Dailė: Sergej Ovčaruk (Sulima) paroda "Spalvų priklausomybė"

 

Sveiki,
 
Šią paveikslų parodą, kurią užfiksavau nuotraukoje, buvo publikuojama Klaipėdos dramos teatro ekspozicijos salėje. Man daugelis paveikslų patiko, labai ryškūs, spalvingi, intensyvūs.
 
Ukrainietis Sergej Ovčaruk, meno pasaulyje taip pat žinomas Sulima pavarde, yra profesionalus dailininkas, kurio kūryboje ryškiai atsiskleidžia gilus vizualinis pasakojimas ir subtili estetika. Jo tapybos darbuose, dažniausiai atliekamuose aliejumi ant drobės, meistriškai jungiami realizmo ir simbolizmo elementai, kartais įpinant ir mistinių ar siurrealistinių motyvų. Autorius ypatingą dėmesį skiria šviesos ir šešėlių žaismui, spalvų gyliui bei tekstūrai, todėl jo paveikslai išsiskiria melancholiška, susimąstyti verčiančia nuotaika bei filosofine potekste.
 
Menininko kūrybinis kelias pasižymi aktyviu dalyvavimu kultūriniame gyvenime – jo darbai eksponuojami tiek asmeninėse, tiek grupinėse parodose, o dalis kūrinių yra iškeliavę į privačias kolekcijas Lietuvoje bei užsienyje. Nors S. Ovčaruk-Sulima nėra plačiai afišuojamas masinėje žiniasklaidoje, meno bendruomenėje ir tarp kolekcininkų jis yra vertinamas už savitą stilių ir gebėjimą drobėje užfiksuoti ne tik peizažo grožį, bet ir vidinę žmogaus bei gamtos būseną. Jo paveikslų periodiškai galima išvysti meno galerijose bei specializuotose meno platformose, kur jie pritraukia išskirtinio braižo ieškančių meno gerbėjų dėmesį.

 
Maištinga Siela

Paroda: Leonado Da Vinčio mašinos (Klaipėda, 2025)

 

Išskirtinė tarptautinė paroda „Leonardo da Vinčio mašinos“ atkeliavo į Klaipėdą ir įsikūrė unikaliose XVII a. architektūros paveldo erdvėse – Pilies muziejaus požemiuose. Ši keliaujanti ekspozicija lankytojams pristato daugiau nei 30 veikiančių Leonardo da Vinčio išradimų, atkurtų pagal autentiškus renesanso genijaus brėžinius. Paroda siūlo retą galimybę išvysti inžinerijos šedevrus iš skraidymo, karo, vandens ir statybos sričių, kartu su žymiausių Leonardo da Vinčio paveikslų reprodukcijomis. Ekspozicija pabrėžia ne tik išradimų inžinerinę mintį, bet ir edukacinę bei istorinę vertę.

Šios parodos unikalumas slypi keliuose aspektuose. Visų pirma, tai tiksliai atkurtos mechaninių išradimų kopijos, pagamintos bendradarbiaujant su Florencijos ir Milano inžinieriais, remiantis autentiškais dokumentais, tokiais kaip „Codex Atlanticus“. Antra, paroda išsiskiria interaktyvumu – modeliai pagaminti pagal autentiškas technologijas, yra veikiantys, ir lankytojai gali juos liesti, sukinėti ir išbandyti patys. Ši galimybė „valdyti“ Leonardo da Vinčio mechanizmus, pavyzdžiui, išmėginti sraigtinį sraigtasparnį, pakelti daiktą su kabliaračiu keltuvu ar apžiūrėti šarvuotą vežimą, paverčia ekspoziciją įtraukiančia patirtimi.

 

Parodos vietos pasirinkimas Klaipėdoje sukuria išskirtinę istorinę sintezę. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius, dr. Jonas Genys, atkreipia dėmesį, kad Leonardo da Vinčio pasaulį pakeitę išradimai atgimsta seniausioje Klaipėdoje išlikusioje mūro erdvėje – Pilies požemiuose. Tai ne tik kontrastas tarp XV amžiaus genialios inžinerijos ir XVII amžiaus architektūros, bet ir unikalus derinys, apjungiantis inžineriją, meną, istoriją ir šiuolaikinį interaktyvumą. Toks kontekstas vizualiai pabrėžia šių išradimų laiko nepavaldumą.

 

Parodos kuratorė Kamila Gierko iš Lenkijos įmonės „Organization of Exhibitions“ akcentuoja neeilinį Leonardo da Vinčio protą. Ji primena, kad meistro IQ siekė maždaug 250, o dar XV amžiuje jis suprojektavo automobilį, sraigtasparnį, parašiutą ir sklandytuvą. Šios idėjos, kurios tuo metu atrodė futuristinės, tapo pagrindu daugeliui šiuolaikinių mašinų, ypač naudojant tokius mechanizmus kaip rutulinis guolis, svirtys ir pavaros. Paroda įprasmina Leonardo da Vinčio, kaip futuristo vaidmenį, kurio vizijos įgyvendinamos tik dabar, naudojant technologijas, apie kurias jis anuomet galėjo tik svajoti.

 

Ekspozicija, organizuojama Klaipėdos miesto savivaldybės, Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus ir „Organization of Exhibitions“, yra edukacinis ir kultūrinis įvykis, skirtas parodyti, kaip Leonardo da Vinčio inžinerinė mintis formavo Vakarų civilizacijos technologinį pagrindą. Lankytojams siūloma ne tik apžiūrėti, bet ir pažinti bei išbandyti tas idėjas, kurios gerokai pralenkė savo epochą, o dabar veikia seniausioje miesto erdvėje, patvirtindamos meistro universalumo mastą.

Maištinga Siela

Janina Marcinkevičienė. Paveikslas "Išdykėlė" – Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka (paroda)

Furry Fandom subkultūra Lietuvoje ir pasaulyje: paaugliai ir tėvų nuomonė, fetišas, fursuitas, fursona – kas tai?

 

Sveiki, skaitytojai,

Kas yra vadinamoji Furry subkultūra arba Furry Fandom? Jaunoji karta, kuri kasdien daug dienų praleidžia internete, Jums tikriausiai paaiškintų kur kas vaizdžiau. Pats žodis furry išvertus iš anglų kalbos reiškia kailiniuotas, pūkuotas. Tai, sakyčiau, yra tam tikras fetišizmas paplitęs dažniausiai tarp paauglių ir jaunų žmonių, tačiau pasitaiko ir tarp vyresnio amžiaus žmonių. Plačiau kalbėdamas apie šią subkultūrą naudosiu įvairius terminus, t. y. tiek furry subkulūrą, tiek furry fandomą, kuriuos iš esmės galima laikyti sinonimais, t. y. tos pačios reikšmės žodžiais.

Furry subkultūra – tai subkultūra, kurios nariai domisi antropomorfiniais gyvūnų personažais. Tai gyvūnai, kuriems priskiriamos žmogiškos savybės, tokios kaip intelektas, veido išraiškos, gebėjimas kalbėti, vaikščiojimas dviem kojomis ir drabužių dėvėjimas. Galite įsivaizduoti personažus, panašius į Mikį Pūkuotuką, Sonic the Hedgehog, pokemonus, digimonus ar daugelį kitų animacinių filmukų veikėjų, tačiau yra ir erotinių, kaip sakiau fetišistinių niuansų. Šis reiškinys atėjo jau senokai, tačiau tik per karantiną ėmė labiau jaunimas tuo domėtis ir kalbėti Lietuvoje, iki tol labiau egzistavo JAV ir Japonijoje, Pietų Korėjoje. Kitų duomenimis šios subkultūros šaknys siekia 1970–1980 metus ir glaudžiai susijusios su moksline fantastika bei animacija (pavyzdžiui, istorijos apie vilkolakius, kai iš žmogaus pavirstama į vilką-monstrą, sutapatinti ir sužmoginti, suromantizuoti siaubo istorijų variantai). Diskusijos apie antropomorfinius personažus prasidėjo mokslinės fantastikos konvencijose, o ilgainiui išaugo į atskirą subkultūrą. Interneto atsiradimas 1990-aisiais smarkiai prisidėjo prie furry subkultūros plėtros ir išplitimo visame pasaulyje.

Aš pats asmeniškai apie furry subkultūrą plačiau ėmiau mąstyti po apsilankymo Vilniaus Sapiegų rūmuose, kur vyksta(-o) šiuolaikinio meno paroda „Atbuli griaučiai“ (nuo 2025 balandžio 4 dienos iki gruodžio 31 d.). Toje parodoje pristatomas menininko Oliverio Larico multiplikacinis ekranas, kuriame surinkti animacinių veikėjų akimirkų virsmai iš žmogaus į gyvūną vaizdavimas. Dažnai šis perėjimas animacijoje yra itin skausmingas, jis gali reikšti ir dvasinę kančią, kuri kyla iš individo dvilypumo socialiniame vaidmenų gyvenime ir t. t. Labai įdomu!

Oliver Laric (g. 1981 m. Insbruke, Austrijoje) yra šiuolaikinis menininkas, žinomas dėl savo multimedijos kūrinių, kurie tyrinėja autentiškumo, kopijavimo ir skaitmeninių bei istorinių vaizdų kintamumo temas. Jis gyvena ir dirba Berlyne. Jo kūryboje dažnai naudojamos skulptūros, vaizdo įrašai ir 3D technologijos, siekiant ištirti, kaip vaizdai transformuojasi ir plinta tiek skaitmeninėje kultūroje, tiek meno istorijoje. Laricas domisi kopijos, piratinės versijos ir remikso produktyviu potencialu, analizuodamas jų vaidmenį formuojant tiek istorinę, tiek šiuolaikinę vaizdų kultūrą. Jis tiria ribas tarp praeities ir dabarties, autentiškumo ir neautentiškumo, originalo ir jo vėlesnių atspindžių bei rekonfigūracijų.

Cituoju iš bukleto apie jo kūrinį, susijusį su furry subkultūra: „Videokūrinyje nuolat atsiranda nuorodų į antropomorfinį vaizdavimą Furry subkultūroje. Tai pasireiškia realiame pasaulyje kaip persirengimo vaidmenų žaidimai arba interneto galerijose, kuriose skelbiami naudotojų sukurti piešiniai, vadinamieji transormacijos menu (TF). Furry subkultūros ir dalyvių sukurtos „fursonos“ yra glaudžiai susijusios su žmogaus ir gyvūno hibridų vaizdavimu animacijoje – kaip tarprūšinės giminystės, tapatybių kaitos ar net erotinio intymumo išraiška, nepaisant to, ar jos įkūnija kitus ar išgalvotus padarus. Nors dauguma Larico videokūrinyje rodomų informacijų yra akivaizdžiai skausmingos ir priverstinės, šie personažai sufleruoja apie metamorfozę ir hibridiškumą kaip takų ir kintantį ryšį tarp vaizdų ir mūsų savęs suvokimo, pasitelkiant gyvūnų pavidalus tam, kad būtų radikaliai perkeisti savo tapatybę. Taigi Laricas išpažįsta protoplazminį animacinio personažo išsilavinimą, kurį Sergejus Eizenšteinas apibūdino kaip gebėjimą „šokinėti evoliucijos laiptelių pakopomis ir prisitaikyti prie bet kokių gyvūniškosios egzistencijos formų.“ (Post Brothers, Edgaras Gerasimovičius, „Atbuli griaučiai“, 2025)

Kokie furry subkultūros bruožai ir kuo skiriasi įvairūs furry subklutūros atstovai?

Furry subkultūros esmė glūdi kūrybiškume ir meninėje išraiškoje. Daugelis bendruomenės narių patys kuria piešinius, rašo istorijas (vadinamąją fanfikciją), komponuoja muziką ar siuva sudėtingus kostiumus, vadinamus fursuitais, atspindinčius jų sukurtus gyvūnų personažus. Šie kostiumai, nors ir reikalaujantys didelio kruopštumo bei finansinių investicijų, yra svarbi, bet ne būtina subkultūros dalis. Būtent per šią kūrybą ir gebėjimą įkūnyti savo fursoną – asmeninį antropomorfinį gyvūnų personažą, veikiantį kaip avataras ar alter ego, – nariai išreiškia save ir savo tapatybę bendruomenėje. Fursonos gali būti paremtos tiek realiais, tiek fantastiniais gyvūnais, atspindėti asmenines savybes ar tiesiog būti kūrybine saviraiška.

Ši subkultūra pasižymi ypač stipria bendruomenės dvasia ir socializacija. Furry nariai aktyviai bendrauja tiek internetinėse platformose, forumuose bei socialiniuose tinkluose, tiek gyvai. Reguliariai organizuojamos didelės furry konvencijos (pavyzdžiui, AnthroCon ar Eurofurence) bei mažesni vietiniai susitikimai, kuriuose žmonės susirenka pabendrauti, dalyvauti renginiuose ir tiesiog smagiai praleisti laiką. Daugeliui ši bendruomenė yra saugi ir priimanti erdvė, kurioje jie jaučiasi suprasti ir gali laisvai išreikšti save. Vertinimas ir palaikymas ypač svarbus, nes furry bendruomenėje pastebima didelė įvairovė, įskaitant nemažai LGBTQ+ asmenų, kurie čia randa palaikymą ir pripažinimą.

Paauglių įsitraukimas ir tėvų reakcija. Paplitimas Lietuvoje.

Furry subkultūra pastaraisiais metais sulaukė nemažai dėmesio ir tarp paauglių populiarėja visame pasaulyje, įskaitant ir Lietuvą. Ši populiarumo banga susijusi su interneto prieinamumu ir socialinių tinklų įtaka, kurie leidžia paaugliams lengvai atrasti bendraminčių ir išreikšti save. Paaugliams furry fandomas dažnai tampa savotiška pabėgimo forma nuo kasdienės realybės, suteikiančia kūrybiškumo laisvę ir galimybę priklausyti bendruomenei, kurioje jie jaučiasi priimti.

Paauglių požiūris į furry fandomą dažnai yra teigiamas ir kupinas entuziazmo. Jie mato tai kaip galimybę lavinti savo meninius ir socialinius įgūdžius. Daugeliui tai yra platforma saviraiškai, leidžianti tyrinėti įvairias asmenybės puses per fursonas – savo sukurtus antropomorfinius gyvūnų personažus. Šios fursonos gali atspindėti paauglio asmenybę, siekius, o kartais net padėti susidoroti su nerimu ar socialiniais iššūkiais, suteikiant savotišką kaukę, už kurios galima pasislėpti ir eksperimentuoti.

Paaugliai furry subkultūrą išreiškia įvairiais būdais. Populiariausia veikla yra meninė kūryba: piešimas, skaitmeninių iliustracijų kūrimas, istorijų (fanfikcijos) rašymas apie savo fursonas ir kitus personažus. Neretai jie bendrauja internetiniuose forumuose, socialinių tinklų grupėse, kur dalijasi savo kūriniais, diskutuoja apie personažus ir dalyvauja vaidmenų žaidimuose. Kai kurie paaugliai, ypač tie, kurie turi meninių gabumų ir finansinių galimybių, gaminasi arba perka fursuitus – sudėtingus gyvūnų kostiumus. Vilkėdami šiuos kostiumus, jie dalyvauja furry konvencijose, renginiuose ar net pasirodo viešosiose erdvėse, kartais siekdami atkreipti dėmesį, linksminti ar tiesiog parodyti savo kūrybą. Svarbu paminėti, kad ne kiekvienas furry narys turi fursuitą – daugeliui užtenka internetinio bendravimo ir meninės saviraiškos.

Tėvų reakcija į paauglių įsitraukimą į furry subkultūrą gali būti labai įvairi. Tik dalis tėvų palaiko savo vaikų pomėgius, matydami juose kūrybiškumo ir socialinių įgūdžių lavinimo galimybes. Jie džiaugiasi, kad vaikai randa bendraminčių ir jaučiasi laimingi. Tačiau kita dalis tėvų gali jausti nerimą ar net neigiamą požiūrį. Šis nerimas dažnai kyla dėl nežinojimo, nesupratimo ar klaidingų stereotipų, kuriuos kartais skleidžia žiniasklaida (pavyzdžiui, Lietuvos dienraštis „Respublika“ jau šiuo klausimu pasidarbavo). Tėvai gali nerimauti dėl to, ar vaikai bus patyčių objektais, ar neatsidurs pavojingose situacijose, ar nenutols nuo „normalaus“ gyvenimo. Svarbiausia, kad tėvai stengtųsi suprasti savo vaikų pomėgius, bendrautų su jais ir domėtųsi, ką jie veikia bendruomenėje, užuot iš karto smerkę ar draudę.

Furry subkultūra yra paplitusi visame pasaulyje, ypač anglakalbėse šalyse (JAV, Jungtinė Karalystė, Kanada) ir Vakarų Europoje. Kalbant apie Lietuvą, nors ji nėra tokia masiškai paplitusi kaip, tarkime, JAV, pastaraisiais metais stebimas, kaip jau minėjau straipsnio pradžioje, didesnis susidomėjimas ir aktyvumas. Paauglius su fursuitais jau galima retkarčiais išvysti miestų gatvėse ar renginiuose, kas rodo, jog subkultūra įgauna vis didesnį matomumą. Socialiniai tinklai ir internetas leidžia Lietuvos paaugliams lengvai prisijungti prie pasaulinės furry bendruomenės ir susirasti vietinių bendraminčių. Nors tikslūs skaičiai nežinomi, bendras tendencijų tyrimas rodo, kad jaunimo tarpe ši subkultūra sparčiai plečiasi, nes ji suteikia erdvę saviraiškai, bendruomeniškumui ir kūrybinei laisvei, kas yra itin svarbu paauglystės laikotarpiu.

Furry subkultūra kaip suaugusiųjų seksualinis gyvenimo aspektas: seksas ir fetišas

Nors furry kultūra yra plačiai suprantama kaip meninės išraiškos, bendruomeniškumo ir antropomorfinių personažų kūrimo hobis, nereikėtų ignoruoti fakto, kad ji turi ir seksualinį aspektą, kuris kai kuriems suaugusiems nariams pasireiškia kaip fetišas (tai stiprus, neįprastas ir dažnai seksualinis potraukis konkrečiam objektui, kūno daliai ar situacijai, kuri pati savaime nėra laikoma seksualia). Svarbu pabrėžti, kad ne visa furry kultūra yra susijusi su seksu ar fetišu, ir klaidinga būtų teigti, jog visi jos nariai turi tokių interesų. Tačiau tam tikra dalis suaugusiųjų bendruomenėje randa erdvę, kurioje gali tyrinėti savo seksualumą, susijusį su furry tematika.

Šios sąsajos gali pasireikšti įvairiais būdais. Vieniems tai gali būti seksualinis susijaudinimas, susijęs su antropomorfinėmis fantazijomis, vaizduotėje arba per meninę kūrybą. Fursonos, kurias žmonės susikuria, gali turėti seksualinį atspalvį, o jų kūrimas ar naršymas kitų furry meno kūrinių (įskaitant erotinį meną, vadinamą „furry porn“) gali būti seksualinės išraiškos forma. Tyrimai rodo, kad didelė dalis suaugusių furry narių bent retkarčiais peržiūri ar kuria erotinio turinio, susijusio su furry tematika.

Kitiems sąsajos pasireiškia per vaidmenų žaidimus ar kostiumų dėvėjimą. Nors fursuitai (gyvūnų kostiumai) patys savaime nėra seksualiniai objektai, kai kurie asmenys juos naudoja intymioje aplinkoje ar vaidmenų žaidimuose. Gali būti, kad pati fizinė kailio tekstūra, žaismingi personažai ar galimybė įkūnyti gyvūno savybes suteikia naujų sensorinių patirčių, kurios sustiprina seksualinį susijaudinimą. Taip pat egzistuoja nišinės furry bendruomenės dalys, kurios praktikų metu dėvi fursuitus arba jų dalis, įsitraukdamos į pet play (vaidmenų žaidimus, susijusius su gyvūnų elgesio imitavimu) ar kitas erotines veiklas.

Labai svarbu atskirti visą furry subkultūrą nuo nišinių, seksualinių aspektų. Dauguma furry narių, tiek paauglių, tiek suaugusiųjų, dalyvauja bendruomenėje dėl kūrybos, socializacijos ir saviraiškos, neturėdami jokio seksualinio intereso. Dažnai stereotipai, kurie vaizduoja visą furry fandomą kaip išimtinai seksualinį fetišą, yra klaidingi ir sukelia nepagrįstą stigmą. Tyrimai rodo, kad nors dauguma suaugusių furry narių pripažįsta tam tikrą seksualinį interesą furry tematika (pavyzdžiui, per erotinį meną), didžiajai jų daliai tai nėra pagrindinė motyvacija dalyvauti bendruomenėje. Fandomas jiems visų pirma yra kūrybinė erdvė ir bendruomenė.

Pavyzdžiui, tam tikri tyrimai parodė, kad furry bendruomenėje yra didesnis LGBT+ asmenų procentas, palyginti su bendra populiacija. Tai gali būti susiję su tuo, kad fandomas suteikia priimančią ir atvirą aplinką, kurioje žmonės gali laisvai išreikšti savo tapatybę ir seksualinę orientaciją, nesijausdami teisiami.

Ar furry fandom subkultūra pavojinga? Ar verta nerimauti tėvams?

Egzistuoja ir problema su subkultūros reputacija, kurią formuoja tam tikri stereotipai ir klaidingas supratimas. Nors didžioji dalis furry bendruomenės nėra susijusi su seksualiniais fetišais, žiniasklaidoje ir visuomenėje dažnai vyrauja iškreiptas vaizdas, pabrėžiantis tik tuos aspektus. Tai gali prisidėti prie bendros neigiamos nuomonės apie visą bendruomenę ir sukelti nepagrįstą diskriminaciją ar stigmatizavimą tų, kurie jai priklauso.

Taigi furry subkultūra, kaip ir bet kuri kita bendruomenė, turi savų iššūkių ir galimų pavojų. Tačiau daugeliui narių ji yra saugi ir teigiama erdvė, skatinanti kūrybiškumą ir socialinį ryšį. Svarbiausia yra sąmoningumas, tėvų įsitraukimas ir atviras bendravimas su paaugliais, siekiant užtikrinti jų saugumą ir psichologinę gerovę, leidžiant jiems mėgautis subkultūros teikiamais privalumais.

Aš asmeniškai neturiu poreikio įsitraukti į furry subkultūrą ir jai tikrai nepriklausau, tačiau man įdomios subkultūros ir jų saviraiškos būdai, pažinimas, tad pirmiausia užuot pasišlykštėjus siūlau labiau suprasti žmonių skirtybes ir labiau pateisinti, nei smerkti. Juk labiausiai šaipomės ir pykstame ant tų, kurių nesame pajėgūs suprasti.

Maištinga Siela

MO muziejus: apie parodas "Iš vidaus" ir "Ilgiuosi, nežinau ko"

 Sveiki,

 

Kodėl vis praeidavo pro MO muziejų ir niekada į jį neužeidavau, man sudėtinga paaiškinti, nors turiu tradiciją nuolat apsilankyti Lietuvos dailės nacionalinėje galerijoje, tačiau Mo – ne. Puikiai menu tą erdvė ir metus, kai griovė toje vietoje buvusį garsųjį kino teatrą, bet tenka pripažinti, kad nugriauti buvo verta ir turėti štai tokią kultūros erdvę.

 

Visai neseniai apžiūrėjau pagrindines parodas. Mažojoje salėje vyko „Ilgiuosi, nežinau ko“, t. y. žmogaus ir namų, gamtos kaip egzistencinės nerimo pajautos junginys. Netikėta buvo tai, kad kai kurie kūriniai, instaliacijos, reljefai buvo sukurti labai seniai, kai klimato kaita dar nė nebuvo šitaip eskaluojama, pavyzdžiui, vienos menininkės iš Smalininkų miniatiūros, nutapytos po sunkios Antrojo pasaulinio karo patirtos traumos, griūvant nesaugiai po karo paliktai pastato sienai menininkė buvo sunkiai sužeista. Jos darbai (nepasižymėjau menininkės pavardės) tokie kruopštūs, žali, šviesūs, nors juose veriasi ir savitas žmogaus barbariškumas, įsibrovimas į gamtą, padarant ją savo nusikaltimo vieta. Prieš 30 metų niekaip jie mums nekalbėtų apie klimato kaitą, bet šiandien net ir numestas ledų popierėlis sukeltų didžiulį rezonansą. Nustebino ir tiesioginė palydovo transliacija, per kurią galime stebėti besisukančią Žemę, mūsų namus. Jie visų tų menų kūrinių energetikoje atrodo tokie trapūs...

 

Didžiojoje salėje vyko paroda „Iš vidaus“. Joje eksponuojami man nematyti darbai, kuriuos jungia žmogaus asmenybės aspektai, dažniausiai ateinantys iš vidaus, t. y. emocijų spektras, susitikimas su savimi pačiu. Čionai pamatysite ir didžiulę judančią bambą, kuri rodo ryšį su motina, o autorei su kūrybos šaltiniu, čia rasite ir portretus, kuriuos kita menininkė tapė stebėdama tik veidrodinį pozuotojų atspindį; krūtimis ir vulvomis siuvinėtą pledą, kuris verčia atkreipti dėmesį į kūno funkcionalumą (gimdyti ir maitinti), nustebino ir augaliukų miniatiūros, kruopščiai ir vis kitaip perteiktas kaip visatos harmoningas nevienodas dalelių panašumas, bet vienas įspūdingiausių ir originaliausių darbų buvo „Marytės. O kas gi tos Marytės?“, kurią sukūrė Laima Oržekauskienė (g. 1958), kuri keliavo po Europą fotografuodama Mergelės Marijos atvaizdus, po to juos integravo į bintus ir padarė vieną nuskausminimo ir gailestingo gijimo įspūdį paliekantį darbą. Taip pat parodoje paliko įspūdį „Svetimas medis“, kurį pateikė Petras Mazūras, kuris išsaugojo medžius, įstrigusius akmenyje ir inde, bylodamas apie vilties gyvastingumą.

 

Šiaip vaikščiojau ir mėgavausi visu tuo vizualumu ir kaip visi tie meno kūriniai, apie kuriuos būtų galima rašyti atskirai ir komentuoti kaip apie vieną bendrą parodos viziją. Įdomu ir tai, kad jie kitose parodų vizijose tikriausiai atspindėtų visai kitas idėjas ir koncepcijas, todėl menas ir yra nuostabus, nes jo minties prasmė plastiška ir galgi net pačiam autoriui menininkui gali padaryti netikėtą įspūdį. Lankysiuosi dar, kai atsiras kitos parodos.

 

Jūsų Maištinga Siela

Paveikslų paroda: Edita Tamonienė "Kai susitinka spalvos"

Jūsų Maištinga Siela