Filmas: "Chimera" / "La chimera"

 

Sveiki, skaitytojai,

Savita italų režisierė Alice Rohrwacher prieš kelerius metus pasiūlė intriguojančiai suręstą istoriją „Chimera“ (ital. La Chimera) (2023), kuri sulaukė itin palankių kino kritikų vertinimų. Tiesa, su šios režisierės darbu „Laimingasis Ladzaras“ (2018) jau buvau susidūręs, tad maždaug įsivaizdavau, jeigu režisierė laikysis panašaus pasakojimo stiliaus, tad filmas bus įdomus ir kartu turės keistą man būdingą atmetimo reakciją. Žinokite, panašiai ir nutiko. Kodėl filmas „Chimera“ sukėlė prieštaringus jausmus, čia ir bandysiu lakoniškai išsakyti.

Istorija pasakoja apie anglą Arturą, kuris išėjęs iš kalėjimo atvykstą į Italiją ir dirba kartu su vietos kapų plėšikais. Iš esmės tie kapų plėšikai yra niekiniai parsidavėliai, o Arturas yra tas archeologas ekstrasensas, kuriame gyvena chimeros, t. y. tas galingas balsas ir jėga, kurie traukia Arturą prie kapaviečių, užpiltų per tūkstančius metų žemėmis. Galiausiai jis su gauja ieško kapų kaip kiaulė triumų, juos išrausia ir dažniausiai jų lobį, t. y. įvairi keramika, statulos ir t. t. parduodamas juodajai rinkai, slapties kolekcionieriams, kurie pasiryžę įvertinti etruskų civilizacijos palikimus. Deja, Arturą domina ne tik kapai ir parturėjimas, bet ir praeities skausmas, mat jis ilgisi dingusios ir galimai mirusios mylimosios Benjaminos, kurios motinos prielankumą jis nusipelnė sugrįžęs po daugel metų į griūvančius namus.

Iš esmės šiame filme svarbi simboliais išreikšta psichologija: kuo labiau Arturas plėšia ir iš po žemių į dienos šviesą atkapsto lobių, tuo jam rodosi, kad jis artėja prie pražuvusios mylimosios. Tai toks savigydos refleksas, t. y. eiti tamsiais sielos požemio labirintais – aliuzija į raudoną Ariadnės siūlą, su kuriuo kadaise iš Minotauro labirinto išėjo didvyris Tesėjas. Galiausiai istorija paliečia ir barbariškų kapų plėšikų elgseną. Atradę patį turtingiausią kapą vandalai be gailesčio nukerta marmurinę deivės skulptūros galvą manydami, kad galės ją suklijuoti dalimis. Arturą galiausiai tai sukrečia ir čia, sakyčiau, įvyksta esminis veikėjo dvasinis lūžis, jis apsisprendžia deivės galvą įmesti į jūrą, kad niekas neregėtų jos akių, nes nuo etruskų prabėgo daugybė amžių, tačiau žmonės vis dar neišmoko vertinti nei grožio, nei pagarbos, nei meno. Galiausiai Arturas atsiskiria nuo gaujos ir simboliškai iš tikrųjų kaip Tesėjas ar netgi Minotauras patenka į užverstą kapą, kuriame pamato siūlą, vedantį į jo dvasinio negalavimo aklavietę arba savotišką išsigelbėjimą...

Šiaip, žinokite, filmą labai smagu analizuoti kaip kokį literatūrinį kūrinį, nes jame susipina antika, romantizmas, šiuolaikinis pasaulis, Froido psichoanalizė ir kapų plėšikai, visos tos mitologinės istorijos daugiau ar mažiau atpažįstamos. Norisi sakyti, kad režisierė plėtoja nacionalinę itališką pasakojimo fabulą, tiesa, ne tokią drastiškai išdailintą kaip, pvz., Paolo Sorrentino „Partenopė“ (2024), kur mitas ir Italija siejasi su grožio galia. Sakyčiau, A. Rohrwacher renkasi priešingą kelią – žmonės nemoka elgtis su grožiu ir jo vertinti ir nukirsta deivės galva tai perteikia.

Visgi filmas savo stilistika ir braižu primena anksčiau matytą „Laimingasis Ladzaras“ – abu filmai klampūs, atsisakę epinio ir savaiminio kalbėjimo, o naratyvas „iškandžiotas“, sudėtas į savitą logiką turintį audinį, kuriame veriasi absurdas ir tragedija, mistika ir tikrovė. Išties, kokį 40 pirmųjų minučių nelabai aišku, kas iš tikrųjų tas Arturas ir kas čia vyksta. Iš vienos pusės mėgstu filmus, kurie kuria nežinomybę, bet kai kalbama apie Rohrwacher susiformavusią savitą kino kalbą, žinokite, ištinka toks stabas: reikia tokiam filmui pasiruošti, nes jis iš esmės metafiziškai provokuojantis, turintis, sakyčiau, tam tikrų serbo Emiro Kusturicos karnavališkų elementų, bet yra tėvynainio Federico Fellini pasakojimo triukų, pastarasis kaip ir Rohrwacher, panašiai per sapnus ir vizijas tyrinėja pagrindinio veikėjo Arturo (pa)sąmonę, dažnai susijusią su kalte ir sąžine, niuansus.

Ak, tiesa, pamiršau paminėti, kad esu labai nustebintas britų aktoriaus Josh O'Connor pasirodymu. Labai jį mėgstu dėl savitos energijos, toli gražu nėra super modelis, bet kažkuo labai pritraukia, o šis vaidmuo, manau, jo nebritiškoje karjeros pusėje bus itin išskirtinis ir reikšmingas. Tiesą sakant, „Chimerą“ ilgokai atidėliojau ir nusiteikinėjau, tačiau šis aktorius paspartino procesus. Taigi... Pirmiausia šį savitą filmą rekomenduočiau gurmanams, kurie mėgsta kine analizuoti daugiasluoksnes reikšmes ir atpažinti intelektualias aliuzijas.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 91/100

IMDb. 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Konklava" / "Conclave"

 

Sveiki, Skaitytojai,

 

Pirmąkart žodžio reikšmę konklava sužinojau dar mokykliniais laikais, kai po ilgos kadencijos Vatikane mirė Jonas Paulius II, tada dar net sugalvoti nebūčiau galėjęs, kad šitaip įdomiai ir kartu sudėtingai renkamas popiežius, t. y. izoliuojant daugiau nei šimtą suvažiavusių ir raudonai vilkinčių kardinolų ir stebint Vatikane kaminą: jeigu iš jo pasirodys juodi dūmai, vadinasi, popiežius dar neišrinktas, o jeigu balti – valio, turime naują Papą! Apie konklavos reikalus daugiau ar mažiau rašė Dan Brawn ir kiti rašytojai, šis konklavos motyvas buvo panaudojamas ir siaubo, ir draminiuose filmuose, tačiau pagrindiniu kūriniu tokiu pavadinimu sukūrė rašytojas Robert Harris, kurio romanas „Konklava“ (angl. Conclave) (2024) ir tapo vokiečių režisieriaus Edward Berger ekranizacija. Režisierius išties prityręs ir sukūręs labai daug filmų, paminėsiu bene garsiausią ir labiausiai įvertintą – „Vakarų fronte nieko naujo“ (2022). Beje, R. Harrio romanas tokiu pačiu pavadinimu yra išverstas į lietuvių kalbą (Jotema, 2018).

 

Filmas „Konklava“ gali pasigirti nominacijų įvairiuose apdovanojimuose gausa, ypač BAFTA, kuriame ir pelnė geriausio filmo kategorijoje įvertinimą, bet mes juk žinome, kad įvertinimai ne visada diagnozuoja filmo kokybę, labiausiai matomi „prestižiniai“ šou apdovanojimai būna labai politizuoti ir paveikti tiek aktorių, tiek filmo turinio. „Konklava“ gali pasigirti puikiu aktorių kolektyvu: Ralph Fiennes, Stanley Tucci, John Lithgow, Isabella Rossellini, Lucian Msamati ir kt. Tai ganėtinai „vyriškas filmas“ dėl aktorių ir vaidmenų sudėties, tačiau nepasakyčiau, kad nors vienas vaidmuo mane šiame filme sužavėjo. Sudėtingesnis dėmuo, žinoma, atiteko aktoriui veteranui Ralph Fiennes, kuris atliko to teisuolio ir geradario Tėvo Lorenco vaidmenį, o didžioji dalis – niekšeliai, vienkrypčiai egoistai politikieriai kardinolai, primenantys kokio nors Ministro Pirmininko rinkimus. Nesvetimos nuodėmės ir ydos (rūkymas, alkoholis, lytiniai santykiai ir kt.) tampa kardinolų vizitine kortele ir užkarda pelnyti balsų daugumą. Kitaip sakant, veikėjai turėję atrodyti kaip sudėtinga šachmatų rokiruotė iš tikrųjų tampa suprimityvintų „gerieji“ ir „blogieji“ vaidmenų lenta – Holivudo šablonas. Dar kitaip sakant, štai kodėl šis draminis filmas iš tikrųjų labiau, sakyčiau, tampa ne drama, o žanriniu trileriu, nes yra schematiškas.

 

Filmo schematiškumą įgalina ir intrigos kūrimo elementai: veikėjai meluoja, slepia savo praeities nuodėmes, bet jos visos eiliškumo principu iškylą į viešumą ir tą atsakingai daro Tėvas Lorencas. Filmas iš tikrųjų prislopintas ir lėtokas, vaizduojama nepaprastai daug procesijų, kostiumų, sutelkiant hiperbolizuotą dėmesį į balsavimo apeigas, kurios šiandien atrodo nepaprastai vaikiškos ir nelogiškos, neturinčios nieko bendro su skaidrumu ir rimta rinkimo politika, veikiau vien tradicinių ceremonijų laikymąsi. Bet iš kitos pusės ar ne apeigų ir ceremonijų laikosi visas krikščionybės pasaulis? Kontrastas tarp to, kad kardinolai nelabai kuo skiriasi nuo, tarkim, įvilkti į M. Atwood primenančios distopijos „Tarnaitės pasakojimas“ raudonas sukneles-sutanas, tik tuo, kad jie dar gali pasirinkti gyventi pasaulietinį gyvenimą, nors iš dalies jie jau savo parapijose tą, galima sakyti, nuodėmingai ir gyvena.

 

Tiesą sakant, visame ceremonijų prikimštame filme nustebina pabaigos akcentas ir išrinkto naujo popiežiaus paslaptis (šiek tiek aliuzijų į „Popiežę Joaną“, 2009). Jeigu visiems davė scenarijaus autorius po paslaptį, tai ir naujajam Tėvui taip pat. Filmas turėjo lyg ir paklausti, ar gali Bažnyčia kaip sistema, laikanti ištisus šimtmečius ceremonijas ir tradicijas savo vertybiniu pagrindu, idėjiškai modernizuotis? Deja, šitai „nuėjo“ į antrą planą ir filmas tapo schematišku, kuriame juodieji prieš juoduosius ir laimi moralė, o ne fizinė poza. Aišku, filmas techniškai gražiai nufilmuotas, neskubus, daug susitelkia į atmosferą, bet, deja, dvasios ir intrigos netipiškumo visoje istorijoje labai pritrūko. Nelabai suprantu šio filmo pervertinimo, nes netgi to paties D. Brawn romanų ekranizacijos „Da Vinčio kodas“ ar „Angelai ir demonai“ buvo įdomesni, nes buvo „užsukti“ įdomesni galvosūkiai. „Konklava“ – šablonų filmas be galvosūkio.

 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.4

Maištinga Siela  

Filmas: "Bėdų sukėlėjas" / "Problemista"

 

Sveiki,

Būna, kada režisieriai atsisako sunkaus draminio tono kalbėti ypač aktualiomis ir skausmingomis socialinėmis temomis, todėl vieni randa būda iš skaudulių parodijuodami pasišaipyti, o dar kiti, kaip režisierius Julio Torres, modifikuoja tikrovę ir kuria fantasmagorišką pasakų ir psichodelinių spalvų pritirštintą pasakojimą apie jauną imigrantą iš Lotynų Amerikos (Salvadoro) į JAV filme „Bėdų sukėlėjas“ (angl. Problemista) (2023). Įdomu tai, kad pats režisierius yra ir pagrindinio vaidmens atlikėjas, pastarasis iš tikrųjų yra kilęs iš Salvadoro ir nuėjęs nelengvą kelią Amerikoje, kol gavo pripažinimą kino industrijoje, todėl iš dalies savo ir artimųjų patirtis perteikia komedijoje, nes, kaip žinia, JAV visuomenei Lotynų Amerikos imigrantai neretai yra tie, kurie sukelia problemas.

Priešingai nei filmo pavadinimas, atrodo, kad pagrindinis veikėjas Alejandro kaip tik padeda amerikiečiams spręsti jų problemas. Vedinas keistos svajonės tapti žaislų dizaineriu, jis pirmiausia susiduria su sudėtingais darbais, pradedant nuo ateičiai sušaldytų amerikiečių kompanijos prižiūrėtojo iki valytojo-prostituto. Visgi Alejandrui pasiseka, nes jis iš dalies įsidarbina menininkės Elizabetos padėjėju, kurią suvaidina puikioji Tilda Swinton. Visgi Elizabeta yra šaržuotas personažas, kaip ir visi šiame filme, bet pasižymi itin erzinančiomis, nebrandžiomis ir manipuliatyviomis savybėmis, kurios tampa vienu pagrindiniu šio filmo komedijos elementu.

Nors Alejandro problemos sudėtingos ir jo laikas senka iki deportacijos, jis visomis išgalėmis kaip pasakų riteris stengiasi nugalėti hidrą ir įsitvirtinti šiurkščiame ir neteisingame pasaulyje. Nekalbėsiu daug apie siužetą, jis pakankamai suprantamas, jeigu nutrinsime tą grimą ir pasakojimo fantastines formas. Visgi būtent dėl šių akcentų, formų ir pasakojimo būdų filmas ir yra įdomus, tai savitas humoras, savitas protestas, gyvenimo filosofija, primenanti dokichotizmą. Jeigu reiktų rasti analogiškų raiškos prasme filmų, pirmiausia į galvą šauna amerikiečių režisierius Spike Jonze, sukūręs tokius beprotiško stiliaus filmus kaip „Būti Džonu Malkovičiumi“ (1999), „Ji“ (2013), „Adaptacija“ (2002). Taip pat  Richard Ayoade „Aš – Oliveris Teitas“ (2010) bei Michel Gondry darbai „Gėlėti sapnai“ (2013), „Jausmų galia“ (2004), „Miego mokslas“ (2006). Jeigu šie filmai ką nors Jums sako, drįsčiau parekomenduoti ir „Bėdų sukėlėją“, nes tam tikrų viražų režisierius pasitelkia, pavyzdžiui, absurdo fantaziją, juodąjį humorą, paradoksaliai dekonstruojančią tikrovę, išryškinančią karnavališką veikėjo grūmimąsi su absurdišku pasauliu.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 6.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nerealieji 2" / "Incredibles 2"

Sveiki,

Animacijos filmų gerbėjai tikriausiai visi be išimties matę 2004 metais pristatytą „Nerealieji“ dalį, man buvo kiek paslaptis, kad šitoks sėkmingas projektas taip niekada ir nesulaukė jokio tęsinio. Visgi kūrėjai pristatė „Nerealieji 2“ (angl. Incredibles 2) (2018) dalį šiemet...

Nėra ko čia ir komentuoti. Filmas sukurtas jau pagal žinomą Disnėjaus pasaulio taisykles – truputis veiksmo, truputis smurto, truputis šeimos vertybių, truputis humoro, gerųjų ir blogųjų stovyklos... Iš vienos pusės nieko kažko itin originalaus ir nereikėjo tikėtis, nes kiekvienas amerikietiškos šeimynėlės veikėjas išlaiko filmo koncepciją ir pratęsia pirmosios dalies prieš keturiolika metų idėją. Kitą vertus, smagu ir vėl pasinerti į tuos atpažįstamus nuotykius, kai klasikiniai apsėstieji blogiukai trokšta sunaikinti pasaulį ir iš visų išgalių stengiasi įgyvendinti savo bloguosius planus. Realiai man kur kas smagiau buvo žiūrėti ne kaip herojai kovoja su blogiu, bet kaip likęs vienas namuose tėvelis bando prižiūrėti tris savo vaikus – štai kur tikrasis didvyriškumas: parodyti, kad didžiausi žygdarbiai yra būvimas tėvais, o ne traukinio ar laivo sustabdymas, kadangi tai, kas ilgaamžiška reikalauja daugiau pastangų nei momentalus žmonių išgelbėjimas.

Filmas absoliučiai šeimyninis, gera žiūrėti jį tiek suaugusiems, tiek vaikams ir matyti bendrą, kas kad pagerintą, šeimos ir pasaulio vaizdinį, kuriame visada nugali gėris.

P. S. Apie tą kūdikį ir meškėno kovas sukurčiau atskirą filmą, nes tai išties buvo viena linksmiausių filmo scenų.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Monstras spintoje" / "Closet Monster"

Sveiki, 

Kino kritikų puikiai įvertinta kanadiečių drama „Monstras spintoje“ (angl. Closet Monster) (2015) buvo pristatyta „Kino pavasario“ festivalyje, bet ryškesnių atsiliepimų, deja, taip ir nesulaukė, tačiau kažkaip įtraukiau šią juostą į tuos būtina pamatyti sąrašus. Jaunasis kanadiečių režisierius Stephen Dunn (g. 1989) iki tol kūrė tik trumpo metražo juostas ir „Monstras spintoje“ yra jo pripažintas sėkmingu filmu.

„Monstras spintoje“ pasakoja apie vaikinuką, kuris auga pas tėvą, mėgsta fotografuoti, svajoja apie galimybes Niujorke ir kovoja su savo vaizduotės kuriamomis haliucinacijomis, padiktuotomis vieno atsitiktinio vaikystės momento. Vaikinukas yra homoseksualus ir nusižiūri panašaus amžiaus vaikinuką, kuriam pradeda fantazuoti. LGBT drama iš esmės pasakoja kelias temas: brendimo ir savęs pažinimo bei tėvo ir sūnaus santykius, pagrįstus stereotipiniais vyro ir sūnaus auklėjimo šablonais, kuriuos pagrindinis veikėjas neatitinka.

Mano manymu, režisieriui pavyko sukurti tiek filmo atmosferą, tiek daugiasluoksnius šeimos santykius, stereotipus laužančius savęs pažinimo procesus. Aišku, pasirinkti kai kurie simboliai jau tikrai nebe nauji filme. Turiu galvoje kalbančią naminę Bafi pelę, kuri iliustruoja jaunuolio sąžinės balsą bei nuolat iš pilvo lendantis geležinis kruvinas strypas – šie simboliai pernelyg akivaizdūs ir neoriginalūs, o kai kada net piktybiškai erzinantys. Homoerotikos filme ne tiek ir daug, juolab, kad režisieriui svarbiau kur kas buvo sukelti ne kūniško geidulio jusles, kiek sujungti šeimos santykių anatomiją ir savęs pažinimą į vientisą siužetą. 

„Monstras spintoje“ nebloga LGBT drama, turinti šiokios tokios didaktinės nuostatos, bet ne tokios erzinančios. Smagu, kad režisieriui nerūpėjo banalybės ir jis įgyvendino savo kūrybinę viziją, nors ir padėvėtais simboliais bei metaforomis. 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Džoja" / "Joy"

Sveiki, skaitytojai,

Šįkart apie filmą iš šiųmečių „Oskaro“ repertuaro – David O. Russell režisuotą dramą „Džoja“ (angl. Joy) (2015), kuri daug kam sukėlė šypsnį dėl pastangų ir bendro kolektyvo ambicijų pakartoti „Optimisto istorijos“ sėkmę. Žinoma, šio filmo visu komerciniu svoriu gula ant jau patikrintos aktorės Jennifer Lawrence. Tiesą sakant, „Džoja“ nenuobodus filmas, o netgi nuo pat pradžių intriguoja, ypač tą žiūrovą, kuris nesidomėjo nei apie ką šis filmas, tik buvo pastūmėtas pažiūrėti, pvz., aš. Tai įspūdis iš pradžių buvo gana keistokas – ar tikrai žiūriu gerą filmą, ar scenarijus pateiks ką nors įdomesnio, nei už makabrišką motinos gulėjimą lovoje prie TV, kai jos dukrelė sunkiai vargsta? Nerimauti ilgai netenka, nes siužetas greitai nukreipia suprantama linkme – visgi tai gana feministinė juosta, apie „glušintą“ mergaitę, kuri pati save už pakarpos iš klampios pelkės išsikėlė ir tapo stipria, nepriklausoma moterimi.

Apie moterų stiprybę prikurta tiek filmų, kad tikriausiai sėdėdamas visą gyvenimą visų nesužiūrėčiau, o, bet, tačiau, kadangi... Visgi filmas turi ir gerų kitų prieskonių, nei siužetas – patiko man operatoriaus darbas, kameros judėjimas, vietomis netgi savotiškas šokis. Asmenybės tapsmo evoliucija, kai maža naivi mergaitė suauga ir imasi absoliučios atsakomybės už savo veiksmus. Paskutiniu metu nesižaviu aktore J. Lawrence, kuri su žurnalistais gana atžagariai ima elgtis, netgi moralizuoti, atsiduria kažkokiose brutalaus elgesio scenose, bet kritikai kažkodėl miršta dėl jos vaidybos – nežinau nei kodėl, nei už ką. Jos Džojos vaidmuo buvo geras, tačiau ne toks, už kurį nominuočiau ją į „Oskarus“, kaip geriausią aktorę. Kažkoks sukurtas beprasmis mitas apie J. Lawrence vaidybą, nors mano akimis, aktorė nuo „Žiemos kaulų“ vaidmens nėra sukūrusi kine nieko įdomesnio ar geresnio, ir nors jos vaidmenys ir nėra lengviausi, tačiau „Džojoje“ ji žiūrėjosi vietomis melodramatiškai, vietomis kaip Tarantino filmų aktorė. Gal energetiškai tai nėra mano aktorė ir charizma pas ją kažkokia „keista“.

Grįžtant prie filmo, švysteli ir Robertas De Niro – irgi lyg nieko įspūdingo, tiesiog buvo ir ką? Čia gi Robert De Niro, ir neslėpsiu, jau senukas ir jo dabartiniai vaidmenys man labai patinka. B. Cooperis – ką gi, šįkart jam mažai eterio, bet jau vien dėl jo akių galima pažiūrėti. Apskritai filmas apie šluotų gamintoją pasirodė įdomus dėl pačių šluotų – atrodytų ir žeminantis darbas, reklamuoti ir parduoti savo valymo įrankį, tačiau finalas apdovanoją heroją kur kas labiau, nei nusipelniusius didvyrius, išgelbėjusius žmogų iš gaisro. Komedijos pliūpsniai, makabriškumas šalia dramos atrodo tik smagiai ir stilingai papildantis neperspaudžiantis derinys. Apskritai filmu esu gana patenkintas.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 56/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Priešas" / "Enemy"

Sveiki,

Šiandien noriu pakomentuoti kino filmą „Priešas“ (angl. Enemy) (2013), kurį režisavo kanadiečių režisierius Denis Villeneuve. Su pastaruoju buvau susipažinęs, pažiūrėjęs jo seniai matytą kino juostą „Moteris, kuri dainuoja“. Tai buvo išties įspūdinga juosta, todėl nedelsdamas nutariau pažiūrėti ir „Priešą“.

Šis filmas mane iš esmės ne tik nuvylė, bet ir nuliūdino. Jis nė iš tolo neprilygsta „Moteris, kuri dainuoja“, kuri buvo ir įdomi, ir politiška, ir šokiruojanti. „Priešas“ – tai itin šalta kino juosta. Toks jausmas, lyg visos scenos būtų išmėsinėtos ir prileistos kažkokių dujų. Nepatiko beveik nuo pat pirmųjų kadrų. Istorija mistifikuota, daug dalykų lieka neaiškūs iki pat galo ir pasibaigus filmui. Režisierius tiesiog užsižaidė „stalkerizmu“, mistifikuodamas ir kurdamas nuojautą ir atmosferą, formą, pamiršo filmo turinį – atmetus formą, scenarijus atrodo apgailėtinas. Gal visgi čia silpnoji grandis yra scenarijus, nes formą gi kuria tik režisierius. 

Filmas priminė neseniai matytą „Po tavo oda“ – filmo atmosfera kuriama per negyvumą ir asketiškumą. Kitą vertus, „Prieše“ aptikau nemažai Tarkovskio kinui būdingų elementų, tačiau jie man pasirodė atgyvenę. Identiškų vyrų istorija atrodė nuobodoka, scenos tyčia ištęstos, pripildytos muzikos garsų, kad suintensyvintų ne tik personažų dvasią, bet ir žiūrovų jusles. Kartais būdavo netgi per aštru.

Daugelis gurmanų labai mėgsta tokias kino juostas, tačiau man ji buvo sunkoka, nemėgstu, kada lauki filmo finalo dar tik prasidėjus filmui. Vaidyba gera, puikūs aktoriai, bet filmas man nepatiko, neįtiko ir po jo pasijutau taip, lyg nebenorėčiau žiūrėti kino visai.

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela