Filmas: "Konklava" / "Conclave"

 

Sveiki, Skaitytojai,

 

Pirmąkart žodžio reikšmę konklava sužinojau dar mokykliniais laikais, kai po ilgos kadencijos Vatikane mirė Jonas Paulius II, tada dar net sugalvoti nebūčiau galėjęs, kad šitaip įdomiai ir kartu sudėtingai renkamas popiežius, t. y. izoliuojant daugiau nei šimtą suvažiavusių ir raudonai vilkinčių kardinolų ir stebint Vatikane kaminą: jeigu iš jo pasirodys juodi dūmai, vadinasi, popiežius dar neišrinktas, o jeigu balti – valio, turime naują Papą! Apie konklavos reikalus daugiau ar mažiau rašė Dan Brawn ir kiti rašytojai, šis konklavos motyvas buvo panaudojamas ir siaubo, ir draminiuose filmuose, tačiau pagrindiniu kūriniu tokiu pavadinimu sukūrė rašytojas Robert Harris, kurio romanas „Konklava“ (angl. Conclave) (2024) ir tapo vokiečių režisieriaus Edward Berger ekranizacija. Režisierius išties prityręs ir sukūręs labai daug filmų, paminėsiu bene garsiausią ir labiausiai įvertintą – „Vakarų fronte nieko naujo“ (2022). Beje, R. Harrio romanas tokiu pačiu pavadinimu yra išverstas į lietuvių kalbą (Jotema, 2018).

 

Filmas „Konklava“ gali pasigirti nominacijų įvairiuose apdovanojimuose gausa, ypač BAFTA, kuriame ir pelnė geriausio filmo kategorijoje įvertinimą, bet mes juk žinome, kad įvertinimai ne visada diagnozuoja filmo kokybę, labiausiai matomi „prestižiniai“ šou apdovanojimai būna labai politizuoti ir paveikti tiek aktorių, tiek filmo turinio. „Konklava“ gali pasigirti puikiu aktorių kolektyvu: Ralph Fiennes, Stanley Tucci, John Lithgow, Isabella Rossellini, Lucian Msamati ir kt. Tai ganėtinai „vyriškas filmas“ dėl aktorių ir vaidmenų sudėties, tačiau nepasakyčiau, kad nors vienas vaidmuo mane šiame filme sužavėjo. Sudėtingesnis dėmuo, žinoma, atiteko aktoriui veteranui Ralph Fiennes, kuris atliko to teisuolio ir geradario Tėvo Lorenco vaidmenį, o didžioji dalis – niekšeliai, vienkrypčiai egoistai politikieriai kardinolai, primenantys kokio nors Ministro Pirmininko rinkimus. Nesvetimos nuodėmės ir ydos (rūkymas, alkoholis, lytiniai santykiai ir kt.) tampa kardinolų vizitine kortele ir užkarda pelnyti balsų daugumą. Kitaip sakant, veikėjai turėję atrodyti kaip sudėtinga šachmatų rokiruotė iš tikrųjų tampa suprimityvintų „gerieji“ ir „blogieji“ vaidmenų lenta – Holivudo šablonas. Dar kitaip sakant, štai kodėl šis draminis filmas iš tikrųjų labiau, sakyčiau, tampa ne drama, o žanriniu trileriu, nes yra schematiškas.

 

Filmo schematiškumą įgalina ir intrigos kūrimo elementai: veikėjai meluoja, slepia savo praeities nuodėmes, bet jos visos eiliškumo principu iškylą į viešumą ir tą atsakingai daro Tėvas Lorencas. Filmas iš tikrųjų prislopintas ir lėtokas, vaizduojama nepaprastai daug procesijų, kostiumų, sutelkiant hiperbolizuotą dėmesį į balsavimo apeigas, kurios šiandien atrodo nepaprastai vaikiškos ir nelogiškos, neturinčios nieko bendro su skaidrumu ir rimta rinkimo politika, veikiau vien tradicinių ceremonijų laikymąsi. Bet iš kitos pusės ar ne apeigų ir ceremonijų laikosi visas krikščionybės pasaulis? Kontrastas tarp to, kad kardinolai nelabai kuo skiriasi nuo, tarkim, įvilkti į M. Atwood primenančios distopijos „Tarnaitės pasakojimas“ raudonas sukneles-sutanas, tik tuo, kad jie dar gali pasirinkti gyventi pasaulietinį gyvenimą, nors iš dalies jie jau savo parapijose tą, galima sakyti, nuodėmingai ir gyvena.

 

Tiesą sakant, visame ceremonijų prikimštame filme nustebina pabaigos akcentas ir išrinkto naujo popiežiaus paslaptis (šiek tiek aliuzijų į „Popiežę Joaną“, 2009). Jeigu visiems davė scenarijaus autorius po paslaptį, tai ir naujajam Tėvui taip pat. Filmas turėjo lyg ir paklausti, ar gali Bažnyčia kaip sistema, laikanti ištisus šimtmečius ceremonijas ir tradicijas savo vertybiniu pagrindu, idėjiškai modernizuotis? Deja, šitai „nuėjo“ į antrą planą ir filmas tapo schematišku, kuriame juodieji prieš juoduosius ir laimi moralė, o ne fizinė poza. Aišku, filmas techniškai gražiai nufilmuotas, neskubus, daug susitelkia į atmosferą, bet, deja, dvasios ir intrigos netipiškumo visoje istorijoje labai pritrūko. Nelabai suprantu šio filmo pervertinimo, nes netgi to paties D. Brawn romanų ekranizacijos „Da Vinčio kodas“ ar „Angelai ir demonai“ buvo įdomesni, nes buvo „užsukti“ įdomesni galvosūkiai. „Konklava“ – šablonų filmas be galvosūkio.

 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.4

Maištinga Siela  

Filmas: "Nejudėk" / "Non Ti Mouvere" / "Don't move"

Sveiki, 

Šiandien noriu pakomentuoti filmą „Nejudėk“ (ital. Non ti mouvere) (2004), kurį jau labai seniai ketinau pažiūrėti, bet buvo užkritęs kažkur giliai atmintyje. Tiesą sakant, pažiūrėti užsimaniau prieš keletą metų, kai pažiūrėjau kritikų į miltus sumaltą to paties italų režisieriaus Sergio Castellitto filmą „Gimę mylėti“ (2012), kuriame vėl nusifilmavo viena garsiausių ispanų aktorių Penelope Cruz. Tąkart filmas man labai patiko ir, tiesą sakant, buvo visiškai neaišku, kodėl kritikai buvo tokie negailestingi šiai juostai – labai retai, kada mano ir kritikų vertinimai dėl filmų nesutampa, bet už „Gimusius mylėti“ galėjau plaštaką dėti, kad buvo vertas.

Na, italų aktorius ir režisierius Sergio Castellitto mėgsta statyti filmus pagal savo žmonos aktorės ir rašytojos Margaret Mazzantini romanus. Priminsiu, kad romaną „Nejudėk“ 2005 metais išleido leidykla „Alma littera“, o patį kūrinį labai teigiamai įvertino mūsų skaitytojai.

Filmas „Nejudėk“ atitinka visus ispaniško-itališko filmų statymo tradicinius niuansus – jie aistringi, kitokie savo energetika ir skambia kalba. Aišku, kad filmas patiko. Kadrai intensyviai fokusuojami, nevengiama priartinimo, fragmentiško, trūkčiojančio pasakojimo ir scenų filmavimų. Palyginus su filmu „Gimę mylėti“, galiu pasakyti, kad šis filmas labiau atitinka romaniškojo pietų Europos filmo principus ir kadrai yra kur kas sodresni, poetiškesni, tačiau istorijos užmojais ir vingiais „Gimę mylėti“ yra stipresnė istorija, todėl man anas filmas patiko labiau.

Na, kalbant apie rekomendacijas kino gurmanams, tikriausiai nereikia sakyti, kad „Nejudėk“ yra vertas akies – nuo pirmųjų kadrų įtikina pliūkštantis lietus, simboliškai sėdinti moteris ant kėdės ir kažko laukianti, budinti, dukters kova operacinėje ir retrospektyvinė kelionė po personažo gyvenimą. Žinoma, filmas visgi neišvengė gana muilo operos primenančių siužetinių vingių – chirurgas įsimyli utėlėtą prastos reputacijos moterį, o ši jį, tačiau jiems nelemta būti kartu, nes chirurgas sužino, kad žmona laukiasi, kurios negali palikti – pripažinkime, klasikinis siužetinis vingis, kuris galėjo būti ir kiek kitoks, bet visa kita filme Sergio Castellitto užpildo tikrai intensyviai ir gerai, o ir pats atlieka pagrindinį vaidmenį gana įtikinamai. Penelope Cruz išvis buvo fantastiškai įtaigi, puikiai kalbėjo itališkai, nors pats personažo socialinė prizmė jau padėjo išsiskirti, o jau devinto dešimtmečio grimas padarė iš jos gatvės kekštytę, kokių reta. Filmo pabaigoje, kai personažas padeda raudoną batelį per lietų (vėlgi scena gana teatrališkai patetiška, nors ir žavi), jis prasilenkia su moterimi, kuri švysteli pirmą ir paskutinį kartą – tai knygos autorė Margaret Mazzantini ir tikroji Sergio Castellitto žmona gyvenime.

Kad ir gana šeimyniškas už kadro filmas, bet visgi vertas akies europietiško kino kontekste. Man patiko apie neįveikiamą ir prarandamą meilę, apie kūdikius, kasdien gimstančius iš meilės ir nelabai, apie tai, kaip miršta mylimas žmogus, miršta ir upės, ir medžiai, ir viskas...

Filmo lietuviškus subtitrus (dviejų dalių) galite parsisiųsti iš ČIA.

Filmą (dviejų dalių, atitinkantį LT subtitrus) ČIA.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gimę mylėti" / "Twice Born" / "Venuto al mondo"

Sveiki, kino gerbėjai,

Šįkart keliauju į italų režisieriaus (ir aktoriaus) Sergio Castellitto naujausią, pagal savo žmonos rašytojos sukurtą romaną, filmą „Gimę mylėti“ (Born Twice) (2012). Tai ketvirtas šio žymaus Italijoje žmogaus režisūrinis darbas ir jau antras, kada į savo komandą pasikviečią ispanų gražuolę Penelope Cruz. Žinia, kas Castellitto mėgsta būti ištikimas savo aplinkos žmonėms ir dažniausiai į savo projektus susikviečia gimines, pažįstamas, draugus. Šiame filme išvysime vaidinant ir jo sūnų, tačiau „prieraišių“ aktorių kolektyvas nė kiek nesumenkino sukurpti stulbinamos prabos juostą.

„Gimę mylėti“, man akimis, tik pirmąją valandą dvelkė iš tolo gaivumu, šiokia tokia romantika ir drama – moteris niekaip negali susilaukti vaikelio, tačiau persiritus juostai į antrą pusę, nejučia užklumpa žiūrovą siužetinės staigmenos, melagystės, išsiskyrimai, karas ir sudėtingai sunarplioti likimai. Filmas išties man priminė prieš kelis metus matytą kanadiečių juostą „Moteris, kuri dainuoja“, kuri savo šokiruojančia pasakojimo fabula ir siužetiniu vingiu nepaliko daugelio abejingų. „Gimę mylėti“ taiko ne tik stipriu scenarijumi į aukštumas, bet ir matomai gerai organizuota europietiška režisūra, kuri nepalieka abejingo jau patį pirmą pusvalandį, nes leidžia patikėti pasūdytais puikiu garso takeliu kadrais, o gražūs aktoriai ir užburiantys Sarajevo vaizdai be jokios abejonės leidžia nusiraminti ir mėgautis, mėgautis, mėgautis. Manau, kad puikioji Penelope Cruz ir turėtų vaidinti tokio tipažo europiniuose filmuose ir nelįsti į daugiau į Holivudą, kurioje dažniausiai atlieka dekoracinius vaidmenis, o šiame filme ji pasireiškė kaip puiki aktorė, ir manau, kad tai apskritai vienas stipriausių jos vaidmenų, prisimenant taip pat jos stipriąją juostą „Elegiją“(2008). Filme taip pat smagu išvysti ir simpatingąjį „Into the Wild“ žvaigždę Emile Hirsch, kuris čia pasirodė itin charizmatiškai permainingo personažo amplua. 

Smarkiai rekomenduoju dramų mylėtojams, kurie mėgsta nebanalias ir jaudinančias istorijas, kurios nereikalauja didelių filosofinių apmąstymų, tačiau neaplenkia pamatinius žmogiškumo kriterijus – kas yra meilė, atsidavimas, praradimas ir galiausiai, kas yra pats žmogus?

Mano įvertinimas: 10/10
Kritikų vidurkis: 34/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paryžiau, aš tave myliu!" / "Paris, Je t'aime"

Sveiki visi,

Kanų kino festivalio puošmena ir nostalgiškasis filmas „Paryžiau, aš myliu tave“ (Paris, Je t‘aime) (2006 m.) pagaliau atkeliavo ir į mano kino pasaulį. Šis filmas unikalus ir ypatingai reto žanro ir tipažo, kuris patiks subtilaus, galgi net prancūziško kino gerbėjams. Vikipedijoje filmas apibūdinamas kaip 18 trumpų novelių almanachas apie meilės miestą Paryžių, kurį sukūrė 20 garsių pasaulio režisierių ir dar daugiau garsių viso pasaulio aktorių. Na, ir iš tikrųjų filmas gali pasigirti skirtingų ir pačių pačiausių tiek prancūzų, tiek ir kitataučių aktorių gausa, kurie sutiko filmuotis trumpose, vos 5 minučių pasakojimuose. 

Filmą kurpia skirtingo braižo ir temperamento režisieriai, kuriems patikėta vis kitoks Paryžiaus kvartalas, kuriuose atskleidžiami vis kitokios meilės rūšys, išryškindami Paryžių kaip pilną netikėtumų, mistikos, meilės, skausmo ir džiaugsmo miestą. Filmas primena koliažą, vitražą iš skirtingų spalvų stiklo gabalėlių – tai didelis užmojis, įkūnijantis didmiesčio katilą, kur tuo pačiu metu sprendžiasi daugybė žmonių likimų, tarpusavio santykiai ir meilė. Žinote, filmas patiko tiek savo unikalumu, tiek savo trumpomis novelėmis. Aišku, kai kada norėjosi, kad filmas driektųsi iki begalybės, ypač tose novelėse, kurios labai patiko, bet buvo ir tokių, kur pagalvoji – kažin, ar šitą istoriją būčiau paišęs į šį filmą. Novelių žanrų spektras ypatingai platus – nuo subtilaus humoro, iki skaudžių dramų bei siaubo pasakojimų. Patiko ir tai, kad filmas reprezentuoja Paryžių daugiasluoksnį nuo lotynų kvartalų, nuo priemiesčių daugiabučių iki Eifelio, homoseksualų kvartalo. 

Po filmo jaučiuosi taip, lyg būčiau vartęs katalogą apie Paryžių. Tai ne tik meno kūrinys, bet ir kartu jausmų ir meilės rūšių ekskursija nuo metro požemių iki žmogžudystės dienos metu plačioje aikštėje, nuo žmogaus įsivaizduojamo pasaulio jo galvoje iki paprasto pasisėdėjimo parke su batono gabalu, kada netikėtai po kojomis atsiveria daugiasluoksnis ir įdomus gyvenimas, tada pasijauti, kad iš tikrųjų gyveni, gyveni, gyveni...

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 7.3


 

Jūsų Maištinga Siela