Knyga: Cormac McCarthy "Kraujo meridianas"

 Cormac McCarthy. „Kraujo meridianas“ – Vilnius: Rara, 2024. – p. 376.

 

„Jis šoka šviesoje ir šešėliuose, jis – visų numylėtinis. Jis niekada nemiega, tas teisėjas. Jis šoka, šoka. Jis sako niekad nemirsiąs (p. 367).“

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Daugelis amerikiečių moderniosios literatūros klasiko Cormac McCarthy (1933-2023) knygos Kraujo meridianas (angl. Blood Meridian), kurį į lietuvių kalbą išvertė Vidas Morkūnas, laukė kelerius metus. Iš kur mes pažįstame šį rašytoją, kad sakau, jog laukėme? Iš anksčiau buvusių dviejų jo kultinių romanų Kelias (2007) ir Laukinių arklių pakerėti (2007). Tiesa, nė vieno iki tol nebuvau skaitęs, knygos jau nugrimzdusios į bibliotekas, tačiau teko matyti 2009 metų režisieriaus John Hillcoat itin niūrią ir paveikiai brutalią „Kelio“ ekranizaciją, kuri dvelkė nepaprastai tamsiais apokalipsiniais vaizdiniais, tad galėjau tik spėlioti, o kokia tikroji toji C. McCharty literatūra, nes Kraujo meridianas taip pat žadėjo nemažiau smurto, apokalipsinių vaizdinių ir maksimaliai išgyvenimo instinktą patiriančius veikėjus ribinėse situacijose. Žinokite, tą ir gausite, jeigu dar neskaitėte.

 

Kraujo meridianas pristatomas kaip literatūrinis vesternas, nes jis mus nukelia į XIX a. vidurį, kada amerikiečiai su meksikiečiais pliekiasi dėl galutinių sienų ir teritorijos. Pagal tų metų žemėlapius galima matyti, kad Meksikos teritorija buvo kur kas didesnė, ji apėmė didžiąją dalį JAV vakarinės pakrantės, įskaitant ir Kalifornijos valstiją su Los Andželu. Žodžiu, kol Lietuvoje po Pirmojo sukilimo (1830-1831) bandoma kaip nors per kunigų luomą telkti šiokį tokį kultūrinį gyvenimą, kol dar tebeturime baudžiavą, kol Motiejus Valančius dar tik galąs savo plunksną, tada kitapus Atlanto vyko laukinių Vakarų gyvenimas, įkvėpęs vėliau ne vieną kino vesterno pastatymą XX amžiuje. Nors šiandien vesternas labiau romantizuojamas ir liko labiau turistinis kaubojų eros pramoginis simuliakras, visgi iš galvos neišeina puikus serialas Vakarų pasaulis (2016-2022), kuris anuomet per vakarą man asmeniškai nunešė stogą. Žvelgiant į literatūros lauką, tikriausiai be italų rašytojo Alessandro Baricco literatūrinių vesterno štrichų nelabai esu ką skaitęs, nebent vaikystėje pas močiutę palėpėje Dž. F. Kuperio knygas apie indėnus. Visgi žvelgiant į C. McCarthy literatūrą, ji nėra vien tik žanrinė vesterno literatūra, nes neatitiktų kanonų. Knygos žanro koloritas priartėja ir prie istorinio romano interpretacijos, ir prie postapokalipsinio Pašėlusį Maksą primenančios istorijos bei, kaip bepažiūrėsi, filosofinio idėjinio romano lygmens.

 

Istorija pasakoja apie bevardį nepilnametį jaunuolį, kuris palieka tėvo namus ir leidžiasi į gyvenimo kelią, nes suvokia, kad neturi ko prarasti. Dirbdamas pavienius darbus, girtuokliaudamas ir nuolatos įsiveldamas į muštynes vaikis vos negauna galo. Galiausiai gyvenime jam susiklosto taip, kad jis prisideda prie brutalios galvažudžių grupės, kuriam iš išorės vadovauja žiaurusis Glentonas, tačiau vidinius dvasinius gaujos santykius tvarko teisėjas Holdenas. Holdenas dar įdomus tuo, kad jis didžiulis aukšto intelekto albinosas, nepanašus į jokios kitos rasės žmogų, todėl jo klausomasi, nors ir nepasitikima. Atrodo, romano siužeto vingiai turėtų sekti vaikio nuotykius, tačiau labai dažnai pasakotojas jo net nemini, o tik pasakoja siautėjančios vaikio gaujos žiaurumus. Traukdama gauja iš Rytų į Vakarų pasaulį ant mulų ir žirgų kariauja su puldinėjančiais įvairių genčių indėnais, tačiau labiau patys mėgsta puldinėti ir žudyti.

 

Smurtas yra vienas svarbiausių romano varomųjų siužetinių jėgų. Kol siautėjančioji gauja nukeliauja iš taško A į tašką B, niekas tikriausiai nesuskaičiuos, kiek jie išžudė amerikiečių, meksikiečių ir indėnų. Plėšikavimas, prievartavimas lyg ir suprantami dalykai, bet galvažudžiai mėgaujasi savo ritualinėmis žudynėmis. Kas pjauna ir veria aukų ausis, kad galėtų prie laužo pasidžiaugti, kas renka skalpus, kas monetas ir pinigus. Šioji gauja romane vaizduojama kaip mirties stichija, kuri, nors ir turi savo vidinius gaujos susitarimus, bet kaip viena mirties stichija jokių taisyklių neturi. Keliaudami į Vakarus jie brėžia ištisą kančios, smurto ir kraujo šliūžę, meridianą, ženklindami JAV kruvinosios istorijos periferiją. Kita vertus, kenčia ne tik žmonės, bet ir gyvūnai (o mes tokie jautrūs pastaruoju metu tiems gyvūnėliams), visgi istorijoje žmogaus elgesys su gyvulių šioje istorijoje retsykiais pasirodydavo humaniškesnis. Bene įsimintiniausia scena apie nuodingos gyvatės į galvą įkirsto arklio kančios. Perteikta, patikėkite, išties įtikinamai ir įspūdingai.

 

Pačioje istorijoje ne kažin kas daug ir vyksta. Gauja plėšikauja tai miestą, tai kokią gyvenvietę prarasdama savo gaujos narius, tai įgydama naujų. Didelė romano dalis lyg kartojasi algoritmiškai, nebesupaistai, kuris čia jau miestelis ir kur dingo iš pasakojimo pagrindinis veikėjas. Manau, autorius norėjo susitelkti į kolektyvinio smurto kaip blogio instrumento vaizdavimą, todėl veikėjų reikšmingumą įgyja ne vienas veikėjas, bet vienas įdomiausių, žinoma, tampa albinosas teisėjas, kurį taip akylai stebi vaikis ir kiti gaujos nariai. Teisėjas pasižymi nepaprasta egocentrine filosofija, jis primena Mefistofelį iš Gėtės Fausto. „Paukščių laisvė mane užgauna. Aš juos visus laikyčiau zoologijos soduose (p. 226).“ Jis kūrinyje iš tikrųjų veikia antgamtiškai: būdamas albinosas, sugeba kuo puikiausiai prisitaikyti, moka daug užsienio kalbų, piešia išnykusių dinozaurų kaulus, geba kontrargumentuoti Biblijos motyvais buvusiam kunigui, o reikiamą akimirką netgi iš šlapimo padeda pagaminti šautuvams parako. Iš vienos pusės jis atrodo supratingas ir labai intelektualus, tačiau reikiamą momentą gali būti dar žiauresnis nei Glentonas.

 

Iš tikrųjų teisėjo paveikslas visame kūrinyje nevienareikšmiškas. Iš vienos pusės jis įkūniją patį archajinį blogį, egzistavusį dar prieš žmogaus civilizaciją. Štai kodėl jis domisi išnykusių dinozaurų likučiais. Albinosas nėra normalus ir tipinis žmogus, jis tarsi iš atskiros rūšies, susiformavo įvykus genetinei mutacijai ar kliaudai, todėl jis spinduliuoja demonišką aurą, energiją. O juk dar ir iš Fausto žinome, jog gundytojas niekada nėra ir nebuvo kvailys, todėl buvusio kunigo kaip veikėjo antitezė teisėjui Holenui yra visiškai klasiškai pateisinama kaip priešprieša blogiui, bet liūdniausia, kad mes visoje šioje gaujoje visgi neturime didvyrių, neturime, kas savo vidine valia galėtų atsverti teisėjo demoninę svarstyklių lėkštelę. Kitą vertus, balta teisėjo oda yra simbolis tam purvui ir žiaurumui, kuris vyksta aplinkui, jo išbalinta oda reiškia išsiurbtą, nunulintą ir prarastą žmogiškumo aspektą, o kai jo nėra, šaltas protas yra pasiryžęs nugalėti pasaulį žiaurumu ir kraujo praliejimu. Juk ir pati pravardė teisėjas šiame kūrinyje Holdenui tampa paradoksali, juk teisėjas ne tiesai atstovauja, o pasilieka sau galią teisti ir priimti įstatymus.

Cormac McCarthy

 

Labai įdomi romano pabaiga, kai vaikis ir teisėjas po daugel metų susiduria laukinių Vakarų miestelio vakaronėje ir jie susitinka akis į akį išvietėje. Niekas nepasakoma, kas ten įvyksta, tačiau vėliau kraupiai karnavalinėje prostitučių ir lėbautojų vakaronėje akcentuojamas jo nemirtingumas. Blogis niekada nemiršta, jis gali ateiti kaip balčiausia šviesa, kaip albinosas, ir žaisti karą kaip esminį žmogaus egzistencijos prasmės žaidimą, niekada nepavargti, niekada nepasiduoti ir visada būti virš visų kaip stebėtojas.  „Jis šoka šviesoje ir šešėliuose, jis – visų numylėtinis. Jis niekada nemiega, tas teisėjas. Jis šoka, šoka. Jis sako niekad nemirsiąs (p. 367).“ Galiausiai teisėjas Holdenas tampa ir viso kūrinio apibendrinamąja idėja: visos tos baisios beprasmės mirtys kyla iš prigimtinio žmogiškojo prado būti viršiausiu ir galingiausiu. Galia, kuri paniekina nuolankumą; drąsa, kuri suvokiama tik tiek, kiek turi suvėręs skalpų, tampa kruvinojo blogio pasaulio matmeniu, kraujo meridianu, jungiančiu kartų kartas.

 

Romanas pasižymi ir savita sakinio struktūra. Neturime įprastos sintaksės, čia tiesioginė kalba įsilydžiusi į pasakotojo kalbą. Kalbai apie postapokalipsinį smurtą labiausiai pasitarnauja groteskiški ir hiperbolizuoti vaizdiniai, kitaip sakant, visa baroko epochos gąsdinimo programa. „Visur maišėsi beglobiai našlaičiai, turgeliuose trainiojosi pikti neūžaugos ir visokie kvėšos, ir apsiseilėję prasilakėliai, jojo belaisviai ir pro mėsinių skerdyklas, kur dvokas laužė nosį, ant kobinių kybojo tiek musių apspisti, kad net juodi viduriai ir dideli raudoni, dienai įsibėgant patamsėję skerdenos luistai, ir plikai nuluptos karvių beigi avių kaukolės išsprogusiomis drumstai mėlynomis akimis, ir pastilę elnių ir pekarių, ir ančių, ir putpelių, ir papūgų, visokiausios laukinės tų kraštų gyvasties kūnai žemyn galvomis (p. 92).“ Netgi perteikdamas batalijas ar išskerstus miestelius, autorius atidus karnavalinei dance macabre detalėms, ritmiškai audžia mirties karaliavimo baisumą, kuris – vėlgi vertinant paradoksaliai – tampa smurto estetikos tekstu apie pačios mirties ir smurto prigimtį.  

 

„...elgetos ir elgetų įgaliotiniai, ir kekšės, ir sąvadautojai, ir prekeiviai, ir suskretę vaikai, visa armija neregių ir luošių, ir įkyruolių be paliovos kaulijo por dios, kai kuriuos jų ant kupros tempė tolydžio raginami niekšai, netrūko ir šiaip smalsuolių, įvairaus amžiaus ir padėties. Balkonuose sėdėjo vadinamosios namų šeimininkės, indigo ir raudonąja ochra neskoningai dažyti jų veidai priminė beždžionių pasturgalius, moteriškės iš už vėduoklių dirsčiojo į raitelius pabrėžtinai koketiškai, sakytum transvestitai beprotnamyje (p. 227).“ Kai kurie aprašymai toje tirštoje kakofonijoje išties šmaikštūs ir juokingi. Išversti tokį margą tarsi turkišką kilimą tekstą V. Morkūnui tikriausiai nebuvo labai lengva, nes kai kurios vietos pagavios ir itin poetiškai ritmiškos, pilnos pagavių aliteracijų ir asonansų.

 

Man Kraujo meridianas puikus kūrinys, bet skaitantiems teks priprasti prie laukinių Vakarų smurto. Siautėjanti Glentono gauja iš vienos pusės atspindi vesterno niekšelių galvažudžių sąjungą, o iš kitos pusės romanas pakelia skaitytoją virš to, kas pernelyg akivaizdu, ir leidžia apmąstyti praeities (ir šių dienų) kruviniausius žmonijos civilizacijos dalykus. Romanas sako, kol nėra, nebuvo ir nebus humaniškos gėrio atsvaros žmogiškumą stokojančiam prigimtinio blogio siautėjimui, tol veiksime žiauriai, amoraliai ir sadistiškai kaip kolektyvinė bendruomenė, nesuprasdami, kad esame blogio grandinės dalis. Galų gale kas leido siautėti ir jungtis Glentono bendruomenei į bendrą darinį? Tik smurto, nuotykių ir pažeminimo kultūra, tik nuskriaustieji ir nepritapę, patys kadaise patyrę didžiausias nemeilės apraiškas tampa didžiausiais monstrais. Štai taip pasaulyje veikia didysis blogis ir jis romane perteikiamas stulbinamai daugiabriauniškai, todėl romanas daro įspūdį ir dėl literatūrinės rašymo technikos, ir dėl jame besiskleidžiančių įvairių interpretavimo galimybių.

 

Jūsų Maištinga Siela