MO muziejus: apie parodas "Iš vidaus" ir "Ilgiuosi, nežinau ko"

 Sveiki,

 

Kodėl vis praeidavo pro MO muziejų ir niekada į jį neužeidavau, man sudėtinga paaiškinti, nors turiu tradiciją nuolat apsilankyti Lietuvos dailės nacionalinėje galerijoje, tačiau Mo – ne. Puikiai menu tą erdvė ir metus, kai griovė toje vietoje buvusį garsųjį kino teatrą, bet tenka pripažinti, kad nugriauti buvo verta ir turėti štai tokią kultūros erdvę.

 

Visai neseniai apžiūrėjau pagrindines parodas. Mažojoje salėje vyko „Ilgiuosi, nežinau ko“, t. y. žmogaus ir namų, gamtos kaip egzistencinės nerimo pajautos junginys. Netikėta buvo tai, kad kai kurie kūriniai, instaliacijos, reljefai buvo sukurti labai seniai, kai klimato kaita dar nė nebuvo šitaip eskaluojama, pavyzdžiui, vienos menininkės iš Smalininkų miniatiūros, nutapytos po sunkios Antrojo pasaulinio karo patirtos traumos, griūvant nesaugiai po karo paliktai pastato sienai menininkė buvo sunkiai sužeista. Jos darbai (nepasižymėjau menininkės pavardės) tokie kruopštūs, žali, šviesūs, nors juose veriasi ir savitas žmogaus barbariškumas, įsibrovimas į gamtą, padarant ją savo nusikaltimo vieta. Prieš 30 metų niekaip jie mums nekalbėtų apie klimato kaitą, bet šiandien net ir numestas ledų popierėlis sukeltų didžiulį rezonansą. Nustebino ir tiesioginė palydovo transliacija, per kurią galime stebėti besisukančią Žemę, mūsų namus. Jie visų tų menų kūrinių energetikoje atrodo tokie trapūs...

 

Didžiojoje salėje vyko paroda „Iš vidaus“. Joje eksponuojami man nematyti darbai, kuriuos jungia žmogaus asmenybės aspektai, dažniausiai ateinantys iš vidaus, t. y. emocijų spektras, susitikimas su savimi pačiu. Čionai pamatysite ir didžiulę judančią bambą, kuri rodo ryšį su motina, o autorei su kūrybos šaltiniu, čia rasite ir portretus, kuriuos kita menininkė tapė stebėdama tik veidrodinį pozuotojų atspindį; krūtimis ir vulvomis siuvinėtą pledą, kuris verčia atkreipti dėmesį į kūno funkcionalumą (gimdyti ir maitinti), nustebino ir augaliukų miniatiūros, kruopščiai ir vis kitaip perteiktas kaip visatos harmoningas nevienodas dalelių panašumas, bet vienas įspūdingiausių ir originaliausių darbų buvo „Marytės. O kas gi tos Marytės?“, kurią sukūrė Laima Oržekauskienė (g. 1958), kuri keliavo po Europą fotografuodama Mergelės Marijos atvaizdus, po to juos integravo į bintus ir padarė vieną nuskausminimo ir gailestingo gijimo įspūdį paliekantį darbą. Taip pat parodoje paliko įspūdį „Svetimas medis“, kurį pateikė Petras Mazūras, kuris išsaugojo medžius, įstrigusius akmenyje ir inde, bylodamas apie vilties gyvastingumą.

 

Šiaip vaikščiojau ir mėgavausi visu tuo vizualumu ir kaip visi tie meno kūriniai, apie kuriuos būtų galima rašyti atskirai ir komentuoti kaip apie vieną bendrą parodos viziją. Įdomu ir tai, kad jie kitose parodų vizijose tikriausiai atspindėtų visai kitas idėjas ir koncepcijas, todėl menas ir yra nuostabus, nes jo minties prasmė plastiška ir galgi net pačiam autoriui menininkui gali padaryti netikėtą įspūdį. Lankysiuosi dar, kai atsiras kitos parodos.

 

Jūsų Maištinga Siela