajų su D. Cameron‘o „Įsikūnijimu“, nors viskas vyksta pusiau virtualiame pasaulyje, tik šiame filme, priešingai nei „Įsikūnijime“, tonas šiek tiek komiškesnis ir laisvesnis, primenantis populiarųjį kiną.

Žinoma, priekaištų galima prigalvoti šiam filmui pačių įvairiausių, tačiau visumoje filmas veikia! Jis sukelia emocijas, norisi, kad gėris laimėtų, nuotykiai tik sudėtingėtų ir pasaulis pasaulyje idėja dar labiau plėstųsi ir žmogaus vaizduotė nei scenarijuje, nei vizualiai perteiktame vaizde nemenktų ir nesikartotų. Ką gi, S. Spielbergas turi tame parako.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb:7.6

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Iksmenai: Apokalipsė" / "X-Men: Apocalypse"

Sveiki,

Nė nepastebėjau, kaip tapau „Iskmenų“ gerbėju ir nejučiomis vis laukiau šios dalies bepasirodant. Po itin gero 2014 metų pasirodžiusios šios dalies „Iksmenai: Praėjusios praeities dienos“ kažkaip susizgribau, kad fantastinis didysis holivudinis kinas dar nemiręs. Šiemet pasirodžiusi juosta „Iksmenai: Apokalipsė“ (angl. X-Men: Apocalypse) (2016) išties turėjo peršokti per nemenką anos dalies kartelę. Ar filmui pavyko tai padaryti? Nemanau.

Visų pirmiausia apie gerus dalykus. Nuostabi aktorių brigada, į kurią pateko bene ryškiausios šių dienų Holivudo žvaigždės. Šią brigadą netikėtai papildė ir naujos kylančios žvaigždės, o viena ryškesnių – „Sostų žaidimo“ aktorė Sophie Turner, padariusi dar vieną svarbų žingsnį savo karjeroje. Apskritai visada smagu matyti rimtus aktorius vienoje krūvoje, kad ir koks tai bebūtų projektas, tačiau laikas negailestingas, į šią dalį jau nebesugrįžta ankstesnių dalių aktoriai, pvz., Audra – Halle Berry. Tačiau nusiminti netenka, nes tikrai daug ką kompensuoja aktorių amplua ir iš jaunesnės kartos. Kaip visada viskas nufilmuota ir apdorota be priekaištų – efektyvu, gyvybinga ir tikrai panašu į tuos komikso filmus, kuriuos norisi žiūrėti ir žiūrėti, tačiau iškart tenka prisiminti, kad šios dalies siužetas nebeatrodo toks nenuspėjamai žaismingas ir dinamiškas, kaip ankstesnės dalies, kaip buvo šokinėjama per laiko erdves ir „Iksmenai“ iš esmės buvo itin stiprūs ir vikrūs. Tai iš esmės nulėmė ir tai, kad chronologiškai išdėsčius filmo dalis, šioji dalis vėlei grįžta į pradžią ir pasakoja iš devinto dešimtmečio, kai viskas, rodos, tik prisidėjo.

Būtent siužeto nuspėjamumas ir sulėtėjusi dinamika smukdė šią dalį žemyn, tačiau senovės Egipto kultūros panaudojimas, sielos persodinimo mechanizmas ir daugelis kitų itin kruopščiai estetiškai pateiktų elementų tikrai pritraukia didingam reginiui. Tiesa, šioji dalis pavadinta „Apokalipsė“, bet tos apokalipsinės dvasios būtent ir pasigedau, nes kol kas atrodė, kad iksmenai kovoja eilinę dieną su eiliniu blogiu, o tos visuotinės pasaulio pabaigos nepajutau, nors ir buvo išmestos atominės raketos į Žemės atmosferą. Kad ir kaip ten bebūtų, filmu nenusivyliau, daug jame komikso dvasios, tačiau vietomis norėjosi ne tokios akivaizdžiai nuoseklios įvykių sąrangos ir daugiau nenuspėjamumo. Kad ir kaip ten bebūtų, filmas dvelkia didingumu, todėl daugeliui visgi filmas turėtų patikti.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tamsios vietos" / "Tamsumos" / "Dark Places"

Sveiki, skaitytojai,

Negaliu praleisti nė vieno filmo su žaviąja aktore Charlize Theron, todėl suskubau pažiūrėti ir įvertinti vieną naujausių aktorės darbų filme „Tamsios vietos“ (angl. Dark Places) (2015), kuris buvo pastatytas remiantis į lietuvių kalbą išverstu Gillian Flynn romanu „Tamsumos“. Tiesą sakant, kino kritikai buvo negailestingi šiai Gilles Paquet-Brenner ekranizacijai ir davė gana šykščius įvertinimus. Tai tikriausiai lėmė labai aukšto lygio neseniai pasirodžiusi šios rašytojos kita ekranizacija „Dingusi“, kuri man be galo taip pat patiko.

„Tamsios vietos“ jau kitokia ekranizacija, kur kas mažesnio biudžeto, tačiau režisieriui pavyko prisikviesti ir dirbti su tokio aukšto tipažo aktore kaip Charlize Theron. Filmas, nepaisant kritikų sumaltų mitų, man patiko. Jis lėtas, niūrus, tamsus, istorijoje slepiantis nemažai paslapčių. Nors persiritus filmui į antrą pusę, kažkodėl nuspėjau paslapties įvykius, o tai padarys, manau, daugelis, visgi intriga neišgaravo. Pasakojama dviem frontais: praeities įvykiai, prieš 28 metus, ir dabarties, kai viena iš šeimos išžudymo nutikimo išgyvenusi moteris pagaliau ryžtasi ieškoti tikrosios įvykių priežasties. Pasakojimas gana tvirtai „sukaltas“, daug atpirkimo istorijų, priedangos, paslapčių, kaip kokiame gerame, bet subtiliame trileryje, nors visgi čia kur kas daugiau dramos, nei paties trilerio elementų.

Žinoma, Charlize Theron. Tiesą sakant, šiek tiek abejojau jos vaidmeniu, nes filmas taip sumaltas kritikų, kad pagalvojau, jog ji ėmėsi abejotino vaidmens. Nieko panašaus. Tai tvirtas ir brandus vaidmuo, gerai apmąstytas, išanalizuotas ir tiesiog būtų įdomu palyginti jį su pačiu romanu, bet skaitymams jau trūksta laiko. Šiaip Ch. Theron buvo daugiau nei tik gera, ji buvo puiki. Tą patį galiu pasakyti apie Nicholas Houtl, Christina Hendricks bei kažkodėl šįkart labai patikusia Chloe Grace Moretz. Tai filmas, kur susiformavę charakteriai, siekiama savitumo, gelmės ir tamsumos, ir režisieriui tikrai pavyko nemažai nuveikti ir pasiekti, todėl filmą vertinu gerai ir, sakyčiau, jis iš tų retesnių atvejų, kada mano ir kino kritikų pozicijos gerokai prasilenkė.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 39/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mudas" / "Mud"

Jūsų Maištinga Siela

Amerikiečiai turi vieną puikų Nepriklausomo kino režisierių, kuris ir vėl Kanų kino festivalyje pelnė bangą ovacijų. Tai Jeff Nichols, kuris pristatė dar vieną naują kūrinį pavadinimu „Mudas“ (Mud) (2012). Prieš tai matyta jo misterinė juosta „Slėptuvė“ pasirodė pernelyg apokaliptiška, nors sukurta talentingai ir su baimingos jausenos apraiškomis, manau, kad „Mudas“ yra labiau vykęs darbas. Bent jau man.

„Mudas“ – tai neabejotinai viena iš tų sunkiųjų amerikietiškų dramų, nufilmuota pelkėse ir šiek tiek priminė „Laiškanešį“ (The Paperboy), tačiau čia kur kas viskas realiau ir gyviau, natūraliau teka veiksmas. Ypatingai gražiose vietose, nors ir labai pavojingose, nufilmuota drama apie besislapstantį nusikaltėlį, kuris visiems laikams pakeičia bręstančių paauglių gyvenimus, netiesiogiai atveria akis pirmosios meilės pažinimui, teisingumui. Tai filmas, kuris sunaikina vaikystę, nutraukia naivumo pančius ir visiems laikams pakeičia gyvenimą. Stiprus siužetas, puikūs aktoriai, nors dėl vaikų šiek tiek galima kai kada abejoti, tačiau ir jiedu padarė pagirtiną darbą. Filme pasirodo daug kam pažįstamas aktorius Matthew MoConaughey, kuris sukuria įtikinamą badaujantį, išsigandusį ir galvą pametusį neatsakingą bėglį, antraeiliame vaidmenyje pasirodo nevienadienį personažą atlikusi Reese Witherspoon, na, ir mažieji berniukai-vyrukai, gerieji chuliganai.

Beveik visos jautrios juostos, kurios pereina per besikeičiančios vaikystės nelengvą formulę – besiskiriančių tėvų sindromą, draugų praradimą, muštynes, meilės paieškas. Kartais atrodo, kad berniukų gyvenimas toks pilkas ir cementinis, pernelyg užslopintas griežto tėvo intonacijos, vasaros darbų, nepamenu, kad aš būčiau patyręs tokią vaikystę. Bet gyvenimas yra gyvenimas ir jame visokiausių vaikysčių ir tėvų būna. Ši gan niūroka juosta neturi apokalipsinio prado, nežengia į žmogaus psichikos gelmes ir jų padarinius, o tik gan iš tolo pasakoja ypatingą vasaros nuotykį, kuri atmiežta mirčių, šiurkštumo ir vaikiško naivumo, kurio turi ne tik vaikai, bet ir suaugę personažai. Tai be jokios abejonės vykęs filmas, nors iš pradžių skeptiškai žiūrėjau, tačiau po valandos skepsis išgaravo ir netgi priminė rusų režisieriaus Andrejaus Zvyagintsevo filmą-šedevrą „Sugrįžimas“ (2003). Rekomenduoju gero kino gerbėjams!

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela