Filmas: "Frankenšteinas" / "Frankenstein"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Bandau prisiminti bent vieną tiesioginį rašytojos Mary Shalley 1818 metais išleisto siaubo gotikinio romano „Frankenšteinas, arba šiuolaikinis Prometėjas“ ekranizaciją ir negaliu atgaminti nė vieno, nors tikrai vaikystėje ar paauglystėje turėjau ką nors matyti tarp tų gausių serialų ir filmų apie antgamtinės būtybes ir antžmogius. Visgi simboliškai nutiko, kad šią vasarą keliavau po Šveicariją, kur būtent pravažiavau pro šalį didelę kalvą su skardžiu, t. y. tuos konkrečius rūmus, kuriuose rašytoja M. Shelley 1816 metais ten leisdama laiką su vyru ir jųdviejų bendru draugu Džonu Baironu ir pradėjo rašyti istoriją apie Viktorą Frankenšteiną, kuris taps siaubo literatūros ne tik klasika, bet ir geidžia kino kūrėjų medžiaga. Šįkart šio romano adaptavimo ėmėsi „Pano labirintas“, „Purpurinė kalva“ ir „Vandens forma“ režisierius Guillermo del Toro, kuris turi ilgametę pripažintą kino patirtį perteikti estetiškai siaubo istorijas didiesiems ekranams.

 

Naujausias filmas „Frankenšteinas“ (angl. Frankenstein) (2025) būtent ir yra sukurtas pagal didžiojo kino užmojus, t. y. tenkinti į kino sales atėjusius žiūrovus estetika ir vaizdo efektais. Istorija iš esmės nesudėtinga: brutalioje aristokratų šeimoje užaugęs „perdegęs“ vaikas Viktoras nusprendžia pranokti tėvą ir visą medicinos pasaulį, todėl meta iššūkį mirtingumui, jis eksperimentuoja su lavonais, juos tyrinėja, mėsinėja, leidžia elektros impulsus ir bando prikelti naujam gyvenimui. Po daugel metų jam tas pavyksta, jis išties sukuria antžmogį Kūrinį, kuris sudurstytas iš įvairiausių dalių leidžiasi į savęs suvokimo ir pažinimo kelionę, atsiskirdamas nuo kūrėjo Viktoro ir keldamas esminius klausimus: kas jis yra? Iš esmės, nors filmas siaubo, jis yra metaforinis ir perpasakoja Rojaus išvarymo motyvą, kada kažkada Adomui ir Ievai teko iš naujo suvokti save atskirtyje nuo dievo kūrėjo.

 

Filmas vizualus, ilgas ir neskubus. Čia nerasite „paturbinimo“, t. y. pagerintų ir pagreitintų siužetinių vingių, nes del Toro stengiasi daugiau ar mažiau išlaikyti knygos autentišką epinį pasakojimą, tačiau keičia tam tikras kūrinio detales ir siužetinius vingius. Tai nėra įnoringas ir ambicingas kino projektas, o del Toro dažnai laikosi ištikimas savo estetinėms pažiūroms, tad daugelis išties pastebėsite, kokie gražūs ir apgalvoti prabangūs filmo kostiumai. Tai filmas didžiajam reginiui, tačiau nėra vien tik bedvasis ir neįtraukiantis, nes kuo toliau žiūrėjau šį „Frankenšteiną“, tuo labiau suvokiau, kaip sudėtinga efektingumo siekiančiam populiariajam kinui sukurti įtikinamą jausmingumą. Manau, iš dalies del Torui pavyko, kadangi Kūrinys, kurio pagrindinį vaidmenį atliko naujasis Holivudo seksualusis veidas Jacob Elordi, iš tiesų kelia dvejopus jausmus: pasigėrėjimo ir pasišlykštėjimo. Bet visgi laimi žmogiškoji dalis, kitaip Holivude tikriausiai ir negali būti, nes viskas šioje istorija apsiverčia paradoksaliai: žmonės medžiodami ir žudydami, negalvodami apie kitas rūšis ir bandydami įveikti mirtį, sukuria monstrus, kurie iš esmės savo humanizmu pranoksta pačius savo kūrėjus (aliuzija į Prometėją). Filmas tarsi klausia: ar žiūrėdami į monstrus iš tikrųjų juose neatpažįstame savo nebematomo žiaurumo ir tikrojo monstriškumo?

 

Filmas žiūrisi kaip pasaka ir pramoga, šįkart neprailgo, bet ilgesnio ir nebesinorėjo. Del Torui pavyko, sakyčiau, subalansuoti knygos siužetus ir perteikti, nors ir paprastą, bet ne pačią lėkščiausią filmo idėją. Filmas toli gražu nėra stebuklas, kai kas išspręsta pagal daugel matytų siaubo filmų ar serialo vaizdavimo metodikų, tad originalumu filmas nepasižymi, norėtųsi, kad del Toro labiau eksperimentuotų, nutoltų nuo Holivudo standartų, tačiau yra kaip yra, ir šis „Frankenšteinas“ nėra prastas.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.6

 

Maištinga Siela

Filmas: "Kopa" / "Dune"

 

Sveiki,

 

Pamenu, kai buvau vaikas ir paauglys, su nekantrumu laukdavau didžiųjų ekranų naujienų: kada parodys tą didįjį kiną per Velykas ar Kalėdas? Dažniausiai rodydavo senienas ir reikdavo laukti mažiausiai keletą metų, kad pamatytum naujausią prabangų Holdivudo perlą. Pastarąjį dešimtmetį šį „didįjį“ kiną perėmė Marvel serijos filmai bei kiti dideli kino projektai, susieti smarkiai su komikso žanro ekranizacijomis. Nuslūgus „Hario Poterio“ bei „Saulėlydžio“ sagai, šiek tiek atsigavome ir lyg laukėme, ką pasiūlys Holivudas... Šiemet kaip vieną įspūdingiausių ir ambicingiausių kino projektų buvo pristatytas filmas „Kopa“ (angl. Dune) (2021), kurį apsiėmė kurti, mano galva, tikrai talentingas ir įdomus režisierius Denis Villeneuve, žinomas iš „Moteris, kuri dainuoja“ (2010), „Kaliniai“ (2013), „Atvykimas“ (2016) bei kitų sėkmingų ir įsimintinų kino projektų. Filmas „Kopa“ sukurtas pagal įspūdingos apimties fantastinį romaną tuo pačiu pavadinimu, kurį parašė Frank Herbert, o lietuviškai neseniai išleido leidykla „Kitos knygos“.

 

Koks didžiulis nusivylimas apėmė mane žiūrint nuo pat pradžių. Kvapą gniaužiantys ir didingi vaizdai, ilgas ir lėtas epinis pasakojimas tiesiog prasmego smėlyje. Puikiai žinomi aktoriai tikriausiai buvo laimingi gavę šiuos vaidmenis, tačiau kokie jie atrodė nuobodūs ir neįdomūs. Sunku ką pasakyti apie patį literatūros kūrinį, nes jis parašytas gana seniai, dar prieš „Žvaigždžių karų“ epopėją kine ir yra sulaukęs senesnės ekranizacijos, tačiau naujausią versiją žiūrėjau per kančias. Turinio tuštuma nustelbė bet kokius mano lūkesčius, todėl atrodė, kad žiūrėjau iš tikrųjų gerai surežisuotą, didiesiems ekranams pritaikytą filmą, kuris turi vidinę savo logiką, bet, kadangi filmas labai lėtų apsukų, turėjau laiko paanalizuoti jo turinį. Labiausiai stringa pompastiški, dirbtinai sukonstruoti literatūriniai dialogai, iš kurių tvoskia kapais – viskas absoliučiai mechaniška, negyva. Tėvo, motinos ir sūnaus santykiai – kas per ateities vizija? Visur regėjau, kad moteris yra gimdytojos ir pasiaukojančios tarnaitės, o vyrai valdo ir kuria karus bei atlieka seną gerą „tikro vyro“ vaidmenis visuomenėje, kas absoliučiai prieštarauja mūsų visuomenės ateities vizijai, kai einame link lygių teisių ir t. t. Šis visuomenės modelis labai jau matytas kituose filmuose. Atrodo, kad vėlei žiūriu kažkokį „Žvaigždžių karų“ seriją, sumišusią su „Pamišusio Makso“ paskutiniąja dalimi bei „Sostų karų“ žudymo efektais t. y. antraeiliai veikėjai, nesvarbu, ar jie dori ar niekšai, jiems visiems lemta anksčiau ar vėliau mirti. Dvelkė ir „Absoliutaus blogio“ žudymo kambarėliais, tačiau buvo aišku, kad tikrai nemirs Timothée Chalamet kuriamas personažas...

 

Filmo medžiaga absoliučiai nuspėjama ir nuobodi. Filmo idėja pagrįsta senomis, jau iki kaulo nugremžtomis gėrio ir blogio kovomis, kuriose pagrindinis veikėjas yra „tas vienintelis“, kuriam lemta įvykdyti misiją ir visus išgelbėti, atrodo, tiesą sakant, žiūrovui maitinama obuolių tyrelė kūdikiams, kuriuos pamažu norima atpratinti nuo žindymo, tačiau nežino, kas yra geras ir originalus scenarijus. Galiu klysti, gal ir ekranizacija labai gera, o literatūrinis fantastinis šedevras iš tikrųjų yra ankstyvojo periodo geras kūrinys, tačiau būsiu pernelyg išlepintas įmantresniais scenarijais. Kiek žinau, bus kuriama antroji šios serijos dalis, tačiau kažin, ar žiūrėsiu, nes vien jau šis pustrečios valandos milžinas erzino savo nuosekliai atpažįstamais mirčių algoritmais bei vienkrypčiais užprogramuoto robotiškojo mąstymo veikėjais, kad likus 20 minučių iki seanso pabaigos, gerbdamas save ir savo laiką, atsistojau ir išėjau iš kino salės.

 

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 8.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Adamsų šeimynėlė 2" / "The Addams Family 2"

 Sveiki,

 

Kaip greitai bėga laikas, pamaniau žiūrėdamas filmą „Adamsų šeimynėlė 2“ (angl. The Addams Family 2) (2021), nes juk pernai mačiau pirmąją šio animacinio filmo dalį... Bet ar pernai? Pasirodo, užpernai! Vadinasi, pasenau dviem metais, bet atrodo, kad dar vakar žiūrėjau... Štai žiūrėdamas Lietuvoje tikriausiai kultinio serialo perkėlimą į animaciją pagalvojau, kad filmo kūrėjai pernelyg greitai susizgribo antrajai daliai. Kodėl?

 

Visų pirma, prastas scenarijus ir naujų idėjų stoka leidžia per „Adamsus“ pamiegoti. Tikėdamasis dar aštresnių nuotykių ir juodojo humoro elementų, kuo iš tikrųjų pasižymėjo vaidybinės „Adamsų“ versijos, animacinė gerokai nuvilia. Juk Adamsų idėja buvo utriruotas ir hiperbolizuotas juodasis humoras ir mūsų slapčiausių ydų bei gotikos, Viktorijos laikų atmosferos šou, kurio šiek tiek galėjome aptikti pirmojoje animacinio filmo dalyje, tačiau šioji, galima sakyti, absoliučiai nusivažiavo nuo pirminės idėjos. Kūrėjai pasiliko sau laisvą interpretaciją ir Adamsai šiame filme man atrodo daugiau nei normalūs, jie dėl savo išskirtinumo ne tik kad visuomenės lyderiai, kitaip sakant, influenceriai, bet ir prarado asketiško asocialumo idėją, atvirkštinę žmogiškąją filosofiją, kurią galėjome justi ir savotiškai mėgautis vėlgi vaidybinėse versijose.

 

Adamsai atostogauja kaip itin normalūs žmonės, patiria panašius išgyvenimus, nuotykiai ir juokeliai jau tikrai matyti ir daugeliu atžvilgiu, reklamuojant JAV geografines lankytinas vietas, atrodo, itin nuvalkiotai. Juokinga scena, kurioje tikrai sukikenau, buvo Svirdulys, užgrojęs atokiame bare Glorios Gaynor nemirtingą hitą, o visa kita siaura, lėkšta, nuspėjama, šabloniška.

 

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 37/100

IMDb: 5.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Adamsų šeimynėlė" / "The Addams Family"

Sveiki,

Reiktų pradėti pačia banaliausia fraze, kad tikriausiai visi mano viduriniosios kartos žmonės žino, kas yra Adamsai ir žino jų filosofiją, ir gyvenimo būdą. Keistoji šeimynėlė buvo sukurta ir rodoma dar nespalvojo televizoriaus laikais – apie septinto dešimtmečio antrąją pusę. Paskui dešimto dešimtmečio pradžioje pasirodė du vaidybiniai filmai, būta ir kitokių, kiek blankesnių projektų, kaip atkurti šiuos kultinius veikėjus. Šiandien, kaip teigia filmo anotacija, „Adamsų šeimynėlė“ (angl. The Addams Family) (2019) atgimsta po 25 metų animacinio filmo pavidalu.

Helovininių nuotaikų filmas buvo JAV-ose paleistas į rinką būtent per bauginančiausias šventes, o Lietuvos kino teatruose atėjo jau gerokai po Vėlinių. Istorijoje pasakojama ta pati klasikinė Adamsų šeimynėlė, kurioje pateikiama kiek drakuliška šios keistuolių šeimynėlės priešistorė: Gomeso ir Mirtišės vestuvės ir per tas vestuves įsiveržę ir priešiškai nusiteikę miestelėnai. Jiems tenka bėgti, kol atranda apleistą beprotnamį... Iš tikrųjų toliau siužetas plėtojamas gana primityviai ir nesudėtingai. Atsiranda ambicinga baltaodė verslininkė dizainėrė, kuri trokšta pakeisti Adamsų namus, o vėliau, apsėsta keršto troškimo, netgi nuteikinėja miestelėnus prieš monstrus... Tiesą sakant, nieko naujo, keletas juokingų situacijų, jau žinomi veikėjai su savo elgsenos ypatumais: kvaištelėjusi senelė, sadistiniai vaikai, paniurėlis tarnas ir kt.

Istorija iš tikrųjų primityvi, sukonstruota klasikiniu jau nusibodusiu principu: pabaisas, turinčias žmogiškumo kartais daugiau nei patys žmonės, yra engiami ir puolami už tai, kad jie yra kitokie. Ar filmas moko tolerancijos? Tam tikra prasme taip. Bet ekranizacija pernelyg be ugnies ir įdomesnės idėjos, savo prasmių variacijomis primena „Monstrų viešbutį“ ir kitus animacinius filmus. Visgi nemanau, kad daug ką prarasite, jeigu nepamatysite šio filmo, bet žinoma, genami vaikystės nostalgijos, galite bandyti, ir tikiu, kad nemažai daliai žiūrovų netgi patiks.

Mano įvertinimas: 4.5/10

Kritikų vidurkis: 46/100

IMDb:5.8

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Prie amžinybės vartų" / "At Eternity's Gate"

Sveiki, skaitytojai,

Mėgstu visokiausius filmus apie rašytojus ir tapytojus, tačiau jau kuris laikas vis įsivaizduoju, kad žiūrėdamas tokius filmus, regiu visgi ne iš faktų sudurstytą tiksliai restauruotą gyvenimo audinį, o veikiau režisieriaus interpretacijos galią sukurti pagarbos gestą menininkui, bet ir pratęsti tas legendas apie rašytojus, kitaip sakant, neretai būna, kad filmas supažindindamas su tam tikrais kūrėjų darbais ir jų įtaka meno pasauliui, sukuria kiek dirbtiną, netikrą, tačiau dažno žiūrovo trokštama asmenybės kulto paminklą. Kad būtų sukurtas šis kultas, reikia neretai nusižengti faktams ir „naudoti“ visuotinai paplitusias, kiek pagražintas istorijas apie kūrėjus. Vicentas van Gogas tikrai tokių turėjo ne vieną, o žymiausias jo skiriamasis bruožas, (be to, kad nutapė apvytusias saulėgrąžas) yra biografijoje kaip viena ryškiausių žymių įsirašęs įvykis, kad neva tapytojas skustuvu nusipjovė ausį. Šis faktas taip pat panaudotas režisieriaus Julian Schanbel biografiniame apie tapytoją filme „Prie amžinybės vartų“ (angl. At Aternety‘s Gate) (2018). Tiesa, esu ne kartą „užskaitęs“, kad visgi van Gogas niekada savo ausies nebuvo nusipjovęs ir tai tėra tik visuotinai paplitęs mitas, kad būtų spalvingesnė tapytojo biografija. Kaip ten yra iš tikrųjų, neketinau aiškintis, nes nutariau, kad pasimėgausiu filmu toks, koks jis yra sukurtas, be išankstinių nusistatymų.

Tai jau trečiasis režisieriaus filmas, kurį man tenka matyti. Prieš tai „Kol dar ne naktis“ (2000) bei „Drugelis ir skafandras“ (2007) anuomet padarė man neišdildomą įspūdį. Iš tikrųjų režisierius jis puikus ir geba pateikti subtiliai biografinę medžiagą. Šis jo naujausias filmas apie Vincentą van Gogą iš tikrųjų įprasmina ne tiek pačius tapytojo biografinius siužetinius vingius, nes atmetus filmo raiškos mechanizmus, van Gogas apskritai atrodo nepatrauklus ekranizacijai, nes yra vos keletas įdomesnių jo gyvenimo vingių, kaip antai atsidūrimas beprotnamyje ar legenda apie nupjautą ausį, tačiau visumoje filme nėra aštrumo, kaip nėra aštrumo ir tapytojo gyvenime. Režisierius remiasi pasaulio pajautos ir regėjimo perspektyvomis, priartėja prie gaivališkos gamtos amžinybės, tapytojo regėjimo ir pasaulio jutiminio lauko, kurį galėtume pavadinti misterija, dvasiniu nušvitimu, kuris suteikė galimybę van Gogui jausti ir regėti kur kas daugiau nei įprastam žmogui duota, tačiau kartu tai (kaip neretai ir būna menininkui) tampo jo nesuprasto laikmečio prakeiksmu.

Vincentas van Gogas pasižymėjo staigiu ir greitu tapymu, jis per 80 dienų nutapė 75 paveikslus, jo judesiai neapskaičiuoti, jo pasąmonė veikia iš inercijos, o potėpiai stiprūs ir stori, išreiškiantys menininko charakteringumą ir temperamentą... Visgi pats filmas priartėja prie van Gogo paveikslo ritmikos ir filosofijos, joje maišosi spalvos, daug ryškių gamtos spalvų, dangaus ir žemės susiliejimo, todėl filmas nukreiptas į van Gogo dvasinį regėjimą, dažnai atitrūkstant nuo logiškos ir sąmoningos gyvenimo tėkmės. Įtariu, kad filmas daugeliui sukels pasipiktinimą, nes jame išties mažai veiksmo, viskas nukreipta į aktoriaus Willem Defoe perteiktą dvasinės kančios ir katarsio susijungimą ir proveržį. Vangogas gamtoje, tarp ryškių spalvų, savo regijimuose, archetipinių energijų susijungimą, virsmo tarp tvarkos ir chaoso suvokimo, o tai iš esmės tapo filosofiniu dailininko tapymo technikos pagrindu. Filmas kiek primena meditaciją, prisodrintą romios instrumentinės muzikos, spalvų, ryškių mistinių regėjimų pasakojimą, kai kurie kadrų jungimai labai priminė Terrencce Malick (ne)pagaulios akimirkos perteikimo elementus. Šiaip filmas man kaip pats meno kūrinys patiko.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb:6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sunaikinimas" / "Annihilation"

Sveiki,

Po Kino pavasario filmų norisi kažko kasdieniškai komercinio ir pirmasis filmas, kurį nusprendžiau pažiūrėti, yra amerikiečių fantastinė juosta „Sunaikinimas“ (angl. Annihilation) (2018), kuris vos tik pasirodęs iškart sulaukė puikių kino kritikų vertinimų ir jame pirmu planu pasirodo „Oskaro“ laureatė Natalie Portman.

Tiesą sakant, iš šios mokslinės fantastinės juostos galima tikėtis itin daug, tačiau, prisipažinsiu, kad truputį kankinausi, nes filmas beaistris, šaltas ir pernelyg sintetinis, trūko paprasčiausio režisūrinio talento derinti tai, kas žmogiška ir tai, kas fantastiška. Pernelyg filmas nuslydo į klišinį vaizdavimą – perdėm pernelyg nepaaiškinamas reiškinys, slapta organizacija, slapta moterų grupelė, einanti į paslaptingą stalkerišką zoną, kuri vadinama „virpesių zona“ ir... Tiesą sakant, iš šios istorijos norisi paslapties, originalumo ir netikėtumo ir, regis, scenarijus jau galėjo užsikabinti už puikios medžiagos – genetiniai mutavimai, tačiau jie liko filme veikiau tik aplinkybių dekoracijomis, nestebinantys, kažkur matyti ir siužetiškai nuspėjami.

Vietomis filmas artėja prie trilerio apie paikas ekspedicijas kur nors negyvenamoje planetoje, bet veikėjų psichologija pernelyg nuspėjama ir vykdoma pagal visą eilę jau matytų panašių aplinkybių filmuose. Natalie Portman iš esmės superinė aktorė, bet kai filmas lėkštokas, o idėjinis matmuo paviršutiniškas, o praradusios moters tipažas šabloniškas – nėra gelmės, nėra ir aktorinio meistriškumo viršūnės. Galima pagirti nebent filmo filosofinę pabaigą, kuri šiek tiek priminė filmą „Sielonešė“ ar tą patį apie ateivius „Atvykimas“, bet kai filmas turi tik beaistrę, bet neblogą idėją, tada kūrinys tiesiog nejaudina ir daryk nors tu ką.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Iksmenai: Apokalipsė" / "X-Men: Apocalypse"

Sveiki,

Nė nepastebėjau, kaip tapau „Iskmenų“ gerbėju ir nejučiomis vis laukiau šios dalies bepasirodant. Po itin gero 2014 metų pasirodžiusios šios dalies „Iksmenai: Praėjusios praeities dienos“ kažkaip susizgribau, kad fantastinis didysis holivudinis kinas dar nemiręs. Šiemet pasirodžiusi juosta „Iksmenai: Apokalipsė“ (angl. X-Men: Apocalypse) (2016) išties turėjo peršokti per nemenką anos dalies kartelę. Ar filmui pavyko tai padaryti? Nemanau.

Visų pirmiausia apie gerus dalykus. Nuostabi aktorių brigada, į kurią pateko bene ryškiausios šių dienų Holivudo žvaigždės. Šią brigadą netikėtai papildė ir naujos kylančios žvaigždės, o viena ryškesnių – „Sostų žaidimo“ aktorė Sophie Turner, padariusi dar vieną svarbų žingsnį savo karjeroje. Apskritai visada smagu matyti rimtus aktorius vienoje krūvoje, kad ir koks tai bebūtų projektas, tačiau laikas negailestingas, į šią dalį jau nebesugrįžta ankstesnių dalių aktoriai, pvz., Audra – Halle Berry. Tačiau nusiminti netenka, nes tikrai daug ką kompensuoja aktorių amplua ir iš jaunesnės kartos. Kaip visada viskas nufilmuota ir apdorota be priekaištų – efektyvu, gyvybinga ir tikrai panašu į tuos komikso filmus, kuriuos norisi žiūrėti ir žiūrėti, tačiau iškart tenka prisiminti, kad šios dalies siužetas nebeatrodo toks nenuspėjamai žaismingas ir dinamiškas, kaip ankstesnės dalies, kaip buvo šokinėjama per laiko erdves ir „Iksmenai“ iš esmės buvo itin stiprūs ir vikrūs. Tai iš esmės nulėmė ir tai, kad chronologiškai išdėsčius filmo dalis, šioji dalis vėlei grįžta į pradžią ir pasakoja iš devinto dešimtmečio, kai viskas, rodos, tik prisidėjo.

Būtent siužeto nuspėjamumas ir sulėtėjusi dinamika smukdė šią dalį žemyn, tačiau senovės Egipto kultūros panaudojimas, sielos persodinimo mechanizmas ir daugelis kitų itin kruopščiai estetiškai pateiktų elementų tikrai pritraukia didingam reginiui. Tiesa, šioji dalis pavadinta „Apokalipsė“, bet tos apokalipsinės dvasios būtent ir pasigedau, nes kol kas atrodė, kad iksmenai kovoja eilinę dieną su eiliniu blogiu, o tos visuotinės pasaulio pabaigos nepajutau, nors ir buvo išmestos atominės raketos į Žemės atmosferą. Kad ir kaip ten bebūtų, filmu nenusivyliau, daug jame komikso dvasios, tačiau vietomis norėjosi ne tokios akivaizdžiai nuoseklios įvykių sąrangos ir daugiau nenuspėjamumo. Kad ir kaip ten bebūtų, filmas dvelkia didingumu, todėl daugeliui visgi filmas turėtų patikti.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Eks mašina" / "Ex Machina"

Sveiki, kino žiūrovai,

Britų režisieriaus Alex Garland debiutas „Eks mašina“ (angl. Ex Machina) (2015) daug kam tapo šiemet gana netikėta pramoginio kino sensacija. Tiesą sakant, filmui nelabai limpa pramoginio filmo etiketė, tačiau toks debiutas ir toks dėmesys filmui neatsitiktinis, kadangi tai tikriausiai geriausias filmas apie dirbtinį intelektą po S. Spielberg‘o parodyto „Dirbtinio intelekto“ (2001).

Filmas išties įdomus tiek gurmano akims, tiek paprastiems žiūrovams. Režisieriui pavyko sukurti intelektualų filmą, kuris atitiktų kartu ir pramoginio kino standartus. Įdomus scenarijus neleidžia snausti, pavojingas aktoriaus Oscar Isaac kuriamas barzdočiaus personažas vis labiau didina grėsmę, todėl tik kuo toliau, tuo įdomiau žiūrėti, kuo viskas baigsis. Aišku, kai kurie dalykai nuspėjami, kaip ir pats finalas, tačiau santykiai tarp žmogiškojo proto ir dirbtinio intelekto iš tikrųjų įžiebia nemažai maloniai dirginančios fantazijos. Gana nepersūdytomis fantastiniais elementais – daugiausia apsiribota puikiu kostiumu ir mažomis izoliuotomis erdvėmis, sukurtas gana įtaigus, intriguojantis ir diskusijų vertas filmas.

Labai patiko aktoriaus Oscar Isaac pasirodymas. Jau pamėgtas britų aktorius Domhnall Gleeson buvo kaip visada geras – jo filmų repertuaras apskritai vertas dėmesio. Na ir „Karališkos aferos“ žvaigždė Alicia Vikander, kurios daug veidelio šmėžavo Eivos personaže, buvo ne ką prastesnis būvimas, kažkodėl visada joje nuolat regėjau Natalie Portman bruožų, o jūs ne?

Šiaip drąsiai gali žiūrėti visokio tipo žiūrovai, manau, jame tikrai atras jei ne intrigą, tai bent idėją.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela