2015 m. kovo 1 d., sekmadienis

Vanduo žudikas, vanduo paslaptis, vanduo laikas...




Sveiki,

Manęs niekaip neapleidžia keistas kažkoks kosminis kolektyvinis ryšys. Ypač tada, kai lipamame į kokį nors tvenkinį, ežerą ar jūrą pasimaudyti, kai šokinėjame nuo tiltų, nebijodami prasiskelti galvos į čia pat nuskendusį tanką. Juk iš tikrųjų, kai įlipame į tą vandenį, mes maudomės su tomis pačiomis žuvimis, kurias žvejojam ir apdorotas dedam į burnas. Maudomės su čia pat nuskendusiais dviračiais, „Maximos“ išblukusiais, bet niekaip nebesiskaidančiais pirkinių maišeliais, alaus skardinėmis ir buteliais, srutų upeliūkščių nuotekomis iš tvartų ir išviečių, galgi net kokiais nors niekada neatrastais skenduoliais, kurių kaulai trūnija, apsinešę pūvančiais lapais. 

Vanduo, į kurį kažkieno ranka murgdė pakulinį maišą su šunyčiais – vanduo žudikas, vanduo slėpikas, vanduo paslaptis, vanduo laikas. Tuo pačiu paspringstame, dūstame, išlindę į paviršių ir vėl šokame į jį, bet jei jo kronika išsiskleistų kaip rašto istorija, tikriausiai į jį pultume atsargiau arba išvis nebežiūrėtume. Tas pats vanduo nuo Dinozaurų ir dar daug senesnių laikų – juk kitokio per milijonus metų neatsirado naujo, esu girdėjęs per vieną dokumentinį filmą, o tai stebina labiau nei tas faktas, kad visi mūsų kūnai yra iš Didžiojo Sprogimo t. y. žvaigždžių dulkės, o tai reiškia, kad senesni už visokias „Maximas“, dviračius, tankus, skenduolius, Mesopotamijos civilizacija, dinozaurus, Pangėja, Žemės planetą, Saulės sistemą...

Jūsų Maištinga Siela


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą