2015 m. kovo 24 d., antradienis

Filmas: "Nejudėk" / "Non Ti Mouvere" / "Don't move"




Sveiki, 

Šiandien noriu pakomentuoti filmą „Nejudėk“ (ital. Non ti mouvere) (2004), kurį jau labai seniai ketinau pažiūrėti, bet buvo užkritęs kažkur giliai atmintyje. Tiesą sakant, pažiūrėti užsimaniau prieš keletą metų, kai pažiūrėjau kritikų į miltus sumaltą to paties italų režisieriaus Sergio Castellitto filmą „Gimę mylėti“ (2012), kuriame vėl nusifilmavo viena garsiausių ispanų aktorių Penelope Cruz. Tąkart filmas man labai patiko ir, tiesą sakant, buvo visiškai neaišku, kodėl kritikai buvo tokie negailestingi šiai juostai – labai retai, kada mano ir kritikų vertinimai dėl filmų nesutampa, bet už „Gimusius mylėti“ galėjau plaštaką dėti, kad buvo vertas.

Na, italų aktorius ir režisierius Sergio Castellitto mėgsta statyti filmus pagal savo žmonos aktorės ir rašytojos Margaret Mazzantini romanus. Priminsiu, kad romaną „Nejudėk“ 2005 metais išleido leidykla „Alma littera“, o patį kūrinį labai teigiamai įvertino mūsų skaitytojai.

Filmas „Nejudėk“ atitinka visus ispaniško-itališko filmų statymo tradicinius niuansus – jie aistringi, kitokie savo energetika ir skambia kalba. Aišku, kad filmas patiko. Kadrai intensyviai fokusuojami, nevengiama priartinimo, fragmentiško, trūkčiojančio pasakojimo ir scenų filmavimų. Palyginus su filmu „Gimę mylėti“, galiu pasakyti, kad šis filmas labiau atitinka romaniškojo pietų Europos filmo principus ir kadrai yra kur kas sodresni, poetiškesni, tačiau istorijos užmojais ir vingiais „Gimę mylėti“ yra stipresnė istorija, todėl man anas filmas patiko labiau.

Na, kalbant apie rekomendacijas kino gurmanams, tikriausiai nereikia sakyti, kad „Nejudėk“ yra vertas akies – nuo pirmųjų kadrų įtikina pliūkštantis lietus, simboliškai sėdinti moteris ant kėdės ir kažko laukianti, budinti, dukters kova operacinėje ir retrospektyvinė kelionė po personažo gyvenimą. Žinoma, filmas visgi neišvengė gana muilo operos primenančių siužetinių vingių – chirurgas įsimyli utėlėtą prastos reputacijos moterį, o ši jį, tačiau jiems nelemta būti kartu, nes chirurgas sužino, kad žmona laukiasi, kurios negali palikti – pripažinkime, klasikinis siužetinis vingis, kuris galėjo būti ir kiek kitoks, bet visa kita filme Sergio Castellitto užpildo tikrai intensyviai ir gerai, o ir pats atlieka pagrindinį vaidmenį gana įtikinamai. Penelope Cruz išvis buvo fantastiškai įtaigi, puikiai kalbėjo itališkai, nors pats personažo socialinė prizmė jau padėjo išsiskirti, o jau devinto dešimtmečio grimas padarė iš jos gatvės kekštytę, kokių reta. Filmo pabaigoje, kai personažas padeda raudoną batelį per lietų (vėlgi scena gana teatrališkai patetiška, nors ir žavi), jis prasilenkia su moterimi, kuri švysteli pirmą ir paskutinį kartą – tai knygos autorė Margaret Mazzantini ir tikroji Sergio Castellitto žmona gyvenime.

Kad ir gana šeimyniškas už kadro filmas, bet visgi vertas akies europietiško kino kontekste. Man patiko apie neįveikiamą ir prarandamą meilę, apie kūdikius, kasdien gimstančius iš meilės ir nelabai, apie tai, kaip miršta mylimas žmogus, miršta ir upės, ir medžiai, ir viskas...

Filmo lietuviškus subtitrus (dviejų dalių) galite parsisiųsti iš ČIA.
Filmą (dviejų dalių, atitinkantį LT subtitrus) ČIA.

Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 59/100
IMDb: 7.1


Jūsų Maištinga Siela

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą