Maištingos Sielos kalendorius: Balandžio 16 d. – išrastas LSD, Rapalo sutartis, Harrieta Quimby perskrido Lamanšą, gimė Giedrius Savickas, įvyko Kaledono mūšis ir kt.

 

Sveiki, skaitytojai!

Lietuvoje svarbiausi įvykiai, įvykę balandžio 16 dieną.

1794 m. – Sukilimo pradžia Lietuvoje. Šiauliuose pasirašytas sukilimo aktas, kuriuo paskelbta, kad LDK kariuomenė prisideda prie Tado Kosciuškos sukilimo. Sukilėlių vadu Lietuvoje tapo Jokūbas Jasinskis.

1803 m. – Vilniaus universiteto atkūrimas. Imperatoriaus Aleksandro I įsaku Vilniaus vyriausioji mokykla reorganizuota į Vilniaus imperatoriškąjį universitetą, tapusį didžiausia mokymo įstaiga Rytų Europoje.

1883 m. – Gimė Augustinas Voldemaras. Pirmosios nepriklausomos Lietuvos vyriausybės vadovas, politikas ir istorikas.

2003 m. – Kelias į Europą. Atėnuose Lietuva oficialiai pasirašė Stojimo į Europos Sąjungą sutartį. Tai buvo galutinis teisinis žingsnis prieš šalies narystę ES 2004-aisiais.

Svarbiausi pasaulio įvykiai, įvykę balandžio 16 d.

1746 m. – Kalodeno mūšis (Škotija). Paskutinis didelis mūšis Didžiosios Britanijos teritorijoje, po kurio galutinai žlugo Jokūbitų sukilimas ir viltys atkurti Stiuartų dinastiją.

1889 m. – Gimė Charlie Chaplinas (Čarlis Čaplinas). Legendinis nebyliojo kino aktorius, režisierius ir komikas, sukūręs nepamirštamą „Valkatos“ personažą.

1912 m. – Pirmoji moteris virš Lamanšo. Amerikiečių lakūnė Harriet Quimby tapo pirmąja moterimi, lėktuvu perskridusia Lamanšo sąsiaurį.

1917 m. – Lenino sugrįžimas. Po tremties V. Leninas „užantspauduotu traukiniu“ grįžo į Petrogradą, kur paskelbė „Balandžio tezes“, tapusias pamatu bolševikų perversmui Rusijoje.

1922 m. – Rapalo sutartis. Vokietija ir Sovietų Rusija pasirašė sutartį, kuria atnaujino diplomatinius santykius. Tai padėjo abiem šalims išbristi iš tarptautinės izoliacijos po Pirmojo pasaulinio karo.

1927 m. – Gimė Popiežius Benediktas XVI. Josephas Ratzingeris, tapęs 265-uoju Katalikų Bažnyčios vadovu (pirmasis popiežius per 600 metų, pasitraukęs iš pareigų savo noru).

1945 m. – Berlyno puolimas. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Sovietų Sąjunga pradėjo masinę operaciją prieš Berlyną – paskutinę didelę nacių tvirtovę.

1947 m. – „Šaltojo karo“ terminas. JAV politikas ir finansininkas Bernardas Baruchas savo kalboje pirmą kartą oficialiai pavartojo terminą „Šaltasis karas“ (Cold War), apibūdindamas įtampą tarp JAV ir SSRS.

1964 m. – „The Rolling Stones“ debiutas. Jungtinėje Karalystėje išleistas pirmasis grupės albumas, pradėjęs naują rokenrolo erą.

2007 m. – Tragedija „Virginia Tech“ universitete. JAV įvyko vienos masiškiausių šaudynių mokymo įstaigoje, per kurias žuvo 32 žmonės.

1943 m. – LSD atradimas. Šveicarų chemikas Albertas Hofmannas netyčia (per odą) pasisavino nedidelį kiekį savo sintetinamo junginio LSD-25 ir patyrė pirmąjį istorijoje „tripą“. Po trijų dienų jis atliko jau sąmoningą eksperimentą, žinomą kaip „Dviračio diena“.

2003 m. – Michaelo Jordano pasitraukimas. Krepšinio legenda sužaidė savo paskutines NBA rungtynes. Filadelfijoje vykusios varžybos užbaigė vieną įspūdingiausių sporto karjerų istorijoje.

Žymūs žmonės, gimę balandžio 16 dieną.

Augustinas Voldemaras (1883–1942) – Pirmasis nepriklausomos Lietuvos Vyriausybės vadovas, užsienio reikalų ministras, istorikas. Jis buvo viena ryškiausių ir kontroversiškiausių tarpukario politikos asmenybių.

Giedrius Savickas (g. 1980) – Vienas populiariausių šiuolaikinių Lietuvos teatro, kino ir televizijos aktorių, vertinamas tiek už draminius vaidmenis Oskaro Koršunovo spektakliuose, tiek už komiškus pasirodymus.

Wilbur Wright (1867–1912) – Vyresnysis iš brolių Wrightų, aviacijos pionierius. Kartu su broliu Orville’u jis sukonstravo ir 1903 m. pakėlė į orą pirmąjį valdomą lėktuvą.

Charlie Chaplin (1889–1977) – Legendinis britų aktorius, režisierius ir kompozitorius, nebyliojo kino simbolis. Jo sukurtas „Valkatos“ personažas tapo viena atpažįstamiausių figūrų kino istorijoje.

Popiežius Benediktas XVI (1927–2022) – Vokiečių teologas Josephas Ratzingeris, 265-asis Katalikų Bažnyčios vadovas. Jis įėjo į istoriją kaip pirmasis popiežius per šešis šimtmečius, pasitraukęs iš pareigų savo noru.

Margrethe II (g. 1940) – Ilgametė Danijos karalienė (valdžiusi iki 2024 m. sausio), itin gerbiama už savo intelektą, meninius talentus ir modernų požiūrį į monarchiją.

Kareem Abdul-Jabbar (g. 1947) – NBA legenda, šešis kartus čempionas ir ilgą laiką buvęs rezultatyviausias visų laikų lygos žaidėjas (kol jį aplenkė LeBronas Jamesas).

Bill Belichick (g. 1952) – Vienas sėkmingiausių visų laikų amerikietiškojo futbolo trenerių (NFL), su „New England Patriots“ laimėjęs šešis „Super Bowl“ titulus.

Selena (1971–1995) – „Tejano muzikos karalienė“, viena įtakingiausių Lotynų Amerikos atlikėjų, kurios tragiška mirtis sukrėtė visą muzikos pasaulį.

Anatole France (1844–1924) – Prancūzų rašytojas, ironijos meistras ir Nobelio literatūros premijos laureatas (1921 m.). Jo kūryba turėjo didžiulę įtaką Europos intelektualams.

Yasunari Kawabata (1899–1972) – Pirmasis japonų rašytojas, gavęs Nobelio literatūros premiją (1968 m.). Jo kūryba pasižymi ypatingu lyrizmu ir gilia japonų kultūros dvasia.

Anya Taylor-Joy (g. 1996) – Viena ryškiausių naujosios kartos aktorių, pelniusi „Auksinį gaublį“ už pagrindinį vaidmenį seriale „Valdovės gambitas“ (The Queen's Gambit).

 

Maištinga Siela

Filmas: "Furioza: pašėlusio Makso saga" / "Furiosa: A Mad Max Saga"

 

Sveiki,

 

Ak tie didieji kino reginiai! Tiesą sakant, dažnai pastaruoju metu nuviliantys, pavyzdžiui, negalėjau nė vienos dalies išžiūrėti „Kopa“ serijos, tiesiog absurdiškumas liejosi per kraštus, bet 2015 metais pasirodęs režisieriaus George Miller filmas „Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“ mane anuomet nemenkai įtraukė ir savitai pritrenkė spalvomis ir dinamika, nors niekada nebuvau šios sagos gerbėjas. To paties režisieriaus naujausias šios serijos darbas „Furioza: pašėlusio Makso saga“ (angl. Furiosa: A Mad Max Saga) (2024), skirta anuomet įsimintinai aktorės Charlize Theron sukurtai Furiozos personažei. Tik šįkart jos vaidmenį atliko kur kas jaunesnė (natūralu, nes pasakoja jos atsiradimo istorija) aktorė iš serialo „Karalienės gambitas“ Anya Taylor-Joy. Pastarąją kamera visada myli ir ji atrodo efektingai bet kokiame kino projekte.

 

Nepasakosiu daug siužeto ir jo neanalizuosiu, nes jis labai tiesmukas ir plokščias. Žodžiu, iš klesčiančios ir prie upės gyvenančios genties pagrobiama maža mergaitė Furioza, kurios motina nužudoma, o pati užauginama ją skriaudžiančiųjų gentyje. Filmo siužetas primena „Mauglį“ arba „Liūtą karalių“, tačiau režisierius atsisako būti sentimentalus, todėl nuslysta nuo istorijos ir 80 procentų filmo skiria tiesiog beprotiškoms benzino ir maisto pervežimo lenktynėms su užpuolimams. Kitaip sakant, filmo pradžia žada lyg ir jaudinančią bei suasmenintą Furiozos istoriją, panašų į Disnėjaus asmenybės tapsmo istoriją, tačiau šįkart režisieriui, priešingai nei 2015 metų sagos dalyje, labiau rūpi patenkinti greičio, lenktynių, smurtinio susišaudymo ir daugybės beprasmiškų mirčių ištroškusius žiūrovus, todėl filmas tampa lėkštu ir nuobodžiu.

 

Galiu tik įsivaizduoti, kiek technikos ir darbo įdėta statant šį beprotiško greičio filmą, bet jo turinys, nepaisant dinamikos, spalvų, vienu momentu ištirpsta, nes reikėjo išeiti į virtuvę pasipjaustyti arbūzo karštam vakarui, o grįžus jau nebeaišku, kiek šimtų žmonių šioje juostoje mirė, nes veikėjai vis dar varo ant 120 greitkeliu ir vis dar šaudosi. Iš tikrųjų viena scena, kiek skaičiau, kuri užima 15 minučių, buvo filmuojama net 87 dienas! Toks darbas, o rezultatas neintriguoja, neįdomu, nes baigtis yra aiški – Furioza išgyvens visas scenas ir ji taps laimėtoja, tačiau negalės patenkinti savo keršto troškimo, nes kerštas niekada nieko nenumalšina. Žodžiu, pamoksliukas lėkštas, pasivažinėjimų yra tiesiog per daug ir per ilgų, todėl istoriją išsitęsia iki begalybės, nors buvo galima kažką susukti efektingesnio, dinamiškesnio siužetine prasme, padaryti Furiozą kažkokią įdomesnę, abejojančią ir kenčiančią, ne heroję, bet žmogų, o dabar ji tiesiog neįdomi, vienkryptė ir per primityvi. Filmas absoliučiai didingas savo batalijomis, bet jame daugiau nieko gero nėra.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Broliai Super Mario" / "The Super Mario Bros. Movie"

 

 

Sveiki,

 

Esu iš tos kartos, kuri tikriausiai užaugo su pirmaisiais „Super Mario“ kompiuteriniais žaidimais, tačiau būsiu retas egzempliorius, nes taip niekada ir nesu jo žaidęs nei vaikystėje, nei paauglystėje, todėl mažo ūgio ispanas su džinsiniu kombinezonu man tebuvo reta reklama. Tiesą sakant, nepamenu, kad jis būtų populiarus tarp mano amžiaus grupės vaikų, bet tikriausiai tai kiekvieno kiemo, miesto, regiono mada. Šiemet pasirodęs animacinis filmas „Broliai Super Mario“ (angl. The Super Mario Bros. Movie) (2023) daugeliui atgamino nostalgišką Super Mario žaidimo prisiminimus, tiesa, ne tiek išlaikoma anų laikų kompiuterinė žaidybinė rokiruotė, kiek sukaltas pagal Volto Disnėjaus receptą.

 

Pastaruoju metu neaptinku jokio animacinio filmo, kuris mane būtų nustebinęs, „Broliai Super Mario“, sakyčiau, irgi. Mario su savo broliu Luisu patenka į paralelinį stebuklų pasaulį prieš tai išgyvenę gyvenimo nuosmukį, tėvų nusivylimą, o paraleliniame pasaulyje, kur galimybės kitokios, o užvalgius grybukų ar žvaigždučių, tampi iš nevykėlio stipruoliu, įveiki pačius didžiausius sunkumus ir dar pelnai princesės širdį. Žodžiu, prikeltas kompiuterinio žaidimo herojus tampa užmaukšlintas ant stereotipais grįstų pasakojimų. Idėja toli gražu neblizga ir nėra nei novatoriška, nei stebinanti.

 

Filmas absoliučiai vidutiniškas, tinkantis, kaip mėgstu sakyti, „užmušti laikui“, šiek tiek pasijuokti, šiek tiek pasigrožėti animacine grafika, šiek tiek prisiminti banalių pamokymų: jeigu esi mažas ir tave laiko nevykėlių, turi užtektinai turėti drąsos ir narsos kovoti už savo artimuosius ir tau gyvenimas atlygins. Tai iš esmės kartojasi iš filmo į filmą, tad ir „Broliai Super Mario“ (panašiai kaip su „Pūkio“ tęsiniu) žaidžia tomis pačiomis kortomis. Galiu tik įsivaizduoti, jog, kai tau septyneri, filmą sužiūri tikrai įdomiau, nei suaugusiam.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 46/100

IMDb: 7.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Meniu" / "The Menu"

 Sveiki,

Režisieriaus Mark Mylod filmą „Meniu“ (angl. The Menu) (2022) man rekomendavo kaip itin gilų ir įtraukiantį trilerį apie maistą. Tiesa ta, kad filmas neturi jokios gilios minties, nesuprantu, kur čia ką galima iškapstyti ir iš vaško išspausti sulčių, tačiau sutinku, jog filmas tikrai įtraukiantis. Istorija pasakoja apie turtuolių vakarienę atokioje saloje, kur jie supažindinami su salos aplinka, jiems papasakojama, kaip ir iš kur ant jų stalo atsiras delikatesinis maistas. Į šią puotą atvyksta Taileris su Margo. Margo neatrodo itin susidomėjusi, tačiau Taileris pamišęs dėl maisto ruošimo meno ir šios vakarienės koncepto.

Iš esmės jau nuo pat pradžių, kai veikėjai tik įžengia į restoraną, aišku, jog kažkas čia ne taip. Asistentai ir čionai esantys darbuotojai elgiasi atžagariai, nors atsako mandagiai į klausimus, tačiau nevengia šiurkščių gestų ir tiesmukumo. Galiausiai per vakarą patiekiami 10 patiekalų ir su kiekvienu vis labiau auga įtampa, nes netrukus tampa aišku, jog čionai atėję žmonės ne tik kad yra žinomi viešojoje erdvėje, bet apie juos viską žino virtuvės šefas, kuris vis grubiau, vis brutaliau pateikia savas istorijas, susietas su vakarienės patiekalų konceptu. Galiausiai nusišovęs gabus virtuvės darbuotojas (paaukojęs save vakarienės performansui) sukelia tarp lankytojų paniką. O galiausiai tampa aišku, kad kai baigsis vakarienė, nė vienas iš jų neišliks gyvas. Įdomu tik tai, kad Margo šioje vakarienėje neturėjo dalyvauti, ji – mergina už pinigus, netikėtai pakeitusi tikrąją Tailerio merginą. Virtuvės šefui tai labai nepatinka, jis apie Margo beveik nieko nežino ir ji griauna subtiliai surežisuotą paskutiniąją lankytojų ir virtuvės darbuotojų vakarienės planą...

Iš esmės, nepaisant to, kad šis trileris yra susietas su gurmaniško maisto kultūra, visgi, atmetus tai, siužetas labai primena klasikinį trilerį: veikėjai paimti įkaitais, jie vienoje izoliuotoje erdvėje, išviešinamos jų paslaptys, kiekvienas stengiasi išgyventi. Filmą kiek kitokiu padaro pasakojimo maniera ir pamažu efektingai ir ekspresyviai kuriama įtampa, Margo mokėjimas išsisukti iš virtuvės šefo paruoštų spąstų. Žiūrovas yra labai lengvai ir pagaviai įtrauktas į šio trilerio žaidimo taisykles. Režisierius derina gurmanišką bei rafinuotą virtuvės skonių eleganciją, restoranų pagarbią kultūrą su žudynėmis ir psichologiniu smurtu, todėl kai kas primena Q. Tarantino filmams būdingą makabriškumą.

Pagrindinius vaidmenis sukūrė žinomi aktoriai: Ralph Fiennes, Anya Taylor-Joy, Nicholas Hoult. Pastariesiems šie charizmatiški ir kiek karikatūriniai vaidmenys labai tiko. Visgi filmas primena teatralizuotą šou, kuriame efektyviai veikia apgalvotos filmo aplinkos detalės, o ir scenarijus išplėtotas žaismingai. Filmas, siūlantis kantrybės žaidimą ir įsitraukimą, sakyčiau, labai žiūroviškai žiūrisi, nes tinka tiek masėms, tiek kino gurmanams, tačiau komiksą primenančiame pasakojime apie smurtą nerasite kažin kokios didelės gelmės. Besąlyginis virtuvės pakalikų atsidavimas blogio virtuvės genijui kelia daug didesnį siaubą (kaip jis juos privertė nusižudyti ir paklusti kaip robotams?) nei suruošta elegantiška žudynių vakarienė. Filme suskamba gera frazė: „nevalgykite, o ragaukite!“ Visgi visi tie iš jūros išgriebti ir pincetu sudėlioti patiekalai nė iš tolo neprilygsta mūsų riebiems cepelinams su spirgais, vėdarams ir rūkytiems lašiniams su svogūnu ir juoda duona. Bet kas bent kartą gyvenime nenorėtų pavalgyti to, ką patiekė šiame filme?

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 7.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Paveikslai: žymus artistai, jeigu būtų nutapyti klasikų rankomis: Madonna, Rihanna, Adele, Snoop Dogg, Billie Eilish, Beyonce ir kt.

 Rihanna

Billie Eilish

Madonna

Kurt Cobain

Snoop Dogg

Jay Z ir Beyonce

Anya Taylor-Joy

Amy Winehouse

Al Pacino

Adele

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vikingas" / "The Northman"

Sveiki,

Ištisa eilė laukia pastarųjų kelerių metų didingiausių fantastinių nuotykių filmų, kuriuos man reiktų iš kraičio sužiūrėti, bet kaskart nekyla vis pagunda, nes filmai tokie ilgi, o norisi vis kažko žemiško, paprastai kokio nors sudėtingesnio naratyvo, nei holivudinio tipažo, jau prieš 50 metų kine atidirbtų literatūrinių frazių. Visgi nusprendžiau pažiūrėti neseniai per Lietuvos kino teatrus praūžusį ir ganėtinai neblogai išgirtą režisieriaus Robert Eggers filmą „Vikingas“ (angl. The Northman) (2022). Na, režisierius žinomas už tokius puikius filmus su siaubo netikėtais elementais kaip „Ragana“ (2015) bei „Švyturys“ (2019). Būtent „Vikinge“ nemažai režisieriaus „prisijaukintų“ aktorių galite ir vėl pamatyti naujame amplua.

Vikingai kažkada išties nusiaubė pietinę Europą, su jais kovojo ir mūsų kuršiai, o Lietuvos gentys rašytiniuose šaltiniuose įrašytas būtent dėl vikingų antplūdžio per Baltijos jūrą. Paskutinį dešimtmetį vikingus populiarino TV serialas tuo pačiu pavadinimu, tad visai nenuostabu, kad šios plėšrios ir karingos genties vaizdavimas ateina ir į didįjį kiną.

Filmas vaizduoja 895 metus, pačius galingiausius vikingų klestėjimo laikus ir čia mes centre turime hamletišką tipinį siužetą: mažas berniukas pabėga nuo jo tėvą nužudžiusio dėdės ir prisiekia Odinui ir visiems atkeršyti. Galiausiai po daugel metų mes iš berniuko matome raumenų kalną, kuris sumaniai apsimetęs vergu grįžta į Islandiją ir ten pamažu įgyvendina savo keršto planą. Prie šio scenarijaus dirbo islandų vienas žymiausiu pasauliniu mastu rašytojų Sjon, pastarasis svečiavosi ir Lietuvoje. Visgi tenka pripažinti, kad filmas savo siužetu yra praktiškai bevertis, primityvus ir nykus. Istorija laikosi ant užsukto pykčio ir keršto sraigtelio, holivudiniai komikso lygio veikėjai atrodo kaip iš kokio Marvel serijos filmo, o pagrindinis A. Skarsgardo atliktas princo kerštautojo vaidmuo primena kaip kokio siaubūno Halko pasirodymą.

Techninė pasakojimo dalis yra gera. Vizualiai ir dinamiškai filmas tvarkingas, efektai, kaip visada, pritraukti masiniam žiūrovui yra geri, tačiau per visus kraštus kliba tie patys holivudiniai štampai, vienkrypčiai nuobodūs veikėjai, kurių individualizacija ir dvasinės kančios komikso lygio pagrindimo, atrodo pernelyg primityvūs kaip gyvuliai. Ethan Hawke, Nikole Kidman, Willem Dafoe, Anya Taylor-Joy ir kiti išties nuveikė nemažą darbą, tačiau jų personažai tiesiog hamletiškai nuobodūs. Nuo Šekspyro laikų praėjo jau beveik 500 metų, o žiūrėdamas „Vikingą“, tiesiog matau tas pačias šimtametes klišes ir režisūrinius sprendimus. Nesakau, kad filmas beviltiškas, jį susikaupus kaip pramoginį ir gerai išobliuotą tikrai galima žiūrėti, tačiau, kai pradedi analizuoti, darosi nyku ir liūdna.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paskutinė naktis Soho rajone" / "Last Night in Soho"

 Sveiki,

 

Kai sakau, kad rinkoje trūksta gerų ir originalių siaubo filmų, ima ir į mano eterį iššoka šeštuoju dešimtmečiu tviskantis „Vaikis ant ratų“ (2017) režisieriaus Edgar Wright vienas naujausių darbų „Paskutinė naktis Soho rajone“ (angl. Last Night in Soho) (2021), kuris daugeliui išsiilgusiems prabangaus tviskėjimo su siaubo elementais taps žiūrovišku reginiu.

 

Istorija pasakoja apie šiuolaikiniame pasaulyje gyvenančią merginą Eloyzą, kuri iš gilios provincijos atvyksta į Londoną mokytis kurti savo drabužių, tačiau netrukus neapsikentusi bendrabučio pasipūtusių merginų, ji susiranda prestižiniame rajone senamadišką butą. Kasnakt užmigdama ji panyrą į tikrovišką sapną šešto dešimtmečio Londoną, kur ji stebi ir iš dalies pati patiria grakščios gražuolės Sindės gyvenimo epizodus. Galiausiai kasnakt ji mato vis prastesnę Sindės gyvenimo atkarpą, kol galiausiai panyra į alkoholio ir prostitucijos liūną. Eloyzai sunku grįžus į tikrovę patikėti, kad visa tai tebuvo sapnas...

 

Iš tikrųjų, kad ir kaip beanalizuosime, filmo turinys prasminiu atžvilgiu yra plokščias, o siužetas kažkur matytas, jo niuansai ir veikėjų sprendimai bei retsykiais erzinantis elgesys nuspėjami. Manau, filmas būtų kur kas stipresnis, jeigu režisierius ir scenaristas būtų originalumo linkme vystęs veikėjų individualizuotą pasaulį. Tačiau scenarijus nors ir korėtas, režisierius randa būdą, kaip viską apvynioti blizgiu popieriumi ir... jam tai pavyksta kuo puikiausiai! Jeigu turinio atžvilgiu filmas pernelyg nuspėjamai standartiškas, jo pateiktis ir forma kelia susižavėjimą tiek aktoriais, tiek rūbais, tiek spalvomis, tiek senojo auksinio Holivudo pateiktimi, kuri netrukus pavirsta į žmogžudysčių ir vaiduoklių spektaklį. Muzika, stilius, šukuosenos, kabaretinė Londono kultūra įtraukia.

 

Visgi lėlės barbės Sendės likimas nujaučiamas iš pirmųjų kadrų, o neatgailaujanti veikėja pateisinama kaip gležna ambicijų siekusi blondinė nederamu būdu, kuri nesugebėjo nuo pat pradžių pasakyti griežto NE ir buvo #metoo XX amžiaus seksualinio priekabiavimo auka. Kitaip sakant, filmo fokusas yra patriarchalinis vyrų pasaulis, kur mergina yra prekė ir tik įrankis: pramoginėj erdvėj – kekšė, o namuose – šventoji ir ištikimoji. Šiuolaikinėje tikrovėje provincialė ekstrasensė keistuolė (kai ką primena iš Fokus Pokus filmo) pamažu ima keistis ir tapatintis su praeityje gyvenusia mergina. Šios transformacijos ir santykis naratyviškai primena S. Kingo siaubo romano pasakojimus su pasakos „Pelenės“ miksu. Iš vienos pusės naivu, o iš kitos filmui tai tinka.

 

Vis galvojau, jeigu panašią istoriją perteiktų šiomis dviem laiko atkarpomis kokiame nors gotikiniame Viktorijos laikų girgždančiame name, turėtume absoliučiai vidutinišką siaubo filmą, visgi sprendimas tą padaryti savaip davė vaisių.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Karalienės gambitas" / "The Queen's Gambit"

 Sveiki, skaitytojai,

 

„Juk galiausiai mes tik stumdome medį ant lentos“.

 

Kalbėti paskutinę šių metų dieną apie vieną populiariausių, vadinamąjį 2020 metų geriausią mini serialą „Karalienės gambitas“, – kai kur verčiama kaip „Valdovės gambitas“ – (angl. The Queen‘s Gambit). Kol žiūrėjau serialą, visą laiką maniau, kad jis biografinis, kad tokia Elizabeth Harmon iš tikrųjų egzistavo, o jos šachmatų meistrystės garbei ir buvo sukurtas šis serialas. Pasirodo, kad tokia E. Harmon niekada neegzistavo, tai Walter Tevis romano „Karalienės gambitas“, pasirodžiusio 1983 metais, išgalvota veikėja, kuri turėjo begalinį šachmatininkės talentą ir kovojo su narkotikų ir alkoholio priklausomybėmis.

 

Daugiau ir labiau išskleisdamas kontekstus apie šį serialą rašo Ignas Vieversys straipsnyje: Queen’s Gambit apžvalga: „Šachas, matas ir amfetaminai“. Ilgame eseistinio pobūdžio recenzijoje autorius demonstruoja ne tik savo žinių bagažą, bet ir šios serialo intertekstualumą ir kontekstus.

 

Grįžtant prie šio išgirto serialo, kuriame pasakojama E. Harmon gyvenimas, nori išskleisti pagrindines gaires. Labai seriališka biografija: depresija serganti motina tyčia sukelia avariją, kad ji ir dukra žūtų, tačiau mergaitė išgyvena be menkiausio nubrozdinimo ir patenka į mergaičių internatą. Giliu ir sumaniu protu pasižyminti devynmetė netrukus perpranta visą mokykloje dėstomą medžiagą ir mieliau renkasi rūsį, kur laiką leidžia su šachmatininku valytoju. Pastarasis išmokina pirmųjų šachmatų žaidimo taisyklių ir netrukus mergaitė atsiskleidžia kaip vunderkindas...

 

Būtų graži pasakaitė, tačiau viską įdomiau padaro žaliosios piliulės, kurios mergaitei sukelia psichodelinius šachmatinius regėjimus, įgalina jos protą ant lubų braižyti strategijas, matyti dešimt ėjimų į priekį. Galiausiai po pirmosios (pačios neįdomiausios serijos) mes turime abejotinos moralės veikėją: narkomanė haliucionuojanti likimo nuskriausta mergaitė, kurios proto galios „įsijungia“ apsvaigus nuo piliulių. Kas gali būti artimiau ir įdomiau už Papajų, ryjantį špinatus ir tampantį galingu?

 

Galiausiai Beth įsivaikina alkoholizmu ir depresija serganti moteris, jos tampa draugėmis ir nepilnametė traukia iš duobės ne tik savo skūras, bet ir pamotės. Viskas labai žvaliai „įvilkta“ į šešto ir septinto dešimtmečio dizaino kokoną, tad nebelieka abejonių, jog žiūrime gražiai, kruopščiai ir įtaigiai supakuotą „Netflix“ produktą. Bet visgi, kas spartina kuo greičiau sužiūrėti šį serialą? Kas jį daro tokį patrauklų ir įtaigų?

 

Išskirčiau kelis svarbius aspektus:

1) veikėja – jauna moteris patriarchalinėje vyriško žaidimų pasaulyje;

2) Šaltojo karo nostalgijos atgaivinimas;

3) alkoholis ir narkotikai.

Po #metoo skandalo stiprios moters iškėlimas toliau tęsiasi kine ir serialuose. Šešto dešimtmečio moteris – namų ir orkaitės vergė, vyro pagalbininkė ir vaikų augintoja. Mūsų Elizabeta savaime tai paneigia. Ji turi super galią – vyrišką racionalų protą, tinkančiam strateginiam mąstymui. Serialo kūrėjai sukryžmina laikmečio standartus su veikėja, kuri paneigia tuos standartus. Todėl serialas labai patiks feministėms, žmogaus teisių gynėjams, lyčių lygybės teoretikams. Bet tai taip serialuose tampa „normalu“, kad beveik drąsios moters laikmečio epochos stagnacijose yra beveik privalomoji gero serialo sudėtis.

Kadrai iš serialo "Karalienės gambitas"

Prisimenate kultinių filmų „Rokis“ seriją? Didžiausias finalas buvo, kai amerikietis nokautuoja rusų boksininką ir taip kine suvedamos Šaltojo karo JAV vs. SSRS sąskaitos. Visi gyveno tomis Vakarų ir Rusijos kovomis, ar tai būtų Olimpinės žaidynės, ar dailusis čiuožimas, ar baletas, ar skrydžiai į kosmosą... Ši istorinė kova, mentalitetų kova seriale būtų visiškai beprasmė ir serialas nebūtų tikriausiai net pradėtas kurti, jeigu finale Harmon pralaimėtų legendiniam rusų šachmatininkui Borgovui. Kaip nebūtų „Rokio“, kuris nokautuotų nenaudėlį Sovietų Sąjungos boksininką. Ar verta kurti serialą apie autsaiderius, kurie savotiškai atstovaudami Amerikai, finalinėje scenoje imtų ir pralaimėtų? Tokio serialo ar filmo neprisimenu. Gležna, bet graži našlaitėlė laimi prieš rusą monstrą. Kas begali būti įdomiau, nors ir tikėtina nuo pat pirmųjų serijų, kad taip ir bus.

Alkoholis ir narkotikai! Neįmanoma vien tik to, kad Harmon brautųsi be kliūčių. Kad ji laikmečio patriarchato įkaitė, tai dar jos niekas nestabdo, tam reikia dar ir dvasinio trikdžio, todėl į pagalbą ateina piliulės ir alkoholis. Veikėja desperatiškai pasiduoda laisvamaniškam gėlių vaikų ir hipių eros apsinešimui, todėl antrąkart lėbaudama pralaimi Borgovui. Seriale vis dar apsinešimas pateikiamas kaip laikmečio jaunimo egzistencinė savastis, kelia tam tikrą potraukį (bent man, kaip žiūrovui) taip pat pasisvaiginti, išgerti žiūrint kitą seriją bent taurę vyno, nes ... Nu blemba, ta gražuolė tiek geria ir varo tuos vaistus ir vis tiek ji labai graži ir protinga! Nenoriu būti sąmokslo teoretikas, bet akivaizdi laikmečiui tinkanti žinutė gali susukti savo įtaigumu vargšui žiūrovui smegenis, jis gali imti ir galvoti, kad reikia „papuošti“ savo gyvenimą panašiomis „priemonėmis“.

Visgi jungiamoji šių populistinių ir iš esmės reikalingų visuotinių problemų – lyčių lygybės, priklausomybių, našlaitės likimą – jungia aistra šachmatais. Žiūrovai supažindinami su šachmatų dievais, šio žaidimo istorija, terminais, netgi tam tikromis strategijomis. Aš, kuris žinojo tik tiek, kaip „vaikšto“ tos figūros, sužinojau, kaip veikia įvairūs žaidimo stiliai.

Pagrindinį vaidmenį seriale sukūrė jauna aktorė Anya Taylor-Joy (g. 1996), kuri šiuo įsimintinu vaidmeniu tikriausiai padarys mega turbo karjeros pakylimą. Visgi šią jauną ir perspektyvią aktorę pastebėjau prieš penkerius metus, kai išvydau ją mistinėje ir netikėtame siaubo filme „Ragana“ (2015). Kas nematė, rekomenduoju. Šiame seriale ji atrodo pritrenkiamai graži. Turime dar vieną žmonėms patinkančio stereotipo paneigimą: jeigu graži, vadinasi, buka ir tuščia.

Visumoje serialas man tikrai patiko. Aš kuo puikiausiai suprantu tuos šablonus, tuos manipuliuojančius receptus, kas žavi ir geba įtaigiai perteikti tiek charakterį, tiek sustiprintai pagerinti įdomią biografiją, kad ji taptų žiūrima preke. Apie neįmanomus politizuotus ir seksualiai pagardintus žygius už savo gabumų realizavimo galimybę. Argi ne to mes visi ir norime savo gyvenime? Turėti kokią nors veiklą, darbą, kuriame būtume pripažinti geriausi ir profesionaliausi? Kai žiūrime tokius serialus, manding, atrodo, kad tai išties įmanoma, tik reikia pasistengti ir šiek tiek atsidurti tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Stiklas" / "Glass"

Sveiki,

Prieš kokius trejus metus matytas filmas „Skilimas“ iš tikrųjų padarė gan neblogą įspūdį – gana mažo biudžeto filmas sukėlė nemažą susidomėjimą, kad netrukus buvo nuspręsta sukurti to filmo ankstesniąją dalį. Tiesą sakant, nemačiau visų dalių, kai kurie teigia, kad filmo „Stiklas“ (angl. Glass) (2019) pasakojimas prasideda dar 2000 metais, kai pasirodė filmas „Nepalaužiamasis“ ir priklauso komikso lygio trilogijai apie asmenybės susidvejinimą, gal net nesusidvejinimą, o antgamtinį reiškinį, kai viename kūne gali pasireikšti daugybę asmenybių, tokį vaidmenį sukuria britų aktorius James McAvoy.

Tiesą sakant, prisipažinsiu, kad šioji filmo dalis absoliučiai nuvylė. Jeigu „Skilime“ turėjome visai kitokį mistinį matymą, išvystytą įtaigią trilerio tamsią atmosferą, buvo dėl ko jaudintis, stebėtis originaliu scenarijumi ir netgi iš tikrųjų šiek tiek išsigąsti, tai tęsinyje, galima sakyti, neliko nieko. Visų pirma perėjimas į naują akivaizdžių klišių komikso žanrą buvo ne strategiškas kelias prasibrauti į visuotinį žiūrovą, bet akivaizdi kokybės vardan standartų praradimų nesėkmė.

Jau po 10-15 minučių peržiūros aišku, kad filmas absoliučiai išsikvėpęs, nuėjęs scenarijaus šunkeliais, todėl nepateisina net vidutinio žiūrovo. Pasirinkti karikatūriniai „X-menus“ atitinkantys personažai, kuriamos naujo fantastinio super didvyrių pasaulio ribos ir – tą gana retai pagalvoju – būčiau geriau nematęs, kaip išties intriguojantis „Skilimas“ iš esmės pavirsta stiklo šuke.

Erzino veikėjų personažai, komikso lygio psichologiniai paaiškinimai per žmonių-personažų veikėjų traumas, kurios kartojasi iš filmo į filmą, o veikėjų blogiukų elgesys tiesiog absurdiškai nykus, neįdomus, neišvystytas ir viskas tiek banaliai supaprastinta, kad filmas gali tekėti kaip dar vienas įprastas šventinio filmo programos per TV fonas prie baliaus stalo ir nelabai kas į jį spoksos, nes kur kas labiau dėmesį masins svečių pokalbiai. Išties, šis filmas nuviliantis ir nežinau, koks eliksyras privers mane pažiūrėti, jeigu pasirodys, dar vieną dalį... Čia kaip nepabaigiau kažkada „Absoliutaus blogio“ epopėjos, taip ir šioji dalis liks su nutraukta bambagysle.

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 42/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šešėlių namai" / "Marrowbone"

Sveiki,

Esu iš tikrųjų visokių siaubo ir mistinių istorijų fanatikas ir kaskart sukirbu, kai gaunu galimybę ką nors pažiūrėti iš šios serijos filmų. Vienas laukiamiausių filmų buvo ispanų režisieriaus Sergio G. Sanchez filmas „Šešėlių namai“ (angl. Marrowbone) (2017). Na, režisierius yra dirbęs prie ispanų mistinio filmo, kuris, beje, man labai patiko, „Prieglauda“ (2007), tad beveik nekilo įtarimų, kad filmas pateisins mano lūkesčius.

Iš esmės neklydau, nors filmo pradžia ganėtinai simboliška ir klišinė – senas namas, į kurį įėjus „stebuklingai“ pamirštami prisiminimai, prie mirusios motinos ketveriukė ištiesia rankas ir prisiekia amžinai būti neperskiriami... Vis galvoji, kad šitiek  šablonų, šitiek nevykusių teatralizuotų ir nenatūralių klišių gausa užslopins visas žiūrovų jusles. Vėliau, žinoma, režisūriniai reikalai pagerėja ir žiūrovas panardinamas į mistinę istoriją, tad kiek daugiau tokių filmų matęs žmogus tikrai suuos, kad visu filmu metu su veikėjais yra kažkas kitaip. Tiesą sakant, dalį filmo mįslės įminiau vos tik jam prasidėjus, kita dalis – kaip tai įvyko, teko sulaukti jau filmo atomazgos.

Džiaugiuosi, kad režisierius susikvietė jaunosios kartos aktorius, kuriems jau keleri metai simpatizuoju ir, manau, kad bent keli iš jų turi realius šansus tapti tikrais veteranais. Jeigu turėčiau keletą priekaištų dėl režisūrinių sprendimų, tai stipriąja šio filmo dalimi visgi laikyčiau patį scenarijų – nuoširdžiai išbaigtas pasakojimas, kuriam pasibaigus tikrai aišku, kad jokio tęsinio nebus, nes jo ir nereikia. Filmas turi savito žavesio, baugumo, kriminalinio ir mistinio užtaiso, kuris leidžia kai kada pašiurpti. Gal visko norėjosi dar sodriau, dar labiau hiperbolizuoto, kaip antai nuostabiai atmosferiškai sukurtas „Kiti“ (2001), tačiau matyt režisieriui buvo svarbu išlaikyti balansą tarp siaubo ir realių įvykių filmo metu tokiu būdu slepiant kai kurias siužetines gijas. Šiaip tai vienas geresnių per pastarąjį pusmetį matytų mistinių siaubo filmų.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Morgana" / "Morgan"

Sveiki, skaitytojai ir filmų gerbėjai,

Siaubo trileris „Morgana“ (liet. Morgan) (2016), mano nuomone, iš visų sukąstų pastangų sukurtas tam, kad užpildytų neįsimintinų „chilinimui“ skirtų filmų srautui, kuriuos dažniausiai žiūrime nuvargę po darbų, dažniausiai įsiropštę su laptopais į lovą ir nė neįpusėję, jau užverčiame ekranus, nes paprasčiausiai nei filmas mus pernelyg domina, nei jėgų belieka jį ištverti. Tiesą sakant, aš ištvėriau iki galo ir tik dėl to, kad buvau gerai išsimiegojęs.

Filmas apie ką? Mokslinės fantastikos pagrindu kalamas siaubo trileris apie pakeistų DNR žmonių veisimą, kurie vadinami „daiktais“. Absoliučiai filmas tipažinis: veikėjų charakteriai vienplaniai, nuspėjami, neišraiškingi. Filmas iš esmės, kaip ir ta mokslinė fantastika, negyvas, sintetinis ir tai jaučiasi nuo pirmųjų iki paskutinių kadrų. Siužetinė linija pernelyg primityvi ir po filmo apie visokius dirbtinius intelektus, atrodo, gana prastokai. Stebina nebent surinktų aktorių srautas, kuris išties įspūdingas, bet jų vaidmenys tokie primityvūs, kad tiesiog jų talentas ir patirties įdirbis išnyksta mažo biudžeto filme, kad atrodo, lyg žiūrėtume itin mėgėjiškai nufilmuoto ambicingo režisieriaus darbą.

Žinoma, filmą kažkiek stumia į priekį trilerio vyksmas, tačiau ir jis pernelyg nuspėjamas, kažkur matytas, o kulminacija ir atomazga, nors ir verčia žiūrėti iki galo, bet iš esmės ji nuvilianti, nes nėra nė kruopelytės inovacijos. Kate Mara, „Kortų namelio“ aktorė, absoliučiai neįdomi ir tipažinė, pagaliau neįdomi mano atradimas Anya Taylor-Joy, kuri turi superinį potencialą, bet kol kas tai prasčiausias jos atliktas vaidmuo. Ir tai visai ne jos kaltė, bet režisūrinio įdirbio stoka, originalumo stoka, negyvumas ir sterilumas, kuris turėjo lyg ir būti filmo atmosferinis niuansas, buvo tiesiog nevykęs. Net nesiūlyčiau žiūrėti neįsimenančio ir pilko filmo, kuris negali nieko daugiau pasiūlyt nei tiesiog „prastumti laiką“. 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 48/100

IMDb: 5.8

Jūsų Maištinga Siela