Sveiki,
Manęs niekaip
neapleidžia keistas kažkoks kosminis kolektyvinis ryšys. Ypač tada, kai
lipamame į kokį nors tvenkinį, ežerą ar jūrą pasimaudyti, kai šokinėjame nuo
tiltų, nebijodami prasiskelti galvos į čia pat nuskendusį tanką. Juk iš
tikrųjų, kai įlipame į tą vandenį, mes maudomės su tomis pačiomis žuvimis,
kurias žvejojam ir apdorotas dedam į burnas. Maudomės su čia pat nuskendusiais
dviračiais, „Maximos“ išblukusiais, bet niekaip nebesiskaidančiais pirkinių
maišeliais, alaus skardinėmis ir buteliais, srutų upeliūkščių nuotekomis iš
tvartų ir išviečių, galgi net kokiais nors niekada neatrastais skenduoliais,
kurių kaulai trūnija, apsinešę pūvančiais lapais.
Vanduo, į kurį kažkieno ranka
murgdė pakulinį maišą su šunyčiais – vanduo žudikas, vanduo slėpikas, vanduo
paslaptis, vanduo laikas. Tuo pačiu paspringstame, dūstame, išlindę į paviršių
ir vėl šokame į jį, bet jei jo kronika išsiskleistų kaip rašto istorija,
tikriausiai į jį pultume atsargiau arba išvis nebežiūrėtume. Tas pats vanduo
nuo Dinozaurų ir dar daug senesnių laikų – juk kitokio per milijonus metų
neatsirado naujo, esu girdėjęs per vieną dokumentinį filmą, o tai stebina
labiau nei tas faktas, kad visi mūsų kūnai yra iš Didžiojo Sprogimo t. y.
žvaigždžių dulkės, o tai reiškia, kad senesni už visokias „Maximas“, dviračius,
tankus, skenduolius, Mesopotamijos civilizacija, dinozaurus, Pangėja, Žemės
planetą, Saulės sistemą...
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą