Pastaruoju metu ispanų
režisierius Pedro Almodóvar eksperimentuoja su anglakalbiais aktoriais. Po
trumpametražio filmo su Tilda Swinton revoliucionierius ir kino genijumi
pripažintas režisierius pristatė pusės valandos filmą „Keistas gyvenimo
būdas“ (angl. Extraña forma de vida) (2023) su garsiaisiais
aktoriais Ethan Hawke ir Pedro Pascal.
Filmo esmė labai paprasta
– remiantis vesterno aukso amžiaus klišėmis ir pertransformuoti šiaip jau
mačistinį kino žanrą į LGBTQ rėmus, kitaip sakant, rekonstruoti istorinę kino
neteisybę ir pasakyti, jog ir tarp tų visų šerifų, plėšikų bei kaubojų taip pat
būta anuomet nutylėtų homoseksualų. Pagrindinė filmo pora – Džekas ir Silva,
kurie po 25 metų susitinka atokioje mažoje laukinių Vakarų stiliaus prerijų
miestelyje, permiega, prisimena senus gerus laikus ir po to kerštingai kulkomis
aiškinasi santykius...
Iš tikrųjų filmas laikosi
ant vienos siužetinės linijos, tik kad du ne pirmosios jaunystės vyrukai dar ir
myli vienas kita. Ar tai glumina? Tik ne šiuolaikiniame kine, kuriame jau tiek
formų ir drastiškų dalykų išbandyta ir pateikta! Iš tikrųjų filmas nuobodokas. Nors
Almodovaras ir čia sugeba būti fatališkai ir melodramatiškai aistringas (jau
vien ko verta toji vyno gėrimo scena!), tačiau visumoje „Keistas gyvenimo būdas“
stokoja chuliganizmo, netikėtų siužetinių vingių, didesnės perversijos vesterno
rėmuose, kad po seanso galėčiau galvoti: blemba, o ką iš tikrųjų aš ką
tik čia mačiau? Dabar pernelyg viskas paprasta ir tvarkinga, kad imi galvoti,
jog Pedro Almodovaro išsikvėpęs ir tinkantis nebent Kanų kino festivalyje
užimti komisijos kėdę, o ne filmavimo aikštelę.
Filmo vieną seansą
Vilniuje planuoja rodyti šiųmetis „Kino pavasaris“.
Keli paskutinieji legendinio
ispanų režisieriaus Pedro Almdovaro kino darbai kėlė labiau šypsnį nei
susižavėjimą. Atrodė, kad režisierius tiesiog smaginasi tai bandydamas vėl
sukurti „Chuljetoje“ (2016) aštrų trilerį arba grįždamas prie savo senųjų
komedijų konceptų, pavaizduoti lėktuvo dramą parodijoje „Aš tokia
susijaudinusi!“ (2013). Abu filmai buvo spalvingi, lengvi, neįnoringi, tačiau
abiejuose pritrūko režisieriaus kibirkšties, aštrumo, netikėtumo ir
ambicingumo. Pernai pasirodęs jo darbas „Skausmas ir šlovė“ (ispan. Dolor
y gloria) (2019) pradėjo byloti apie visai kitokį Almodovarą, atsinaujinusį
ir gerokai stebinantį...
„Skausmas ir šlovė“ labai
ambicingai skambantis pavadinimas, sakyčiau, tinkantis kone karjeros pabaigai,
tačiau režisierius sustoti neketina. Neseniai baigė filmuoti trumpametražį
filmą su Tilda Swinton ir jau ruošiasi filmuoti dar vieną filmą su savo mūza
aktore Penelope Cruz. Pastaroji pasirodo ir šiame filme, atlikdama tariamai
Pedro Almodovaro prototipo Salvadoro motinos vaidmenį. Skurdžiai gyvenanti
klajoklių šeimynėlė atsikelia į atokų miestelį ir apsigyvena žeminėje, pačioje
vargingiausioje vietoje. Talento nestokojantis berniukas Salvadoras moko kur
kas vyresnį berniuką rašto ir atrodo, kad mezgasi kažkokia sunkiai nusakoma
erotika, sunkiai apibūdinama įtampa, kurią iš dalies galėjai justi „Blogas
auklėjimas“ (2004).
Po daugel metų, jau pagyvenęs
aktorius sunkiai serga, todėl yra priklausomas nuo vaistų ir narkotikų. Įstabų vaidmenį
sukuria Antonio Banderas – žilstelėjusio, nelaimingo ir motinos (iš vaikystės
laikų) besiilginčio vienišo homoseksualo istorija. Išties tai vienas geriausių
pastarojo dešimtmečio aktoriaus vaidmenų. Galiausiai šio filmo kompozicija
tampa koziriu, apgaulingu manevru, nes Almodovaro sužaidžia teatralizuotu
triuku, kad tariami prisiminimai tėra tik vaidybinio kuriamo filmo eskizai. Tiesą
sakant, tas triukas, veikiau pasirinkta kompozicija, nė kiek nenustebino, nes
iš esmės to ir tikėjausi.
Visgi stipriausioji filmo dalis
yra filmo visumoje išgauta melancholiška atmosfera. Po visomis tomis ryškiomis
spalvomis, narkotikais, alkoholiu ir įsikabinimo į praeitį, pagrindinis
veikėjas pulsuoja šventumo ir dvasiniu išgijimo troškuliu. Šįkart režisieriui
pavyko per įvairias realybės ir kūrybos plotmes išskleisti ne karnavalinį eklektišką
ekspresyvią istoriją, bet papasakoti autobiografiniais motyvais pačią Almodovaro
dvasios esmę, kuri kituose filmuose buvo tik paraleliai juntama, užmaskuota. „Skausmas
ir šlovė“ yra režisieriaus apsinuoginimas, jo praties prisiminimų ir patirčių
įprasminimas.
Labai patiko LGBT scena, kada
Salvadoras ir Federikas susitinka po daugel metų ir apmąsto praeities dienas ir
kaip laikas pakeitė juos pačius, bet niekaip nenužudė jų geismo, grojant
Chavelos Vargas dainai. Arba toji jautri scena, kai sena motina prisipažįsta įsižeidusi,
kad negalėjo Madride prižiūrėti savo sūnaus, nes šis slėpė savo homoseksualią
tapatybę ir išgyveno visai kitus dalykus, apie kuriuos su katalikiška motina
nelabai ką pakalbėsi. Alkoholis, seksas, vienatvė, ilgesys, prisiminimai,
apatija, melancholija – visa tai kaip niekad subtiliai sugula į šį filmą, kad
ėmiau galvoti, jog režisierius tikriausiai pakrypo visai kita kūrybine linkme. Išties
šis filmas jau kitoks, almodovariškas, bet jau itin sąžiningas. Ekspresija ir
kičas, ilgai tarnavusios režisieriui kaip priemonė išreikšti savitą pasaulio
matymą, nebeužgožia jautrumo ir skausmo. Atrodo, filme nieko pernelyg nevyksta:
keli nostalgiško pokalbiai pavartojus narkotikų, penketas nuotrupų iš
vaikystės, tačiau toji visumos istorija visgi užpildyta stiklinėje vandeniu iki
kraštų. Sąžiningas filmas, kurio tikroji prasmė, manau, pačiam režisieriui buvo
labai reikalinga.
