Filmas: "Žigolo" / "Fading Gigolo"

Sveiki, kino mėgėjai,

Filmas „Žigolo“ (angl. Fading Gigolo) (2013), kurį režisavo John Turturro, buvo neabejotinai gera komedija. Ir ne dėl to, kad režisierius pats puikiai atliko žigolo, vyrą, teikiantį seksualines paslaugas, vaidmenį, bet ir dėl Woody Allen‘o. Tiesa, ne dėl to, kad Allen‘as pasirodo šiame filme kaip „draugas suteneris“, bet jo filmų įtaka šiam filmui. Tiesą sakant, žiūrėdamas filmą, nepažiūrėjau, kas režisavo šią juostą ir iki pat filmo pabaigos galėjau duoti ranką nukirsti, kad tai Woody Allen‘o filmas. Sakau jums, jis bus prikišęs pirštą prie režisūros arba J. Turturro taip susižavėjęs Allenu, kad pats pasikvietė jį ir jo stiliumi papasakojo gana šmaikščią, bet intelektualią istoriją.

Patiko tai, kad filmas turi Alenišką atmosferą, kad filmas nėra vienalytis – vien tik apie „antrąjį galą“. Čia kuriama kultūrinė atmosfera – knygos, augalai, vyriškumo proporcijos ir standartai bei, žinoma, žydų bendruomenės atskirtis Bruklino rajone nuo krikščionių ar ateistų. Šmaikštūs dialogai ir situacijos, kuriose kartu flirtuojama ir aitrinama žiūrovo vaizduotė, bet kartu visa tai tampa intelektualiu aksomu, kailiais... Prancūzų aktorė Vanessa Paradis – aš ją tiesiog esu savotiškai įsimylėjęs, keisto ir patrauklaus sukirpimo aktorė. Režisieriui pavyko pritraukti tokias žvaigždes kaip Sharon Stone ir Sofia Vergara, kurios prabangiai pulsavo seksualumu.

Nežinau, kodėl filmas patiko nedaug kam, o ir kritikai buvo „drungni“, gal dėl to nelemto lyginimo su W. Allen‘u? Gal... Bet filmas išties puikios kolekcijos, gurmaniškas, šiek tiek prancūziškas, šiek tiek amerikietiškas, šiek tiek intelektualus, šiek tiek koketuojantis. Tiesiog puiki mikstūra, kuri mane įtikino ir man be galo patiko.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: 'Mergina ant tilto" / "Le Fille sur le pont"

Sveiki, kino gerbėjai,

Šįkart noriu pristatyti ir pakomentuoti prancūzišką kino juostą „Mergina ant tilto“ (pranc. Le Fille sur le pont) (1999), kurį režisavo garsus prancūzų režisierius Patrice Loconte, kurio darbai jau ne vieną dešimtmetį džiugina europietiško kino tradicijomis, o šis kūrėjas sukūręs ne vieną tiek Kanų kino festivalyje, tiek kitur pripažintus filmus. Lietuviams šis režisierius tikriausiai labiausiai yra žinomas už filmą „Mergina ant tilto“.

Ak, tas didysis prancūzų kinas. Jis gi nuostabus, tą tikriausiai patvirtins kiekvienas kinomaniakas. Šitaip galėtume kalbėti ir apie filmą „Mergina ant tilto“, kurioje subtiliai maišosi gyvenimo filosofija su keistu, bet itin švelniu misticizmu, o gal net ne misticizmu, kiek žmogaus tikėjimo galia. Tai filmas apie meilę, žinoma, apie aistringą, keistą, nenuspėjamą, kartais nematomą. Yra žmonių, kurie galvoja, kad nuolat daro klaidas ir yra iš prigimties nesėkmingi. Mergina, atsidūrusi ant bedugnės, nori nušokti nuo tilto, tačiau ją sutrukdo kitas savižudis. Du nelaimingi žmonės pritraukia neregėtą sėkmę ir iš pagrindų pakeičia gyvenimus...

Kadras iš filmo "Mergina ant tilto". 

Viskas žmogaus rankose. Tai itin pozityvus filmas, su puikiais, beveik filosofiniais dialogais, bet tikriausiai labiausiai žavi filmo estetinė raiška. Nepakartojama aktorė Vanessa Paradis, iki tol man žinoma iš filmo „Cafe de Flore“, čia tiesiog sukuria neapsakomo išraiškingumo vaidmenį – merginą liūdnomis akimis. Neįtikėtina energetika, žvilgsnis ir liūdnasis grožis. Ne ką mažiau liaupsių galima pažerti ir jos porininkui Daniel Auteuil, žinomam ir garsiam prancūzų aktoriui. Kartu jie šiame filme sukūrė nepakartojamą nusivylusių ir savo sėkmę vėl atradusių žmonių šokį. 

Filmas išties geras ir puikus. Nepasakyčiau, kad likau pritrenktas ar sužavėtas, tačiau tai, ką pamačiau, mane džiugino, retsykiais stebino. Gyvenimiška istorija tampa kine ypatinga dėl savo rakurso ir požiūrio į tam tikrus laimę žmogui nešančius dalykus. Šis kampas savotiškas, unikalus, todėl filmas ir yra geras. 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Cafe de Flore" / "Café de Flore"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Cafe de Flore“ (Cafe de Flore). Gal ir teisinga, kad „Kino pavasaris“, kuriame šis filmas dalyvavo, paliko originalų pavadinimą, nes jis šiek tiek kvailai skambėtų „Kavos gėlė“. Šiaip parsisiunčiau šį filmą ir, sakau, pažiūrėsiu be didelių emocijų, nes iš nuotraukų, į kurias užmečiau vieną kitą akį, pasirodė, jog filmas bus apie Dauno sindromą turinčius vaikus, o panašų ispanų filmą buvau matęs prieš keletą metų „Aš taip pat“ (Yo Tambien) (2009 m.), tačiau šis filmas pranoko mano lūkesčius...

Iš tikrųjų labai nustebino šis filmas visomis prasmėmis, o ypač siužetu ir emociniu koloritu. Šis Jean Marc Vallee režisierius jau yra mane nustebinęs su filmu „C.R.A.Z.Y.“ (2005 m.), tad nemaniau, kad šįkart jis visa galva perspjaus savo ankstesnį kūrinį. „Cafe de Flore“ – filmas tikras sielų peizažas. Tai pasakojimas ne apie Dauno sindromą turinčius vaikus, nors siužetinė linija jų gan ryški, bet tai pasakojimas apie žmonių sielos artumą, pasimetimą, susipainiojimą ir nesuvokimą, kas ir kodėl vyksta mūsų gyvenime. Filmas apie likimą, jeigu galima taip pasakyti, ir kažkuo man susisiejo su Julio Medem matytu filmu „Maištingoji Ana“ (Caotica Ana) (2007 m.). Didžiausia staigmena buvo netikėtumas, daugiau nei pusę filmo maniau, jog šios dvi siužetinės linijos – skyrybos ir Dauno sindromas yra tiesiogiai susijusios ir laukiau kaip užsuktas, kada šios linijos susikirs ir ale nustebins žiūrovą. Nė velnio taip neatsitiko, pabaigoje laikas ima tankėti, daug įvairių kadrų iš visokiausių laikotarpių ir viskas galiausiai paaiškinama ezoteriniu būdu. Suprantu, kad šiek tiek sunkoka būtų tiems, kurie apie sielos liepsnos dvynes ir jų teorijas nėra ezoterinėje šalyje nieko skaitę ir girdėję, o tuo labiau nieko nežino apie reinkarnaciją, šis filmas gali pasirodyti šiek tiek kuoktelėjęs, bet aš manau, kad „Cafe de Flor“ pasiekia šiek tiek išsilavinusį žmogų visomis prasmėmis. Filmas paliko stiprų įspūdį, nes tai kalbėjimas apie tiesioginę sielos susivokimo gelmę, jo pančius ir atradimą. Netikėtas finalas ir problemos sprendimas manyje sukėlė be galo daug emocijų...

Režisieriaus filme pateikia nuostabiai puikų prancūzišką garso takelį, kuris daugeliui žiūrovų įsirėš į sąmonę. Atpažįstamos kai kurios detalės iš „C.R.A.Z.Y.“ filmo – patefonas, plokštelės, žolės rūkymas ir t.t. Savita epochinė jausena, laikų maišymas taip pat jau tampa režisieriaus etikete. Ir tai yra nuostabu, nes manau, kad filmas labai vykęs, gražūs perėjimai, daug estetinių kadrų, originalių ir kartu gyvenimiškų minčių, žaismo, savitų charakterių, savito liūdesio ir savito džiaugsmo. Šiame filme atradau visko, ko reikia tobulam filmui, tad drąsiai jį vertinsiu aukščiausiais balais.

Daugiau apie filmą, rasite „Kino pavasario“ puslapyje, paspaudę ČIA.

Mano įvertinimas: 10/10
Kritikų vidurkis: 53/100
IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela