Filmas: "Sonja. Baltoji gulbė" / "Sonja: The White Swan"

Sveiki,

Pykstu ant Scanoramos organizatorių, kad į pagrindinius favoritinius filmus iškėlę praktiškai niekam nežinomus, menkai įvertintus filmus, o tuos pačius pačiausius pasiliko tik Vilniuje ir praktiškai „įgrūdo“ į masę – atsirink, kad gudrus! Kadangi esi tik svečias ir supranti visą tų filmų rėmėjų sistemą, stengiesi, kaip sakant, dovanotam arkliui į dantis nežiūrėti, ir vaišiniesi tuo, kas padėta ant stalo. Maždaug su tokia išalkusia kino dvasia ėjau į filmą „Sonja. Baltoji gulbė“ (angl. Sonja: White Swan) (2018), kuris pasakoja apie iš Skandinavijos kilusią ir Holivudą užvaldžiusią gražuolę dailiojo čiuožimo čempionę, žvaigždę Sonją.

Tiesą sakant, nieko per daug iš šio filmo nesitikėjau, todėl ir negavau per kuprą. Istorija gestikuliuojama holivudine, didžiojo masinio kino maniera – atskleidžiama dirbtina asmenybės poza, istoriniai faktai, Holivudo blizgesys, jau iš filmo į filmą matomi kultūriniai elementai, antraeiliai LGBT siužetiniai vingiai... Filme iš esmės jautiesi kaip muziejuje, jis visas išdailintas, gražus, tviska prabanga, ir „matai“ kiekvieną už kadro aptartą niuansą, perspektyvą ir aiškią asmenybės atskleidimo strategiją. Ir galiu pasakyti, kad filmas ne ką prastesnis už Holivude sukaltus biografinius filmus, viskas vietoje ir kokybiškai, bet tiems, kurie Scanoramoje tikisi įdomesnio filmo, to, kuris mus taip retai pasiekia, žiūrėkite, alkanesnio žiūrovo ir nepatenkins. Paprastai tokius filmus vis vien pamatoma per TV arba piratinėje filmų platformoje. Čia kaip su tuo festivalio atidarymo filmu „Svaigulys“ – jeigu jau afišuojiesi, kad esi išskirtinis festivalis, o pagrindinį filmą iškeli kaip masinio kino pavyzdį, manding, tai dar viena išpūsto festivalio poza: norime patenkinti kinomanus, bet turime išlikti ir labai žiūroviškai prieinami. Nežinau, ar Scanoramai to reikia, nes salės vis vien pilnos...

Visgi grįžtu prie filmo. Taip, jis paveikus, taip, jis svajingas, taip, jis žavus. Maniau, kad pavargsiu nuo asmenybės pozos atskleidimo, nuo to, kaip naivi ir žavi blondinė iš Skandinavijos, patikinti pinigus niekšui broliui ir vis šnairuojanti į ištikimą homoseksualę asmeninę padėjėją taps pagiežinga, Holivudo spindesį prarandančia, skurstančia girtuokle. Galiausiai asmenybės blizgesio nuosmukis tampa, kad ir šabloniniu žvaigždžių biografijų elementu, vis tiek jaudina, kaip sujaudina ir iš pradžių, atrodo, labai neįtinkančios, o vėliau labai patinkančios aktorės Ine Marie Wilmann vaidyba. Filmas, nors ir geras, blizgus, jautrus, tačiau Scanoramoje jis tik masinio kino pavyzdys.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb:6.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nesveikai laiminga" / "Sykt lykkelig" / "Happy, Happy"

Sveiki visi,

Šiandien mane toliau vežiojo po europietišką kiną ir teko apsilankyti norvegiškame kine – „Nesveikai laiminga“ (Sykt Lykkelig) (Happy, Happy) (2010 m.). Šis filmas buvo atkeliavęs ir į „Scanoramos“ festivalį Lietuvoje, pernai vėlyvą rudenį, o iš Norvegijos buvo pasiūlytas kaip geriausias užsienio šalių filmas kandidatas į „Oskarus“, tačiau jis, matyt, atrankos kritikus nelabai sužavėjo. Nepaisant to, filmas yra pelnęs keletą tarptautinių festivalių apdovanojimus ir pastebėtas plačiosios auditorijos.

Man asmeniškai filmas labai patiko, nors iš pradžių bijojau žiūrėti vien tik su angliškais subtitrais, baiminausi ir dėl norvegų kalbos, kurios absoliučiai nemoku, tačiau dialogai pasirodė nepaprastai lengvi, lakoniški, tad pagalvojau, kad galbūt šį filmą ateityje išversiu į lietuvių kalbą ir galėsite pažiūrėti lietuviškai titruotą. Filmas – komedijinė drama, tačiau ta komedija labai jau subtili, vos užčiuopiama per dialogus ir poelgius, visgi filmas labai dramatiškas. Siužeto centre – Kaja, kuri pati nežino, kas esanti, nori visiems patikti, turinti santuokinių problemų, kaip vėliau sužinosime, jos vyras biseksualus ir susitikinėja su kitais vyrais. Jos akiratyje pasipainioja puikiai beveik ideali šeima ir jos akys pradėjo krypti į naujos šeimos vyrą... Iš esmės tai filmas apie dviejų šeimų santykius su subtilaus humoro doze, kuri neretai perauga į melancholiją. Kaja, mano galva, puikus personažas, kuris be proto nori būti laimingas ir gaudo tą laimę visais įmanomais būdais, tačiau laimė vis kažkur pakeliui išslysta. Taip pat keisti ir įdomi santykiai vystosi ir tarp šeimų berniukų, vienas jų iš Afrikos įvaikintas vaikas, kuris sutinka būti baltaodžio berniuko vergu ir jis atkartoja tai, ką darė ištisus amžius juodosios rasės atstovai...

Subtilūs santykiai perauga ir į tam tikrus įtampos taškus, netgi priveda personažus prie emocinių krizių, absurdiškų sprendimų. Persipynusios simpatijos, jų atmetimai ir variantai kaip irisai suvynioti į tik iš pirmo žvilgsnio rūškaną ir šiaurietišką „aurą“, tačiau pajutau ir, manau, jūs patys pajusite nuotaikingą, žiemišką ir apčiuopiamai kalėdinę atmosferą su krūvomis sniego pusnių. Šiam filmui neturiu didelių pretenzijų, muzikinis takelis labai jau ryškus, įdomus ir retkarčiais tarp įvykių tampantis kaip reklamos užsklandėlėmis, bet tai nė kiek nesubanalino eigos, atvirkščiai, manau, suteikė žavesio ir estetikos.

Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 60/100
IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela,