Filmas: "Uodega vizgina šunį" / "Wag the Dog"

 

Sveiki.

 

Pastaruoju metu beveik nebežiūriu senų filmų, virtusių tikra klasika. Sunku pasakyti kodėl, gal dėl to, kad su kiekvienu santykis susikuria vis labai skirtingas, o klasikos, kaip daugelis sinefilų tiki, negalima kritikuoti, tik liaupsinti ir žavėtis. Deja, ne visada toji klasika tokia gera, kokia norėtųsi, kad būtų. Šįkart nusprendžiau pažiūrėti „Lietaus žmogus“ (1988) režisieriaus Barry Levinson filmą „Uodega vizgina šunį“ (angl. Wag the Dog) (1997), kurį jau buvau nusižiūrėjęs gal prieš kokį penkiolika metų. Bežiūrėdamas atgaminau, jog filmą tikriausiai būsiu matęs dar mokykliniais laikais, kai rodydavo „Snobo kiną“ su Ryčio Zemkausko įvadiniais reportažais. Dabar panašius reportažus daro LRT rubrikoje „3 minutės iki filmo“.

 

„Uodega vizgina šunį“ – politinė satyra, pastatyta pagal romano „Amerikos didvyris“, kurį 1993 parašė Larry Beinhart. Istorija pasakoja apie prezidento rinkimus ir JAV skandalų atmosferą. Labai stiprus kandidatas į prezidentus turėjo seksualinį skandalą, kurį bando užglaistyti pogrindžio institucijos darbuotojai, bandydami nukreipti visuomenės dėmesį nuo esminių dalykų, todėl netikėtai Konradas ir Vinifrei, specialūs darbuotojai, kreipiasi į žymųjį prodiuserį surežisuoti ką nors dar didesnio ir galingesnio, nei seksualinis skandalas. Neįtikėtina, bet prodiuseris Stenlis pasiūlo paskelbti karą... Albanijai. Taip ir nutinka. Pasaulis nieko apie tai nežino, Europa tyli, Albanija visiems aiškina, kad jokio karo nevyksta, tačiau amerikiečių visuomenei demonstruojami surežisuotos karo scenos, kad paveiktų liaudį ir ši domėtųsi išskirtinai tik JAV karo reikalais. Negana to, visur čia šmėžuoja būsimo JAV prezidento didvyriškas veidas ir herojiška galia...

 

Išties filmas lengvas ir komiškas, vietomis absurdiškas. Ar man patiko? Taip, tiek, kiek man gali patikti gera dramaturgija ir filmo mintis. Visgi manau, kad tiek knyga, tiek pats filmas nelabai toli „pabėgo“ nuo tikrovės. Visus šiuos parodomosios visuomenės ir politinius santykius mes matome iki šių dienų, ar tai būtų politikai, dėvintys medicinines kaukes ir tauškantys apie apsaugą, ar tai būtų nuo tribūnos pliurpiantys dainininkai apie tai, kaip reikia suaukoti naujam dronui Ukrainai... Visa tai tik burbulas, už kurio tikrovė, kurios nesame pajėgūs nei įžiūrėti, nei įvertinti, uždengia tikrąsias tiesas ir ketinimus. Visų pirma, filmas juokiasi iš patikliųjų piliečių ir rodo, kaip projektuojamos mūsų politinės pažiūros ir apskritai suvokimas apie geopolitinius reikalus. Besąlygiškai pasitikėdami „rimčiausiomis“ žiniasklaidos priemonėmis, mes susikuriame įsitikinimus, kad žinome, kas vyksta mūsų šalyje ir visame pasaulyje. Ir apskritai „Uodega vizgina šunį“ yra apie manipuliavimą, savotišką „Trumeno šou“ efektą, tad filmas leidžia kiek kitaip apmąstyti visuomenės politinius procesus.

 

Manau, filmas aktualus iki šių dienų. Jame nusifilmavo tikros kino legendos: Robertas De Niro, Dustinas Hoffmanas, Kirsten Dunst, Anne Heche ir Woody Harrelsonas. Visgi filmas satyrinis, veikėjai trafaretiniai, būdingi XX a. amerikietiškojo kino aukštesniajai komedijai. Filmas man kažkiek savo satyra priminė „Nežiūrėk aukštyn“ (2021) variantą, kai dėl reitingų ir politinės galios politikai pasiryžę žiniasklaidos priemonėmis ir labdaromis suvaldyti savo galios svertus. „Uodega vizgina šunį“ dar turi gerus ir kandžius dialogus, absurdiškas idėjas, kurios filme veikėjų galios dėka tampa lengvai reguliuojamos ir kontroliuojamos vienu skambučiu. Ši politinė satyra iš tikrųjų ima vizginti ištisą nieko nenutuokiančią visuomenę, kai sistema suryja savo sistemos vaikus. Taip jau būna. Kartą pamatyti rekomenduočiau.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.1

 

Maištinga Siela

Filmas: "Traukinio svajonės" / "Train Dreams"

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Kino metams taip pat bėgant prie 2025 metų pabaigos, jau kai kas sudarinėja ir publikuoja geriausius 2025 metų filmus. Pastebėjau, kad dažnai figūruoja sąrašuose amerikiečių režisieriaus Clint Bentley filmas „Traukinio svajonės“ (angl. Train Dreams) (2025) kaip vienas iš tų filmų, kurie įvertinti itin palankiai. Man kol kas režisierius nežinomas, tad buvo smalsu žvilgtelėti į jo išliaupsintą kino juostą.

 

Istorija pasakoja apie JAV industrijos bumą XX a. pradžioje: per šalis tiesiami ilgi traukinio bėgiai ir visa tai atliekama sunkiai fizinį darbą dirbančių vyrų rankomis. Pasakojimo centre – savo tėvų niekada nepažinojęs našlaitis Robertas (aktorius Joel Edgerton). Nepaisant savo sudėtingo likimo ir nepritekliaus, Robertas kaip įmanydamas laikmečio sąlygomis bando susikurti gyvenimą ir gyventi. Jis įsimyli jauną provincijos miesteliuko merginą Gladis (aktorė Felicity Jones), su ja susirenčia medinį namuką, pradeda dukrą... Tačiau gyvenimas tolimuose Vakaruose nėra lengvas, tad Robertui, kad išlaikytų savo šeimą, tenka nuolat išvykti ilgiems sezoniniams darbams kirsti miškus, tiesti geležinkelį.

 

Visgi vieną dieną nutinka lemtingas įvykis: vietos darbininkai nuo tilto, atrodo, už nieką numeta ir užmuša azijietį darbininką, o Robertas jaučiasi dėl to kaltas. Kaip sąžinės graužaties vaizduoklis mirusysis lydį Robertą visą likusį gyvenimą, kol galiausiai Robertas, pažinęs ir gėrį, ir blogį, ima suvokti slėpiningus, kitiems nematomus likimo pokštus, pavyzdžiui, už žudymą ir nuolatinį gamtos niokojimą pasaulis atseiki tragiškus pokštus, kitaip sakant, Robertas žino, kad kaskart už kiekvieną gavimą tenka sumokėti ir atiduoti, kartais net pačius brangiausius dalykus gyvenime...

 

Kitaip sakant, filmo „Traukinio svajonės“ pagrindinė idėja – tai egzistencinis žvilgsnis į žmogaus trapumą ir neišvengiamą laiko tėkmę, kuri nušluoja senąjį gyvenimo būdą. Per Roberto Greinjerio dalią atskleidžiamas tragiškas susidūrimas tarp žmogaus dvasios, gamtos stichijų ir negailestingos technologinės pažangos (industrializacijos). Filmas pabrėžia, kad net ir paprasčiausias, vienišas gyvenimas yra persunktas gilaus skausmo, praradimo ir paslaptingo ryšio su besikeičiančiu pasauliu...

 

Filmas, mano galva, puikus. Patyriau ir skepticizmo, ir naivumo, atmetimo ir visiško susižavėjimą šiuo filmu. Sunku patikėti, kad jį kūrė Netflix, nes tai absoliučiai ne pramoginio, ne nuotykio, o gilios filosofinės išminties ir jautrumo filmas, turintis niūrokos kalnų ir miškų askezinės atmosferos, meditatyvus, persipynęs su man artimu gamtos ir žmogaus primirštu ryšiu. Pagrindinis veikėjas – nuostabaus jautrumo vyras. Kam įdomūs dar filmai, kuriuose veikėjas tyros širdies, gyvenantis šalia pokyčių, šalia kitų vyrų, kurie stengiasi išmaitinti savo šeimas ir ne visada besielgiančių teisingai ir dorai? Filmo tekstūra pavykusiai sakrali, tauri, dvasinga. Tai filmas apie svajones, iš dalies išsipildžiusias ir žlugusias, tiesą sakant, tai jautrus filmas, net vietomis išties graudinausi, nes režisieriui pavyko apčiuopti kažką iš ties esminio.

 

„Traukinio svajonės“ labai poetiškas, lyriškas ir jausmingas filmas, išreiškiantis žmogaus filosofinę būtį sudėtingais pokyčio metais. Galima interpretuoti ir iš šių dienų vartotojiškos visuomenės pozicijos. Nuostabūs gamtos vaizdai, ramybę ir kartu trapumą perteikianti žmogaus būtis paženklinta praradimais. Režisūriniu atžvilgiu Clint Bentley asmeniškai labai priminė juslingą ir man labai brangų ir artimą kitą režisierių – Terrence Malick („Gyvenimo medis“, 2011; „Plona raudona linija“, 1998; „Paslėptas gyvenimas“, 2019). Jeigu patiko ano režisieriaus pasakojimo lyrinis tonas, susidedantis iš bėgančio, slystančio ir nesulaikomo gyvenimo fragmentų, manau, patiks ir filmas „Traukinio svajonės“.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 7.5

 

Maištinga Siela

Filmas: "Pašėlusios naktys" / "Boogie Nights"

Sveiki,

Amerikiečių režisierius Paul Tomas Anderson pasižymi universalumu, jo kuriami filmai visada būna skirtingos tematikos, tačiau kruopščiai apgalvoti ir gerai nufilmuoti. Vienu metu jis gali būti itin elegantiškas ir ištikimas kino estetikai ir konservatyvumui kaip filme „Nematomas siūlas“, o kai kada gali būti nežaboto ir nepadoraus kino juostos kūrėjas kaip antai „Pašėlusios naktys“ (angl. Boogie Nights) (1997).

Istorija mus nukelia į 1977 metus, į pačią seksualinės revoliucijos įkarštį, kai pornografinės juostos tiesiog filmuojamos galiniame kiemelyje ant vejos. Iš esmės tai ne nostalgiškas aštunto dešimtmečio uždarymo filmas, bet apie sekso pramonės užkulisius, kuriouse gyvena ambicingi ir pripažinimo bei meilės trokštantys veikėjai... Iš esmės filmas absoliučiai nepadorus, daug erotikos, pornografinių tipažų, bet smagiausia, kad visą tą dumblą drumsčia talentingas režisierius ir kultiniai Holivudo aktoriai kaip antai šiemet rugsėjį miręs Burt Reynolds ar unikalioji Julianne Moore.

Filmas pasižymi dinamika, nuolat judanti kamera, kuri tik retais momentais sustoja „pailsėti“ tarp tų pašėlusių seksu ir narkotikais atsiduodančių socialinių nišų. Nepaisant asmeninės porno karjeros, kurią pradeda septyniolikmetis su itin dideliu peniu, atrodo, kad filmas provokuoja lengva iliuzija, kad apsimoka spjauti į padorumą ir moralę, nes iš tikrųjų tikrasis gyvenimas, kuriame pildosi svajonės, pasiekiamas tik tokiu būdu, tačiau filmui persiritus į antrąją pusę, pamažu atskleidžiama ir negatyvioji šio gyvenimo pusė – sėkmės nusigręžimas, iškilusi konkurencija, alinantis narkotikų troškulys, tikrosios meilės stygius... Tarp žavingai karnavališkai atskleisto utopinio pasaulio, kad nėra absoliučiai ko gėdytis, atsiveria kiek kitokios tokio gyvenimo spalvos. Žiūrovas, kad ir koks laisvų pažiūrų bebūtų, yra priverstas visgi sutikti, kad toks gyvenimas yra nykus, tuščias ir netikras.

Iš tikrųjų „Pašėlusios naktys“ jau galima vadinti kino klasika, kuri neprailgsta, yra dinamiška, spalvinga, kiek nostalgiška, bet paveikiausia tikriausiai dėl tos kuriamo idilinio „išlaisvinto“ pasaulio iliuzijos, kurioje murgdosi visi tie iš esmės dvasiškai kenčiantys ir sociume atstumtieji porno pasaulio žmonės. Įdomu ir tai, kad ne viena reali porno žvaigždė sukūrė antraeilį vaidmenį šiame filme, o pagrindiniai aktoriai tapo nūdienos Holivudo kino legendomis, pelnę „Oskarus“ ir kitus svarbius kino apdovanojimus.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb:7.9

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Begėdis" / "Shameless" (7 season / 7 sezonas)

Sveiki,

Septintasis „Begėdis“ (angl. Shameless) serialo sezonas praktiškai peržiūrėtas per vieną dieną. Kiek vargo, galvoju, kuria ištisus metus, o žiūrovas viską pažiūri per vieną dieną. Ar turėtų būti apmaudu? Tikrai ne! Serialas tas, į kurį visada sveika sugrįžti, kai kamuoja depresija, kai norisi ant visko nusišvilpti ir tiesiog mėgautis savo šunybėmis ar per gyvenimą pridarytomis nesąmonėmis bei mažiau kvaršinti galvą dėl kitų. Galaherių šeimynėlė – geriau tokiais momentais tikrai nebūna.

Tiesą sakant, net nebežinau, ar verta kažką išvedžioti ir durstyti kokias nors septinto sezono apibendrinamąsias pastraipas. Akivaizdu, kad kas šį serialą žiūrėjo, tas ir žiūrės jį iki galo, o gal net iki mirties, nes jis iš esmės yra cool serialas. Frenkas, kad ir kaip jis mane užėsdavo ankstesniuose sezonuose, jis vis tiek išties išlieka cool Frenku.

Gal tik brūkštelsiu dėl savęs paties pačius pačiausius septinto sezono pastabėles ir pagyras.

Numeris 1. Fiona, pagaliau toji merga, už kurią norisi rėkti. Jeigu ankstesniuose sezonuose ji buvo tiesiog isteriškai erzinanti dėl tų pačių savo banalių ir kvailų meilės istorijų, tai šiame sezone mergytė susitvarkė save iš esmės – dėjo ant šeimos, dėjo ant vyrų ir kuria savo malonumui verslą. Skalbykloje! Na, ir kartais dar pasidulkina, kai turi laiko. Iš esmės tokios Fionas gal ir buvo galima tikėtis strategiškai, nes ji akivaizdžiai tikriausiai buvo pasidariusi nuobodi visiems. Bijau, kad kitame sezone ji grįš prie savo pasiutusių meilės sopulių – neduok Dieve.

Numeris 2. Ianas Galaheris pagaliau nepsichuoja ir, regis, susiranda translytį partnerį – valio LGBT žiūrovams, nes jiems tikriausiai įdomu, kaip pagaliau normalaus proto gėjus bando iš esmės susikurti laimę, bet... Iš kalėjimo pabėga jo sena nerūdijanti meilė Maikas ir jie bando kirsti sieną per Meksiką. Viskas pagal scenarijų, net beveik nuspėjama, tačiau Iano psichika bent jau stabili ir po dviejų paskutinių nenormalių sezonų jis atrodo kaip žmogus.

Numeris 3. Frenkas! Frenkas ir liekas Frenku. Nieko nauja. Suburia armiją benamių, juos užverbuoja, tampa eilinį sykį kvartalo žvaigžde, pridaro nesąmonių, o vėliau vėl lyg niekur nieko kartoja savo kelią.

Numeris 4. Debės motinystė kaip durnystė. Iš vienos pusės gaila, iš kitos erzina, iš kitos juokina. Tačiau Frenko patarimai apie prostituciją su vaiku ant rankų – vis tiek šokiruoja.

Numeris 5. Karlas tampa geru berniuku iš Pietų rajono. Po to kaip jis elgėsi su Čiakiu, tai atrodo kaip sukryžminus Haumerį su Rožine pantera.

Numeris 6. Girtuoklis Lipas beveik įsikliopina naują padavėją su vaiku. NUOBODU.

Numeris 7. Pasirodo Monika, visų Galaherių vaikų motina, tam, kad įvykdytų savo paskutinių gyvenimo dienų norą ir atpirktų visą tą siaubą. Tai bene paveikiausia ir įdomiausia sezono vieta. Ypač, kai Fiona pradeda ją mušti karste, sukišusi po šikna narkotikų maišelius. Šakės šeimynėlė, nieko ir nepridursi.

Numeris 8. Mažasis Liamas pagaliau gavo savo pirmąją rolę ir ištarė pirmuosius žodžius.

Numeris 9. Veronika, Keilas ir Svetlana – šis haremas vėl su savo problemomis. Rodos, neišskiriamas, bet sezono pabaigoje nesveikos pjautynės žada permainų.

Numeris 10. Žiūrėdamas šį sezoną pasiilgau keistuolės Šeilos.

 Aktoriai septintame sezone.

 Broliai Galaheriai kalbasi apie Karlo apsipjaustymą.

 Frenkas liūdi dėl Monikos.

 Frenkas su savo užverbuota valkatų armija.

 Debė turi sužadėtinį neįgalųjį.

 Keilas, Svetlana ir Veronika savo vietose.

 Ianas su nauju draugu.

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Begėdis" / "Shameless" (6 sezonas / season 6)

Sveiki,

Šįkart trumpiau nei įprasta apie serialą „Begėdis“ (angl. Shameless) šeštą sezoną, kurį sužiūrėjau per paskutinę savaitę... Tai serialas, kuris visada ateina į pagalbą, kai noriu tiesiog atsijungti nuo įprasto pasaulio ir pasinerti į kitų gyvenimus – šis serialas yra tiesiog tobulas tokiam „atsijungimui“, nes galima ryti seriją po serijos.

Kas gero įvyko šeštame sezone? Neneigsiu, kad maždaug nuo ketvirto sezono serialo kūrėjai ėmė pamažu „pjauti grybą“ – sumenko įtampa, serijų įvykių dinamika sulėtėjo ir pamažu imama jausti, kad tiesiog kūrėjai „tempia gumą“ – tą aš jau minėjau aptardamas penktąjį sezoną. Nepaisant viso šito, smagu po pusmečio vėl prisėsti prie Galaherių ir pasimėgauti socialinio dugno humoru.

Šiame sezone įvyko keletas esminių įvykių. Gal pradėsiu nuo Fionos, kuri tikriausiai paskutiniu metu labiausiai ėmė mane erzinti savo niekaip neatbunkančiu naivumu: kiekgi galima lipti ant to paties grėblio ir susidėti tiesiog su sau netinkančiais vaikinais, vos pajutus, kad panižo tarpkojis? Fiona susirieja su jaunėle Debe, įsisuka į santykius su savo užkandinės viršininku buvusiu-esamu narkomanu ir net galais ne galais išsiskyrusi su vyru ruošiasi tekėti antrąkart už melagio. Be to, vėl šeimynėlė netenka namo ir, rodos, kad šie įvykiai tikrai jau buvo ankstesniuose sezonuose ir jie vis kartojasi – kas kad kitu rakursu, tačiau pasąmonėje jau kelia atpažintų įvykių prisiminimus, todėl ir serialas atrodo pamažu išsikvėpęs.

Lipo gyvenimas studentų miestelyje, kaip jau galite įspėti, sumautas. Niekur tie jo santykiai su dėstytoja nenuvedė ir, rodos, Lipas dėl nusivylimo tuoj paseks tėvo Frenko pėdomis, bet akyliau pažiūrėjus – tai vėl atrodo vilkinimas, nes jis ir anksčiau tampėsi tarp moterų ir mokslų, tereikia prisiminti pirmuosius sezonus, kai jį šimtąjį sykį metė iš mokyklos, o Fiona meldė grįžti, dabar tas pats universitete, tik naujos sugulovės, bet situacijos analogiškos.

Brolis Ianas, sergantis bipoliniu sutrikimu, šiame sezone atrodo „ramus“ ir besiilsintis nuo kalėjime pasilikusio Mikio. Rodos, jo gyvenimas krypsta gera linkme – jis susiranda partnerį, tačiau visur dėl savo ligos jaučiasi antrarūšiu, negalinčiu dirbti normalaus darbo.

Jaunėlis Karlas, išėjęs iš kalėjimo, šio sezono pradžioje atrodo itin grėsmingai, bet meilė daro stebuklus ir jis galiausiai „susideda“ su policininku, kuris daro neįtikėtinai gerą įspūdį, bet turint galvoje, kad čia „Begėdis“, vis tiek vaikiui iš socialinio dugno nieko gero neišeis. Štai šio sezono vinis, kuri iš tikrųjų įnešė naujų vėjų, o ne juos atkartojo – penkiolikmetės Debės nėštumas, kuris ir kuriozinis, ir juokingas, ir graudus.

Frenkas išsikapstęs iš visų ligų, net gi išlipęs sausas su naujomis kepenimis šiame sezone, kaip jam įprasta, vėl bando būti tėvu, tiesa, nebeaišku, ar nuoširdžiai, ar tik siekdamas, kaip jam įprasta, sau naudos. Jis susideda su Čiakio senele ir pakliūva į komuna kartu su Debe ir ten praleidžia, kol dukrelei prasideda sąrėmiai. Frenkas yra Frenkas ir jis, kažin, ar kuo benustebins.

Veronika su vyru glaudžiai susidraugauja su Svetlana, kuri tampa dar ir jų bendra sekso partnere ir darbuotoja. Įvairios kvailos situacijos su paralyžiuotu kaimynu ne itin juokingos, kažko trūksta šioje keistoje šeimynėlėje itin aštraus ir juokingo...

Apibendrinant noriu pasakyti, kad tai toli gražu ne pats geriausias „Begėdžio“ sezonas ir dabar jau beveik neabejoju, kad kaskart taip atrodys, nes kūrėjai vis ieško naujos medžiagos sezonams, vis naujų idėjų, tačiau negali palikti personažų jau sukurtų ydų, kurie diktuoja ankstesnes priklausomybes ir chuliganizmą. Sunku nustebinti, bet gal „Begėdyje“ ir nebereikia tos nuostabos, kartais užtenka grįžti pas Galaherius tiesiog pabūti kartu su jų įsiėdusiomis problemas ir, kaip Telemano bloge buvo rašoma, nė negalvoti apie šio serialo trūkumus.

Jūsų Maištinga Siela 

Serialas: "Begėdis" / "Shameless" (5 sezonas, apžvalga)

Sveiki, skaitytojai

Taigi, prasidėjus atostogoms galima pasilepinti serialu „Begėdis“ (angl. Shameless)! Praktiškai su keliais prisėdimais sužiūrėjau visą penktąjį sezoną ir nepajutau, kaip praskriejo laikas. Čia trumpai apžvelgsiu penktąjį sezoną ir pasidalysiu savo pastebėjimais ir įspūdžiais.

Kad „Begėdis“ yra puikus serialas, to tikriausiai nereikia nė sakyti, tačiau lyginant penktąjį sezoną su pirmaisiais, visgi jaučiasi šioks toks kūrybinis atoslūgis arba, kitaip sakant, atsipūtimas. Serialas labiau primena serialą, o serijų struktūros jau nebeturi to braižo, kurį turėjo pirmieji sezonai, kuriuose kiekviena serija turėjo savo atskirą pasakojimo branduolį, netgi savotišką temą, o penktajame sezone to visiškai nebelieka. Ar dėl to blogai? Tikrai ne, tačiau įvykiai nebėra tokie staigūs, kaip anksčiau, kai kiekvienoje serijoje nutikdavo per penkias minutes tiek daug, dabar serialas atrodo truputį statiškesnis (o gal stabilesnis?). Bet kokiu atveju, bijau, kad kūrėjai nepradėtų mažinti spartos ir tempti gumos – jau geriau mažiau, bet efektingiau, negu skaldant degtukus į malkas. Nepaisant tos pajautos, serialas vis tiek kvaištelėjęs.

Kas gero įvyko penktajame sezone? Tikriausiai reiktų pradėti nuo Fionos, kuri pradėjusi dirbti užkandinėje ima flirtuoti su šefu, bet netikėtai per savo kvailą galvą paskubom išteka už muzikanto. Tai jos pasakojimo branduolys – kvailai nepamatuota skubi santuoka ir simpatijos šefui, tai taip fioniška, kad šis nelaimingos meilės sindromas jau atsikartojo iš ankstesniųjų sezonų, todėl praktiškai nieko naujo, tik kiti žmonės, o probleminės santykių analogijos vis tos pačios – tikriausiai šeštame sezone irgi niekas pernelyg nesikeis. Aišku, vis išnyrantis Stivas-Džimis lyg ir norėtų prikiški pagalių į josios gyvenimą ir „energetiškai“ jis jai išties labiau tikrų, bet Fiona yra Fiona, pati nežino ko nori ir atrodo jau seniai praradusi šeimos globėjos galias tiek protu, tiek atsakomybe...

Ar prisimenate Debę? O kaip ji pasikeitė! Tiesiog neįtikėtina sezono transformacija – tylioji vaikų auklytė pamažu tampa suaugusia Galaher – jai jau rūpi kontraceptikai, čia vaikinai, čia seksas ir ankstyva motinystė! Ką ji iškrės kituose sezonuose? O štai Lipas vėl turi tas pačias meilės problemas – vieną dulkiną, kitą, regis, myli, vieną myli, bet pradeda dulkinti kitą ir taip be atvangos, kad kartais net nuobodu pasidaro, tačiau kur kas įdomesni meilės dalykai vyksta pas Mikį ir Ianą, ta beprotiška gėjų meilė tikriausiai nė iš tolo nekvepėjo, kai žiūrėjome jų dažnus pasidulkinimus sporto aikštyne. Išties Mikio atsiskleidimas ir rūpestis Ianu labai gerai perteiktas, nors čia pat su Svetlana susilauktas vaikas jam pačiam nė kiek nerūpi – toks dvilypis pagal savo meilės realizavimo poreikius, tačiau būtent Mikį siūlyčiau vadinti kaip personažą šiame sezone labiausiai atsisklaidžiusiu netikėtai. O kaip Ianas, kuris serga bipoliniu sutrikimu? Tiesiog asilas.

 Frenkas su savo daktare leidžiasi į paskutinę kelionę...

 Galaheriai.

 Kevinas ir jo... motinystė.

 Mikis ir Ian išgyvena sunkius laikus. O gal geriausius?

 Karlas.

 Ta pati Fiona, tik su kitu vyru... Gasu.

Štai Karlas pagaliau patenka į kalėjimą. Bet ko norėti, jis visada atrodė sadistiškai šeimos apleistas ir tik Frenkas juo pasinaudodavo įvairiems savo beprotiškiems dalykams. Kaip Karlui seksis kalėjime, tikriausiai sužinosime tik kitame sezone, o štai Čiakio mamytė Semi vyriausioji Galaher išties psichuojanti mamytė, kad kartais atrodo, jog ji serga bipoliniu sutrikimu, o ne Ianas su Monika. Šioji išties ekspresyvi ir agresyvi praktiškai papuošė penktojo sezono pabaigą šūviais, o kai Čiakiui ėmė aiškinti, kaip jis turės prižiūrėtojams pasmaukyti – tai lūžau vietoje iš juoko. 

Žinoma, gaila Šeilos namo ir kad ji išvyko į kelionę vos sezonui įpusėjus, bet turiu vilties, kad ji dar sugrįš. Štai nauja erą pradėjo Veronika ir Kevinas – tėvystė šiai porai išties netinka, nes visą sezoną jie kalbasi vien apie pasidulkinimą arba vaikus. Didžiausias Veronikos minusas, kad šioji neturi motinystės instinkto ir iš esmės negali pakęsti savo vaikų. Atrodo, tai rimta problema, bet kartu tai kuria gana absurdiškas situacijas kaip ant tai antrame aukšte įrengtas melžimo salonas ir į jų namus atsikėlusi Svetlana, kuri atlieka žmonos pareigas. 

Frenkas... Pats begėdiškiausias iš begėdžių. Šiame sezone aš jo nelabai supratau. Pirmojoje dalyje jis lyg ir buvo Frenkas kaip Frenkas – varė savo stiprų naminukę pas Šeilą, kovojo su vyriausia dukra, kol galiausiai ėmė ir įsivėlė tarsi į meilės nuotykį su vėžiu sergančia daktare, su kuria skrido į kitą šalį ir bla bla bla. Ar kūrėjai pagaliau panoro parodyti Frenko gerąją pusę? Kodėl jis, būdamas pats didžiausias savanaudis, leidžiasi į pagalbininko vaidmenį? Prisiminiau, kaip viename sezone jis nukaršino bobą, kad gautų donorą ir toli gražu jam sąžinė nė kiek nerūpi, tačiau tai, ką jis išdarinėjo šiame sezone, verčia susimąstyti, kad Frenkas Galageris irgi žmogus. 

Penktasis sezonas, mano akimis, ne pats geriausias, bet tikriausiai geresniu ir nereikia laikyti, kadangi tai istorijų tąsa ir kaskart vis atrodys jau atpažįstama, todėl įspūdis kiek blankesnis. Nepaisant visko, serialas „veža“ ir jį žiūrėti non-stop tiesiog labai tinka ir patinka. Laukiu nesulaukiu, kada kibsiu į šeštąjį sezoną.

Jūsų Maištinga Siela