Filmas: "Traukinio svajonės" / "Train Dreams"

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Kino metams taip pat bėgant prie 2025 metų pabaigos, jau kai kas sudarinėja ir publikuoja geriausius 2025 metų filmus. Pastebėjau, kad dažnai figūruoja sąrašuose amerikiečių režisieriaus Clint Bentley filmas „Traukinio svajonės“ (angl. Train Dreams) (2025) kaip vienas iš tų filmų, kurie įvertinti itin palankiai. Man kol kas režisierius nežinomas, tad buvo smalsu žvilgtelėti į jo išliaupsintą kino juostą.

 

Istorija pasakoja apie JAV industrijos bumą XX a. pradžioje: per šalis tiesiami ilgi traukinio bėgiai ir visa tai atliekama sunkiai fizinį darbą dirbančių vyrų rankomis. Pasakojimo centre – savo tėvų niekada nepažinojęs našlaitis Robertas (aktorius Joel Edgerton). Nepaisant savo sudėtingo likimo ir nepritekliaus, Robertas kaip įmanydamas laikmečio sąlygomis bando susikurti gyvenimą ir gyventi. Jis įsimyli jauną provincijos miesteliuko merginą Gladis (aktorė Felicity Jones), su ja susirenčia medinį namuką, pradeda dukrą... Tačiau gyvenimas tolimuose Vakaruose nėra lengvas, tad Robertui, kad išlaikytų savo šeimą, tenka nuolat išvykti ilgiems sezoniniams darbams kirsti miškus, tiesti geležinkelį.

 

Visgi vieną dieną nutinka lemtingas įvykis: vietos darbininkai nuo tilto, atrodo, už nieką numeta ir užmuša azijietį darbininką, o Robertas jaučiasi dėl to kaltas. Kaip sąžinės graužaties vaizduoklis mirusysis lydį Robertą visą likusį gyvenimą, kol galiausiai Robertas, pažinęs ir gėrį, ir blogį, ima suvokti slėpiningus, kitiems nematomus likimo pokštus, pavyzdžiui, už žudymą ir nuolatinį gamtos niokojimą pasaulis atseiki tragiškus pokštus, kitaip sakant, Robertas žino, kad kaskart už kiekvieną gavimą tenka sumokėti ir atiduoti, kartais net pačius brangiausius dalykus gyvenime...

 

Kitaip sakant, filmo „Traukinio svajonės“ pagrindinė idėja – tai egzistencinis žvilgsnis į žmogaus trapumą ir neišvengiamą laiko tėkmę, kuri nušluoja senąjį gyvenimo būdą. Per Roberto Greinjerio dalią atskleidžiamas tragiškas susidūrimas tarp žmogaus dvasios, gamtos stichijų ir negailestingos technologinės pažangos (industrializacijos). Filmas pabrėžia, kad net ir paprasčiausias, vienišas gyvenimas yra persunktas gilaus skausmo, praradimo ir paslaptingo ryšio su besikeičiančiu pasauliu...

 

Filmas, mano galva, puikus. Patyriau ir skepticizmo, ir naivumo, atmetimo ir visiško susižavėjimą šiuo filmu. Sunku patikėti, kad jį kūrė Netflix, nes tai absoliučiai ne pramoginio, ne nuotykio, o gilios filosofinės išminties ir jautrumo filmas, turintis niūrokos kalnų ir miškų askezinės atmosferos, meditatyvus, persipynęs su man artimu gamtos ir žmogaus primirštu ryšiu. Pagrindinis veikėjas – nuostabaus jautrumo vyras. Kam įdomūs dar filmai, kuriuose veikėjas tyros širdies, gyvenantis šalia pokyčių, šalia kitų vyrų, kurie stengiasi išmaitinti savo šeimas ir ne visada besielgiančių teisingai ir dorai? Filmo tekstūra pavykusiai sakrali, tauri, dvasinga. Tai filmas apie svajones, iš dalies išsipildžiusias ir žlugusias, tiesą sakant, tai jautrus filmas, net vietomis išties graudinausi, nes režisieriui pavyko apčiuopti kažką iš ties esminio.

 

„Traukinio svajonės“ labai poetiškas, lyriškas ir jausmingas filmas, išreiškiantis žmogaus filosofinę būtį sudėtingais pokyčio metais. Galima interpretuoti ir iš šių dienų vartotojiškos visuomenės pozicijos. Nuostabūs gamtos vaizdai, ramybę ir kartu trapumą perteikianti žmogaus būtis paženklinta praradimais. Režisūriniu atžvilgiu Clint Bentley asmeniškai labai priminė juslingą ir man labai brangų ir artimą kitą režisierių – Terrence Malick („Gyvenimo medis“, 2011; „Plona raudona linija“, 1998; „Paslėptas gyvenimas“, 2019). Jeigu patiko ano režisieriaus pasakojimo lyrinis tonas, susidedantis iš bėgančio, slystančio ir nesulaikomo gyvenimo fragmentų, manau, patiks ir filmas „Traukinio svajonės“.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 7.5

 

Maištinga Siela

Filmas: "Gyvenimas be Jango" / "After Yang"

 Sveiki,

 

Pietų Korėjos režisierius Kogonada prieš kelerius metus pateikė internacionalinio pobūdžio filmą „Gyvenimas be Jango“ (angl. After Yang) (2021), kuris buvo pastebėtas ir žiūrovų, ir kino kritikų. Kodėl jį vadinu internacionaliniu? Ogi jis vaizduoja tokią šeimą: žmona – juodaodė, vyras – baltasis, atžala – azijietė. Holivude dabar toks manevras vadinamas kovojimu prieš rasinę nelygybę. Bet nemanau, kad Kogonada tai būtų itin svarbu, jis šiame filme nagrinėja ne internacionalinius lygybės klausimus, bet filosofiškai žvelgia į galimą ir jau iš esmės mūsų tikrovėje kuriamą žmogaus ir robotų santykį.

 

Džeiko ir Kiros šeimoje vieną dieną išsijungia Jangas. Jis sugenda. Jangas – tai azijietiškos išvaizdos robotas, įsigytas vietoj už auklės, palaikyti namuose esamą tvarką ir kad mokytų jaunąją atžalą kinų kultūros. Sugedus Jangui, Džeikas nori jį pataisyti, tačiau geriausia, ką jam siūlo taisyklos, yra atiduoti Jangą perdirbimui ir išardymui. Galiausiai Džeikui atitenka Jango atminties saugykla, kurią jis imasi tyrinėti per specialiuosius akinius. Jis netikėtai sužino įdomybių ne tik apie save ir savo šeimą, bet ir slaptą Jango gyvenimą. Pasirodo, jis buvo įsimylėjęs kitą robotę...

 

Filmas, aišku, nagrinėja jau ne kartą kine iškeltą žmogaus ir robotų santykių emocinį aspektą. Šįkart filme perteikiama ir visuomenėje nemato dirbtinio intelekto galimą jausmų anatomiją. Robotai irgi gali generuoti jausmus ir klausti, o kokia gyvenimo prasmė. Galiausiai Džeikas nardydamas po Jango archyvą ima suvokti, kad takoskyros tarp žmogaus ir roboto jausmų beveik nebelieka, nes robotai tapo žmonių atšvaitais, sukūrusiais ir davusiais naują padermės pradžią. Potekstėje lyg ir klausiama, o tai kas tada davė pradžią patiems žmonėms? Kas yra jų kūrėjai? Galimi ir kiti prasmių egzistencijos klausimai.

 

Filmas toks romus ir lėtas, kad retsykiais primena mokslinės fantastikos meditaciją. Režisieriui beveik pavyko išvengti visų socialinio robotai prieš žmones ir žmonės prieš robotus susipriešinimo aštrumo. Džekas, jautrus ir imlus žmogus, nagrinėja tarsi Gėtės dramos herojus Faustas prasiplėtusias suvokimo ribas ir priima viską nuoširdžiai be jokios atmetimo reakcijos, nuoširdžiai gilindamasis ir tapatindamasis su Jango prisiminimais. Filmas absoliučiai sulėtinto laiko ir pasakojimo, veikiau filosofinis mikro pasakojimas apie ateities žmonijos santykius su pakitusia tikrove, kurioje nesunkiai žiūrovas gali ruoštis kaip iš elementoriaus savo galimai tikrovei. Nepasakyčiau, kad filmas labai įtraukiantis ar kad jį būtinai reikia pamatyti visiems ar išskirtinai gurmanams. Ne, jis tiesiog romiai mąsliai veda per jausminį pasaulį, kuriame svarbiausia yra žiūrovui permesti esminius kintančios būties klausimus.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 6.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kapotė" / "Capote"

Sveiki,

Kažkada geriausiu metų filmu išrinktas ir kitokiais „Oskarais“ įvertintas filmas „Kapotė“ (angl. Capote) (2005) pasakoja biografinę garsaus amerikiečių rašytojo Capote Trumano gyvenimo atkarpą, kai ruošėsi rašyti bene vieną garsiausių savo laikmečių bestselerių „Šaltakraujiškai“. Be šitos knygos patiems lietuviams šis autorius dar turėtų būti gerai žinomas dėl romano „Pusryčiai pas Tifani“.

Filmas tamsiai slogus, kadangi jame nemažai tamsių Amerikos periodų, spartus ekonomikos augimas, bet vis dar valstybė neišlipanti iš mafijos pasaulio, kur kasdienės aptarinėjamos naujienos toli gražu ne tobulas pasaulis, o nesibaigiančios žmogžudystės. Panašioje situacijoje atsiduria ir homoseksualumo neslepiantis Trumanas, vis aplinkiniams tuščiai kalbantis apie niekaip nerašomo naujojo siužeto istoriją. Filmas parodo gana šlykščią Trumano pusę: jis kone begėdiškai mėgaujasi mirtininko asmenine kančia ir iš to daro sau kūrybinį biznį. Iš esmės tai ne taip ir ydinga, kai pagalvoji, kad menininkų įkvėpimo šaltinių yra mūsų istorijoje buvę kur kas kraupesnių... 

Nepasakyčiau, kad istorija, kuri šiek tiek priminė legendinę juostą „Žalioji mylia“ kažkuo itin mane sujaudintų. Siužetiniu pagrindu kur kas įdomesnė juosta man buvo „Mirtininkas eina“ (1995), o finalinė egzekucija, kurią stebi Trumanas ir braukia ašaras, pasirodė jau tokia atgyventa, kad tiesiog problemą įžvelgi savyje kaip žiūrovas – per daug jau mačiau filmų, kuriuose veikėjai braukia ašaras ir žiūri, kaip herojus pasmerkiamas myriop, įskaitant ir Larso Von Triero „Šokėja tamsoje“ (2000). Nepaisant menkai mane jaudinusio siužeto, kur kas labiau mane domino aktorių vaidyba ir jų amplua – neįtikėtinai geras aktorių visumos pasirodymas: „Oskaru“ už šį vaidmenį apdovanotas aktorius Philip Seymour Hoffman, kuris, kaip žinia, neseniai panašiai kaip šis jo kuriamas personažas ir baigė savo dienas. Labai įtaigiai suvaidino Catherine Keener, kurią paskutiniu metu itin pamėgau bei prikaustantį įtaigumu Clifton Collins Jr.

Nesakau, kad filmas sužavės (o gal ir sužavės?), tačiau jis turi tikriausiai viso gero kino kontinentą: istoriją, gerą adaptuotą scenarijų, puikius aktorius, režisūrinį gylį. Šiaip ar taip, filmas stiprus psichologine prasme, nes sugeba atskleisti veikėjų vidinius parametrus, todėl mėgstantiems labiau komercinį kiną, filmas gali pasirodyti pernelyg filosofinis, kur tiesiog pernelyg daug dialogo. Bet aš taip nemanau.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 88/10

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela