Filmas: "Už gretimų durų" / "The Room Next Door"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Ispanų kino legenda Pedro Almodovarą galimą drąsiai vadinti chameleonu-režisieriumi, kuris daugmaž kas dešimtmetį daro kokį nors esminį savo kūrybos lūžį. Šįkart jam įdomu kurti anglosaksišką kiną, dirbti su britų-amerikiečių aktoriais. Tą rodo keli trumpo metro kino filmai ir vienas gal kam netikėtas, o kitiems visai tikėtas kino projektas „Už gretimų durų“ (angl. The Room Next Door) (2024), kurį tikriausiai įkvėpė ilgi dešimtmečiai stebėto anglosaksiškojo kino. Nereikia sakyti, kad Almodovarui svarbūs moterų portretai, todėl jis kruopščiai atsirenka pagrindines aktores, turi aiškią viziją, kas galėtų jau iš anksto atlikti vieną ar kitą vaidmenį, todėl režisierius pagarsėjęs savosiomis mūzomis ir pasijomis. Šįkart jis renkasi iš brandžių Holivudo kino žvaigždžių Julianne Moore ir Tilda Swinton, aktores, kurias seniai myli kamera ir su jomis galima labai daug ką nuveikti. Bet ar tai, ką režisierius puikiai daro savo ispaniškojo kino versijose, pavyks ir angliškosios kino kūrimo priemonėmis?

 

Filmas, mačiau iš atsiliepimų, nemažai kam labai patiko. Tikrieji ir senieji Almodovaro kino gerbėjai ir toliau giria režisieriaus savitumą ir kino kalbą, tačiau tarp nuomonių blyksteli ir viena kita kino kritikos strėlė. Apskritai „Už gretimų durų“ tikrieji kino kritikai filmą pasitiko palankiai, todėl neslėpsiu, kad šiokių tokių lūkesčių turėjau ir vyliausi, jog kūrinys prikaustys prie ekrano, bet nutiko šiek tiek kitaip.

 

Manau, kad Almodovarui trūksta įdomesnio ir sudėtingesnio, pavojingesnio ir ne tokio patogaus ir paprasto, sakytum, masiniam žiūrovui pritaikyto scenarijaus. Istorija pasakoja apie dvi senas buvusias meilužes. Marta (Tilda Swinton) serga vėžiu, o ją aplankiusi Ingrida (Julianne Moore), nors ir nelabai noriai, tačiau dėl sentimentų, senos geros draugystės visgi sutinka palydėti Martą paskutiniąją gyvenimo dieną. Marta suvokusi, jog neįveiks išplitusio vėžio, ryžtasi gyvenimą nutraukti nelegaliai įsigyta tablete, ji tik prašo, kad Ingrida tądien būtų kitame kambaryje ir aptikusi jos kūną praneštų viešai apie josios mirtį. Žodžiu, toliau ne kažin kas vyksta. Marta ir Ingrida prisimena savo darbus, vyrus meilužius, savo senas dienas, sėdi tai ant ryškiai žalio fotelio, tai ant akvamarino spalvos sofos, šnekučiuojasi ir žiūri kino filmus, kol galiausiai, neatskleidžiant daugiau siužetinių detalių, daugiau ar mažiau istorija užsibaigia pagal jau numatytą programą. O kur intriga? Tą, kurios žiūrovas dar viliasi antrojoje filmo dalyje, jau praranda bet kokius lūkesčius, netgi sulaukti kokių nors dar netikėtų paslapčių ar netikėtų siužetinių posūkių, kokių dar Almodovaras paruošdavo savo tamsiausiuose ir labiausiai provokuojančiuose filmuose „Blogas auklėjimas“, „Pasikalbėk su ja“, „Viskas apie mano mamą“, „Oda, kurioje gyvenu“, kurie pasiūlydavo dar ir mistikos, detektyvinių elementų ir netikėtumą, bet „Už uždarų durų“ to nesitikėkite.

 

Režisierius lyg ir laikosi savo tamsiųjų kino filmų rimtesnės nuotaikos, tačiau intrigos nebesukuria, priešingai – siužetas atrodo paprastutis, vienplanis ir be galimybės ką nors interpretuoti, spręsti ir galų gale stebėtis. Visgi režisierius net ir kurdamas angliakalbinį filmą yra ištikimas savo erotikai ir stilistikai. Scenos komponuojamos kaip paveikslai, tiksliai pagal Amodovaro interjero ir rūbų spalvas, todėl filmas labai spalvingas, ryškus. Veikėjos biseksualios, turėjusios savo gyvenime viena kitą ir vyrų, todėl net seksualumas šioje istorijoje nėra probleminis klausimas, viskas susitelkta į dabarties sentimentų akimirką. Priešingai nei „Sugrįžimas“ ar „Šalti apkabinimai“, Almodovaras pradeda atsisakyti hiperbolizuoti kičą, nors dirbtinokų scenų yra, tačiau jos praradusios Lotynų Amerikos serialams būdingos gestikuliacijos, lengvumo, naivumo, ironijos. Moterų paveikslai lyg ir spalvingi, jautrūs, tačiau atrodo iki galo neišskleisti, tokie ir likę egzistenciniame sąstingyje, todėl atrodo, jog filmas dvelkia stilinga senatve ir atsisveikinimais, kartos, o galgi net tam tikra prasme ištisos Almodovaro kino kartos nostalgija.

 

Tai koks tas dabar Almodovaras žiūrint „Už gretimų durų“? Vis dar patetiškas ir estetiškas, vis dar teatrališkas, bet sušvelnėjęs, įgavęs liūdnos melancholijos ir atsisakęs staigių pavojų, tapęs labiau poetiškas. Veikėja Marta pacituoja Džeimso Džoiso, airių rašytojo, paskutinį „Dubliniečiai“ apsakymo sakinį, kuriame visą miestą, gyvuosius ir mirusiuosius užkloja pradėjęs snigti sniegas. Po to Ingrida perfrazuoja šį sakinį ir iš tikrųjų pradeda snigti ir šis sniegas, sąsajos su meno pasauliu ir literatūra tampa liūdnoku, nors ir ryškiu tapybišku Almodovaro intertekstualumu byloti apie gyvenimą ir mirtį, kuriame nebelieka jokios mistikos, intrigos, detektyvų, nes mirtis mus visus suvienodina, vienodai apsninga tiek gyvųjų namus, tiek mirusiųjų kapus. Visgi filmas man pasirodė švelniai poetiškas, tačiau Pedro Almodovaro kūrybos lauke toli gražu ne esminis ir net ne vienas iš geriausių. Laukai, kai LGBTQ+ temos kine dar buvo šiokia tokia naujiena ir Almodovaro mokėjo iš to padaryti pasakojimą ir dar šiaip ne taip nustebinti, manau, baigėsi ir jie nebegrįš, tačiau galvoju, kad labiausiai režisierių ateityje turėtų gelbėti atidumas renkantis ir kuriant įdomesnį scenarijų, nes šiaip ar taip kino kalbą jis moka ir režisuoti geba, tačiau ar užtenka šiandien tik tokios 1000 karų kine perpasakotos istorijos?

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Su kirpėju Zohanu geriau nejuokauk!" / "You Don't Mess With The Zohan"

Sveiki,

Eilinis lietuvis ypač mėgsta tokius filmus kaip „Su kirpėju Zohanu geriau nejuokauk“ (angl. You Don‘t Mess With the Zohan) (2008) apie super galių turintį veikėją iš Artimųjų Rytų, kurio pagrindinė svajonė tapti geru kirpėju, nes jam be galo patinka plaukai. Visi sužinoję šio veikėjo svajonę pradeda garsiai kvatoti, tačiau lemta jai išsipildyti, derinant savo kitus gebėjimus sudoroti blogiukus.

Filmas iš tos parodijų serijos, kurias mėgsta pasaulis. Nejučia, prisiminiau „Diktatorių“ bei kitus panašaus tipažo filmus. Šis filmas rodytas per LRT ir aš jį pažiūrėjau visą, nes buvau toks nusivaręs, kad tiesiog vien galvoti apie rimtą ir gerą filmą buvo tiesiog per sunku. Šis filmas iš esmės padeda atsipalaiduoti statistiniam daug dirbančiam ir po visko gelmės neieškančiam lietuviui. Ar galėčiau šią komediją pavadinti gera? Tikriausiai, kad ne. Visgi tai štampinis filmas, su štampiniais „antro galo“ juokeliais, kur paprasčiausiai trūksta subtilumo ir rafinuotumo, lyginant, pavyzdžiui, su europietiškomis komedijomis.

Neslėpsiu, išties buvo iš ko pakikenti, nors beveik viskas nuspėjama, tačiau tas lėkštų anekdotų kratinys sujungtas tematiškai visgi nuskaidrino kelias valandas prieš miegą. Adam Sandler nėra tas aktorius, kuris bandytų kitus žanrus, nors paklausius jo interviu rimto stoto vyruko nė už ką nepavadintum komedijų aktoriumi – gyvenime jis sudėtingas ir net atrodo intelektualus, tačiau jo vaidmenys tikriausiai kaip ir visi tokio tipažo filmai yra tiesiog bėgimas nuo akistatos su realybe. Pripažinkime, to irgi reikia.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 54/100

IMDb: 5.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žigolo" / "Fading Gigolo"

Sveiki, kino mėgėjai,

Filmas „Žigolo“ (angl. Fading Gigolo) (2013), kurį režisavo John Turturro, buvo neabejotinai gera komedija. Ir ne dėl to, kad režisierius pats puikiai atliko žigolo, vyrą, teikiantį seksualines paslaugas, vaidmenį, bet ir dėl Woody Allen‘o. Tiesa, ne dėl to, kad Allen‘as pasirodo šiame filme kaip „draugas suteneris“, bet jo filmų įtaka šiam filmui. Tiesą sakant, žiūrėdamas filmą, nepažiūrėjau, kas režisavo šią juostą ir iki pat filmo pabaigos galėjau duoti ranką nukirsti, kad tai Woody Allen‘o filmas. Sakau jums, jis bus prikišęs pirštą prie režisūros arba J. Turturro taip susižavėjęs Allenu, kad pats pasikvietė jį ir jo stiliumi papasakojo gana šmaikščią, bet intelektualią istoriją.

Patiko tai, kad filmas turi Alenišką atmosferą, kad filmas nėra vienalytis – vien tik apie „antrąjį galą“. Čia kuriama kultūrinė atmosfera – knygos, augalai, vyriškumo proporcijos ir standartai bei, žinoma, žydų bendruomenės atskirtis Bruklino rajone nuo krikščionių ar ateistų. Šmaikštūs dialogai ir situacijos, kuriose kartu flirtuojama ir aitrinama žiūrovo vaizduotė, bet kartu visa tai tampa intelektualiu aksomu, kailiais... Prancūzų aktorė Vanessa Paradis – aš ją tiesiog esu savotiškai įsimylėjęs, keisto ir patrauklaus sukirpimo aktorė. Režisieriui pavyko pritraukti tokias žvaigždes kaip Sharon Stone ir Sofia Vergara, kurios prabangiai pulsavo seksualumu.

Nežinau, kodėl filmas patiko nedaug kam, o ir kritikai buvo „drungni“, gal dėl to nelemto lyginimo su W. Allen‘u? Gal... Bet filmas išties puikios kolekcijos, gurmaniškas, šiek tiek prancūziškas, šiek tiek amerikietiškas, šiek tiek intelektualus, šiek tiek koketuojantis. Tiesiog puiki mikstūra, kuri mane įtikino ir man be galo patiko.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela