Filmas: "Vikingas" / "The Northman"

Sveiki,

Ištisa eilė laukia pastarųjų kelerių metų didingiausių fantastinių nuotykių filmų, kuriuos man reiktų iš kraičio sužiūrėti, bet kaskart nekyla vis pagunda, nes filmai tokie ilgi, o norisi vis kažko žemiško, paprastai kokio nors sudėtingesnio naratyvo, nei holivudinio tipažo, jau prieš 50 metų kine atidirbtų literatūrinių frazių. Visgi nusprendžiau pažiūrėti neseniai per Lietuvos kino teatrus praūžusį ir ganėtinai neblogai išgirtą režisieriaus Robert Eggers filmą „Vikingas“ (angl. The Northman) (2022). Na, režisierius žinomas už tokius puikius filmus su siaubo netikėtais elementais kaip „Ragana“ (2015) bei „Švyturys“ (2019). Būtent „Vikinge“ nemažai režisieriaus „prisijaukintų“ aktorių galite ir vėl pamatyti naujame amplua.

Vikingai kažkada išties nusiaubė pietinę Europą, su jais kovojo ir mūsų kuršiai, o Lietuvos gentys rašytiniuose šaltiniuose įrašytas būtent dėl vikingų antplūdžio per Baltijos jūrą. Paskutinį dešimtmetį vikingus populiarino TV serialas tuo pačiu pavadinimu, tad visai nenuostabu, kad šios plėšrios ir karingos genties vaizdavimas ateina ir į didįjį kiną.

Filmas vaizduoja 895 metus, pačius galingiausius vikingų klestėjimo laikus ir čia mes centre turime hamletišką tipinį siužetą: mažas berniukas pabėga nuo jo tėvą nužudžiusio dėdės ir prisiekia Odinui ir visiems atkeršyti. Galiausiai po daugel metų mes iš berniuko matome raumenų kalną, kuris sumaniai apsimetęs vergu grįžta į Islandiją ir ten pamažu įgyvendina savo keršto planą. Prie šio scenarijaus dirbo islandų vienas žymiausiu pasauliniu mastu rašytojų Sjon, pastarasis svečiavosi ir Lietuvoje. Visgi tenka pripažinti, kad filmas savo siužetu yra praktiškai bevertis, primityvus ir nykus. Istorija laikosi ant užsukto pykčio ir keršto sraigtelio, holivudiniai komikso lygio veikėjai atrodo kaip iš kokio Marvel serijos filmo, o pagrindinis A. Skarsgardo atliktas princo kerštautojo vaidmuo primena kaip kokio siaubūno Halko pasirodymą.

Techninė pasakojimo dalis yra gera. Vizualiai ir dinamiškai filmas tvarkingas, efektai, kaip visada, pritraukti masiniam žiūrovui yra geri, tačiau per visus kraštus kliba tie patys holivudiniai štampai, vienkrypčiai nuobodūs veikėjai, kurių individualizacija ir dvasinės kančios komikso lygio pagrindimo, atrodo pernelyg primityvūs kaip gyvuliai. Ethan Hawke, Nikole Kidman, Willem Dafoe, Anya Taylor-Joy ir kiti išties nuveikė nemažą darbą, tačiau jų personažai tiesiog hamletiškai nuobodūs. Nuo Šekspyro laikų praėjo jau beveik 500 metų, o žiūrėdamas „Vikingą“, tiesiog matau tas pačias šimtametes klišes ir režisūrinius sprendimus. Nesakau, kad filmas beviltiškas, jį susikaupus kaip pramoginį ir gerai išobliuotą tikrai galima žiūrėti, tačiau, kai pradedi analizuoti, darosi nyku ir liūdna.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sonja. Baltoji gulbė" / "Sonja: The White Swan"

Sveiki,

Pykstu ant Scanoramos organizatorių, kad į pagrindinius favoritinius filmus iškėlę praktiškai niekam nežinomus, menkai įvertintus filmus, o tuos pačius pačiausius pasiliko tik Vilniuje ir praktiškai „įgrūdo“ į masę – atsirink, kad gudrus! Kadangi esi tik svečias ir supranti visą tų filmų rėmėjų sistemą, stengiesi, kaip sakant, dovanotam arkliui į dantis nežiūrėti, ir vaišiniesi tuo, kas padėta ant stalo. Maždaug su tokia išalkusia kino dvasia ėjau į filmą „Sonja. Baltoji gulbė“ (angl. Sonja: White Swan) (2018), kuris pasakoja apie iš Skandinavijos kilusią ir Holivudą užvaldžiusią gražuolę dailiojo čiuožimo čempionę, žvaigždę Sonją.

Tiesą sakant, nieko per daug iš šio filmo nesitikėjau, todėl ir negavau per kuprą. Istorija gestikuliuojama holivudine, didžiojo masinio kino maniera – atskleidžiama dirbtina asmenybės poza, istoriniai faktai, Holivudo blizgesys, jau iš filmo į filmą matomi kultūriniai elementai, antraeiliai LGBT siužetiniai vingiai... Filme iš esmės jautiesi kaip muziejuje, jis visas išdailintas, gražus, tviska prabanga, ir „matai“ kiekvieną už kadro aptartą niuansą, perspektyvą ir aiškią asmenybės atskleidimo strategiją. Ir galiu pasakyti, kad filmas ne ką prastesnis už Holivude sukaltus biografinius filmus, viskas vietoje ir kokybiškai, bet tiems, kurie Scanoramoje tikisi įdomesnio filmo, to, kuris mus taip retai pasiekia, žiūrėkite, alkanesnio žiūrovo ir nepatenkins. Paprastai tokius filmus vis vien pamatoma per TV arba piratinėje filmų platformoje. Čia kaip su tuo festivalio atidarymo filmu „Svaigulys“ – jeigu jau afišuojiesi, kad esi išskirtinis festivalis, o pagrindinį filmą iškeli kaip masinio kino pavyzdį, manding, tai dar viena išpūsto festivalio poza: norime patenkinti kinomanus, bet turime išlikti ir labai žiūroviškai prieinami. Nežinau, ar Scanoramai to reikia, nes salės vis vien pilnos...

Visgi grįžtu prie filmo. Taip, jis paveikus, taip, jis svajingas, taip, jis žavus. Maniau, kad pavargsiu nuo asmenybės pozos atskleidimo, nuo to, kaip naivi ir žavi blondinė iš Skandinavijos, patikinti pinigus niekšui broliui ir vis šnairuojanti į ištikimą homoseksualę asmeninę padėjėją taps pagiežinga, Holivudo spindesį prarandančia, skurstančia girtuokle. Galiausiai asmenybės blizgesio nuosmukis tampa, kad ir šabloniniu žvaigždžių biografijų elementu, vis tiek jaudina, kaip sujaudina ir iš pradžių, atrodo, labai neįtinkančios, o vėliau labai patinkančios aktorės Ine Marie Wilmann vaidyba. Filmas, nors ir geras, blizgus, jautrus, tačiau Scanoramoje jis tik masinio kino pavyzdys.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb:6.1

Jūsų Maištinga Siela