Filmas: "Aido slėnis" / "Echo Valley"

 

Sveiki, kino žiūrovai ir skaitytojai,

 

Pakartosiu seną savo tiesą apie kiną: kai mažai ko tikiesi iš kino juostos, tada iš jos gauni daug daugiau. Panašiai nutiko ir su režisieriaus Michael Pearce kino filmu „Aido slėnis“ (angl. Echo Valley) (2024), kuris lyg ir žadėjo gan nuobodoką ir tamsią dramą, kur viskas ištęsta, tyčia kuriamas dramatizmas „iš nieko“, stengiantis pripildyti laiką pustuščių dialogų ir daug gamtos niūrių vaizdų. Nieko panašaus. Nors kino kritikai filmui „Aido slėnis“ liko gana abejingi, tačiau jis mane įtraukė kone nuo pat pradžių.

 

Istorija pasakoja apie pagyvenusią ūkininkę Keitę Garetson, kuri kasdien sunkiai keliasi ir nuo pat ryto rūpinasi savo žirgais, pašaru ir tvarto mėžimu. Keitė dar visai neseniai neteko mylimosios, todėl sunkiai tvardosi, tad stengiasi kaip įmanydama viena susidoroti su ūkiu. Negana to, ji turi dar ir dukrą Klerę iš pirmos santuokos su vyru, šioji įnikusi į narkotikus ir dažnai savaitėmis dingsta iš namų, neatsako į mamos skambučius ir žinutes, o ant namų slenksčio atsiranda tik tada, kai reikia pinigų arba sutvarkyti problemas. Galiausiai vieną dieną Klerė sugrįžta vėl meluodama, kad yra švari, bet iš tiesų ją vejasi pavojingas gangsteris, kuris netrukus pasibels ir į motinos namus...

 

Žodžiu, daugiau siužeto nepasakosiu, nes kuo mažiau žinosite, tuo bus įdomiau žiūrėti. Visgi filmas nuvertintas, sunku pasakyti kodėl: gal dėl kiek perspausto ir netikro siužeto? Galbūt, bet jis tiko tokiam žanrui, koks yra „Aido slėnis“. Iš pradžių, atrodo, kad filmas bus sudėtingai draminis apie motiną, kuri kuopia dukrelės narkomanės problemas ir bando jai padėti, tačiau netrukus filmas keičia savo žanrą ir tampa trileriu. Keitė kaip motina ne tik randa jėgų susitvarkyti su ją spaudančiu gangsteriu, bet galiausiai suvokia, kad neturi nuolat gelbėti savo mažosios dukters kiekviename žingsnyje žlugdydama pati save.

 

Didžiausią filmo krūvį prisiima ne visiems pastaruoju metu įtikusi jaunoji aktorė S. Sweeney, bet kino veteranė Julianne Moore, kuri perteikė įtikinamai sudėtingus sprendimus priimančios motinos Keitės vaidmenį. Nors iš pradžių atrodo, kad filmas lėtas ir slogus, tačiau psichologinė įtampa kaista pamažu, tad ima stebinti Keitės savitvarda ir ištvermė: kuo sunkiau, tuo blaiviau ji mąsto (nors tai absoliučiai būdinga trileriams). Visgi smagu, kad Keitė nėra ir niekada netampa jokia didvyre, tačiau jai galiausiai pavyksta iš dalies susitvarkyti savo gyvenimą. Seniai nemačiau tokio žanro filmo, gal dėl to žiūrėjau taip įsitraukęs, nes turiu šiokią tokią meilę kriminalinėms kino juostoms. Visgi man patiko, kad filmas nevienalytis, turi draminio, psichologinio ir trilerio žanrų miksą, kuris, sakyčiau, subalansuotas proporcingai, kur depresija ir liūdnas tonas persimaišo su psichologine įtampa. Nors filmas turi iš dalies LGBTQ+ indeksą, bet istorija toli gražu ne apie homoseksualių moterų problemas. Beje, labai žavėjausi šįkart J. Moore, kuri, mano akimis, sukūrė po tiek laiko vėl kameros vertą vaidmenį, kaip anuomet „Vis dar Elis“ ir „Kelias į žvaigždes“.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 6.3

 

Maištinga Siela

Filmas: "Už gretimų durų" / "The Room Next Door"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Ispanų kino legenda Pedro Almodovarą galimą drąsiai vadinti chameleonu-režisieriumi, kuris daugmaž kas dešimtmetį daro kokį nors esminį savo kūrybos lūžį. Šįkart jam įdomu kurti anglosaksišką kiną, dirbti su britų-amerikiečių aktoriais. Tą rodo keli trumpo metro kino filmai ir vienas gal kam netikėtas, o kitiems visai tikėtas kino projektas „Už gretimų durų“ (angl. The Room Next Door) (2024), kurį tikriausiai įkvėpė ilgi dešimtmečiai stebėto anglosaksiškojo kino. Nereikia sakyti, kad Almodovarui svarbūs moterų portretai, todėl jis kruopščiai atsirenka pagrindines aktores, turi aiškią viziją, kas galėtų jau iš anksto atlikti vieną ar kitą vaidmenį, todėl režisierius pagarsėjęs savosiomis mūzomis ir pasijomis. Šįkart jis renkasi iš brandžių Holivudo kino žvaigždžių Julianne Moore ir Tilda Swinton, aktores, kurias seniai myli kamera ir su jomis galima labai daug ką nuveikti. Bet ar tai, ką režisierius puikiai daro savo ispaniškojo kino versijose, pavyks ir angliškosios kino kūrimo priemonėmis?

 

Filmas, mačiau iš atsiliepimų, nemažai kam labai patiko. Tikrieji ir senieji Almodovaro kino gerbėjai ir toliau giria režisieriaus savitumą ir kino kalbą, tačiau tarp nuomonių blyksteli ir viena kita kino kritikos strėlė. Apskritai „Už gretimų durų“ tikrieji kino kritikai filmą pasitiko palankiai, todėl neslėpsiu, kad šiokių tokių lūkesčių turėjau ir vyliausi, jog kūrinys prikaustys prie ekrano, bet nutiko šiek tiek kitaip.

 

Manau, kad Almodovarui trūksta įdomesnio ir sudėtingesnio, pavojingesnio ir ne tokio patogaus ir paprasto, sakytum, masiniam žiūrovui pritaikyto scenarijaus. Istorija pasakoja apie dvi senas buvusias meilužes. Marta (Tilda Swinton) serga vėžiu, o ją aplankiusi Ingrida (Julianne Moore), nors ir nelabai noriai, tačiau dėl sentimentų, senos geros draugystės visgi sutinka palydėti Martą paskutiniąją gyvenimo dieną. Marta suvokusi, jog neįveiks išplitusio vėžio, ryžtasi gyvenimą nutraukti nelegaliai įsigyta tablete, ji tik prašo, kad Ingrida tądien būtų kitame kambaryje ir aptikusi jos kūną praneštų viešai apie josios mirtį. Žodžiu, toliau ne kažin kas vyksta. Marta ir Ingrida prisimena savo darbus, vyrus meilužius, savo senas dienas, sėdi tai ant ryškiai žalio fotelio, tai ant akvamarino spalvos sofos, šnekučiuojasi ir žiūri kino filmus, kol galiausiai, neatskleidžiant daugiau siužetinių detalių, daugiau ar mažiau istorija užsibaigia pagal jau numatytą programą. O kur intriga? Tą, kurios žiūrovas dar viliasi antrojoje filmo dalyje, jau praranda bet kokius lūkesčius, netgi sulaukti kokių nors dar netikėtų paslapčių ar netikėtų siužetinių posūkių, kokių dar Almodovaras paruošdavo savo tamsiausiuose ir labiausiai provokuojančiuose filmuose „Blogas auklėjimas“, „Pasikalbėk su ja“, „Viskas apie mano mamą“, „Oda, kurioje gyvenu“, kurie pasiūlydavo dar ir mistikos, detektyvinių elementų ir netikėtumą, bet „Už uždarų durų“ to nesitikėkite.

 

Režisierius lyg ir laikosi savo tamsiųjų kino filmų rimtesnės nuotaikos, tačiau intrigos nebesukuria, priešingai – siužetas atrodo paprastutis, vienplanis ir be galimybės ką nors interpretuoti, spręsti ir galų gale stebėtis. Visgi režisierius net ir kurdamas angliakalbinį filmą yra ištikimas savo erotikai ir stilistikai. Scenos komponuojamos kaip paveikslai, tiksliai pagal Amodovaro interjero ir rūbų spalvas, todėl filmas labai spalvingas, ryškus. Veikėjos biseksualios, turėjusios savo gyvenime viena kitą ir vyrų, todėl net seksualumas šioje istorijoje nėra probleminis klausimas, viskas susitelkta į dabarties sentimentų akimirką. Priešingai nei „Sugrįžimas“ ar „Šalti apkabinimai“, Almodovaras pradeda atsisakyti hiperbolizuoti kičą, nors dirbtinokų scenų yra, tačiau jos praradusios Lotynų Amerikos serialams būdingos gestikuliacijos, lengvumo, naivumo, ironijos. Moterų paveikslai lyg ir spalvingi, jautrūs, tačiau atrodo iki galo neišskleisti, tokie ir likę egzistenciniame sąstingyje, todėl atrodo, jog filmas dvelkia stilinga senatve ir atsisveikinimais, kartos, o galgi net tam tikra prasme ištisos Almodovaro kino kartos nostalgija.

 

Tai koks tas dabar Almodovaras žiūrint „Už gretimų durų“? Vis dar patetiškas ir estetiškas, vis dar teatrališkas, bet sušvelnėjęs, įgavęs liūdnos melancholijos ir atsisakęs staigių pavojų, tapęs labiau poetiškas. Veikėja Marta pacituoja Džeimso Džoiso, airių rašytojo, paskutinį „Dubliniečiai“ apsakymo sakinį, kuriame visą miestą, gyvuosius ir mirusiuosius užkloja pradėjęs snigti sniegas. Po to Ingrida perfrazuoja šį sakinį ir iš tikrųjų pradeda snigti ir šis sniegas, sąsajos su meno pasauliu ir literatūra tampa liūdnoku, nors ir ryškiu tapybišku Almodovaro intertekstualumu byloti apie gyvenimą ir mirtį, kuriame nebelieka jokios mistikos, intrigos, detektyvų, nes mirtis mus visus suvienodina, vienodai apsninga tiek gyvųjų namus, tiek mirusiųjų kapus. Visgi filmas man pasirodė švelniai poetiškas, tačiau Pedro Almodovaro kūrybos lauke toli gražu ne esminis ir net ne vienas iš geriausių. Laukai, kai LGBTQ+ temos kine dar buvo šiokia tokia naujiena ir Almodovaro mokėjo iš to padaryti pasakojimą ir dar šiaip ne taip nustebinti, manau, baigėsi ir jie nebegrįš, tačiau galvoju, kad labiausiai režisierių ateityje turėtų gelbėti atidumas renkantis ir kuriant įdomesnį scenarijų, nes šiaip ar taip kino kalbą jis moka ir režisuoti geba, tačiau ar užtenka šiandien tik tokios 1000 karų kine perpasakotos istorijos?

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Praeities šešėliai" / "May December"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Ilgokai laukiau naujojo režisieriaus Todd Haynes filmo „Praeities šešėliai“ (angl. May December) (2023), kuris labai poetiškai tikriausiai turėtų verstis „Gegužė – gruodis“, pastarasis simbolizuotų didžiulę laiko distanciją, o tai būtų aliuzija į filme nagrinėjamą amžiaus skirtumų temą, bet lietuviai galvoja, kaip kino teatre prakišti labiau komerciškai ir viska suprimityvina: nežinia, kiek tai pasiteisina, bet yra kaip yra, prieš reklamos ryklius nepapūsi, o ir burbuliuoti tikriausiai neverta.

 

Žodžiu. T. Haynes žinau iš tokių puikių filmų kaip „Toli nuo rojaus“ (2002), „Auksinė praraja“ (1998), „Manęs čia nėra“ (2007), „Kerol“ (2015)  ir kt. Autorius mėgsta savo kine lėtai nagrinėti žmogaus seksualumo ir visuomenės atmetimo temas, todėl LGBTQ temos bei kitka jis perteikia rafinuotai, dažnai ieškodamas nekomercinių sprendimo būdų. Galima sakyti, kad panašiai nutinka ir filme „Praeities šešėliai“, kuriame režisierius nagrinėja Greisės ir Džo 24 metų santuokinį gyvenimą. Prieš daugel metų Greisė metė savo vyrą ir būdama 36 metų įsimylėjo septintoką, vos 13 metų berniuką, su juo užmezgė romaną, susilaukė 3 vaikų ir išėjusi iš kalėjimo su tuo paaugliu susituokia. Pagrindinis veiksmas vyksta po daugel metų, kai į namus atvažiuoja Elizabeta, kuri ruošiasi vaidmeniui ir įkūnys Greisę iš praeities.

 

Elizabeta sukiojasi nuo vieno veikėjo, prie kito ir galiausiai jai atsiveria visų suluošintų, traumuotų ir vaikiškose naiviose iliuzijose gyvenančių veikėjų likimai. Kas toji Greisė? Vos tik ji priartėja prie esmės, ji ima ir apsigauna. Dėliodama analitiškai iš nuotrupų visą šeimos istoriją, Elizabeta maniakiškai bando atkartoti ir pajusti Greisės istoriją, nebejaučia ribų tarp tikrovės ir teatro.

 

Filmas artėja tarsi prie trilerio žanro, tačiau trileriu netampa, veikiau psichologine drama, kuri iškelia visuomenei nepatogius klausimus: ar toji moteris, kuri teigia, kad myli Džo, iš tikrųjų yra seksualinė tvirtkintoja ar įtikėjusi Džuljeta, o gal pati auka? Juolab kad jie susilaukia vaikų ir juos net kartu užaugina. Man asmeniškai buvo įdomus ir Džo portretas: 36 metų tėvukas, kuris vaikus išleidžia į koledžą, tačiau pats gyvenime augina tik vikšrus, sukiojasi ant sofos ir atrodo nesuaugęs – ką reiklioji Greisė jame mato? Visgi sutrikęs vyrukas nelabai jaučiasi tėvu, kai su sūnumi užsirūko ant namo stogo, sakydamas, kad jis nerūko, nors visai neseniai žiūrovas kadre puikiai matė kaip balkone rūkė su savo senuoju tėvu. Atrodo, kad veikėjai iš tikrųjų vaidina gyvenimus, meluoja sau ir kitiems ir tai jie suvokia kaip teisingą meilės ir ištikimybės aktą. Ar visi veikėjai čia išprotėję? Atrodo, kad kartais taip, o tariamas normalumas net neegzistuoja. Iš tikrųjų filmas lėtokas, sukoncentruotas į psichologinius niuansus, kelia daug klausimų apie gluminančias temas, tačiau manęs neatvedė į naujai galimą suvokimo perspektyvą. Gal tai mano kaip žiūrovo spraga?

 

Žinoma, stipriausia filmo parengtis yra aktorės Natalie Portman ir Julianne Moore, režisierius moka kruopščiai išnaudoti aktorių meistriškumą, geba su aktoriais kurti vidines įtampas, tad filmas nėra nepavykęs ar nuobodus, jis neturi atsakyti į visus klausimus, tačiau visgi kažko pristigo. Tarp melo ir tiesos varijuojanti Greisė atmeta tam tikrus tikrovės modelius ir tiesą, kad galėtų būti tvirta ir išdidi, tačiau naktimis bliauna į pagalvę ir vėl tampa maža mergaite, kuriai reikia kito mažo berniuko paguodos. Ar tai galimybė išlikti privaidinant gyvenimą socialiniuose rėmuose, ar ryški beprotybės diagnozė? Kiekvienas tikriausiai atsakys kitaip.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sukčiavimas" / "Sharper"

 

Sveiki,

Naujausio pramoginio kino išalkusiems žiūrovams daug kas tikriausiai rekomenduos naująjį režisieriaus Benjamin Caron filmą „Sukčiavimas“ (angl. Sharper) (2023). Pastarasis režisierius buvo atsidavęs prabangiausio visų laikų serialo „Karūna“ režisūrai, kuriam sukūrė net 11 serijų, nors žvelgiant į jo ankstyvąjį režisūrinį kelią darosi akivaizdu, kad užlipti į „Olimpą“ gana sudėtinga, nes pradžioje daug mėgėjiškų ir gana prastų bandymų kurti savitą filmą. Kitą vertus, kai turi palaikymą ir finansavimą, tau keliai daug kur atviri kurti tai, kam iš tikrųjų esi gabus.

„Sukčiavimas“ prasideda visai ne kaip trileris, o kaip graži romantinė istorija viename Amerikos didmiesčio knygyne. Kone Pelenės istorija, veikėjai kalbėdami apie Charlottes Bronte „Džeinę Eir“ ir kitus klasikus įsimyli, tačiau akivaizdu, jog istorija slepia kraupią tiesą, kurios su nekantrumu laukia žiūrovas, juk filmo pavadinimas nieko neslepia – apie sukčiavimą.

Būtų kvaila Jums atskleisti šio filmo siužetines detales, nes prarasite malonumą žiūrėti, o žiūrėti pramogai toks filmas, sakyčiau, tinka, nes jis pavykęs daugel aspektų. Visų pirma reiktų pagirti pasakojimo kompoziciją, kuri primena novelių romaną, tad atrodo, kad nieko kelios pernelyg nesusijusioms istorijoms lemta susikirsti. Istorija kiekvienam „iššokusiam“ veikėjui suteikia savitą pasakojimo atkarpą, todėl toks koliažinis pasakojimo būdas pateisina trilerio galvosūkio struktūrą, išlaiko žaismingumą ir veržlumą.

Tiesa, reikia pasakyti, kad daugiau ar mažiau prie tokio kino pripratusiam žiūrovui nesunku įvardyti, kuo filmas daugiau ar mažiau baigsis: užkietėjusius sukčiaus apgauna diletantai sukčiai, išmokę amato iš savo mokytojų. Nors filmas įtraukus, leido mėgautis charizmatiškai nuodėmingais aktorių Julianne Moore ir Sebastian Stan kuriamais veikėjų charakteriais, tačiau tenka pripažinti, kad šis kokybiškai „atidirbtas“ filmas daugiau už pramoginio kino rėmų žiūrovo neišveda. Filme atpažinsite tam tikrus triukus, kurie stebina tik tiek, kiek esame įpratę panašiuose trileriuose apie sukčiavimą matyti, pavyzdžiui, „Apgaulės meistrai“, todėl turinio prasme filmas nepasiūlo nieko daugiau nei spalvingą ir temperamentingą lėlių namelio šou, kurį smagu žiūrėti tol, kol žiūri, tad novatoriškumo ar kokių gluminančių dalykų nesitikėkite, viskas pagal taisykles.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Moteris lange" / "The Woman in the Window"

 Sveiki,

Garsaus amerikiečių rašytojo A. J. Finn įtempto siužeto romanas „Moteris lange“ netrukus buvo nupirktas ekranizacijai, o istorijos režisieriumi tarpo „Puikybė ir prietarai“ (2005), „Ana Karenina“ (2012), „Atpirkimas“ (2007) bei „Tamsiausia valanda (2017) režisierius Joe Wright. Vienas naujausių jo kino darbų „Moteris lange“ (angl. The Woman in the Window) (2021), deja, neperkopė režisieriaus geriausių darbų, o tai, kas iš pažiūros atrodo labai paprasta ir įtrauku literatūroje, kine ne visada pavyksta net patiems kino kūrėjams veteranams.

Filme pasakojama itin paprasta istorija, kuri primena daugelį klasikinių trilerių, bet tikriausiai labiausiai A. Kitchcoko „Langas į kiemą“ (1954). Principas labai panašus, tik skiriasi perspektyvos. Vidutinio amžiaus moteris negali išeiti į gatvę, nes ji sutrikusi, ją po sunkios šeiminės traumos gąsdina bet kokios didelės erdvės, todėl ji įkalinta savo name. Tuo pačiu laiku kitoj gatvės pusėj atsikrausto nauja keista šeima, kuri susipažįsta su segančia Ana. Anai patinka kaimynų sūnus, ji susipažįsta ir su jų motina, su pastarąja vieną vakarą išgeria vyno ir susibičiuliauja, tačiau jau netrukus sužino, kad toji moteris nebuvo Eteno motina, nors matė jos mirtį kitapus gatvės per langą... Klausimas, ar Ana išprotėjo, ar taip ją veikia psichotropiniai vaistai, o gal jai iš tikrųjų maišosi realybės? Ana įsitikinusi, jog ji teisi, nors visas jos elgesys byloja, jog ji nėra adekvati...

Visgi filmas laikosi ant vienos intrigos – Anos pažeidžiamumo ir tariamo nusikaltimo kitapus gatvės. Klasikinis naratyvas ir klišiniai intrigų bei mįslių šablonai neleis apsirikti, jog žiūrime absoliučiai masinio reginio filmą. Įtariu, kad knyga lygiai tokio pat vidutiniško kalibro, lengvai paskaitoma, pramoginė, todėl populiari... Visgi didžiausią nusivylimą kelia patyrusio režisieriaus užstrigimas klasikiniuose trilerio rėmuose. Jeigu „Aną Kareniną“ jis leido sau meniškai teatralizuoti ir žaisti su pastatymu, tai „Mergina lange“ išlieka beaistris eilinis trileris, sustatytas kaip iš natų – viskas labai atpažįstama, lyg jau būtume buvę matę daug kartų kažką panašaus.  Filmas nieko naujo nepateikia, veikėjų nedaug, tad ir mįslių variantai bei jų galimi sprendimai ganėtinai nuspėjami. Visgi didžiausias filmo pliusas yra juslinga aktorės Amy Adams vaidyba, kurios neįmanoma nepagirti. Po filmo pagalvojau, kad tai tikriausiai geriausia, ką turi šis filmas – tai Amy Adams, tačiau jos potencialas, kaip galime įtarti, per didelis tokiam paprastam filmui.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 41/100

IMDb: 5.7

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Pašėlusios naktys" / "Boogie Nights"

Sveiki,

Amerikiečių režisierius Paul Tomas Anderson pasižymi universalumu, jo kuriami filmai visada būna skirtingos tematikos, tačiau kruopščiai apgalvoti ir gerai nufilmuoti. Vienu metu jis gali būti itin elegantiškas ir ištikimas kino estetikai ir konservatyvumui kaip filme „Nematomas siūlas“, o kai kada gali būti nežaboto ir nepadoraus kino juostos kūrėjas kaip antai „Pašėlusios naktys“ (angl. Boogie Nights) (1997).

Istorija mus nukelia į 1977 metus, į pačią seksualinės revoliucijos įkarštį, kai pornografinės juostos tiesiog filmuojamos galiniame kiemelyje ant vejos. Iš esmės tai ne nostalgiškas aštunto dešimtmečio uždarymo filmas, bet apie sekso pramonės užkulisius, kuriouse gyvena ambicingi ir pripažinimo bei meilės trokštantys veikėjai... Iš esmės filmas absoliučiai nepadorus, daug erotikos, pornografinių tipažų, bet smagiausia, kad visą tą dumblą drumsčia talentingas režisierius ir kultiniai Holivudo aktoriai kaip antai šiemet rugsėjį miręs Burt Reynolds ar unikalioji Julianne Moore.

Filmas pasižymi dinamika, nuolat judanti kamera, kuri tik retais momentais sustoja „pailsėti“ tarp tų pašėlusių seksu ir narkotikais atsiduodančių socialinių nišų. Nepaisant asmeninės porno karjeros, kurią pradeda septyniolikmetis su itin dideliu peniu, atrodo, kad filmas provokuoja lengva iliuzija, kad apsimoka spjauti į padorumą ir moralę, nes iš tikrųjų tikrasis gyvenimas, kuriame pildosi svajonės, pasiekiamas tik tokiu būdu, tačiau filmui persiritus į antrąją pusę, pamažu atskleidžiama ir negatyvioji šio gyvenimo pusė – sėkmės nusigręžimas, iškilusi konkurencija, alinantis narkotikų troškulys, tikrosios meilės stygius... Tarp žavingai karnavališkai atskleisto utopinio pasaulio, kad nėra absoliučiai ko gėdytis, atsiveria kiek kitokios tokio gyvenimo spalvos. Žiūrovas, kad ir koks laisvų pažiūrų bebūtų, yra priverstas visgi sutikti, kad toks gyvenimas yra nykus, tuščias ir netikras.

Iš tikrųjų „Pašėlusios naktys“ jau galima vadinti kino klasika, kuri neprailgsta, yra dinamiška, spalvinga, kiek nostalgiška, bet paveikiausia tikriausiai dėl tos kuriamo idilinio „išlaisvinto“ pasaulio iliuzijos, kurioje murgdosi visi tie iš esmės dvasiškai kenčiantys ir sociume atstumtieji porno pasaulio žmonės. Įdomu ir tai, kad ne viena reali porno žvaigždė sukūrė antraeilį vaidmenį šiame filme, o pagrindiniai aktoriai tapo nūdienos Holivudo kino legendomis, pelnę „Oskarus“ ir kitus svarbius kino apdovanojimus.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb:7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Megės planas" / "Maggie's Plan"

Sveiki,

Daug tikėjausi iš „rimtosios“ komedijos „Megės planas“ (angl. Maggie‘s Plan) (2015), kurioje pasirodė aktorė Greta Gerwig, paskutiniu metu labai išgarsėjusi kaip režisierė, nusikasusi iki „Oskaro“ su filmu „Lady Bird“ (Boružėlė). Filme pasirodo ir pirmo ryškumo aktoriai, jau seniai kino pasaulyje turintys savo vardą – Julianne Moore ir Ethan Hawke. Ko galima tikėtis iš filmo, kuris pristatomas kaip rimta komedija su šitokiomis pavardėmis? Žinoma, tik pačios geriausios komedijos.

Bet... Filmas apie Megę, kuri nori susilaukti vaiko be lytinio akto, nes myli vaikus, pasirodė tiesiog nuobodus. Žiūri, atrodo, supranti ir scenarijų, ir dialogus ir net priimi tai kaip liūdną humorą, kur gyvenimas su prošvaistėmis padovanoja ir juodų, ir šviesių dienų. Bet nu kas per velnias – žiūri į laikrodį ir lauki, kad kuo greičiau viskas pasibaigtų! Visgi filmas neįtraukiantis, nors kino kritikai negailėjo pagyrų scenarijui ir aktoriams, tačiau filmas lėkštokas, scenarijus jau vienokiu ar kitokiu rakursu matytas. Iš esmės Greta Gerwig yra puiki aktorė – juslinga, šilta, natūraliai neperspaudžianti Megės vaidmens, tarsi savaime greitai viską perprantanti. Kalbėti apie likusių veteranų vaidybą pagirtinai neskubu, nes akivaizdu, kad šie vaidmenys tėra tik tarpinė stotelė tarp kur kas geresnių ir vertesnių vaidmenų.

Iš esmės filmas nėra prastas, bet kažko gero ir rekomenduotino apie jį taip pat negaliu pasakyti. Taip, filmas su gerais aktoriais, bet paskutiniu metu net aš nebesivaikau aktorių iš filmo į filmą, nes pernelyg po to nusiviliu. Tiesiog „Megės planas“ man pasirodė pernelyg nuobodus.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kingsman. Auksinis ratas" / "Kingsman: The Golden Circle"

Sveiki,

Linksmas ir spalvotas filmas „Kingsman: Ausinis ratas“ (angl. Kingsman: The Golden Circle) (2017) yra ankstesnės 2014 metais pasirodžiusios sėkmingos dalies tęsinys. Filmas, skirtas plačiajai pramoginei rinkai, tęsia, mano akimis, jau į pabaigą einančios mados, kuri truko ketverius metus, filmų apie slaptuosius agentus bumą.

Prisimenu, kad pirmoji dalis man irgi patiko savo žaviu ir stilizuota britiškos dvasios estetika, bet nors mirk, absoliučiai nepamenu siužetinės linijos – matyt suveikė masinio filmo sindromas: pramoga tik tol, kol žiūri, o vėliau – nieko. Panašiai gali nutikti ir su šia dalimi: net neabejoju, kad po gerų metų galėsiu išvardyti nebent aktorius ir kaip Julianne Moore kuriamas personažas į mėsmalę sugrūdo vyruką, tačiau kas ir dėl ko ten pjovėsi – kertu lažybų – tikrai neatsiminsiu!

Kaip ir pirmojoje dalyje, taip ir čia, filmas pasižymi prabanga, investuota į estetiką ir grafiką. Siužetas? Absoliučiai standartas: piktoji moterėlė kėsinasi į viso pasaulio gyvybes. Žodžiu, piktadarė kaip iš kokio „Ostino Paverso“ – sistema nesikeičia. Galiausiai, kaip ir pridera tokiam filmui, geriečiai nugali blogiukus. Ne kažin kiek naudos iš šio filmo, bet, velniai rautų, kai tokio kino nelabai daug žiūriu, šįkart susižiūrėjo itin gerai ir pustrečios valandos neprailgo. Kai toks filmas „išlenda“ pačiu laiku, jo ir vertinimas būna kitoks.

Ar bereikia jį kam nors rekomenduoti? Manau, vien filmo anonsas pasako, kam šis filmas skirtas – žmonėms, kurie iš kino tikisi vien pramogos ir senų seniausiai „prijaukintų“ aktorių brigados, kurių čia tikrai netrūksta! Man asmeniškai filmas patiko.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 44/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Manęs čia nėra" / "I'm not There"

Sveiki,

Nobelis amerikiečių tekstų ir dainų autoriui Bob Dylanui buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus. O mano rezerve filmas „Manęs čia nėra“ (angl. I‘m not There) (2007) praktiškai buvo nepajudinamai paskendęs ir beveik nebepasiekiamas, nors ir labai norėjau pamatyti tuos gausybę aktorių, kurie atliko puikius vaidmenis.

Tiesą sakant, šį filmą pamačiau tik iš trečio karto. Pirmuosius du kartus vis kas nors sutrukdydavo, niekaip nesugebėdavau net įpusėti, o sugrįžęs prie kino, jau rinkdavausi vis kitas juostas. Režisierius Todd Haynes man puikiai žinomas iš tokių filmų kaip „Auksinė praraja“, „Toli nuo rojaus“ ar „Kerol“, kad praktiškai net neabejojau, kad šis filmas bus tikrai geras. Jis ir buvo geras, tačiau palyginus su kitais režisieriaus filmais, šis be jokios abejonės pats sudėtingiausias ir sunkiausiai susivirškinęs. Žinoma, dėl kultūrinių epochų, kurios mums lietuviai sunkiai atpažįstamos, kol gyvenome sovietų konclageryje, Amerika išgyveno revoliucinius muzikos procesus, kurių istoriniai momentai, ištisos asmenybės žinomos nebent iš enciklopedijų, dokumentinių filmų ir t. t. „Manęs čia nėra“ filmas apčiuopia ištisos epochos charakteristiką, Bob Dylano kartos politinius, emocinius ir dvasinius dalykus, kurie sunkiai, bent man, buvo suvokiami kaip natūraliai atgaminami kultūros dariniai. Bet dėl to filmas nėra prastas, priešingai, jame įžvelgiau ir tokių puikių jausenų ir laikmečių rekonstrukcijų, kad tiesiog sukėlė kažin kokių mados nostalgijų – baldai, aplinkos detalės, septinto ir aštunto dešimtmečio nostalgija, muzika... Viskas padaryta preciziškai kruopščiai, tačiau tuo pačiu metu kliuvo ir dirbtinės konstrukcijos, nenatūralus montažas, kuris duoda ekspresijos ir bent man momentais priminė T. Burtono filmą „Mano gyvenimo žuvis“ bei Julie Tyamor „Aplink visatą“.

Nepaisant sunkiai suvokiamo originalaus scenarijaus, kurį palaimino pats B. Dylanas, filmas turi milžinišką žavesį iš aktorių, kurie sukūrė neeilinius vaidmenis – ištisas žvaigždynas, ypač C. Blanchett, kuri suvaidino B. Dylano prototipą. Įtariu, kad filmas ne kiekvienam, tačiau vis tiek savo žavesio jis turi nemažai.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela