Filmas: "Mėlynas mėnulis" / "Blue Moon"

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Nesu joks Brodvėjaus miuziklų gerbėjas, gal dėl to nieko nežinojau apie Brodvėjaus aukso amžiaus kūrėją Lorenz Hart (1895–1943), kuris pakeitė ne tik Brodvėjaus dainų turinį, bet padarė tiesioginę įtaką amerikietiškai pop muzikai. Filmas pavadintas pagal bene garsiausią jo sukurtą dainą „Mėlynas mėnulis“ (angl. Blue Moon), kurį režisavo mano mėgstamas „Vaikystė“ (2014), trilogija „Prieš saulėlydį“ (1995) ir kt. Richard Linklater. Tiesą sakant, „Mėlyną mėnulį“ nusprendžiau pasižiūrėti vien dėl to, kad Linklateris puikiai režisuoja, nors iš filmo ne kažin ko tikėjausi.

 

Kaip minėjau, istorija pasakoja apie Lorenz Hart, kuris ilgus dešimtmečius drauge su Richard Rodgers kūrė miuziklo dainas, tačiau filme vaizduojama naktis, kai Rodgeris po daugybės metų Harto neprofesionalaus elgesio sukūrė kitą miuziklą su kitų kūrybiniu parneriu. Lorenzas iš tikrųjų kremtasi ir išgyvena savotišką scenos išdavystę, nors filme jis stengiasi visa tai atlaikyti oriai ir pagarbiai šypsotis, tačiau jo kūrybinės galios mąžta, o depresija ir alkoholizmas visiškai pakerta jo stabilumą. Lorenzas (reiktų apie jį šiek tiek pasidomėti už filmo ribų) iš tikrųjų buvo homoseksualas alkoholikas, nors ir pripažintas genijus, tačiau Richardui Rogeriui, pasižymėjusiam stabilumu ir disciplina, su juo dirbti buvo itin sudėtinga, jis tiesiog jį išvargino, tad natūralu, kad Hartas miršta Antrojo pasaulinio karo metais JAV-ose, įveiktas alkoholizmo ir nuoskaudų...

 

Filmas iš dalies patiko, bet jis nėra įspūdingas. Jis truputį siurrealistiškas, nes režisierius tarsi per vieną vakarą vaizduoja Lorenzą bare, kuriame geria ir kalbasi su vyrais, tačiau pereidamas į kitą baro pusę staiga atsiduria „Oklahomos“ miuziklo pristatymo vakarėlyje, tad režisierius tarsi per vieną vakarą pasakoja dvi skirtingas laikmečio istorijas, nubrėždamas pagyvenusio ir iliuzijose paskendusio liūdno ir prislėgto homoseksualo gyvenimą. Tiesa, filmas turi keletą labai stiprių sudedamųjų. Visų pirma, gerai parinkta aktorių rokiruotė. Režisieriaus ilgametis bičiulis aktorius, sukūręs vaidmenis bene garsiausiuose jo filmuose, Ethan Hawke, čia išvysite ir puikųjį Andrew Scott bei Margaret Qualley. Visi jie dirba stambiu planu, dalyvauja charizmatiškuose pokalbiuose ir perteikia sudėtingą Lorenzo žlugimo istoriją, bet kartu lyg ir šiek tiek pozuoja kaip kokiame „Didžiajame Getsbyje“.

 

Filmas plepus, jo pagrindas – pokalbiai, tad reiktų pagirti, jog gerai sukaltas scenarijus ir dialogai, kurie liejasi pagal XX amžiaus menininko rafinuotą manierą, bet kartu rodo žlungančias viltis, alkoholizmą, veikėjų saviapgaulę, vidinę destrukciją. Filmas kaip teatro scena, žavingas, atmosferiškas, įprasminantis tikriausiai, visų pirma, patiems amerikiečiams Lorenzo Harto asmenybės svarbą, o man ši istorija pasirodė gan tolima, mažai kuo aktuali ir, tiesą sakant, kiek nuobodoka.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 6.8

 

Maištinga Siela

Filmas: "Juodas telefonas 2 " / "Black Phone 2"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

2021 metais pasirodęs režisieriaus Scott Derrickson filmas „Juodas telefonas“ skelbė naują siaubo kino kokybę, antraštės kaip „pasiutusios“ rėkė apie tai, kaip žiūrovai negali ištverti šio filmo, nes jis tiesiog... pernelyg baisus. Žinoma, reklaminis lozungas, kai šventasis per anksti paskelbiamas šventuoju. Anuomet filmas ėjo ir praėjo, jokios revoliucijos nepadarė, buvo panašus į nemažą kiekį filmų, tad tariamas novatoriškumas buvo status melas žiūrovams. Praėjus ketveriems metams režisierius pristatė filmą „Juodas telefonas 2“ (angl. Black Phone 2) (2025) ir, mano supratimu, vėlei nieko naujo neparodė, gal net prasčiau už pirmąją dalį. Kodėl taip nutiko?

 

Antrojoje fračizės dalyje (o tikėtina, kad dar bus bent kelios ateityje), vėl pasakojama apie sunkiai nusakomą skrybėlėtą monstrą, kuris turi Fredžio Kriugerio savybių iš senos fračizės „Košmaras Guobų gatvėje“, pastarasis kaip ir Kriugeris, moka veikti per sapnus, įsibrauti į tikrovės matricą ir grobti bei žudyti. Centre – saujelė vėlyvųjų paauglių, tiksliau – brolis Finis ir sesuo Gven atvyksta į žiemos sukaustytą prie ežero buvusią vaikų stovyklą, tikėdamiesi numalšinti gniuždomą baimę ir atsakyti į keistus Gven sapnus, kuriuose jaunutė motina skambino iš šios stovyklavietės prieš daugel metų. Galiausiai ima aiškėti praeities stovyklos paslaptys, nes kadaise čionai dingo trys berniukai, kurių fantomai beldžiasi į duris, norėdami keršto ir išlaisvinimo...

 

Tipinis scenarijus, sukurtas pagal Stephen Kingo sūnaus Joe Hillo romaną. Pastarasis savo braižu primena garsiojo tėvo ekranizacijas, ypač romano „Tas“ ištarmes, tik šįkart nepalyginamai silpniau. Filmas „Juodas telefonas 2“ yra nuviliantis. Pirmąją filmo pusę mezgama klišinė mistinė istorija, t. y. bandoma sukviesti vaikus į nusikaltimo vietą ir padaryti iš jų mažus teisuolius detektyvus, kurie ne tik tampa vietos paslapčių aiškintojais, bet ir įveikia savo vidines baimes, ūgteli, nesibaimindami nei vizijų, nei monstrų, nei vaiduoklių, nei šalto ledinio vandens po ežero ledu. Tiesiog ta herojiška veikėjų laikysena nulinčiuoja žiūrovą, tad nebesupranti, ar filmas rimtas, ar kažin koks perkurtų klišių, schemų ir modelių kratinys.

 

Filmas iš esmės silpnas, pataikaujantis ir, tiesą sakant, mažai kuo įtraukiamas. Režisieriui nepavyko sukurti autentiškos atmosferos, nors asmeniškai buvau pasiilgęs filmo, kurio veiksmas vyksta žiemos aplinkoje ir šviesoje, bet filmas veikiau jau kopijuojantis ankstesnių šio žanro darbų modelius. Įtartinai žiūriu ir į tas pasiteisinimo klišes  kaip antai: „mes kūrėme filmą, norėdami atiduoti duoklę ir pagerbti klasikinius filmus...“ Kiek juos vis dar galime pagerbti, užuot kūrus autentiškas istorijas ir eksperimentavus? Pagrindiniai veikėjai nuobodūs, stereotipiniai, karikatūriniai, jų emocinės problemos aiškios nuo pat pradžių, o siaubo linija, kuri turėjo intriguoti, iš esmės nulemta schemų ir labai jau nuspėjama. Tiesą sakant, filmas nuvylė.

 

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 6.1

 

Maištinga Siela

Filmas: "Mirusių poetų draugija" / "Dead Poets Society"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Prieš kelerius metus bandžiau žiūrėti Peter Weir filmą „Mirusių poetų draugija“ (angl. Dead Poets Society) (1989), kurį man rekomendavo visi, kurie netingi. Tiesa, kažkas nutiko ir po 10 minučių filmą išjungiau, tuokart negalėjau pakęsti tų senovinių operatoriaus sugestijų. Gal ir gerai, nes dabar, praėjus keleriems metams, filmą susižiūrėjau visai kitaip nusiteikęs, tad ir filmas atrodė visiškai kitoks.

 

„Mirusių poetų draugija“ visais atžvilgiais kaip ir „Pusryčių klubas“ (1985) yra kultinis pedagoginis filmas, skirtas įsisenėjusios švietimo ugdymo problemoms atskleisti. Filme vaizduojama griežta klasikinė ir akademinė privati berniukų mokykla, kurioje mokosi tik turtingų tėvų vaikų atžalos, pastarosios patiria didžiulį spaudimą tiek iš mokyklos, tiek iš tėvų. Naujaisiais mokslo metais berniukus pradeda mokyti naujasis literatūros mokytojas Džonas Kytingas ir jis taiko netradicinius, žaidybinius mokymosi metodus, kurie nepatinka kitiems mokytojams ir įstaigos vadovams, tačiau duoda labai didelę naudą jauniesiems vaikinams. Mokytojas juos vedasi į lauką, supažindina su mokyklos aplinka, prašo išplėšti vadovėlio terijos puslapį apie poeziją, skatina savaip mąstyti ir kurti. Dalis berniukų įkuria Kytingo laikas gyvavusį slaptą „Mirusių poetų draugiją“, kurioje kiekvienas gali išreikšti užslopintą savasties dalį...

 

Iš tikrųjų filmas apie maištą prieš klasikinę ugdymo sistemą, kuri neugdo, o muštru verčia kalti ir siekti akademinių rezultatų. Nepatirdami laimės ir laisvės vaikinai nuobodžiai leidžia laiką prie knygų, tad Kytingo pastangos išmokyti laisvai mąstyti ir gyvenime rinktis sukelia vaikinų gyvenimuose didelį rezonansą. Jie išdrįsta mąstyti kitaip, elgtis ir byloti tiesą, pavyzdžiui, Neilas įsirašo į teatro būrelį, o Čarlis, nebijodamas nuo sportininko gauti į kailį, prisipažįsta mylįs merginą. Deja, ne viskas gražu, kas atrodo gražu, laisvė griežtoje hierarchija paremtoje tikrovėje sulaukia baisių pasekmių. Kartą sužinoję, kokia gali būti saldi laisvė, mokiniai nebegali būti griežtai struktūruotoje sistemoje. Neilas tai supranta, jis negali pakęsti tėvo spaudimo, jam primestų lūkesčių. Klasikinė tėvų auklėjimo klaida: to, ko negalėjo patys pasiekti, žūtbūt stengiamasi „nulipdyti“ iš savo vaikų, nesuvokdami individo poelgių, lakant vaikus savo nuosavybe.

 

Pažiūrėjus filmą galima diskutuoti, kokią įtaką padarė naujasis mokytojas, o kokią Neilo tėvas. Ar geriau mirti dėl laisvės, ar susitaikyti su sistema ir bandyti iškentėti, kaip nors pateisinti tėvo lūkesčius. Filmas atsakymo nepateikia, tačiau žiūrovas nekvailas, jis suvokia, jog norint laisvai mąstyti ir prisiimti atsakomybę klysti ir mokytis iš savo pasirinkimų reikalauja kaktomušos su griežta sistema, kuri sugriūtų, jeigu įvyktų masinis maištas. Deja, Neilas pramokęs laisvo mąstymo ima ir suvokia, jog griežtas gyvenimas ir būsima karo mokyklą, į kurią norėtų tėvas jį išsiųsti, numarins jo tikrąjį potencialą, be to, jam tiesiog trūksta tėviškos atramos ir supratingumo.

 

Alberas Kamiu yra pasakęs, kad vienas iš būdų ištrūkti arba kovoti su absurdu, kurio negali įveikti, yra savižudybė. Taip, filmas jautrus ir graudus, tačiau jis tikriausiai sužadina nemažai aliuzijų į nūdienos lietuvių švietimo sistemą. Mokyklose kuriama integralaus ir pasirenkamų dalykų, būrelių, veiklų laisvė, mokiniai skatinami eiti į įvairias veiklas, dalyvauti prieš patyčias nukreiptose programose, o mokytojai atsisakyti vadovėlinio paskaitų dėstymo ir tai lyg ir daroma, tačiau neretai vaikams jau net tas nebeįdomu. Įdomu nebent... mokytojo asmenybė, kuri turi kasdien turėti daug energijos, idėjų, žaidimų, nuolat siekti provokacijos, tačiau kiek iš tikrųjų tokių pedagogų gali būti? Geriausiu atveju vienas kitas per visą mokyklą. Visą įtrauką galų gale šiandien „suėda“ internetas, neriboti pakaitalų ištekliai, o tai kardinaliai skiriasi nuo to, ką galima pamatyti „Mirusių poetų draugijoje“, kuris, sakyčiau, nors ir sąlygiškai pasenęs, tačiau nepaseno viena idėja: net ir pertekęs technologijomis ir pasirinkimais mokinys vis tiek turi mokytis mąstyti laisvai ir kritiškai.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 8.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Keistas gyvenimo būdas" / "Extraña forma de vida" / "Strange Way of Line"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Pastaruoju metu ispanų režisierius Pedro Almodóvar eksperimentuoja su anglakalbiais aktoriais. Po trumpametražio filmo su Tilda Swinton revoliucionierius ir kino genijumi pripažintas režisierius pristatė pusės valandos filmą „Keistas gyvenimo būdas“ (angl. Extraña forma de vida) (2023) su garsiaisiais aktoriais Ethan Hawke ir Pedro Pascal.

 

Filmo esmė labai paprasta – remiantis vesterno aukso amžiaus klišėmis ir pertransformuoti šiaip jau mačistinį kino žanrą į LGBTQ rėmus, kitaip sakant, rekonstruoti istorinę kino neteisybę ir pasakyti, jog ir tarp tų visų šerifų, plėšikų bei kaubojų taip pat būta anuomet nutylėtų homoseksualų. Pagrindinė filmo pora – Džekas ir Silva, kurie po 25 metų susitinka atokioje mažoje laukinių Vakarų stiliaus prerijų miestelyje, permiega, prisimena senus gerus laikus ir po to kerštingai kulkomis aiškinasi santykius...

 

Iš tikrųjų filmas laikosi ant vienos siužetinės linijos, tik kad du ne pirmosios jaunystės vyrukai dar ir myli vienas kita. Ar tai glumina? Tik ne šiuolaikiniame kine, kuriame jau tiek formų ir drastiškų dalykų išbandyta ir pateikta! Iš tikrųjų filmas nuobodokas. Nors Almodovaras ir čia sugeba būti fatališkai ir melodramatiškai aistringas (jau vien ko verta toji vyno gėrimo scena!), tačiau visumoje „Keistas gyvenimo būdas“ stokoja chuliganizmo, netikėtų siužetinių vingių, didesnės perversijos vesterno rėmuose, kad po seanso galėčiau galvoti: blemba, o ką iš tikrųjų aš ką tik čia mačiau? Dabar pernelyg viskas paprasta ir tvarkinga, kad imi galvoti, jog Pedro Almodovaro išsikvėpęs ir tinkantis nebent Kanų kino festivalyje užimti komisijos kėdę, o ne filmavimo aikštelę.

 

Filmo vieną seansą Vilniuje planuoja rodyti šiųmetis „Kino pavasaris“.

 

Mano įvertinimas: 3.5/10

IMDb: 6.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Palikite pasaulį užmaršty" ("Palik pasaulį už nugaros" / "Toli nuo pasaulio") / "Leave the World Behind"

 Sveiki, skaitytojai ir praeiviai,

Pagal garsaus amerikiečių rašytojo Rumaan Alam romaną, kurį turime ir lietuviškai išverstą „Palikite pasaulį užmaršty“ (Baltos lankos, 2023) (angl. Leave  the World Behind) (2023) pastatytas serialo „Ponas robotas“ kūrėjo Sam Esmail filmas tuo pačiu pavadinimu prieš pat didžiąsias šventes sulaukė internete didelių aptarimų. Vieniems šis filmas labai tiko ir įtiko, o kiti sužiūrėjo gana nuobodžiai neiškęsdami ekranizacijos iki galo. Lietuvoje filmas pristatomas ir kitais vertimo variantais: „Palik pasaulį už nugaros“, „Toli nuo pasaulio“.

Tiesa, knygos, deja, neskaičiau ir vargu ar ją skaitysiu, kai prieš akis tiek daug nesuskaitytų knygų, tačiau knietėjo ir vėlei pamatyti jau retokai matomą aktorę Julia Roberts, kuri šiame filme sukūrė vieną pagrindinių vaidmenų – nuo miesto ir darbų bėgančią motiną Amandą. Filmas prasideda kaip eilinis kurortinis amerikietiškas pasakojimas, kuris tuoj išsirutulios į eilinį siaubo trilerį, tačiau būtent tas ir nenutinka. Šeima savaitgaliui išsinuomoja prabangų namą, tačiau vos čia atvykus ima dėtis keisti dalykai. Pirmasis suirutės pranašas – paplūdimyje navigacijos sistemos gedimą patyręs tanklaivis, kuris užplaukia ant poilsiautojų. Netrukus į namus pasibeldžia tikrieji namų savininkai, kuriuos nuomininkai dar įtarinėja aferomis, tačiau netrukus pasaulio pabaigos ženklai pasitvirtina.

Nesakau, kad filmo medžiaga ir siužetas verčia kaip nors iš kojų. Sakyčiau, viskas tolygu ir, jeigu atmesime keletą gerų ir pavykusių dalykų, filmas galėjo tapti tikra klišių katastrofa, bet taip nenutinka, nes istorijos vingiai, vos tik priartėję prie holivudinio štampo, ima ir nusuka truputį į šoną, taip apmaudami žiūrovus. Visų pirma, režisierius atsisako kurti klasikiniu būdu augančios įtampos filmą, čia kur kas svarbiau išlaikyti solidų ir mąslų ritmą, nepasiduodantį klasikiniams „viskas ir taip aišku“. Man patiko, kaip mistiniai ir nepaaiškinami iki galo dalykai, pavyzdžiui, elnių bandos elgiasi katastrofos akimirkomis, o jaunoji šeimos narė Rouzė, nors ir suvokia, kad pasaulis griūva, nori maniakiškai pažiūrėti serialo „Friends“ („Draugai“) paskutinę seriją, nes tas sukurtas prabėgusio laiko linksmumas išties sužadina jai jaudulį, dėl kurio iš dalies žmonės jau pakankamai atšipę tikrovės kataklizmams, pribaugintiems dėl klimato kaitos ir nesibaigiančių pasaulyje karų. Kam stresuoti? Geriau pažiūrėti „Draugus“!

Kitą vertus, verta paminėti, kad filmas rodo ir savitą amerikietiškos kultūros žlugimą: iš lėktuvo leidžiami arabiški lankstinukai su „Mirtis Amerikai“ užrašais, piktas kaimynas įsitikinęs, jog tai korėjiečių darbas, o G. H. Skotas, arogantiškos dukrelės tėvas, tiki, jog Ameriką žlugdo jo įtakingo kliento slapta pogrindinė pačių amerikiečių grupuotė. Žodžiu, Amerika turi priešų ir nekalti amerikiečiai šio filmo kontekste jaučiasi tarsi atakuojami ateivių iš kosmoso. Bet čia atsiranda vietos ir senoms klišėms, kitaip sakant, siužetą reikia balansuoti ir jam suteikti nuovargio, o kartais svaigulio, todėl Amanda geria vyną, šoka pagal senas vinilines plokšteles, o tuo tarpu kieme tėvukas su nepažįstamąja garina elektronkę. Žodžiu, pasaulio pabaigos akivaizdoje veikėjai randa laiko numalšinti stresą įprastais amerikietiškais būdais. Ar tai filmui prideda žavesio? Šiek tiek, bet tikrai ne kitoniškumo, kuris galbūt galėjo būti ir keistesnis, ir originalesnis. Visgi filmas man patiko. Buvau susinervinęs, kai pamačiau, jog filmas beveik pustrečios valandos (tokius vis dažniau atidedu į šalį), tačiau susižiūrėjau sudomintas ir įtrauktas tikriausiai tik dėl to, kad kūrinys pavyko keistokas, nepaaiškinantis labai konkrečiai visko iki galo. Po filmo užsimaniau pažiūrėti „Draugai“.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Modė" / "Maudie"

 Sveiki,

Apie biografinį filmą „Modė“ (angl. Maudie) (2016) jau žinojau labai ilgai, tik niekaip iki jo neprisikapstydavau pažiūrėti. Žinojau, kad bus geras, nes filmo anonsas žadėjo įspūdingą pagrindinių aktorių Sally Hawkins ir Ethan Hawke pasirodymą. Tiesą sakant, nieko nežinojau apie tikrąją Maud Lewis (1903-1970), amerikiečių iš Naujosios Anglijos regiono kilusią tautodailininkę, kuri gimusi luoša ir keista dėl savo kalbėsenos ir mąstysenos buvo atstumta šeimos, o brolis Čarlis pardavė jųdviejų tėvų namus ir nė centro nedavė savo seseriai.

Istorija pasakoja apie lemtingą pačios Modės apsisprendimą po brolio išdavystės palikti tetos namus ir pradėti dirbti pas vietos gyventoją Everetą Lewį. Pastarasis pasižymi itin bjauriu charakteriu ir atšiauriu, brutaliu elgesiu. Modei, kuri taip kenčia vietos gyventojų patyčias ir mažai matė šviesos, Everetas, rodos, absoliučiai netinka. Netrukus, atsikrausčiusi į Evereto miniatiūrinį namuką su viena lova, ji bando prisitaikyti prie kietasprandžio vyro, neretai pati kęsdama smurtą ir užgauliojimus. Kurį laiką, atrodo, kad Modė tiesiog mazochistė ir nesupranta, kas jai pačiai geriausia, bet Everetas sužino Modės paslaptį, jog ji neteko mažos mergaitės, kuri buvo apsigimusi ir mirė. Nuo to karto Everetas ima elgtis žmogiškiau ir netrukus keistuolių porelė nusprendžia, jog savo gyvenimą kartu reikia įteisinti santuoka...

Modės gyvenimas toli gražu nebuvo labai rožėmis klotas. Filme mirštanti teta pasako frazę, jog ji vienintelė visoje giminėje, kad ir varge, bet visgi rado asmeninę laimę. Galima sakyti, kad galbūt tai ištarta ir su pavydu, nors bandoma ir atgailauti. Man asmeniškai beveik neįtikėtina, kad kažkur vienkiemyje, kuris yra netgi ne prie greitkelio, o tylios magistralės, kur per dieną pravažiuoja vienas kitas automobilis, galima tapti tikra įžymybe. Turint galvoje, kokios baisios Modės gyvenimo sąlygos – mažas, skurdus ir sunkiai apšildomas namukas su dvigule lova ankštoje palėpėje, kur žiemą kvėpuojant iš burnos eina garas. Jeigu netikite, pasiguglinkite tikrąją Modę ir pamatysite, kad filmo kūrėjai gana tiksliai atkuria Modės ir jos vyro Evereto aplinką. Bet įdomiausia, kad jos vaikiškai naivūs piešinukai sulaukia šalies mastu didelio susidomėjimo ir už tai Modė turi būti dėkinga vietos gyventojai Sandrai, kuri pastebėjo Modės unikalumą. Visgi tikrasis stebuklas yra tai, kad būdama luoša ir sunkiai sendama bei kentėdama artrito skausmus ji randa vidinio polėkio kurti savitai regimą pasaulį, neturėdama absoliučiai jokių pavyzdžių, autoritetų ar meną suprantančių žmonių. Kai kyla diskusijos, ar menininkui būtinos sąlygos kurti, Modė, manau, būtų viena unikaliausių pavyzdžių, rodančių, kad tarp neišsilavinusių ir tik buitimi besirūpinančių juodadarbių gali kurti.

Visgi po filmo nepalioviau mąstyti apie tai, ar menininkui riekia pripažinimo. Kas būtų, jeigu Modės paveikslai taip ir nebūtų niekada pastebėti ir ji nė vieno nebūtų pardavusi? Ar ji būtų tęsusi tapybą, jeigu Sandra nebūtų paprašiusi už 10 centų nutapyti atvirukų ir kokie būtų jos ir vyro santykiai? Filmas absoliučiai jautrus, su netipiniais veikėjais, kurie paprastai dėl savo luošumo ir brutalumo atsiduria visuomenės paraštėse, turint galvoje, kad tai XX a. vidurys. Tai neįtikėtina sėkmės istorija, kurioje yra ir nuosaikios romantikos, ir kasdienybės sunkumų dėl to, kad esi toks, koks esi. Puiki vaidyba, puiki istorija ir scenarijus. Pamenate filmą apie keistuoles motiną ir dukrą „Pilkieji sodai“ (2009) su Jessica Lange ir Drew Berrymore? Šis filmas sukėlė panašių reakcijų. Labai rekomenduoju.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 7.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Juodas telefonas" / "The Black Phone"

 Sveiki,

Pagal amerikiečių siaubo romanų rašytojo Joe Hill „Juodas telefonas“ (angl. The Black Phone) (2022) režisieriaus Scott Derrickson sukurtas to paties vadinimo filmas beregint internetinėse platybėse sulaukė teigiamų atsiliepimų. Man asmeniškai, žiūrint filmą, nesunku įvardyti esminius visiems gerą įspūdį sukėlusius filmo privalumus, kuriuos šioje trumpoje apžvalgoje ir bandysiu įvardyti...

Pasakojama apie 1978-uosius JAV tipinio miestelio istoriją, kuriame pradedami grobti vaikai ir niekas nežino, kur jie dingsta. Filme vaizduojamas bręstantis paauglys, kuris gerai mėto kamuolius, tačiau nesugeba apsiginti nuo mokyklos berniukų gaujos. Galiausiai jo gynėjas, o vėliau ir jis pats yra pagrobiami keisto juodo furgono, pilno juodų baliono. Galiausiai aiškiaregė sesuo susapnuoja pranašiškų sapnų ir taip pamažu policijai padeda su nusikaltėliu... Daugiau detalių nepasakosiu, nes filmo scenarijus daugiau ar mažiau primena siaubo romano karaliumi tituluojamo S. Kingo romanų atmosferą ir siužetinius vingius. Pasirodžiusios dvi pagal minėto rašytojo filmo „Tas“ dalys daugiau ar mažiau gvildena tas pačias ir „Juodo telefono“ paauglių ir vaikų smurto temas. Daug kas „apjuosta“ tais pačiais siužetiniais „apvadais“, pavyzdžiui, vaizduojamas laikotarpis, paauglių psichologija, pagrobimai, žiaurių ir apsileidusių bei sugniuždytų tėvų elgesys su atžalomis, garso takelis...

Nepaisant panašumo su „Tas“ filmo dalimis visais atžvilgiais, filmas turi ir siužetinių įdomybių. Vienas iš jų – juodo telefono simbolis, kuris tampa pagrindiniam veikėjui tramplynu su kitu pasauliu ir tam tikra prasme išsigelbėjimo akstinu. Mažasis nevykėlis per beveik dvi filmo valandas tampa tikru sumaniu išgyvenimo instinktų sužadintu killeriu, mažuoju rembo. Tai, aišku, akivaizdi holivudinė greita personažo pasikeitimo dinamika, kuri niekuo nenustebins, nes to ir reikėjo tikėtis.

Esminė filmo istorijos sėkmę sudeda neskubus ir gerai išvystytas scenarijus, taisyklingas užbaigtumas, kylanti įtampa, gerai (šįkart ir vaikų vaidyba!), nors ir esama to erzinančių 8 dešimtmečio žiauriems kiemo paaugliams būdingo pasispardymo, be kurio tikriausiai niekas neapsieina. Filmas turi šiokios tokios dvasios, pagrindinio veikėjo išgyvenimo instinktai geri, o juodo telefono keliamas siaubas irgi šioks toks yra. Nemanau, kad filmas būtų tikresnis ir paveikesnis, jeigu jis vaizduotų šiuolaikinius laikus. Visgi, atmetus juodos telefono triuką, filmas iš esmės nieko naujo nepasiūlo, tik psichologinę įtampą, kurią kelia aktoriaus Ethan Hawke tikriausiai jo paties karjeroje sukurtas baisiausias veikėjas, tačiau iki filmo stipresnio varianto (tikriausiai ir paties romano) būtų neblogai, jeigu tas psichopatas būtų individualizuotas, nes apie jo tapatybės virsmą praktiškai nieko nesužinome, jis nekintantis ir atlieka tik vienkryptį vaidmenį.

Filmą vertinčiau pusėtinai, gal šiek tiek į geresniąją pusę, nes žiūrėti tikrai nebuvo nuobodu, tačiau antram kartu, vargu, ar pasiryžčiau. Nebent po 30 metų, kai jau būsiu pensijoje ir būsiu viską pamiršęs.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Vikingas" / "The Northman"

Sveiki,

Ištisa eilė laukia pastarųjų kelerių metų didingiausių fantastinių nuotykių filmų, kuriuos man reiktų iš kraičio sužiūrėti, bet kaskart nekyla vis pagunda, nes filmai tokie ilgi, o norisi vis kažko žemiško, paprastai kokio nors sudėtingesnio naratyvo, nei holivudinio tipažo, jau prieš 50 metų kine atidirbtų literatūrinių frazių. Visgi nusprendžiau pažiūrėti neseniai per Lietuvos kino teatrus praūžusį ir ganėtinai neblogai išgirtą režisieriaus Robert Eggers filmą „Vikingas“ (angl. The Northman) (2022). Na, režisierius žinomas už tokius puikius filmus su siaubo netikėtais elementais kaip „Ragana“ (2015) bei „Švyturys“ (2019). Būtent „Vikinge“ nemažai režisieriaus „prisijaukintų“ aktorių galite ir vėl pamatyti naujame amplua.

Vikingai kažkada išties nusiaubė pietinę Europą, su jais kovojo ir mūsų kuršiai, o Lietuvos gentys rašytiniuose šaltiniuose įrašytas būtent dėl vikingų antplūdžio per Baltijos jūrą. Paskutinį dešimtmetį vikingus populiarino TV serialas tuo pačiu pavadinimu, tad visai nenuostabu, kad šios plėšrios ir karingos genties vaizdavimas ateina ir į didįjį kiną.

Filmas vaizduoja 895 metus, pačius galingiausius vikingų klestėjimo laikus ir čia mes centre turime hamletišką tipinį siužetą: mažas berniukas pabėga nuo jo tėvą nužudžiusio dėdės ir prisiekia Odinui ir visiems atkeršyti. Galiausiai po daugel metų mes iš berniuko matome raumenų kalną, kuris sumaniai apsimetęs vergu grįžta į Islandiją ir ten pamažu įgyvendina savo keršto planą. Prie šio scenarijaus dirbo islandų vienas žymiausiu pasauliniu mastu rašytojų Sjon, pastarasis svečiavosi ir Lietuvoje. Visgi tenka pripažinti, kad filmas savo siužetu yra praktiškai bevertis, primityvus ir nykus. Istorija laikosi ant užsukto pykčio ir keršto sraigtelio, holivudiniai komikso lygio veikėjai atrodo kaip iš kokio Marvel serijos filmo, o pagrindinis A. Skarsgardo atliktas princo kerštautojo vaidmuo primena kaip kokio siaubūno Halko pasirodymą.

Techninė pasakojimo dalis yra gera. Vizualiai ir dinamiškai filmas tvarkingas, efektai, kaip visada, pritraukti masiniam žiūrovui yra geri, tačiau per visus kraštus kliba tie patys holivudiniai štampai, vienkrypčiai nuobodūs veikėjai, kurių individualizacija ir dvasinės kančios komikso lygio pagrindimo, atrodo pernelyg primityvūs kaip gyvuliai. Ethan Hawke, Nikole Kidman, Willem Dafoe, Anya Taylor-Joy ir kiti išties nuveikė nemažą darbą, tačiau jų personažai tiesiog hamletiškai nuobodūs. Nuo Šekspyro laikų praėjo jau beveik 500 metų, o žiūrėdamas „Vikingą“, tiesiog matau tas pačias šimtametes klišes ir režisūrinius sprendimus. Nesakau, kad filmas beviltiškas, jį susikaupus kaip pramoginį ir gerai išobliuotą tikrai galima žiūrėti, tačiau, kai pradedi analizuoti, darosi nyku ir liūdna.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Visa tiesa apie divą" / "The Truth" / "La vérité"

Sveiki,

Japonų režisierius Hirokazu Koreeda, prieš kelerius metus pasiekęs aukštumas su daug kam patikusiu filmu „Vagiliautojai“, gręžiasi į vakarus ir sukuria gaivią prancūzišką dramą su komedijos elementais „Visa tiesa apie dievą“ (pranc. La verite) (2019), kuri, nepaisant viso režisieriaus kitoniškumo, manding, labiau panaši į prancūzų kiną, nei į tarptautinį filmą, kuris turėjo dėl kultūrinių konjunktūrų pavykti į kažką labai unikalaus.

Nieko nuostabaus, nes režisierius per savo karjerą sukūręs ne vieną japonišką dramą, visur akcentavo šeiminius santykius, o tai yra universalios temos, kurios ir Afrikoj, ir Panamoj tėra tos pačios: motinų ir dukrų, sūnų ir tėvų santykių problemos ir jų sprendimo būdai. Šiame filme, kuriame pagrindinius vaidmenis atlieka Catherine Deneuve ir Juliette Binoche yra dviejų moterų, kitaip sakant, aktorių skaučių, šokis, tad amerikietis Ethan Hawke, kuris savo gyvenime yra tiek gerų vaidmenų sukūręs, atrodo tik kaip priedas prie visų divų konfliktų.

Filmas, kaip ir tikėjausi, žiūrisi labai lengvai ir jo problemos bei idėjos išryškėja per pirmąjį pusvalandį, o po to jau galima numatyti scenarijų, jo tekstūrą, nuotaikas. Senoji diva kuria tikriausiai vieną paskutiniųjų savo vaidmenų kine ir jai nebesiseka, nes išgyvena gyvenimo ir karjeros saulėlydžio fazę, kada reikia priimti gyvenimo pabaigą, tačiau divos įvaizdis to daryti neleidžia. Filme grumiasi socialinių įvaizdžių, savotiškos įtaigios saviapgaulės bei motinystės instinktai. Gražios tam tikros parabolės ir metaforos, kaip antai kieme vaikščiojantis vėžlys, kurį piktoji močiutė pavertė Pjerą staiga įgyja kitoje pasakojimo plokštumoje senos ir bjaurios divos, negalinčios pripažinti savo menkumą, atšvaitą...

Tokiuose filmuose galima tikėtis tik geros pabaigos, toji, kuri išgydo, atskleidžia, kad net ir akmuo gali skleisti šilumą. Labai paprastos prasmės, deja, stebuklingai jos veikia dažniausiai tik tokio pamokomojo pobūdžio filmuose kaip „Visa tiesa apie divą“, tačiau pažiūrėję „24 valandų“ tėvų ir vaikų konfliktus matome, kad tokių dalykų paprasčiausiai nebūna... Visgi tai ir yra geroji kino iliuzija, kuri teikia įspūdžio, kad gyvenimas kine yra geresnis ir įdomesnis už realybę, nes ten, išaušus tiesos akimirkai, skyla visos kaukės. Rudeniškų spalvų, gyvenimo pabaigos jausmo ir grožio, baimės, apmaudo ir susitaikymo filmas man kiek priminė kai kuriais scenarijaus rakursais kitą prancūzų filmą „Zils Marijos debesys“, kuriame įspūdingai pasirodė toji pati J. Binoche panašioje divos amplua, tačiau „Visa tiesa apie divą“ daug lengvesnio tono filmas ir jis... Kaip čia pasakius? Toks filmas, kurį galima pavadinti „pernelyg teisingu“, tačiau jau, matyt, pasiekiau piką, kai tai visiškai nebeerzina.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis 71/100

IMDb:6.5

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pirmoji reformuota bažnyčia" / "First Reformed"

Sveiki,

Labai ilgai laukiau režisieriaus Paul Schrader, kuris parašė scenarijų filmui „Taksi vairuotojas“ (1976), naujausio filmo „Pirmoji reformuota bažnyčia“ (angl. First Reformed) (2017), kuris buvo šitaip išliaupsintas kino kritikų. Ši istorija pasakoja apie liuteronų pastorių, kuris rengiasi 250 metų bažnyčios šventei, bando išspręsti savo problemas, girtas rašydamas klaikų dienoraštį ir padėti vietos jaunai porelei, kovojančiai prieš taršą ir klimato kaitos pokyčius.

Tiesą sakant, sunku man paskutiniuoju metu su kino filmais. Absoliučiai nusiviliu į srautą patekusiais „rimtomis“ juostomis, nes joms nebepavyksta absorbuoti mano emocijų, nebepalieka diskusijų lauko, apmąstymų. Panašiai ir su daug žadančiu „Pirmoji reformuota bažnyčia“, kuris veikiau labiau ne tiek trileris, kiek simboliškas rimtas manifestas, bandymas susieti šiuolaikinę pasaulietinę kovą su liuteronų bažnyčios tradicijomis... Galima sakyti, kad tai pavyko, kad pavyko režisieriui išgauti ir filosofinį lygmenį, kiek pernelyg pamokslaujantį, kiek gal per daug angažuotą religine maniera, bet iš esmės filmas nepatogus dėl savo keistos ir lėtos tėkmės, plepėjimo. Lyg filme vyksta visko labai daug, tačiau tarsi ir nieko nevyksta, tarsi esminiai dalykai būtų nesvarbūs, pavyzdžiui, vieno vaikino savižudybė, kuri turėtų sukrėsti, bet tampa kažkokia keista teatrinė dekoracija, pilant jo pelenus į užteršta surūdijusiais laivais vandenį.

Filmas lyg ir rezonuoja natūralizmu, tvirtais ir esminiais pasikalbėjimais tikėjimo prasmėmis, bet iš esmės juntamas ir pauzavimas, kažin koks šaltumas ir absoliutus negyvumas. Tai vienas iš tų filmų, kuris sukelia gana prieštaringus jausmus, kuris turi ir gerų savybių, gerą istorija, keistą režisūrą – o aš taip mėgstu keistas režisūras, – bet visumoje filmas nesukėlė emocinio pliūpsnio. Priešingai – vertė abejoti tiek istorija, tiek veikėjų sprendimais, tiek pačia filmo kokybe. Bet neabejoju, kad ši kiek nestandartinė juosta ras tarp gurmanų savą žiūrovą.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb:7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Valerianas ir tūkstančio planetų miestas" / "Valerian and The City of A Thousand Planets"

Sveiki, kino žiūrovai,

Senasis gerasis prancūzų režisierius Luc Besson grįžo prie savo kultinio „Penktojo elemento“ manieros ir sukūrė panašų mokslinės fantastikos veiksmo nuotykį „Valerianas ir tūkstančio planetų miestas“ (angl. Valerian and City of A Thousand Planets) (2017). Šįkart garsią ukrainiečių manekenę keičia šių dienų mega modelis Cara Delevingne, tačiau kai kurie ateivių modeliai vis dar išlikę iš prieš dvidešimt metų pateiktame „Penktajame elemente“.

Pasakojimas be galo spalvingas, žaižaruojantis, žadinantis ir plečiantis vaizduotę. Pirmosios dešimt pirmųjų minučių filmas savo kompiuterine grafika sukelia geresnio civilizacinio modelio tolimojoje planetoje pajautą. Tačiau idilišką gyvenimą sugriauna kosminiai karai, į kuriuos įsivėlusi netobula žmonių rasė... Iš esmės toliau filmas siužetiškai tampa standartiniu pasakojimu, kuris prisodrintas veiksmo, šaudynių, trupučiu flirto, trupučiu banaliai patiktų vertybinių aspektų ir kaip jau įprasta, filmas kiek dėl to nuvilia, nes nuspėjimas. Nuotaiką bežiūrint skaidrina stebuklingas pasaulis, kuris iš esmės įtikina ir tik dėl jo ir verta žiūrėti šį spalvingą ateities vizijos reginį. Kiti aspektai tiesiog be atmosferos ir grafikos menkai veikia ir čia nori nenori imi lyginti su D. Cameron‘o „Įsikūnijimu“, kuriame jau buvo sukurti kai kurie sprendimai ir efektai, kuriuos L. Besson panaudojo šiame pasakojime, pavyzdžiui, karingos rasės įsiveržimas į taikios ir aukštesnės kultūros planetą su aiškia naikinimo taktika.

Visgi filmas sunkiai veiktų, jeigu jame nebūtų to ryškaus dualumo – blogis prieš gėrį, karas prieš taiką, išnaudojimas prieš laisvę ir kt. Čia kaip kompiuteriniame žaidime, jau nuo pat pradžių žinai, kurioje pusėje stovi, kas turi nugalėti ir dėl to filmas toks... Kaip ir kiti prabangūs filmai, kurie siūlo ne provokaciją, bet pramoginį reginį be menkiausios sumaišties. Kitą vertus, filmas truputį dvelkia kaip užsakymu specialiai pateikti masėms, bet juk toks kinas formuoja mūsų įsitikinimus apie ateitį ir kontaktus su nežemiškos kilmės būtybėmis. Nepaisant vienplanio ir siauro prasmių lauko, filmas kaip smagi pramoga veikia ir nesigailiu žiūrėjęs į tą puikią aukštesnės, nekerštingos civilizacijos egzistavimo (kodėl tai negalėtume būti mes?) galimybę. Tiesa, visgi Milla Yovovich „Penktajame elemente“ ir kituose filmuose atrodo kur kas geresnė aktorė už Carą, tai akivaizdžiai matosi, kai jaunajai aktorei tiesiog nepavyksta atsipalaiduoti ir būti kitokia tam tikrose situacijos, todėl veidelyje matosi įtampa, susikaustymas ir pastangos.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 51/100

IMDb:6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Megės planas" / "Maggie's Plan"

Sveiki,

Daug tikėjausi iš „rimtosios“ komedijos „Megės planas“ (angl. Maggie‘s Plan) (2015), kurioje pasirodė aktorė Greta Gerwig, paskutiniu metu labai išgarsėjusi kaip režisierė, nusikasusi iki „Oskaro“ su filmu „Lady Bird“ (Boružėlė). Filme pasirodo ir pirmo ryškumo aktoriai, jau seniai kino pasaulyje turintys savo vardą – Julianne Moore ir Ethan Hawke. Ko galima tikėtis iš filmo, kuris pristatomas kaip rimta komedija su šitokiomis pavardėmis? Žinoma, tik pačios geriausios komedijos.

Bet... Filmas apie Megę, kuri nori susilaukti vaiko be lytinio akto, nes myli vaikus, pasirodė tiesiog nuobodus. Žiūri, atrodo, supranti ir scenarijų, ir dialogus ir net priimi tai kaip liūdną humorą, kur gyvenimas su prošvaistėmis padovanoja ir juodų, ir šviesių dienų. Bet nu kas per velnias – žiūri į laikrodį ir lauki, kad kuo greičiau viskas pasibaigtų! Visgi filmas neįtraukiantis, nors kino kritikai negailėjo pagyrų scenarijui ir aktoriams, tačiau filmas lėkštokas, scenarijus jau vienokiu ar kitokiu rakursu matytas. Iš esmės Greta Gerwig yra puiki aktorė – juslinga, šilta, natūraliai neperspaudžianti Megės vaidmens, tarsi savaime greitai viską perprantanti. Kalbėti apie likusių veteranų vaidybą pagirtinai neskubu, nes akivaizdu, kad šie vaidmenys tėra tik tarpinė stotelė tarp kur kas geresnių ir vertesnių vaidmenų.

Iš esmės filmas nėra prastas, bet kažko gero ir rekomenduotino apie jį taip pat negaliu pasakyti. Taip, filmas su gerais aktoriais, bet paskutiniu metu net aš nebesivaikau aktorių iš filmo į filmą, nes pernelyg po to nusiviliu. Tiesiog „Megės planas“ man pasirodė pernelyg nuobodus.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Išbandymų diena" / "Training Day"

Sveiki,

Režisierius Antoine Fuqua ką mėgsta, tai mėgsta – filmus apie kriminalinį pasaulį, kur reikia įtampos, grumtynių, aštrių dialogo ir psichologinio spaudimo. Vienas tikriausiai geriausių šio režisieriaus darbų yra „Išbandymų diena“ (angl. Training Day) (2001), pagal kurį netrukus viena televizija ketina statyti analogišką TV serialą ir jau pradėjo rinkti aktorius. Nežinau, kaip pavyks serialas, tačiau „Išbandymų diena“ buvo puikus filmas visomis prasmėmis. Aktorius Denzel Washington pelno savo karjeroje antrąjį „Oskarą“, o jo partneris aktorius Ethan Hawke – nominaciją kaip geriausias antro plano aktorius.

Dar vienas filmas apie policininkus ir sudėtingo kriminalinio pasaulio užkulisius, net kelia šypsnį, kai koks lietuvis pamatęs šią juostą puola į forumus komentuoti: „čia tai filmas, atskleidžia tikro nusikalstomo pasaulio vaizdą!“. O koks tas tikras nusikalstomo pasaulio vaizdas, argi mes žinome? Juk tai visgi kriminalinis trileris ir pasaulis visada fiktyvus, ne dokumentika, tačiau tokie komentarai liudija, kad filmas visų pirma įtikina, jog toks nusikalstamo pasaulio vaizdinys ir turi būti – tad bravo, režisieriui pavyko. Išties, tikrai puikus scenarijus, dialogai mašinoje, visas psichologinis žaidimas, nuo kurio kibirkščiuoja įtampa, o aktorių kuriamų veikėjų vertybinės pozicijos irgi nuostabiai motyvuotos ir pagrįstos. Smagu, kad ši istorija išbalansavo tarp „šaudau ir gaudau“ bei psichologinio bendradarbiavimo, tik pabaigoje jau daugiau tikrojo veiksmo, kuris būdingas holivudiniams vidutiniams trileriams, bet visumoje viskas įtikina ir pavyksta.

Labai man patinka D. Washingtonas, kad net suskubau pažiūrėti, ko dar nesu matęs iš jo repertuaro ir net aiktelėjau, kad esu matęs ne tiek ir mažai, dauguma filmų su juo labai patikę, tačiau pastebima angažuota kažkokia vienodumo tendencija žanrų ar vaidmenų panašumais. E. Hawke irgi puikus aktorius, o šiame filme jis ne ką prastesnis už Denzelį, tiesiog žiūrovas linkęs labiau simpatizuoti „stipresniam“ personažui, o žiūrint į E. Hawke karjeros repertuarą, atrodo, akivaizdu, kad aktorius yra kur kas universalesnis ir išbandęs daugiau skirtingų žanrų, režisierių ir viso kito, nei veteranas Denzelis Washingtonas. Visgi, pamirškim, kas tie aktoriai, visumoje filmas geras ir tai yra neginčytinas faktas.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela