Kaip greitai bėga laikas, pamaniau žiūrėdamas filmą „Adamsų
šeimynėlė 2“ (angl. The Addams Family 2) (2021), nes juk pernai
mačiau pirmąją šio animacinio filmo dalį... Bet ar pernai? Pasirodo, užpernai!
Vadinasi, pasenau dviem metais, bet atrodo, kad dar vakar žiūrėjau... Štai žiūrėdamas
Lietuvoje tikriausiai kultinio serialo perkėlimą į animaciją pagalvojau, kad filmo
kūrėjai pernelyg greitai susizgribo antrajai daliai. Kodėl?
Visų pirma, prastas scenarijus ir naujų idėjų stoka
leidžia per „Adamsus“ pamiegoti. Tikėdamasis dar aštresnių nuotykių ir juodojo
humoro elementų, kuo iš tikrųjų pasižymėjo vaidybinės „Adamsų“ versijos, animacinė
gerokai nuvilia. Juk Adamsų idėja buvo utriruotas ir hiperbolizuotas juodasis
humoras ir mūsų slapčiausių ydų bei gotikos, Viktorijos laikų atmosferos šou,
kurio šiek tiek galėjome aptikti pirmojoje animacinio filmo dalyje, tačiau
šioji, galima sakyti, absoliučiai nusivažiavo nuo pirminės idėjos. Kūrėjai
pasiliko sau laisvą interpretaciją ir Adamsai šiame filme man atrodo daugiau
nei normalūs, jie dėl savo išskirtinumo ne tik kad visuomenės lyderiai, kitaip
sakant, influenceriai, bet ir prarado asketiško asocialumo idėją, atvirkštinę
žmogiškąją filosofiją, kurią galėjome justi ir savotiškai mėgautis vėlgi vaidybinėse
versijose.
Adamsai atostogauja kaip itin normalūs žmonės, patiria
panašius išgyvenimus, nuotykiai ir juokeliai jau tikrai matyti ir daugeliu
atžvilgiu, reklamuojant JAV geografines lankytinas vietas, atrodo, itin nuvalkiotai.
Juokinga scena, kurioje tikrai sukikenau, buvo Svirdulys, užgrojęs atokiame
bare Glorios Gaynor nemirtingą hitą, o visa kita siaura, lėkšta, nuspėjama,
šabloniška.
Reiktų
pradėti pačia banaliausia fraze, kad tikriausiai visi mano viduriniosios kartos
žmonės žino, kas yra Adamsai ir žino jų filosofiją, ir gyvenimo būdą. Keistoji šeimynėlė
buvo sukurta ir rodoma dar nespalvojo televizoriaus laikais – apie septinto
dešimtmečio antrąją pusę. Paskui dešimto dešimtmečio pradžioje pasirodė du
vaidybiniai filmai, būta ir kitokių, kiek blankesnių projektų, kaip atkurti
šiuos kultinius veikėjus. Šiandien, kaip teigia filmo anotacija, „Adamsų
šeimynėlė“ (angl. The Addams Family) (2019) atgimsta po 25 metų
animacinio filmo pavidalu.
Helovininių
nuotaikų filmas buvo JAV-ose paleistas į rinką būtent per bauginančiausias
šventes, o Lietuvos kino teatruose atėjo jau gerokai po Vėlinių. Istorijoje pasakojama
ta pati klasikinė Adamsų šeimynėlė, kurioje pateikiama kiek drakuliška šios
keistuolių šeimynėlės priešistorė: Gomeso ir Mirtišės vestuvės ir per tas
vestuves įsiveržę ir priešiškai nusiteikę miestelėnai. Jiems tenka bėgti, kol
atranda apleistą beprotnamį... Iš tikrųjų toliau siužetas plėtojamas gana
primityviai ir nesudėtingai. Atsiranda ambicinga baltaodė verslininkė
dizainėrė, kuri trokšta pakeisti Adamsų namus, o vėliau, apsėsta keršto
troškimo, netgi nuteikinėja miestelėnus prieš monstrus... Tiesą sakant, nieko
naujo, keletas juokingų situacijų, jau žinomi veikėjai su savo elgsenos
ypatumais: kvaištelėjusi senelė, sadistiniai vaikai, paniurėlis tarnas ir kt.
Istorija
iš tikrųjų primityvi, sukonstruota klasikiniu jau nusibodusiu principu:
pabaisas, turinčias žmogiškumo kartais daugiau nei patys žmonės, yra engiami ir
puolami už tai, kad jie yra kitokie. Ar filmas moko tolerancijos? Tam tikra
prasme taip. Bet ekranizacija pernelyg be ugnies ir įdomesnės idėjos, savo
prasmių variacijomis primena „Monstrų viešbutį“ ir kitus animacinius filmus.
Visgi nemanau, kad daug ką prarasite, jeigu nepamatysite šio filmo, bet žinoma,
genami vaikystės nostalgijos, galite bandyti, ir tikiu, kad nemažai daliai
žiūrovų netgi patiks.
Turėčiau dievagotis, kad
nekenčiu hiphopo ir repo, tačiau tai netiesa. Mėgtu, bet iš tikrųjų tiek mažai
kūrinių, kurių klausausi iš šio muzikos žanro. Paskutiniu metu prie manęs
atklydo visiškai nepopuliarus Lietuvoje muzikos kūrinys pavadinimu „My 64“, kurį dainuoja man menkai
težinomas Mike Jones, o jam talkina
tokie reperiai kaip Bun B ir Snoop Dogg. Tiesą sakant, pirmąkart daina nė
nepatiko, tik besisukant stebuklingai trečiąkart ėmiau ir „pagavau“, kad šis
ritmas man tinka.
Daina pirmąkart pasirodė
2007 metais ir iškart atsirado kelios jos versijos. Pirmojoje versijoje
negirdėti Snoop Dogg, kuris tik vėliau prisijungė tiek prie dainos, tiek prie
vaizdo klipo. Mike Jones (g. 1981) savo karjerą kaip atlikėjas pradėjo 2001
metais ir nuo to laiko išleido 4 studijinius albumus. „My 64“ yra iš antrojo jo
muzikos albumo „American Dream“. Nors daina netapo sprogdinančiu hitu, tačiau
liko pastebėta klausytojų. Daina apie 1964-ųjų laidos automobilį ir „juodukų“
gyvenimo peripetijas tikriausiai labiau tiktų juodaodžiams klausytojams,
kuriems patinka „jų“ muziką. Kitą vertus, dainą pamėgs visi hiphopo ir repo
mėgėjai, paklausykime:
Žodžiai / Lyrics
"My 64"
(feat. Snoop Dogg, Bun B)
Cruisin down the street in my 6 4
jockin the bitches, slappin a hoe
Went to the park to get the scoop
knuckleheads out there, cold, shootin some hoops
Cruisin down the street in my 6 4, jockin a bitch, jockin a bitch
Cruisin down the street in my (who), jockin a (Mike Jones, Jones, Jones)
[Mike Jones]
Well I'm cruisin down the street in my candy painted low (low)
bouncin like a door, with 4 on my 6 4's
I pull up wood grippin, doors tippin sittin low
I'm hittin sixteen switches watch it stop and hit the floor
I'm leanin on the curb sippin syrup blowin dro
the girls show me love when they panties hit the floor
I said I'm leanin on the curb sippin syrup blowin dro
I got the 6 4 hoppin, watch it stop and do a show
First I lean wit it, then I rock wit it
I got a candy apple drop wit a glock in it
First I lean wit it, then I rock wit it
I got a candy apple drop wit a glock in it
First I lean, then I rock, (mike jones)
first I lean, then I rock, (I said)
First I lean wit it, then I rock wit it
I got a candy apple drop wit a glock in it
(because I'm)
Cruisin down the street in my 6 4, jockin a bitch, jockin a bitch
Cruisin down the street in my 6 4, jockin a bitch, jockin a bitch
Cruisin down the street in my 6 4, jockin a bitch, jockin a bitch
Cruisin down the street in my, (Bun B) jockin a bitch
[Bun B]
It's Bun B
I'm known for slammin cadillac doors
Comin down on that kandy
With them swanger and them 4's
But I got love for the west coast (all day)
so I suppose I'm-a head out to Cali
the land of the low lows
Touchdown to L-A-X and I don't need no car
Robbie Chino pick me up with the bud and the bar
In the hood I'm-a star
so to the hood i'm-a go
with mike Jones and Snoop Dogg
and they already know
Then I get love from the B's
love from the C's
Mexican, Asian that's a more of O G's
Throw it up when they see me
and holla Ay Bun
When I'm comin out as soon as ansy gray one
You might see me at long beach
OR MAYBE PASADENA
Inglewood I E or West COVINA
a southside ride with the homie big Kun
car hoppin, top droppin
the gettin get good when I'm
Cruisin down the street in my 6 4, jockin a bitch, jockin a bitch
Cruisin down the street in my 6 4, jockin a bitch, jockin a bitch
Cruisin down the street in my 6 4, jockin a bitch, jockin a bitch
Cruisin down the street in my (Snoop Dogg) jockin a bitch
[Snoop Dogg]
Big Snoop Dogg with a yellow paris hiny
with two girlies in the back in they crip blue bikinis
shakin and they jumpin cause the duece keep bouncin
tippin, whippin, thats it, steady dippin
Candy paint drippin and these axels want a sippin
As I shake like a dice game
Cold as the ice age
Mike Jones rockin like a rollin stone
It's Snoop Dogg boy I'm B-B-Bad to the bone
Yea them Cali boyz
We love them low lows
an real car club niggas bang they low doors
and take fo tows
See everything is fine
I'm in the 64
A 60 trail a 59
I love my car
like I love my wife
See lowridin aint a sport
its a way of life
On the real dough I'll tell you how it feel though
If you see me in the fo creepin slow yo
Režisierius Antoine
Fuqua ką mėgsta, tai mėgsta – filmus apie kriminalinį pasaulį, kur reikia
įtampos, grumtynių, aštrių dialogo ir psichologinio spaudimo. Vienas tikriausiai
geriausių šio režisieriaus darbų yra „Išbandymų
diena“ (angl. Training Day)
(2001), pagal kurį netrukus viena televizija ketina statyti analogišką TV
serialą ir jau pradėjo rinkti aktorius. Nežinau, kaip pavyks serialas, tačiau „Išbandymų
diena“ buvo puikus filmas visomis prasmėmis. Aktorius Denzel Washington pelno
savo karjeroje antrąjį „Oskarą“, o jo partneris aktorius Ethan Hawke –
nominaciją kaip geriausias antro plano aktorius.
Dar vienas filmas apie
policininkus ir sudėtingo kriminalinio pasaulio užkulisius, net kelia šypsnį,
kai koks lietuvis pamatęs šią juostą puola į forumus komentuoti: „čia tai
filmas, atskleidžia tikro nusikalstomo pasaulio vaizdą!“. O koks tas tikras
nusikalstomo pasaulio vaizdas, argi mes žinome? Juk tai visgi kriminalinis
trileris ir pasaulis visada fiktyvus, ne dokumentika, tačiau tokie komentarai
liudija, kad filmas visų pirma įtikina, jog toks nusikalstamo pasaulio
vaizdinys ir turi būti – tad bravo, režisieriui pavyko. Išties, tikrai puikus
scenarijus, dialogai mašinoje, visas psichologinis žaidimas, nuo kurio
kibirkščiuoja įtampa, o aktorių kuriamų veikėjų vertybinės pozicijos irgi
nuostabiai motyvuotos ir pagrįstos. Smagu, kad ši istorija išbalansavo tarp „šaudau
ir gaudau“ bei psichologinio bendradarbiavimo, tik pabaigoje jau daugiau
tikrojo veiksmo, kuris būdingas holivudiniams vidutiniams trileriams, bet visumoje
viskas įtikina ir pavyksta.
Labai man patinka D.
Washingtonas, kad net suskubau pažiūrėti, ko dar nesu matęs iš jo repertuaro ir
net aiktelėjau, kad esu matęs ne tiek ir mažai, dauguma filmų su juo labai
patikę, tačiau pastebima angažuota kažkokia vienodumo tendencija žanrų ar
vaidmenų panašumais. E. Hawke irgi puikus aktorius, o šiame filme jis ne ką
prastesnis už Denzelį, tiesiog žiūrovas linkęs labiau simpatizuoti „stipresniam“
personažui, o žiūrint į E. Hawke karjeros repertuarą, atrodo, akivaizdu, kad
aktorius yra kur kas universalesnis ir išbandęs daugiau skirtingų žanrų, režisierių
ir viso kito, nei veteranas Denzelis Washingtonas. Visgi, pamirškim, kas tie
aktoriai, visumoje filmas geras ir tai yra neginčytinas faktas.