Sveiki, skaitytojai,
Ispanų kino legenda Pedro Almodovarą galimą drąsiai
vadinti chameleonu-režisieriumi, kuris daugmaž kas dešimtmetį daro kokį nors
esminį savo kūrybos lūžį. Šįkart jam įdomu kurti anglosaksišką kiną, dirbti su britų-amerikiečių
aktoriais. Tą rodo keli trumpo metro kino filmai ir vienas gal kam netikėtas, o
kitiems visai tikėtas kino projektas „Už gretimų durų“ (angl. The
Room Next Door) (2024), kurį tikriausiai įkvėpė ilgi dešimtmečiai
stebėto anglosaksiškojo kino. Nereikia sakyti, kad Almodovarui svarbūs moterų
portretai, todėl jis kruopščiai atsirenka pagrindines aktores, turi aiškią
viziją, kas galėtų jau iš anksto atlikti vieną ar kitą vaidmenį, todėl
režisierius pagarsėjęs savosiomis mūzomis ir pasijomis. Šįkart jis renkasi iš
brandžių Holivudo kino žvaigždžių Julianne Moore ir Tilda Swinton, aktores,
kurias seniai myli kamera ir su jomis galima labai daug ką nuveikti. Bet ar
tai, ką režisierius puikiai daro savo ispaniškojo kino versijose, pavyks ir
angliškosios kino kūrimo priemonėmis?
Filmas, mačiau iš atsiliepimų, nemažai kam labai
patiko. Tikrieji ir senieji Almodovaro kino gerbėjai ir toliau giria
režisieriaus savitumą ir kino kalbą, tačiau tarp nuomonių blyksteli ir viena
kita kino kritikos strėlė. Apskritai „Už gretimų durų“ tikrieji kino kritikai
filmą pasitiko palankiai, todėl neslėpsiu, kad šiokių tokių lūkesčių turėjau ir
vyliausi, jog kūrinys prikaustys prie ekrano, bet nutiko šiek tiek kitaip.
Manau, kad Almodovarui trūksta įdomesnio ir
sudėtingesnio, pavojingesnio ir ne tokio patogaus ir paprasto, sakytum,
masiniam žiūrovui pritaikyto scenarijaus. Istorija pasakoja apie dvi senas buvusias
meilužes. Marta (Tilda Swinton) serga vėžiu, o ją aplankiusi Ingrida (Julianne
Moore), nors ir nelabai noriai, tačiau dėl sentimentų, senos geros draugystės
visgi sutinka palydėti Martą paskutiniąją gyvenimo dieną. Marta suvokusi, jog
neįveiks išplitusio vėžio, ryžtasi gyvenimą nutraukti nelegaliai įsigyta
tablete, ji tik prašo, kad Ingrida tądien būtų kitame kambaryje ir aptikusi jos
kūną praneštų viešai apie josios mirtį. Žodžiu, toliau ne kažin kas vyksta.
Marta ir Ingrida prisimena savo darbus, vyrus meilužius, savo senas dienas,
sėdi tai ant ryškiai žalio fotelio, tai ant akvamarino spalvos sofos,
šnekučiuojasi ir žiūri kino filmus, kol galiausiai, neatskleidžiant daugiau
siužetinių detalių, daugiau ar mažiau istorija užsibaigia pagal jau numatytą
programą. O kur intriga? Tą, kurios žiūrovas dar viliasi antrojoje filmo dalyje,
jau praranda bet kokius lūkesčius, netgi sulaukti kokių nors dar netikėtų
paslapčių ar netikėtų siužetinių posūkių, kokių dar Almodovaras paruošdavo savo
tamsiausiuose ir labiausiai provokuojančiuose filmuose „Blogas auklėjimas“, „Pasikalbėk
su ja“, „Viskas apie mano mamą“, „Oda, kurioje gyvenu“, kurie pasiūlydavo dar
ir mistikos, detektyvinių elementų ir netikėtumą, bet „Už uždarų durų“ to
nesitikėkite.
Režisierius lyg ir laikosi savo tamsiųjų kino filmų rimtesnės
nuotaikos, tačiau intrigos nebesukuria, priešingai – siužetas atrodo
paprastutis, vienplanis ir be galimybės ką nors interpretuoti, spręsti ir galų
gale stebėtis. Visgi režisierius net ir kurdamas angliakalbinį filmą yra
ištikimas savo erotikai ir stilistikai. Scenos komponuojamos kaip paveikslai,
tiksliai pagal Amodovaro interjero ir rūbų spalvas, todėl filmas labai
spalvingas, ryškus. Veikėjos biseksualios, turėjusios savo gyvenime viena kitą
ir vyrų, todėl net seksualumas šioje istorijoje nėra probleminis klausimas,
viskas susitelkta į dabarties sentimentų akimirką. Priešingai nei „Sugrįžimas“
ar „Šalti apkabinimai“, Almodovaras pradeda atsisakyti hiperbolizuoti kičą,
nors dirbtinokų scenų yra, tačiau jos praradusios Lotynų Amerikos serialams
būdingos gestikuliacijos, lengvumo, naivumo, ironijos. Moterų paveikslai lyg ir
spalvingi, jautrūs, tačiau atrodo iki galo neišskleisti, tokie ir likę egzistenciniame
sąstingyje, todėl atrodo, jog filmas dvelkia stilinga senatve ir
atsisveikinimais, kartos, o galgi net tam tikra prasme ištisos Almodovaro kino
kartos nostalgija.
Tai koks tas dabar Almodovaras žiūrint „Už gretimų
durų“? Vis dar patetiškas ir estetiškas, vis dar teatrališkas, bet sušvelnėjęs,
įgavęs liūdnos melancholijos ir atsisakęs staigių pavojų, tapęs labiau poetiškas.
Veikėja Marta pacituoja Džeimso Džoiso, airių rašytojo, paskutinį „Dubliniečiai“
apsakymo sakinį, kuriame visą miestą, gyvuosius ir mirusiuosius užkloja
pradėjęs snigti sniegas. Po to Ingrida perfrazuoja šį sakinį ir iš tikrųjų
pradeda snigti ir šis sniegas, sąsajos su meno pasauliu ir literatūra tampa
liūdnoku, nors ir ryškiu tapybišku Almodovaro intertekstualumu byloti apie
gyvenimą ir mirtį, kuriame nebelieka jokios mistikos, intrigos, detektyvų, nes
mirtis mus visus suvienodina, vienodai apsninga tiek gyvųjų namus, tiek mirusiųjų
kapus. Visgi filmas man pasirodė švelniai poetiškas, tačiau Pedro Almodovaro kūrybos
lauke toli gražu ne esminis ir net ne vienas iš geriausių. Laukai, kai LGBTQ+
temos kine dar buvo šiokia tokia naujiena ir Almodovaro mokėjo iš to padaryti
pasakojimą ir dar šiaip ne taip nustebinti, manau, baigėsi ir jie nebegrįš,
tačiau galvoju, kad labiausiai režisierių ateityje turėtų gelbėti atidumas
renkantis ir kuriant įdomesnį scenarijų, nes šiaip ar taip kino kalbą jis moka
ir režisuoti geba, tačiau ar užtenka šiandien tik tokios 1000 karų kine
perpasakotos istorijos?
Mano įvertinimas: 6/10
Kritikų vidurkis: 70/100
IMDb: 6.9
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą