Filmas: "Džokeris: Folie à Deux" / "Joker: Folie à Deux"

 Sveiki, skaitytojai,

 

2019 metais režisierius Todd Phillips sukėlė tam tikrą sensaciją pristatęs neregėtą ir nematytą šiaip jau komiksams priklausantį veikėją Džokerį ir jo istoriją visiškai naujame draminiame pavidale. Filmas buvo toks populiarus ir aptarinėjamas bei liaupsinamas, kad neišvengė pretenzijų į pačius prestižiškiausius kino apdovanojimus. Tas pats režisierius, naudodamas jau nustatytus savo paties pasakojimo standartus, ryžosi pratęsti savo sėkmės istoriją ir pateikė istorijos tęsinį „Džokeris: Folie à Deux“ (angl. Joker: Folie à Deux) (2024) skandalingai atsisakęs aktorės Margot Robbie, iki šiol kituose kino projektuose vaidinusią pašėlusią psichopatę Lee Quinzel arba, kitaip sakant, Harley Quinn. Galimas daiktas, kad žiniasklaida labai išpūtė šį reikalą, sakydama, kad Robbie labai dėl šito įsižeidė, tačiau galbūt tai režisieriaus natūralus sprendimas atriboti žiūrovus nuo „Savižudžio būrio“ komikso žanro ir atsitapatinti nuo sukurtų stereotipų. Be to, pasikviesti Lady Gagą tikriausiai buvo irgi svarbu, nes ji dainuojanti (išleido net muzikos albumą, skirtą šiam filmui – dviguba reklama!), o ir Lady Gagos pasirodymai kine fenomenalūs, reiškiantys absoliučią sėkmę. Viskas apgalvota ir iš kitos pusės, neprikiši.

 

Visgi šioji dalis labai muzikali. Tai, sakyčiau, beveik miuziklas! Toks savotiškas „La la land“ (2016) efektas. Apsvaigę psichopatai, tiksliau reiktų sakyti, nelaimingi ir iliuzijose paskendę žmogeliai, įsivaizduoja save didelės scenos asmenybėmis, dainuojančiomis publikai, tačiau tikrovėje sėdi „ant vaistų“ ir negali prisitaikyti normalizuotoje tikrovėje, todėl dar apriboti laisvės atėmimu. Šiaip suprantamas tas saldus nuolatinis išlėkimas į kosmosą, spindinčią sceną, nes veikėjai gyvena svajonėmis, nors toje pačioje scenoje jie gali vienas kitą ir užmušti. Džokeris sutinka savo meilę ir bando būti išteisintas ilgame teismo procese. Tačiau visuomenėje jo 5 žmogžudystės (iš pirmos dalies) neliko pastebėtos, Džokeris įgavo visuomenės nepaklusnumo simbolį, miestiečiai sukyla, tačiau Džokerį tai mažai jaudina, jis bando susitvarkyti su tapatybės klausimais. Atsiradusi mergina jam primena tamsiąją Džokerio tapatybės pusę, kuri vėl prabunda ir, atrodo, jog veikėjas kaip nors stebuklingai išsigelbės (juk per komiksus taip visada su Betmanu būdavo!), tačiau lemtingą akimirką prabunda žmogiškoji Džokerio pusė ir jis teisme užuot surengęs įspūdingą šou, atsiskleidžia kaip eilinis žmogžudys. Iš vienos pusės tai žmogiškumo pergalė prieš Džokerio tamsiąją pusę ir šiame filme triumfuoja ne veiksmas ir suktybės, bet būtent atsidengęs palūžęs žmogus, paradoksalu, bet kartu tai reiškia ir pagrindinio veikėjo žlugimą. Kitaip sakant, režisierius visiškai numarina iliuzijas apie tariamą Džokerio egzistavimą.

 

Visgi filmas labai lėtas, spalvingas ir ilgas. Dažnai susidaro įspūdis, kad filmas beveik be veiksmo, juk iš tikrųjų jame ne kažin kiek ir nutinka: veikėjas kali kalėjime, susipažįsta su psichopate, psichopatė bando mėgautis jo sukurtu Džokerio kultu, galiausiai nusivilia ir jį palieka. Tam tikra maniakiška ir daug žadanti meilės istorija, deja, nepasiduodanti Holivudui ir Džokeris, kaip žmonėms ir būdinga, nepabėga kokiu sraigtasparniu garsiai kvatodamas ir regzdamas kitą planą, o tiesiog nunarinęs galvą grįžta į kalėjimą.

 

Visgi filmas praplaukia tarsi nuolat žadėdamas gilią prasmę, draminį sukrėtimą, bet jis prislopintas tarp dainingų inkliuzų ir, atrodo, nieko neįvyksta, veikėjas beveik neevoliucionuoja, tik atsidengia pagrindinio veikėjo tapatybės problematika – Džokeris tikras ar tik Arturo Fleko socialinė kaukė, sukurta apsisaugoti nuo pasaulio nesėkmių? Kas iš tikrųjų yra tas Džokeris? Ar tik ne paties visuomenės menkinimo, patyčių, atstūmimų, neigimo produktas, monstras sukurtas pačios sistemos, o teismas bando nuteisti ne monstrą, bet patį Arturą Fleką, kitaip sakant, neprisiima atsakomybės už individo veiksmus, kurie galbūt buvo vien tik atsakas į kankinantį žlugdymą? Pafilosofuoti filmas tikrai leis, dar leis akylesniems pasiklausyti puikių garso takelių, senų ir jau primirštų meilės dainų, jau vien ką reiškia išgirsti aktorių Joaquin Phoenix dainuojantį „If You Go Away“, iš kitos pusės sumiuziklinti ir subrodvėjinti Džokerį nebuvo pats geriausias sprendimas.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 45/100

IMDb: 5.3

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Adaptacija" / "Adaptation."

Sveiki,

Retai kada žiūriu filmą antrąkart, bet pastebėjau tendenciją, kad yra filmų, kuriuos noriu „patirti“ antrąkart, nes jausmai ir atmintis dažnai nublunka. Vienas iš tokių filmų buvo „Oskarais“ įvertinta kino juosta „Adaptacija“ (angl. Adaptation) (2002). Taip jau nutinka, kad kai kurie režisieriai tiesiog savo kūrinius, kad ir kokius besukurtų, yra pasmerkę milžiniškam populiarumui ir „Oskarams“. Režisierius Spike Jonze sukūręs tokius hitus, laikomais šedevrais kaip „Būti Džonu Malkovičiumi“ (1999), „Ji“ (2013) bei „Maksas ir maksimonstrai“ (2009) iš tikrųjų savo unikalia kino kalbėjimo forma moka papasakoti istoriją.

Filmas „Adaptacija“ – daugiasluoksnė drama, kurioje pasakojama apie kūrybines dirbtuves, ilgą adaptacijos laikotarpį, kai aktoriaus Nicolo Cage personažas bando iš knygos apie orchidėjas pritaikyti scenarijų kino filmui, na, o tada prasideda... Keliais laiko juostomis pasakojama istorija, iš esmės pasakoja ir knygos turinį, ir scenaristo gyvenimo užkulisius, ir rašytojos-žurnalistės gyvenimo istoriją. Kas smagiausia, geriausia šiame filme? Tikriausiai, kad kalbant apie scenarijaus adaptavimą kinui, pats filmas kaip ir gyvenimas įgauna adaptavimosi procesų, todėl išeina toks gana originalus eksperimentinis dalykas, kaip dvigubas gyvenimas kine, išreikštas erotiškai, lengvai kriminalizuojant veikėjų gyvenimus. Labai graži poetinė kalba, sklindanti iš knygos, leidžia įgalinti filosofinį lygmenį, gretinant orchidėjų ypatumus su žmogaus prigimties raiškos įvairove.

Puikius vaidmenis sukuria Meryl Streep ir Nicolas Cage, įdomus ir „Oskaru“ už šį vaidmenį įvertintas aktorius Chris Cooper. Gal kai kam ši istorija atrodys chaotiška, ne tokia šmaikšti, kaip „Būti Džonu Malkovičiumi“, bet būtent istorijos poetiškumas, ta kūrybos kibirkšties kančia man labiausiai ir patiko šiame užburiančiame ir malonumą teikiančioje juostoje. Visgi vienas dalykas nuvylė – staigi ir „netikėta“ pabaiga pelkėse, kai romus ir filosofinis pasakojimas staiga įgauna kažin kokių rašytojams „iš durnumo“ tikriausiai, išspraustos trilerio pabaigos. Krokodilų draskomas nusikaltėlis, narkomanė žurnalistė... kažkaip viskas praplaukė pabaigoje kaip pigi nesąmonė, tačiau netgi toje nesąmonėje galima įžiūrėti tam tikrą norą pasijuokti ir išspręsti scenarijaus trūkumo problemas pačiu šabloniškiausiu būdu – mirtimi ir drama. Nieko neprikibsi, genialu.

P. S. Pasirodo, ČIA yra senasis įrašas apie šį filmą, darytas 2011 metais ir įvertinas sutapo su šiandienos įvertinimu. Nesiadaptuoju?

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb:7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nerealieji 2" / "Incredibles 2"

Sveiki,

Animacijos filmų gerbėjai tikriausiai visi be išimties matę 2004 metais pristatytą „Nerealieji“ dalį, man buvo kiek paslaptis, kad šitoks sėkmingas projektas taip niekada ir nesulaukė jokio tęsinio. Visgi kūrėjai pristatė „Nerealieji 2“ (angl. Incredibles 2) (2018) dalį šiemet...

Nėra ko čia ir komentuoti. Filmas sukurtas jau pagal žinomą Disnėjaus pasaulio taisykles – truputis veiksmo, truputis smurto, truputis šeimos vertybių, truputis humoro, gerųjų ir blogųjų stovyklos... Iš vienos pusės nieko kažko itin originalaus ir nereikėjo tikėtis, nes kiekvienas amerikietiškos šeimynėlės veikėjas išlaiko filmo koncepciją ir pratęsia pirmosios dalies prieš keturiolika metų idėją. Kitą vertus, smagu ir vėl pasinerti į tuos atpažįstamus nuotykius, kai klasikiniai apsėstieji blogiukai trokšta sunaikinti pasaulį ir iš visų išgalių stengiasi įgyvendinti savo bloguosius planus. Realiai man kur kas smagiau buvo žiūrėti ne kaip herojai kovoja su blogiu, bet kaip likęs vienas namuose tėvelis bando prižiūrėti tris savo vaikus – štai kur tikrasis didvyriškumas: parodyti, kad didžiausi žygdarbiai yra būvimas tėvais, o ne traukinio ar laivo sustabdymas, kadangi tai, kas ilgaamžiška reikalauja daugiau pastangų nei momentalus žmonių išgelbėjimas.

Filmas absoliučiai šeimyninis, gera žiūrėti jį tiek suaugusiems, tiek vaikams ir matyti bendrą, kas kad pagerintą, šeimos ir pasaulio vaizdinį, kuriame visada nugali gėris.

P. S. Apie tą kūdikį ir meškėno kovas sukurčiau atskirą filmą, nes tai išties buvo viena linksmiausių filmo scenų.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Get Out" / "Pradink"

Sveiki,

Ką geriausia žiūrėti ilgais ir nuobodžiais vakarais? Ogi siaubo filmus! Aš juos taip mėgstu ir, jau ne paslaptis, kad dažniau jais esu linkęs nusivilti, nei pasitenkinti, bet priešingai nei paprastai, filmas „Pradink“ (kitur verčiama kaip „Nešdinkis“ arba „Dink“) (angl. Get Out) (2017) nustebino savo originalumu. Ne daug amerikietiškų siaubo kino juostų, kurios dar nors kiek mane nustebintų, tačiau kasmet atsiranda po keletą ir šis bus vienas iš jų. Taip, atsiliepimų apie šį filmą jau prirašytos pilnos upės interneto: ir nuobodus, ir užvedantis ir vėl įtampą prarandantis filmas... Ir toks įspūdis, kad tuos komentarus visgi rašo masinio kino žiūrovai, kurie pripratę prie patogios ir jau atpažįstamos struktūros.

Visų pirma, filmas turi bauginti savo psichologine įtampa, o ne senais triukais, štai filmas „Pradink“ pasakoja apie juodaodį simpatingą vyruką, kuris važiuoja su mergina pas jos tėvus ir jis baisiai jaudinasi, kad jis yra juodaodis. Staiga jis atsiduria draugingoje merginos namų aplinkoje, tačiau pamažu per rasistinę prizmę ima dėtis itin sunkiai protu paaiškinami dalykai. Žiūrovas irgi pasimetęs ir sutrikęs, nes jis mato, bet negali įtarti, kas nutikę tokio blogo ir antgamtiško, tačiau nuobodžiauti netenka, nes daug įtarimų, hipotezių veda prie gerai suplaktos mokslinės fantastikos ir, pasirodo, kad nieko čia pernelyg antgamtiško, kaip buvo galima manyti, nevyksta.

Filmas išties turi gerą scenarijų, įtampą, spėliones, išlaiko dėmesį, gerai išvystyta psichologinė pusė, suderinta drama, paslaptis ir mokslinė fantastika... Tiesiog žiūri filmą ir stebiesi, kad tarp visokių tokio tipažo vidutinybių dar būna ir tokių filmų, kurie priverčia retkarčiais pamiršti, kad kvėpuoju. Juk tikrasis siaubas visgi yra ne skerdynės, ne už kampo tykantis pavojus, ne sienoje gyvenantis vaiduoklis, o klaiki nežinomybė ir įtarumas. Išties naujasis siaubo filmas dvelkia mistika, originalumu ir įtaiga, kuri gali patenkinti, manau, tiek išrankų žiūrovą, tiek masinių filmų.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dramblio daina" / "Elephant Song"

Sveiki, 

Kad Xavier Dolan yra režisierius genijus, tam tikriausiai dėl to jokių klausimų nekyla, tačiau jį gana retai išvystame kaip aktorių kitų režisierių filmuose. Tokia proga pasitaikė pažiūrėti jo pasirodymą psichologėje dramoje „Dramblio daina“ (angl. Elephant Song) (2014). Filmas pasakoja apie psichikos sutrikimą turintį jaunuolį, kuris užsidaro ilgiems pokalbiams su įstaigos vadovu, o šis bando iš jaunuolio išgauti paslaptis dėl psichiatro dingimo. Tiesą sakant, filmo siužetas intriguoja nuo pat pradžių, intriguoja ir tie psichologiniai žaidimai, kuriuos diktuoja vaikiškai „genialus“ X. Dolan kuriamo veikėjo ūmus būdas, tačiau pats filmas čiuožė ir pračiuožė pro šalį.

Tiesą sakant, filmas ganėtinai vidutiniškas, kadangi nėra stipraus scenarijaus realizavimo. Galima, aišku, kaltinti aktorius, bet jie šiuo atveju „nė prie ko“, o štai visą nepavykusio filmo atsakomybę turėtų prisiimti Charles Biname, kuris į nagus gavo ganėtinai neblogą scenarijų apie sielos sužalotą vaikiną, kur jo dvasioje veriasi ištisos nevykusios šeimos paliktos stigmos. O kas iš viso to išėjo? Vienas pavykęs simbolis – dramblys, keletas gražių ir itin vykusių estetinių kadrų, perėjimų į emocinę atmintį, tačiau daug abejonių ir nepavykusių raiškos būdų pačiame psichiatrijos kabinete. Viso šio ne itin pavykusio filmo problema yra tame, kad režisierius nučiuožė estetiniu paviršiumi ir neužčiuopė tikrosios dramos, todėl filmas atrodo gražus ir iš serijos „prasmingas“, tačiau tai tik forma, tuštoki dialogai, kiautas, kuris slepia išsisėmusį turinį. 

Taip, filme gražiai pasirodė aktorių trio. Labiausiai norėčiau pagirti aktorę Catherine Keener, kuri yra nepasotinamo natūralumo ir puikios intuicijos aktorė, kuriai praktiškai nereikia stengtis būti kažkuo kitu, rodos, dirba be didesnių pastangų ir kiekvienas veido krustelėjimas – superinis. Štai X. Dolan vaidmuo kad ir ryškus, jis daugiau konstrukcinis, tokį padaryti gali ir vidutinio talento aktorius, todėl lyg ir nieko naujo jo dirvonuose. Filmas itin vidutiniškas, einantis daugiau į formas, tačiau be įdomesnių siužetinių vingių ir originalumo. Šiaip sau.

Mano įvertinimas: 5.5/10

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kapotė" / "Capote"

Sveiki,

Kažkada geriausiu metų filmu išrinktas ir kitokiais „Oskarais“ įvertintas filmas „Kapotė“ (angl. Capote) (2005) pasakoja biografinę garsaus amerikiečių rašytojo Capote Trumano gyvenimo atkarpą, kai ruošėsi rašyti bene vieną garsiausių savo laikmečių bestselerių „Šaltakraujiškai“. Be šitos knygos patiems lietuviams šis autorius dar turėtų būti gerai žinomas dėl romano „Pusryčiai pas Tifani“.

Filmas tamsiai slogus, kadangi jame nemažai tamsių Amerikos periodų, spartus ekonomikos augimas, bet vis dar valstybė neišlipanti iš mafijos pasaulio, kur kasdienės aptarinėjamos naujienos toli gražu ne tobulas pasaulis, o nesibaigiančios žmogžudystės. Panašioje situacijoje atsiduria ir homoseksualumo neslepiantis Trumanas, vis aplinkiniams tuščiai kalbantis apie niekaip nerašomo naujojo siužeto istoriją. Filmas parodo gana šlykščią Trumano pusę: jis kone begėdiškai mėgaujasi mirtininko asmenine kančia ir iš to daro sau kūrybinį biznį. Iš esmės tai ne taip ir ydinga, kai pagalvoji, kad menininkų įkvėpimo šaltinių yra mūsų istorijoje buvę kur kas kraupesnių... 

Nepasakyčiau, kad istorija, kuri šiek tiek priminė legendinę juostą „Žalioji mylia“ kažkuo itin mane sujaudintų. Siužetiniu pagrindu kur kas įdomesnė juosta man buvo „Mirtininkas eina“ (1995), o finalinė egzekucija, kurią stebi Trumanas ir braukia ašaras, pasirodė jau tokia atgyventa, kad tiesiog problemą įžvelgi savyje kaip žiūrovas – per daug jau mačiau filmų, kuriuose veikėjai braukia ašaras ir žiūri, kaip herojus pasmerkiamas myriop, įskaitant ir Larso Von Triero „Šokėja tamsoje“ (2000). Nepaisant menkai mane jaudinusio siužeto, kur kas labiau mane domino aktorių vaidyba ir jų amplua – neįtikėtinai geras aktorių visumos pasirodymas: „Oskaru“ už šį vaidmenį apdovanotas aktorius Philip Seymour Hoffman, kuris, kaip žinia, neseniai panašiai kaip šis jo kuriamas personažas ir baigė savo dienas. Labai įtaigiai suvaidino Catherine Keener, kurią paskutiniu metu itin pamėgau bei prikaustantį įtaigumu Clifton Collins Jr.

Nesakau, kad filmas sužavės (o gal ir sužavės?), tačiau jis turi tikriausiai viso gero kino kontinentą: istoriją, gerą adaptuotą scenarijų, puikius aktorius, režisūrinį gylį. Šiaip ar taip, filmas stiprus psichologine prasme, nes sugeba atskleisti veikėjų vidinius parametrus, todėl mėgstantiems labiau komercinį kiną, filmas gali pasirodyti pernelyg filosofinis, kur tiesiog pernelyg daug dialogo. Bet aš taip nemanau.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 88/10

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela