Filmas: "Nuostabi epocha" / "La Belle Époque"

 Sveiki,

 

Prancūzų režisierius Nicolas Bedos man iki šiol buvo žinomas kaip jaunosios kartos romantinių komedijų aktorius, todėl labai nustebau, kad jo režisuotas filmas „Nuostabi epocha“ (pranc. La Belle Époque) (2019) gana įdomi prancūziško stiliaus komedijos drama. Šiame filme pasirodo ryškios prancūzų kino žvaigždės: Fanny Ardant, Daniel Auteuil, Guillaume Canet ir Doria Tillier. Filmas pelnė du „Cezario“ Prancūzijos prestižiškiausio filmų apdovanojimus: už originaliausią scenarijų bei apdovanojimas antro plano aktorei Fanny Ardant.

 

Filmas pasakoja apie pagyvenusią prancūzų porą, kuri po vieno vakaro nusprendžia išsiskirti. Ji – ryški ir aktyvi moteris, pilna kūrybinių ambicijų, o jis – paniuręs ir jau seniai nebedirbantis karikatūristas. Abu netekę gyvenimo aistros, todėl jų gyvenimai išsiskiria. Vyras gauna iš sūnaus psichoterapinį vienos dienos suvaidintą epochos bilietą. Vyras pasirenka 1974-uosius ir aktoriai pagal jo sukurtą scenarijų stengiasi suvaidinti tas pirmojo su žmona pasimatymą akimirkas, kol netikėtai vyrukas pajunta kur kas jaunesnei aktorei simpatiją...

 

Iš tikrųjų šiame karkasiniame ir itin spalvingame filme kaip stebuklų pasaulyje atgimsta pačios įvairios epochos. Kol vieni savo jausmus bando suvokti ir priimti psichoterapeutų kabinetuose, kiti bando išgyventi tai, ko niekada nebegalės susigrąžinti. Tos dekoracijos ir pati idėja apie tokį keistą verstą iš tikrųjų leidžia pačiam žiūrovui pasvajoti apie galimybę sugrįžti į kokią nors epochą ir bent iš dalies išgyventi. Tai tarsi M. Prousto „Prarasto laiko beieškant“ drama su komedijos elementais. Iš tikrųjų vykęs režisieriaus N. Bedos parašytas ir adaptuotas scenarijus, kuris kelia ir šypsnį ir tam tikrą graudulį.

 

Manau, filmas šmaikštus, primena kai kuriuos F. Ozono ir W. Alleno komedijų elementus, todėl dvelkia prancūziško humoro tonais. Veikėjai tampa savo pačių ydų parodijomis, bet tai tik dar vienas psichoterapinis būdas susigrąžinti gyvenimo džiaugsmą. Galiausiai visas šis filmas yra bandymas ne tiek grįžti ir gyventi praeityje, įstrigti mūsų įsivaizduojamuose prisiminimuose, bet būtent susigrąžinti dabarties gyvenimo džiaugsmą, o seniems ir gyvenimo monotonijos nuzulintiems sutuoktiniams atrasti vardan ko verta būti kartu. Įdomi pasakojimo forma ir žaismingas pasakojimas, ir pramoga, ir tam tikras gurmaniškas kolibrio gurkšnelis prancūziško romantinio kino mėgėjams.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: 'Mergina ant tilto" / "Le Fille sur le pont"

Sveiki, kino gerbėjai,

Šįkart noriu pristatyti ir pakomentuoti prancūzišką kino juostą „Mergina ant tilto“ (pranc. Le Fille sur le pont) (1999), kurį režisavo garsus prancūzų režisierius Patrice Loconte, kurio darbai jau ne vieną dešimtmetį džiugina europietiško kino tradicijomis, o šis kūrėjas sukūręs ne vieną tiek Kanų kino festivalyje, tiek kitur pripažintus filmus. Lietuviams šis režisierius tikriausiai labiausiai yra žinomas už filmą „Mergina ant tilto“.

Ak, tas didysis prancūzų kinas. Jis gi nuostabus, tą tikriausiai patvirtins kiekvienas kinomaniakas. Šitaip galėtume kalbėti ir apie filmą „Mergina ant tilto“, kurioje subtiliai maišosi gyvenimo filosofija su keistu, bet itin švelniu misticizmu, o gal net ne misticizmu, kiek žmogaus tikėjimo galia. Tai filmas apie meilę, žinoma, apie aistringą, keistą, nenuspėjamą, kartais nematomą. Yra žmonių, kurie galvoja, kad nuolat daro klaidas ir yra iš prigimties nesėkmingi. Mergina, atsidūrusi ant bedugnės, nori nušokti nuo tilto, tačiau ją sutrukdo kitas savižudis. Du nelaimingi žmonės pritraukia neregėtą sėkmę ir iš pagrindų pakeičia gyvenimus...

Kadras iš filmo "Mergina ant tilto". 

Viskas žmogaus rankose. Tai itin pozityvus filmas, su puikiais, beveik filosofiniais dialogais, bet tikriausiai labiausiai žavi filmo estetinė raiška. Nepakartojama aktorė Vanessa Paradis, iki tol man žinoma iš filmo „Cafe de Flore“, čia tiesiog sukuria neapsakomo išraiškingumo vaidmenį – merginą liūdnomis akimis. Neįtikėtina energetika, žvilgsnis ir liūdnasis grožis. Ne ką mažiau liaupsių galima pažerti ir jos porininkui Daniel Auteuil, žinomam ir garsiam prancūzų aktoriui. Kartu jie šiame filme sukūrė nepakartojamą nusivylusių ir savo sėkmę vėl atradusių žmonių šokį. 

Filmas išties geras ir puikus. Nepasakyčiau, kad likau pritrenktas ar sužavėtas, tačiau tai, ką pamačiau, mane džiugino, retsykiais stebino. Gyvenimiška istorija tampa kine ypatinga dėl savo rakurso ir požiūrio į tam tikrus laimę žmogui nešančius dalykus. Šis kampas savotiškas, unikalus, todėl filmas ir yra geras. 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paslėpta" / "Cache" / "Hidden"

Sveiki, kino gerbėjai,

Vokiečių kilmės režisierius Michael Haneke yra neabejotinai vienas mano mėgstamiausių režisierių, kurį pamėgau iš tokių filmų kaip „Baltas kaspinas“ (2009) ir „Meilė“ (2012). Kanų kino festivalio auksinės palmės šakelės laimėtojas savo praeityje yra sukūręs ir daugiau sėkmingų ir pripažintų filmų. Vienas iš tokių yra „Paslėpta“ (Cache) (2005), kurį sukūrė prancūziškai su prancūzų aktoriais.

Išties filmas suintrigavo jau per penkiolika minučių ir įtraukė savo intriga ir nebepaleido iki pat pabaigos. Keista matyti M. Haneke kuriant tokį kiną, kuris nebūtų toks atidengtas, tai rodo režisieriaus universalumą ir sumanumą, juolab, kad scenarijaus autorius jis pats. „Paslėpta“, manding, šiek tiek priminė intriguojantį Ozono filmą „Provokuojantys užrašai“, viskas daugiau ar mažiau pagrįsta nežinomybe. Rami, tvarkinga šeima ima gauti vaizdajuostes, kuriose  pavaizduotas stebimas jų namas su keistais piešinukais, kurie primena personažo vaikystę. Iš pradžių viskas atrodo lyg nevykęs pokštas, kol vaizdajuostės neima keistis, atverdamos personažo senai slepiamas paslaptis... Efektingai suregztas filmas pilnas puikių ir įsimintinų dialogų, psichologinių niuansų ir tvirtų, logiškai pagrįstų veiksmų, kurie retsykiais netgi šokiruoja lėtai besivystančių veiksmų bėgyje.

Esu sužavėtas šiuo filmu ir po to sunkiai sekėsi užmigti, nes paryčiais norėjau pamatyti ir dar kokį nors šio režisieriaus filmą, tačiau teko eiti miegoti su vaizdais, išgyventais šiame filme. Pagrindinius vaidmenis sukuria prancūzų aktoriai – Daniel Auteuil (man asmeniškai nežinomas iki šiol) bei žavioji Juliette Binoche, kuri kaip visada savo natūraliu būvimu stebina ir stebina mane. Bet šiame filme ne aktoriai svarbiausia, nors ir jie svarbūs, bet psichologiniai personažų sprendimai, kurie griūva solidžios ir laimingos santuokos iliuzijoje. Intelektualų šeima nemažiau išprotėjusi ir turinti problemų nei kritinės būklės daugiabučiuose gyvenantys žmonės. O grįžimai į praeitį, vaikystės klaidų ir traumų prikėlimai yra neabejotinai susiję su neatpirktu kaltės jausmu. Tik klausimas – po 40 metų vis dar žmogus begali jaustis kaltas dėl to, kas nutiko? Ar galima „sudėvėti“ kaltę? Tai vienas iš tų filmų, kurie gali suerzinti, negaunant aiškaus atsakymo, bet dėl to viskas ir yra nuostabu!

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela