Filmas: "Vikingas" / "The Northman"

Sveiki,

Ištisa eilė laukia pastarųjų kelerių metų didingiausių fantastinių nuotykių filmų, kuriuos man reiktų iš kraičio sužiūrėti, bet kaskart nekyla vis pagunda, nes filmai tokie ilgi, o norisi vis kažko žemiško, paprastai kokio nors sudėtingesnio naratyvo, nei holivudinio tipažo, jau prieš 50 metų kine atidirbtų literatūrinių frazių. Visgi nusprendžiau pažiūrėti neseniai per Lietuvos kino teatrus praūžusį ir ganėtinai neblogai išgirtą režisieriaus Robert Eggers filmą „Vikingas“ (angl. The Northman) (2022). Na, režisierius žinomas už tokius puikius filmus su siaubo netikėtais elementais kaip „Ragana“ (2015) bei „Švyturys“ (2019). Būtent „Vikinge“ nemažai režisieriaus „prisijaukintų“ aktorių galite ir vėl pamatyti naujame amplua.

Vikingai kažkada išties nusiaubė pietinę Europą, su jais kovojo ir mūsų kuršiai, o Lietuvos gentys rašytiniuose šaltiniuose įrašytas būtent dėl vikingų antplūdžio per Baltijos jūrą. Paskutinį dešimtmetį vikingus populiarino TV serialas tuo pačiu pavadinimu, tad visai nenuostabu, kad šios plėšrios ir karingos genties vaizdavimas ateina ir į didįjį kiną.

Filmas vaizduoja 895 metus, pačius galingiausius vikingų klestėjimo laikus ir čia mes centre turime hamletišką tipinį siužetą: mažas berniukas pabėga nuo jo tėvą nužudžiusio dėdės ir prisiekia Odinui ir visiems atkeršyti. Galiausiai po daugel metų mes iš berniuko matome raumenų kalną, kuris sumaniai apsimetęs vergu grįžta į Islandiją ir ten pamažu įgyvendina savo keršto planą. Prie šio scenarijaus dirbo islandų vienas žymiausiu pasauliniu mastu rašytojų Sjon, pastarasis svečiavosi ir Lietuvoje. Visgi tenka pripažinti, kad filmas savo siužetu yra praktiškai bevertis, primityvus ir nykus. Istorija laikosi ant užsukto pykčio ir keršto sraigtelio, holivudiniai komikso lygio veikėjai atrodo kaip iš kokio Marvel serijos filmo, o pagrindinis A. Skarsgardo atliktas princo kerštautojo vaidmuo primena kaip kokio siaubūno Halko pasirodymą.

Techninė pasakojimo dalis yra gera. Vizualiai ir dinamiškai filmas tvarkingas, efektai, kaip visada, pritraukti masiniam žiūrovui yra geri, tačiau per visus kraštus kliba tie patys holivudiniai štampai, vienkrypčiai nuobodūs veikėjai, kurių individualizacija ir dvasinės kančios komikso lygio pagrindimo, atrodo pernelyg primityvūs kaip gyvuliai. Ethan Hawke, Nikole Kidman, Willem Dafoe, Anya Taylor-Joy ir kiti išties nuveikė nemažą darbą, tačiau jų personažai tiesiog hamletiškai nuobodūs. Nuo Šekspyro laikų praėjo jau beveik 500 metų, o žiūrėdamas „Vikingą“, tiesiog matau tas pačias šimtametes klišes ir režisūrinius sprendimus. Nesakau, kad filmas beviltiškas, jį susikaupus kaip pramoginį ir gerai išobliuotą tikrai galima žiūrėti, tačiau, kai pradedi analizuoti, darosi nyku ir liūdna.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Širdžių dama" / "Dronningen" / "Queen of Hearts"

Sveiki,

Tiesą sakant, jau nebeįsivaizduoju „Kino pavasario“ be gero ir kokybiško danų kino ir stulbinančios aktorės Trine Dyrholm, kuri kasmet sukuria po kelis įstabius vaidmenis. Šįkart moters režisierės kurta drama „Širdžių dama“ (dan. Dronningen) (2019). Įdomu tai, kad filmas pas mus rodomas festivalyje, o didžiuosius Danijos kino ekranus dar net nepradėtas rodyti – debiutas kovo 28 dieną...

Filmas pasakoja apie tai, ką jau danai yra šiek tiek pasakoję įstabiai nejaukiame filme „Medžioklė“, kuris pasakojo apie vyrą, išgyvenantį išpuolius, nes buvo neteisingai apkaltintas tvirkinęs berniuką... „Širdžių dama“ kur kas kitoks filmas ir, sakyčiau, dėl tam tikrų nejaukių kadrų, tikriausiai nelabai ką bendro su „Medžiokle“ ir turi bendro. Pagyvenusi moteris pradeda romaną su paaugliu – vyro sūnumi iš pirmosios santuokos. Išsiilgusi jaunystės vėjų, intymumo ir laisvės nuo atsakomybės ir namų, moteriai tiesiog pradeda važiuoti stogas ir ji iš inercijos pradeda šį flirtą, kuris baigiasi taip, kaip baigiasi visi santykiai su paaugliais – ašaromis ir skandalais.

Netgi žinodami tų santykių lemtį, filmas išties turi ką pasiūlyti. Visų pirma, retai regimą moters aistros analizės pjūvį, kiek nepatogiomis scenomis suręstą taip, kad būtų davatkoms kuo pasipiktinti, na, o ištvermingiems vojaristams sąlyginai įsibrauti į tam tikrą intymią nusikaltimo aikštelę ir... vien dėl to potyrio verta pamatyti šį filmą, kaip ir, žinoma, dėl pagrindinės aktorės Trine, kuri juslingai, įtaigiai ir kaip visada savo plačiomis žydromis akytėmis atrėmė visus kameros rakursus.

Tai nėra pamokslaujantis filmas: oi, nebūkit blogi suaugusieji, nesilieskit prie nepilnamečių... Tai net nelaikyčiau filmo apie pedofilijos užuomazgą, manau, tai moralės ir socialinių normų skalėje nepamatuojami jusliniai dalykai, nulemti daugelio priežasčių. Galbūt streso ir vienatvės, kurios daugelis iš mūsų „atsivalgome“ su kaupu ir visi skirtingai į tai reaguojame ir ne visada, pripažinkime, adekvačiai. Šio pasakojimo moters raiška buvo tokia ir aš kaip žiūrovas visiškai tai priimu, tad man kiek jau keista, kad po seanso daugelis dar išeina pabalusiais veidais, moraliai išprievartauti, netgi atrodo kaip ištvirkinti, nors iš esmės nieko itin labai šokiruojančio čia nebuvo. Šokiruoja tik tas pats faktas, kad suaugusi moteris pasielgė kaip šešiolikmetė ir tai... kiek „egzotiškai“, bet žinote, kaip su rožančiumi per kuprą kai kurioms Kino pavasario davatkoms.

Iš esmės filmas sukaltas niūrokai, bet įtaigiai, šiek tiek provokacijos, šiek tiek erotikos, šiek tiek moralinio įsitikinimo išjudinimo, todėl sveikinu filmo režisierę, kad pavyko sujaudinti tas mūsų lietuviškas širdeles. Šiaip ar taip, po filmo viskas lyg ir teisinga: tiek moteris, tiek paauglys tapo mūsų socialinio normatyvo sukurtomis aukomis.

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb:7.8

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela