Filmas: "Uodega vizgina šunį" / "Wag the Dog"

 

Sveiki.

 

Pastaruoju metu beveik nebežiūriu senų filmų, virtusių tikra klasika. Sunku pasakyti kodėl, gal dėl to, kad su kiekvienu santykis susikuria vis labai skirtingas, o klasikos, kaip daugelis sinefilų tiki, negalima kritikuoti, tik liaupsinti ir žavėtis. Deja, ne visada toji klasika tokia gera, kokia norėtųsi, kad būtų. Šįkart nusprendžiau pažiūrėti „Lietaus žmogus“ (1988) režisieriaus Barry Levinson filmą „Uodega vizgina šunį“ (angl. Wag the Dog) (1997), kurį jau buvau nusižiūrėjęs gal prieš kokį penkiolika metų. Bežiūrėdamas atgaminau, jog filmą tikriausiai būsiu matęs dar mokykliniais laikais, kai rodydavo „Snobo kiną“ su Ryčio Zemkausko įvadiniais reportažais. Dabar panašius reportažus daro LRT rubrikoje „3 minutės iki filmo“.

 

„Uodega vizgina šunį“ – politinė satyra, pastatyta pagal romano „Amerikos didvyris“, kurį 1993 parašė Larry Beinhart. Istorija pasakoja apie prezidento rinkimus ir JAV skandalų atmosferą. Labai stiprus kandidatas į prezidentus turėjo seksualinį skandalą, kurį bando užglaistyti pogrindžio institucijos darbuotojai, bandydami nukreipti visuomenės dėmesį nuo esminių dalykų, todėl netikėtai Konradas ir Vinifrei, specialūs darbuotojai, kreipiasi į žymųjį prodiuserį surežisuoti ką nors dar didesnio ir galingesnio, nei seksualinis skandalas. Neįtikėtina, bet prodiuseris Stenlis pasiūlo paskelbti karą... Albanijai. Taip ir nutinka. Pasaulis nieko apie tai nežino, Europa tyli, Albanija visiems aiškina, kad jokio karo nevyksta, tačiau amerikiečių visuomenei demonstruojami surežisuotos karo scenos, kad paveiktų liaudį ir ši domėtųsi išskirtinai tik JAV karo reikalais. Negana to, visur čia šmėžuoja būsimo JAV prezidento didvyriškas veidas ir herojiška galia...

 

Išties filmas lengvas ir komiškas, vietomis absurdiškas. Ar man patiko? Taip, tiek, kiek man gali patikti gera dramaturgija ir filmo mintis. Visgi manau, kad tiek knyga, tiek pats filmas nelabai toli „pabėgo“ nuo tikrovės. Visus šiuos parodomosios visuomenės ir politinius santykius mes matome iki šių dienų, ar tai būtų politikai, dėvintys medicinines kaukes ir tauškantys apie apsaugą, ar tai būtų nuo tribūnos pliurpiantys dainininkai apie tai, kaip reikia suaukoti naujam dronui Ukrainai... Visa tai tik burbulas, už kurio tikrovė, kurios nesame pajėgūs nei įžiūrėti, nei įvertinti, uždengia tikrąsias tiesas ir ketinimus. Visų pirma, filmas juokiasi iš patikliųjų piliečių ir rodo, kaip projektuojamos mūsų politinės pažiūros ir apskritai suvokimas apie geopolitinius reikalus. Besąlygiškai pasitikėdami „rimčiausiomis“ žiniasklaidos priemonėmis, mes susikuriame įsitikinimus, kad žinome, kas vyksta mūsų šalyje ir visame pasaulyje. Ir apskritai „Uodega vizgina šunį“ yra apie manipuliavimą, savotišką „Trumeno šou“ efektą, tad filmas leidžia kiek kitaip apmąstyti visuomenės politinius procesus.

 

Manau, filmas aktualus iki šių dienų. Jame nusifilmavo tikros kino legendos: Robertas De Niro, Dustinas Hoffmanas, Kirsten Dunst, Anne Heche ir Woody Harrelsonas. Visgi filmas satyrinis, veikėjai trafaretiniai, būdingi XX a. amerikietiškojo kino aukštesniajai komedijai. Filmas man kažkiek savo satyra priminė „Nežiūrėk aukštyn“ (2021) variantą, kai dėl reitingų ir politinės galios politikai pasiryžę žiniasklaidos priemonėmis ir labdaromis suvaldyti savo galios svertus. „Uodega vizgina šunį“ dar turi gerus ir kandžius dialogus, absurdiškas idėjas, kurios filme veikėjų galios dėka tampa lengvai reguliuojamos ir kontroliuojamos vienu skambučiu. Ši politinė satyra iš tikrųjų ima vizginti ištisą nieko nenutuokiančią visuomenę, kai sistema suryja savo sistemos vaikus. Taip jau būna. Kartą pamatyti rekomenduočiau.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.1

 

Maištinga Siela

Filmas: "Ledynmetis 4: Žemynų atsiradimas" / "Ice Age 4: Continental Drift"

Sveiki,

Šįkart nutariau papramogauti ir pažiūrėti „Ledynmetis 4: Žemynų atsiradimas“ (Ice Age 4: Continental Drift) (2012 m.). Taigi animacinio epo dalys švenčia ištisą dešimtmetį, per kurį sukurta keturi ilgametražiai kokybiškos ir pamokančios istorijos visai šeimai ir vienas Kalėdinis bonusas. Neseniai praūžė ir pro Lietuvos kino teatrus, kur tokios juostos dažniausiai sumuša rekordus ir pritraukia daugiausiai kino žiūrovų. Suprantama kodėl – eina visa šeima, nutariau, kad reikia neatsilikti ir pasižiūrėti, ką šįkart „Ledynmečio“ kūrėjai bepateikė.

Negalėčiau pasakyti, kad juosta kažkuo įmantresnė ir įdomesnė už savo pirmtakus. Netgi sakyčiau, kad ši dalis pasirodė šiek tiek dramatiška visiems herojams – pasaulis byra, daug išsiskyrimų, pavojų ir šiek tiek pataupyto humoro, nors žinoma, yra ir jo. Kažkodėl šįkart amžinoji voverė – „Ledynmečio“ veidas ir simbolis, kuri vis svajoja apie ąžuolo gilę, pasirodė ne tokia juokinga, kiek atsiradęs naujas personažas – tinginio Sido senelė, kuri buvo itin sėkmingai dubliuota lietuviškai ir šiaip atrodė nepaprastai šmaikšti senučiukė, beveik kaip „Madagaskaro“ žemaitė bobutė. Na, žinoma, pats siužetas irgi nenuobodus, visur sujudimas, sąmyšis ir sambrūzdis, nes herojams iškyla išlikimo problemos. Kompozicija gan paprasta – geriečiai draugai ir blogiečiai – piratai. Pagaliau kardadantis susiranda sau patelę ir šitaip užsibaigia dar viena serija. Klausimas – ar bus penktoji dalis? O kas dabar žino, nes režisieriai ir kūrėjai akivaizdžiai stengiasi neprigimdyti daug dalių, bet pateikti kuo kokybiškesnį darbą, galima sakyti, kad jiems tai beveik pavyksta, visada yra kažko naujo, įdomaus, šmaikštaus, aišku, jau nebenustebins taip, kaip pirmą kartą, tačiau žiūrėti, norint pasikelti sau nuotaiką, galima drąsiai. Net ir suaugusiems ir rimto kino mėgėjams.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 49/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela