Filmas: "Begalybė" / "L'immensità"

 

Sveiki,

Ši savaitė be proto itališka, net neplanavau paskelbti ir muzikos, ir kino, ir Umberto Eco citatos, bet viskas taip jau susiklostė, kad šis rugsėjis labai itališkas. Labai itališkas ir italų režisieriaus Emanuele Crialese filmas „Begalybė“ (ital. L'immensità) (2022), kuris buvo rodytas Kino pavasario festivalyje. Pagrindinio vaidmens atlikėja Penelope Cruz gerai kalba itališkai ir tai galite įsitikinti žiūrėdami „Begalybę“. Vis nepaliauju galvoti: kokia graži aktorė, atrodo, žiūrėčiau bet kokį filmą su ja vien dėl jos būvimo kadre!

Visgi Penelope yra draminė aktorė, ji turi ir gelmės, ir pajautos. Jos veikėja Klara šįkart taip pat labai gerai išanalizuota ir perteikta seksualiais, Sofi Loren viršūnes menančio itališko kino klasikos rakursais, o režisierius būtent Penelopės fizinius parametrus ir išnaudoja, kurdamas aštunto dešimtmečio Florencijos priemiesčio vienos šeimos istoriją, iliustruotą itališko to meto muzika ir tarsi atkartodamas, stilizuodamas to meto kino kalba. Šioje netobuloje šeimoje pasakojama iš vyriausiosios dukters Andrėjos perspektyvos, kuri pasiekė ankstyvąją paauglystę. Andrėja kitiems prisistato kaip Andrėjus ir manosi esąs berniukas, kurio tikrieji tėvai yra ateiviai iš kosmoso, o ne jos biologiniai tėvai. „Jūs mane kurdami sugadinote,“ – sako Andrėja motinai. Ir išties, šiame filme viena iš svarbesnių temų yra tapatybės tema, kurią aštriai Andrėjai primeta tradicinių pažiūrų aplinkiniai, todėl dažnu atveju Andrėja jaučiasi nenormali, nesuprasta, agresyvi, o kaip protestas prieš pasaulį tampa jos berniokiškas įvaizdis ir elgesys.

Netobula ir toji šeima. Vyro neištikimybė galutinai palaužia Klarą, ji, nors ir mato savo dukters kančias, vis dar negali susitvarkyti su smurtaujančiu ir irzliu vyru. Iš esmės šeimos modelis patriarchalinis ir galios pozicija yra nekenčiančiųjų pusėje, bet to, kas skriaudžia, išduoda. Kitą vertus, tai klasika! Naujovė – LGBT teminis įvedimas, kuris svarbus šiomis dienomis, bet rodo ir ankstesniųjų laikų aktualumą. Nepasakyčiau, kad filmas kažin koks įmantrus, sudėtingas. Režisierius balansuoja tarp estetinio lengvumo, pabrėždamas išskirtinai itališkas spalvas ir kultūrą, iš kitos – yra pastanga papasakoti šią istoriją kažkaip ypatingai, suasmenintai per Andrėjos brendimo sunkumus ir byrančios šeimos dramą. Visumoje filmas pavyko, jis turi savus prieskonius ir koloritą. Juk tai galėtų būti ir telenovelė, ir pasivaikščiojimas senomis itališkomis gatvėmis. Vietomis primena šiek tiek teatralizuotą filmą „Malena“ (2000) su aktore Monica Bellucci

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 6.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paralelinės mamos" / "Madres paralelas"

 

Sveiki,

Buvo laikas, kada tikrai sirgau ispanų kino legendos Pedro Almodovaro filmais. Žiūrėjau viską iš eilės, verčiau į lietuvių kalbą ir rekomendavau, tad nepraleidžiu progos pasižiūrėti kaskart naujausių jo kino darbų. Paskutinis darbas, kurį mačiau, berods buvo „Skausmas ir šlovė“, kuris reziumavo P. Almodovaro kino pagrindinius leitmotyvus bei jo asmeninio gyvenimo gaires, pastarasis lyg ir patiko, tačiau nepasakyčiau, kad itin, nors kino kritikai negailėjo šiam kino filmui pagyrų. Naujausias jo filmas „Paralelinės mamos“ (ispan. Madres paralelas) (2021) tęsia P. Almodovaro mėgstamą moterų gyvenimo atsitiktinumo, intrigų, bendrystės bei pavydo temas.

Istorija pasakoja apie dvi motinas, kurios vienu metu pagimdo dukras. Galiausiai po gimdymo, prabėgus tam tikram laikui, Džanisė pastebi, kad jos vaikas nepanašus nei į ją, nei į jos tėvą, nei į nieką iš jos giminės, nes turi tam tikrų etninių bruožų. Galiausiai ji padaro motinystės testą, kuris patvirtina jos įtarimus, tad ji nusprendžia susirasti Aną, su kuria kartu gimdė, ir su ja susidraugauti... Kuo viskas pasibaigs? Ar ji pasakys tiesą? Ko Džanisė iš tikrųjų siekia prisigretindama prie Anos? Šie esminiai klausimai yra tie, kurie išlaiko intrigą. Pagrindinį vaidmenį atlieka Almodovaro mūza Penelope Cruz, dėl kurios, manau, daugelis kino gurmanų ims ir pažiūrės šį filmą.

Moterų vaikų ir sukeitimo tema primena įprastinius Lotynų Amerikos muilo operos elementus. Almodovaras ir toliau kuria savo filmą tarsi jis vyktų tam tikrame lėlių namelyje, jis pagalvoja apie ryškias interjero detales, rūbus, mėgsta vaizduoti stambiu planu aktorių veidus, nevengia aistringo intymumo. Šįkart istoriją, sakyčiau, bandoma paįvairinti ispanų istoriniais siužetiniais vingiais. Džanisė tyrinėja savo šeimos istoriją, ji žino, kad jos seneliai buvo nušauti kaime esančiuose laikuose, ji nusamdo savo meilužį, kad šis su darbuotojais aptiktų šiuos palaikus. Iš tikrųjų iki diktatoriaus Franko atėjimo, vykstant revoliucijai, vyko daug masinių žudynių, kurios paliete ištisas ispanų šeimas... Džasinei labai svarbi istorinė tiesa ir jos nužudyto senelio istorija, tačiau pati savo santykius su meilužiu, buvusia meiluže Ana mezga labai laisvamaniškai.

Almodovaro kaip visada neįrėmina savo veikėjų į vienus seksualinius įsipareigojimo rėmus, todėl ir šioji muilo opera atrodo labiau kaip pasaka, nei apeliuoja tikruosius žmogiškuosius instinktus ir psichologiją. Man sunku vertinti filmo visumą, nes jaučiu, jog kažkur per dešimtmetį dingo mano paties susižavėjimas P. Almodovaro kinu. Kol žiūri, atrodo, vėl esi Almodovaro spalvotame aistringame pasaulyje, kur vienintelis veikiantis veikėjų tiesos variklis yra aistra gyventi ir patirti dvasišką bei kūnišką ryšį su kitais, tačiau, atrodo, Almodovaro nieko naujo nepademonstruoja, kaip vien tik vis tą pačią kibirkštį tik vis kituose muilo operos siužetiniuose vingiuose. Pavyzdžiui, giminingasis pagal temas ir pasakojimo pobūdį prancūzų režisierius F. Ozonas man paskutiniu metu atrodo įdomesnis, nes labiau eksperimentuoja žanrais, temomis, atmosfera, o Almodovaro išlieka savo sukurto kino rėmuose.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Skausmas ir šlovė" / "Dolor y gloria"

Sveiki,

Keli paskutinieji legendinio ispanų režisieriaus Pedro Almdovaro kino darbai kėlė labiau šypsnį nei susižavėjimą. Atrodė, kad režisierius tiesiog smaginasi tai bandydamas vėl sukurti „Chuljetoje“ (2016) aštrų trilerį arba grįždamas prie savo senųjų komedijų konceptų, pavaizduoti lėktuvo dramą parodijoje „Aš tokia susijaudinusi!“ (2013). Abu filmai buvo spalvingi, lengvi, neįnoringi, tačiau abiejuose pritrūko režisieriaus kibirkšties, aštrumo, netikėtumo ir ambicingumo. Pernai pasirodęs jo darbas „Skausmas ir šlovė“ (ispan. Dolor y gloria) (2019) pradėjo byloti apie visai kitokį Almodovarą, atsinaujinusį ir gerokai stebinantį...

„Skausmas ir šlovė“ labai ambicingai skambantis pavadinimas, sakyčiau, tinkantis kone karjeros pabaigai, tačiau režisierius sustoti neketina. Neseniai baigė filmuoti trumpametražį filmą su Tilda Swinton ir jau ruošiasi filmuoti dar vieną filmą su savo mūza aktore Penelope Cruz. Pastaroji pasirodo ir šiame filme, atlikdama tariamai Pedro Almodovaro prototipo Salvadoro motinos vaidmenį. Skurdžiai gyvenanti klajoklių šeimynėlė atsikelia į atokų miestelį ir apsigyvena žeminėje, pačioje vargingiausioje vietoje. Talento nestokojantis berniukas Salvadoras moko kur kas vyresnį berniuką rašto ir atrodo, kad mezgasi kažkokia sunkiai nusakoma erotika, sunkiai apibūdinama įtampa, kurią iš dalies galėjai justi „Blogas auklėjimas“ (2004).

Po daugel metų, jau pagyvenęs aktorius sunkiai serga, todėl yra priklausomas nuo vaistų ir narkotikų. Įstabų vaidmenį sukuria Antonio Banderas – žilstelėjusio, nelaimingo ir motinos (iš vaikystės laikų) besiilginčio vienišo homoseksualo istorija. Išties tai vienas geriausių pastarojo dešimtmečio aktoriaus vaidmenų. Galiausiai šio filmo kompozicija tampa koziriu, apgaulingu manevru, nes Almodovaro sužaidžia teatralizuotu triuku, kad tariami prisiminimai tėra tik vaidybinio kuriamo filmo eskizai. Tiesą sakant, tas triukas, veikiau pasirinkta kompozicija, nė kiek nenustebino, nes iš esmės to ir tikėjausi.

Visgi stipriausioji filmo dalis yra filmo visumoje išgauta melancholiška atmosfera. Po visomis tomis ryškiomis spalvomis, narkotikais, alkoholiu ir įsikabinimo į praeitį, pagrindinis veikėjas pulsuoja šventumo ir dvasiniu išgijimo troškuliu. Šįkart režisieriui pavyko per įvairias realybės ir kūrybos plotmes išskleisti ne karnavalinį eklektišką ekspresyvią istoriją, bet papasakoti autobiografiniais motyvais pačią Almodovaro dvasios esmę, kuri kituose filmuose buvo tik paraleliai juntama, užmaskuota. „Skausmas ir šlovė“ yra režisieriaus apsinuoginimas, jo praties prisiminimų ir patirčių įprasminimas.

Labai patiko LGBT scena, kada Salvadoras ir Federikas susitinka po daugel metų ir apmąsto praeities dienas ir kaip laikas pakeitė juos pačius, bet niekaip nenužudė jų geismo, grojant Chavelos Vargas dainai. Arba toji jautri scena, kai sena motina prisipažįsta įsižeidusi, kad negalėjo Madride prižiūrėti savo sūnaus, nes šis slėpė savo homoseksualią tapatybę ir išgyveno visai kitus dalykus, apie kuriuos su katalikiška motina nelabai ką pakalbėsi. Alkoholis, seksas, vienatvė, ilgesys, prisiminimai, apatija, melancholija – visa tai kaip niekad subtiliai sugula į šį filmą, kad ėmiau galvoti, jog režisierius tikriausiai pakrypo visai kita kūrybine linkme. Išties šis filmas jau kitoks, almodovariškas, bet jau itin sąžiningas. Ekspresija ir kičas, ilgai tarnavusios režisieriui kaip priemonė išreikšti savitą pasaulio matymą, nebeužgožia jautrumo ir skausmo. Atrodo, filme nieko pernelyg nevyksta: keli nostalgiško pokalbiai pavartojus narkotikų, penketas nuotrupų iš vaikystės, tačiau toji visumos istorija visgi užpildyta stiklinėje vandeniu iki kraštų. Sąžiningas filmas, kurio tikroji prasmė, manau, pačiam režisieriui buvo labai reikalinga.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Amerikietiška nusikaltimo istorija: Džianio Versačio nužudymas" / "The Assassination of Gianni Versace: American Crime Story"

Sveiki,

Buvo vargo žiūrint antrąjį sezoną puikaus ir kokybe dvelkiančio serialo „Amerikietiška nusikaltimo istorija: Džianio Versačio nužudymas“ (angl. The Assassination of Gianni Versace: American Crime Story). Apsunkino tai, kad serialą pradėjau žiūrėti metų pradžioje, o pabaigiau visai neseniai. Net nebeplanavau jo pabaigti, tačiau atsidariau ketvirtą seriją ir pažiūrėjau visus likusius epizodus iki galo ir galiu pasakyti, kad tai vienas geriausių šių metų serialų tiek vaidyba, tiek kruopščia režisūra, tiek atmosfera.

Kas nežino, priminsiu, kad „Amerikietiška nusikaltimo istorija“ yra paralelinis projektas šalia „Amerikietiškos siaubo istorijos“ – abu serialus kuria tie patys režisieriai ir labai juos mėgstu. Šie serialai yra antologiniai, vadinasi, kiekvienas sezonas yra vis atskira istorija, todėl nesvarbu, kurį serialą pasirinksite, jums svarbiausia nuosekliai pasirinkti sezoną.

Kai rodos, „Amerikietiška siaubo istorija“ pradeda pamažu išsikvėpti idėjiškai, atrodo, kad alternatyvusis serialas apie aštriausiai ir plačiausiai aptariamas Amerikoje žmogžudystes išgyvena savo pakylėjimą. Geriausias to įrodymas yra apdovanojimai. Jeigu anksčiau dominuodavo „Amerikietiško siaubo istorijos“ aktoriai, tai dabar vienas iš lyderių tampa šis serialas. Pirmasis sezonas, tyrinėjęs beisbolo žvaigždės nusikaltimą buvo pritrenkiančios dinamikos ir įtampos serialas, per kurį aktorė Sarah Paulson pasiekė apdovanojimų rekordą – stulbinantis vaidmuo susižėrė tuokart visus įmanomus sezono televizinius apdovanojimus. Ir išties serialas tęsia savo kokybės garantą ir naujame sezone apie dizainerio Diani Versace nužudymą 1997 metais liepos mėnesį, kai į jį kulką paleido psichopatas Andrew Cunanan.

Priešingai nei antrame sezone, kuris buvo labiau ofisinio stiliaus ganėtinai lokalus erdvės ir susitelkimo mastu sezonas, antrasis atrodo kur kas spalvingesnis ir įvairiapusiškesnis. Per devynias serijas papasakojama daugybė įdomiausių istorijų. Andrew Cunanan – filipiniečių kilmės gėjus nusikaltėlis, nužudęs ne vieną įtakingą žmogų, nužudo Versaci ir dar apie savaitę slapstosi nuo pareigūnų. A. Cunanan atskleidžiamas kaip jautrus vunderkindas, svajojęs materialių gėrybių, pripažinimo ir populiarumo, tačiau gyvenimo nusivylimai, komplikuoti santykiai su tėvu, serganti silpnaprotyste motina suformuoja neįtikėtinai žiauraus, ambicingo jaunuolio portretą, kurį lydi LGBT gyvenimo peripetijos, nesaugus bastymasis, prostitucija... Negana to, jis dar nužudo ir homoseksualumo neslepiantį legendinį Donatellos Versaci brolį. Norit to ar ne, šiame sezone ypatingai daug dėmesio skiriama LGBT temai ir tai nuo to sezonas atrodo tik dar įdomesnis ir spalvingesnis, leidžiantis suprasti, kokį svarbų vaidmenį kiekviename iš mūsų vaidina seksualinė tapatybė.

Šis sezonas ganėtinai chaotiškos kompozicijos. Pirmuosiuose epizoduose rodomas D. Versaci gyvenimas, jo nužudymo istorija, vėliau pasakojama asmeninė žudiko istorija, jo sudėtinga biografija ir gyvenime nutikę įvykiai, privedę jį prie beprotiškų radikalių sprendimų. Ypatingas žvilgsnis į aktorius, jų vaidmenys nors kiek primena ir teatrą, netikroviškumą, tačiau jie paveikia žiūrovą savo manieromis, atmosfera, netikėtais sprendimais. Aktorius Darren Criss (kurį prisimenate iš serialo „Glee“ (liet. Choras), suvaidinęs žudiką A. Cunanan, ką tik atsiėmė „Emmy“, Penelope Cruz, suvaidinusi Donatella Versaci ir kiti svarbūs vaidmenys, taip pat buvo nominuoti „Emmy“ apdovanojimuose. Išties keista matyti P. Cruz būtent Ryan Murphy projektuose, nes šiaip aktoriai pas šį režisierių migruoja iš serialo į serialą ir pasikviesti P. Cruz Donatellos vaidmeniui buvo išties geras sprendimas, juolab, kad į jos vietą kažkada buvo numatyta pati Lady Gaga, pelniusi „Auksinį gaublį“ už „Amerikietišką siaubo istoriją“. Netikėtas vaidmuo ir atsisklaidžiusiam dalininkui Ricky Martin.

Man asmeniškai be puikaus Darren Criss pasirodymo atradimas buvo visai kitas aktorius, pasirodęs viso labo tik keturiuose epizoduose – Cody Fern, kurį dabar pradėjau stebėti ir „Amerikietiška siaubo istorija: Apokalipsė“ sezone.

Aišku, būtų galima daug pagyrų pasakyti apie serialo techninius dalykus, apie laikmečio detales, aktorių supanašėjimą su realiai egzistavusiais žmonėmis (tą jau rodo čia publikuojamos nuotraukos) – valio grimuotojams, aktoriams ir atrankos komandai, bet tai tiesiog būtų žodžiai, nes serialas labiau patirties dalykas ir kai tu jį žiūri nieko per daug nesitikėdamas, jis tave labiau nustebina negu prisiklausius puikiausių liaupsių.

Labai rekomenduoju kokybiškų serialų mėgėjams, kurie turi laiko ir noro pasinerti į nusikaltimus, nepaisydami jokių išankstinių nuostatų nei apie aktorius, nei apie homoseksualumą ir kt. Jau pradėjau laukti trečiojo sezono, kuris, labai tikiuosi, kad bus toks pat kokybiškas ir įdomus kaip ir pirmieji du sezonai. Jau žinoma, kad trečiasis sezonas bus apie uragano „Katrina“ 2005 metų padarinius ir ten po katastrofos įsivėlusiais mediciniais nusikaltimais. Jau paskelbta ir apie ketvirtojo sezono užuominas – Bilo Klintono ir Monikos Levinski seksualinis skandalas, sukrėtęs JAV.

Antrojo sezono anonsas:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Virpantys kūnai" / "Carne trémula"

Sveiki, skaitytojai,

Ispanų režisierius Pedro Almodovaro jau seniai įrašytas į kino meno istoriją dėl savo išskirtinio braižo, paradoksalių siužetų ir kičinio žiūros taškų. Dar mano nematyta kino juosta „Virpantys kūnai“ (ispan. Carne tremula) (1997) iš esmės yra atsispyrimo lieptelis į tikrą šio režisieriaus kino aukso amžiaus laikotarpį, kada po šio filmo sukurs pačius geriausius savo kūrinius bei pelnys „Oskarą“. Na, o „Virpantys kūnai“ jau turi visus tamsius P. Almodovaro atspalvius – beprotišką kontrastingą aistrą, pavydą, nemeilę, išdavysčių virtinę, ryškų trileriui būdingą siužetą ir be proto charizmatiškus personažus.

Nesvarbu, koks bebūtų šio režisieriaus filmas – komedija, drama ar trileris, jis visada skaniai ir įdomiai žiūrisi. „Virpantys kūnai“ derina kriminalinę liniją su erotika, erotiką su aistra ir meile, o meilę su išdavyste. Kitą vertus čia rasite visus muilo operai būdingus elementus – skirtingus socialinius sluoksnius, kai kuriuos dialogus, primenančius gana pigokus pasišnekėjimus, tačiau kartu visas tas pigumas, (pavadinkime tai kiču), įvilktas į kažkokį spalvingai elegantišką rūbą. Čia viskas šiek tiek teatralizuota, nors psichologiškai viskas motyvuota, viskas šiek tiek kompoziciškai paryškinta, todėl sukuriamas nuolatinis kino menui būdingas svingavimas – tai Pedro Almodovaro ir už tai mes jį labai mėgstame.

Filme vieną pagrindinių vaidmenų sukuria vienas ryškiausių ispanų kilmės aktorių Javier Bardem bei antraeilį vaidmenį – Penelope Cruz, kurie vėliau gyvenime taps pora. Įdomiausia ir tikriausiai užtikrinčiausia visame filme visgi buvo aktorė Angela Molina, už šį vaidmenį pelniusi „Gojos“ (ispaniškieji „Oskarai“) nominaciją. Be galo mėgstu jos būvimą kadre, tačiau bėda tame, kad nesu su ja matęs tiek daug filmų, kiek norėčiau. Apskritai aktoriai hiperbolizuoja, melodramatiškai teatralizuoja, todėl sugeba sukurti ryškius ir įsimenamus, kiek amoralumu ir nevaldomomis aistromis grįstus vaidmenis, o tai kinui visada paranku – demaskuoti gerąsias žmogaus savybes-vertybes, atskleidžiant visuomeninį kiek dirbtina morale slepiamą veidą. Žavus filmas, gal ne geriausias režisieriaus darbas, mano galva, bet vis tiek P. Almodovaro gerbėjams filmas tikrai patiks.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nejudėk" / "Non Ti Mouvere" / "Don't move"

Sveiki, 

Šiandien noriu pakomentuoti filmą „Nejudėk“ (ital. Non ti mouvere) (2004), kurį jau labai seniai ketinau pažiūrėti, bet buvo užkritęs kažkur giliai atmintyje. Tiesą sakant, pažiūrėti užsimaniau prieš keletą metų, kai pažiūrėjau kritikų į miltus sumaltą to paties italų režisieriaus Sergio Castellitto filmą „Gimę mylėti“ (2012), kuriame vėl nusifilmavo viena garsiausių ispanų aktorių Penelope Cruz. Tąkart filmas man labai patiko ir, tiesą sakant, buvo visiškai neaišku, kodėl kritikai buvo tokie negailestingi šiai juostai – labai retai, kada mano ir kritikų vertinimai dėl filmų nesutampa, bet už „Gimusius mylėti“ galėjau plaštaką dėti, kad buvo vertas.

Na, italų aktorius ir režisierius Sergio Castellitto mėgsta statyti filmus pagal savo žmonos aktorės ir rašytojos Margaret Mazzantini romanus. Priminsiu, kad romaną „Nejudėk“ 2005 metais išleido leidykla „Alma littera“, o patį kūrinį labai teigiamai įvertino mūsų skaitytojai.

Filmas „Nejudėk“ atitinka visus ispaniško-itališko filmų statymo tradicinius niuansus – jie aistringi, kitokie savo energetika ir skambia kalba. Aišku, kad filmas patiko. Kadrai intensyviai fokusuojami, nevengiama priartinimo, fragmentiško, trūkčiojančio pasakojimo ir scenų filmavimų. Palyginus su filmu „Gimę mylėti“, galiu pasakyti, kad šis filmas labiau atitinka romaniškojo pietų Europos filmo principus ir kadrai yra kur kas sodresni, poetiškesni, tačiau istorijos užmojais ir vingiais „Gimę mylėti“ yra stipresnė istorija, todėl man anas filmas patiko labiau.

Na, kalbant apie rekomendacijas kino gurmanams, tikriausiai nereikia sakyti, kad „Nejudėk“ yra vertas akies – nuo pirmųjų kadrų įtikina pliūkštantis lietus, simboliškai sėdinti moteris ant kėdės ir kažko laukianti, budinti, dukters kova operacinėje ir retrospektyvinė kelionė po personažo gyvenimą. Žinoma, filmas visgi neišvengė gana muilo operos primenančių siužetinių vingių – chirurgas įsimyli utėlėtą prastos reputacijos moterį, o ši jį, tačiau jiems nelemta būti kartu, nes chirurgas sužino, kad žmona laukiasi, kurios negali palikti – pripažinkime, klasikinis siužetinis vingis, kuris galėjo būti ir kiek kitoks, bet visa kita filme Sergio Castellitto užpildo tikrai intensyviai ir gerai, o ir pats atlieka pagrindinį vaidmenį gana įtikinamai. Penelope Cruz išvis buvo fantastiškai įtaigi, puikiai kalbėjo itališkai, nors pats personažo socialinė prizmė jau padėjo išsiskirti, o jau devinto dešimtmečio grimas padarė iš jos gatvės kekštytę, kokių reta. Filmo pabaigoje, kai personažas padeda raudoną batelį per lietų (vėlgi scena gana teatrališkai patetiška, nors ir žavi), jis prasilenkia su moterimi, kuri švysteli pirmą ir paskutinį kartą – tai knygos autorė Margaret Mazzantini ir tikroji Sergio Castellitto žmona gyvenime.

Kad ir gana šeimyniškas už kadro filmas, bet visgi vertas akies europietiško kino kontekste. Man patiko apie neįveikiamą ir prarandamą meilę, apie kūdikius, kasdien gimstančius iš meilės ir nelabai, apie tai, kaip miršta mylimas žmogus, miršta ir upės, ir medžiai, ir viskas...

Filmo lietuviškus subtitrus (dviejų dalių) galite parsisiųsti iš ČIA.

Filmą (dviejų dalių, atitinkantį LT subtitrus) ČIA.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela