Paroda. Žygimanto Augusto meilės simbolis. Elžbietos ir Barboros portretų diptikas (Valdovų rūmų muziejus)

 

Sveiki!
 
Valdovų rūmų muziejuje pristatoma tarptautinė paroda lankytojams atveria XVI amžiaus Renesanso intrigas, materializuotas į unikalią nešiojamą relikviją – delne telpantį knygos formato diptiką, kuriame aliejine tapyba ant vario plokštelių įamžintos dvi anksti mirusios Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto žmonos. Šis raudonu aksomu ir auksiniais kutais apvilktas meno kūrinys veikia kaip savotiškas asmeninis valdovo memorialas, kurio kairiajame sparne stūkso Habsburgų dinastijos atstovė Elžbieta Habsburgaitė, o dešiniajame – legendinė Lietuvos didikė Barbora Radvilaitė. Istorinė ironija ir subtilus sentimentištumas čia susipina su politine pragmatika, paverčiant šį artefaktą ne šiaip valstybiniu portretu, o intymia monarcho refleksija apie prarastus jausmus.
 
Iš Krokuvos Čartoriskių kolekcijos atkeliavęs eksponatas pasižymi išskirtine paveldo anatomija: diptiko išorėje puikuojasi paties Žygimanto Augusto profilio medalionas bei inicialai, todėl tyrinėtojai daro prielaidą, kad šį suvenyrą valdovas nuolat nešiojosi su savimi tarsi emocinį šarvą. Toks biografinis faktas nepraslydo pro akis net garsiajam XIX a. dailininkui Janui Mateikai, įamžinusiam šį objektą mirštančio karaliaus galvūgalyje. Šiandien Valdovų rūmuose veikianti paroda leidžia šiuolaikiniam stebėtojui moksliškai ir kartu estetiškai pažvelgti į tai, kaip karališkoji meilė, mirtis ir renesansinė dailė suformavo vieną galingiausių valstybės istorinių mitų.

Barbora Radvilaitė

Elžbieta Habsburgaitė

Maištinga Siela

Tarptautinė paroda. Nuo priešo iki sąjungininko: Lietuva ir Lenkija bei Osmanų imperija XIV-XIX a. (Valdovų rūmų muziejus)

 

 

Mėgstu visokias parodas. Retsykiais galiu praleisti ištisas valandas, kol kruopščiai apžiūriu ir perskaitau nuo A iki Z visą pateiktą informaciją bukletuose ir parodų stenduose apie eksponatus ir jų istoriją.
 
Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose pristatoma tarptautinė paroda „Nuo priešo iki sąjungininko. Lietuva ir Lenkija bei Osmanų imperija XIV–XIX a.“ atskleidžia daugiau nei penkis šimtmečius trukusius dinamiškus ir permainingus tarpvalstybinius santykius. Ekspozicija lankytojams leidžia iš arti pažinti iki tol mažai tyrinėtą politinį, karinį bei kultūrinį LDK ir Lenkijos dialogą su galinga pietų kaimyne, kurio pradžia siekia dar XV a. pabaigą. Per gausius istorinius eksponatus paroda demonstruoja, kaip atsargi kaimynystė ir diplomatiniai bandymai išvengti tiesioginių konfliktų ilgainiui peraugo į atvirus ginkluotus susirėmimus, kulminaciją pasiekusius XVII a. karuose bei istoriniame 1683 m. Vienos mūšyje.
 
Laikui bėgant, kintant geopolitinei situacijai ir regiono valstybių interesams, buvę aršūs priešai pamažu atrado bendrų sąlyčio taškų, o XVIII a. jau formavosi pirmosios tarpusavio sąjungos, nukreiptos prieš bendrą grėsmę – Maskvos valstybę. Šį permainingą virsmą įkūnija ne tik diplomatinius ryšius ir prekybą atspindintys radiniai, bet ir įspūdingi karo trofėjai, tokie kaip pirmą kartą šalies muziejininkystės istorijoje eksponuojama unikali turkiška palapinė. Tokios kultūrinės vertybės padeda vizualiai suprasti Rytų ir Vakarų civilizacijų sandūrą, palikusią gilų pėdsaką Abiejų Tautų Respublikos pavelde.
 
Pasidairykite po parodos eksponatus.

 

Vladislovas III Varnietis (1424–1444) buvo Lenkijos karalius ir Vengrijos bei Kroatijos karalius, kilęs iš Jogailaičių dinastijos – jis buvo vyresnysis Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos bei jo ketvirtosios žmonos Sofijos Alšėniškės sūnus. Į sostą jis pakilo būdamas dešimties metų, o sulaukęs pilnametystės turėjo aktyviai įsitraukti į geopolitinius Vidurio ir Rytų Europos konfliktus, ypač stabdant agresyvią Osmanų imperijos ekspansiją į krikščioniškas žemes.
 
Jo gyvenimas tragikomiškai ir anksti nutrūko 1444 m. lapkričio 10 d. Varnos mūšyje (dabartinėje Bulgarijoje, kurioje ir teko lankytis), kur jungtinė lenkų, vengrų ir kryžiuočių armija susirėmė su sultono Murado II vadovaujamomis turkų pajėgomis. Kai mūšis jau buvo beveik laimėtas ir turkų kariuomenė blaškėsi, jauniausias per amžius krikščionių lyderis – devyniolikmetis karalius Vladislovas – pasiryžo rizikingai asmeninei atakai. Su kelių šimtų riterių būriu jis įsiveržė tiesiai į janyčarų gretas, siekdamas paimti į nelaisvę patį sultoną.
 
Šis drąsus, tačiau neapgalvotas manevras baigėsi katastrofa: karaliaus raiteliai įkrito į pėstininkų spąstus, o pats Vladislovas buvo nukautas. Turkams nukirtus karaliui galvą ir iškėlus ją ant ieties, krikščionių armija sutriko, pakriko ir beveik laimėtą pergalę akimirksniu pavertė skaudžiu pralaimėjimu. Dėl šios įspūdingos ir lemtingos baigties prie Varnos miesto valdovas istorijoje gavo Varniečio pravardę, o kadangi jo kūnas nebuvo rasta, ilgą laiką sklandė legendos ir atsirado įvairių apsišaukėlių.

Dvistiebė turkiška ovali įspūdinga palapinė, pagal tradiciją priklausiusi Osmanų imperijos didžiajam viziriui Karai Mustafai, po 1683 m. Vienos mūšio kaip karo trofėjus patekusi į Abiejų Tautų Respubliką.
 
Osmanų imperija palapines perėmė iš tiurkų klajoklių genčių. Šie lengvos konstrukcijos ir transportavimo tekstiliniai statiniai, dėl savo dydžio ir ornamentikos neretai vadinami „kilnojamaisiais rūmais“, atliko svarbias funkcijas, visų pirma susijusias su karyba ir valstybės ekspansija. Osmanų kariuomenėje palapinės naudotos kaip laikina karių buveinė – čia per mūšius ar karines ekspedicijas kariai galėjo pailsėti, pavalgyti ir nusiprausti. Palapinėje taip pat galėjo būti įrengtas iždas, kanceliarija, arklidės, virtuvė, ji naudota ir kaip karinės įrangos saugojimo vieta. Toks kariuomenės ir valdžios struktūrų mobilumas ir gebėjimas prisitaikyti įvairiomis sąlygomis buvo ypač svarbus sparčiai besiplečiančiai Osmanų imperijai. Be to, įspūdingos ir prabangios Osmanų sultonų bei vizirių palapinės turėjo parodyti valstybės galybę ir turtingumą. Turkiškas ar panašias palapines karo žygiuose ilgainiui pradėjo naudoti ir Lietuvos bei Lenkijos valdovai, didikai.
 
Parodoje eksponuojama ovali dvistiebė palapinė – unikalus ir monumentalus osmanų meno kūrinys, priskiriamas vadinamajam „vizirių“ palapinių tipui. Palapinę sudaro dvi sienos (parodoje eksponuojama viena), stogas ir stiebai. Išorinės sienos nudažytos iš vario išgautu mėlynu pigmentu, nedekoruotos. Didžiausią įspūdį kelia itin retas, bene vienintelis toks pasaulyje sodrios mėlynos spalvos interjeras. Jis komponuojamas taikant aplikacijos techniką – ant sienų ir stogo pagrindo prisiuvant ir klijuojant spalvotus, iš šilko, medvilnės, satino ir išdirbtos odos pagamintus dekoro elementus. Kiekviena palapinės vidinė siena ritmiškai padalyta į 12 arkų, turėjusių priminti čia besiglaudžiančiam asmeniui egzotiškus aukščiausių osmanų pareigūnų rūmus. Kiekviena arka įrėminta gėlėmis dekoruotomis kolonomis ir puošta floristiniais ornamentais – apačioje matomos šešėliuotos, rūmų sodus primenančios vazos, iš kurių „auga“ stilizuoti tulpių, abrikosų, gvazdikų ir hiacintų žiedai. Jie taip pat vaizduojami arkų centruose esančiuose geometrinių rozečių motyvuose, virš kurių pritvirtinti iš išdirbtos odos pagaminti osmaniški palinkėjimai: „Tebūnie čia laimė“, „Būk palaimintas“ ir pan. Jie turėjo pasveikinti palapinės svečius ir įkvėpti turkų karius kovai.
 
Ši palapinė, stovėjusi 1683 m. Vienos mūšio lauke, manoma, galėjo priklausyti Osmanų imperijos didžiajam viziriui, turkų karinių pajėgų vadui Karai Mustafai (1634/1635–1683). Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Sobieskio (1674–1696) vadovaujamiems kariuomenės būriams įveikus turkus ir šiems pradėjus masiškai bėgti, mūšio lauke buvo palikta daug osmanų vertybių, tarp jų – ir kariuomenės vadų bei kitų karių palapinių. 1683 m. rugsėjo 13 d., jau pasibaigus mūšiui, Jonas Sobieskis „vizirio palapinėje“ parašė laišką savo žmonai Marijai Kazimierai d'Arkjen (1641–1716), nurodydamas, kad didelė dalis iš mūšio pabėgusio Karos Mustafos turto (kartu ir palapinės) atiteko jam. Palapinės valdovas apibūdino kaip įspūdingus ir ypač didelius statinius, kurie savo dydžiu priminė tuomečius Varšuvos ir Lvovo miestus.
 
Po 1683 m. Vienos išlaisvinimo iš turkų apsiausties ši palapinė kaip karo trofėjus pateko į Abiejų Tautų Respubliką. Iš čia 1729 m. ji buvo išgabenta į tuomečio Lenkijos ir Lietuvos valdovo Augusto II (1697–1704, 1709–1733) gimtinę – Dresdeną. 1934 m. meno kūrinį iš buvusios Lenkijos ir Lietuvos valdovų Vetinų giminės įsigijo lenkų antikvaras Simonas Švarcas, kuris palapinę padovanojo Vavelio karališkajai piliai. Čia ji kartu su kitomis išlikusiomis turkiškomis palapinėmis (kolekciją sudaro 13 palapinių, iš jų 5 visiškai išlikusios) saugoma iki šiol.

Rašytojas Adomas Mickevičius su šia paroda susijęs per platesnį XIX a. istorinių asmenų, politinių veikėjų, karininkų bei intelektualų kontekstą: po nesėkmingų sukilimų dalis buvusios Abiejų Tautų Respublikos inteligentų pasitraukė į Osmanų imperiją, kur prisidėjo prie valstybės modernizavimo reformų, o Stambule netgi buvo ketinama įkurti antrą buvusių ATR piliečių emigracijos centrą po Paryžiaus.

Nuotraukoje matomi du istorinių asmenų portretai, eksponuojami parodoje Valdovų rūmuose. Dešinėje pusėje esančiame paveiksle yra pavaizduotas Jonas Karolis Chodkevičius (tai nurodo ir užrašas paveikslo apačioje: „Jan Karol, hrabia na Bychowie y Szklewie Chodkiewicz, wojewoda wilenski, hetman wielki koronny y wielki w[ielkiego] x[iestwa] litewskiego...“). Kairėje pusėje esančiame paveiksle yra pavaizduotas Kristupas Radvila Perkūnas (jo asmenybės bruožai ir apranga atspindi galingo LDK magnato ir karvedžio įvaizdį).

Maištinga Siela

Paroda: Gyvos Rasos, Vilniaus miesto muziejus, Vokiečių g. 6 (informacija, bukletas)

Dailė: Sergej Ovčaruk (Sulima) paroda "Spalvų priklausomybė"

 

Sveiki,
 
Šią paveikslų parodą, kurią užfiksavau nuotraukoje, buvo publikuojama Klaipėdos dramos teatro ekspozicijos salėje. Man daugelis paveikslų patiko, labai ryškūs, spalvingi, intensyvūs.
 
Ukrainietis Sergej Ovčaruk, meno pasaulyje taip pat žinomas Sulima pavarde, yra profesionalus dailininkas, kurio kūryboje ryškiai atsiskleidžia gilus vizualinis pasakojimas ir subtili estetika. Jo tapybos darbuose, dažniausiai atliekamuose aliejumi ant drobės, meistriškai jungiami realizmo ir simbolizmo elementai, kartais įpinant ir mistinių ar siurrealistinių motyvų. Autorius ypatingą dėmesį skiria šviesos ir šešėlių žaismui, spalvų gyliui bei tekstūrai, todėl jo paveikslai išsiskiria melancholiška, susimąstyti verčiančia nuotaika bei filosofine potekste.
 
Menininko kūrybinis kelias pasižymi aktyviu dalyvavimu kultūriniame gyvenime – jo darbai eksponuojami tiek asmeninėse, tiek grupinėse parodose, o dalis kūrinių yra iškeliavę į privačias kolekcijas Lietuvoje bei užsienyje. Nors S. Ovčaruk-Sulima nėra plačiai afišuojamas masinėje žiniasklaidoje, meno bendruomenėje ir tarp kolekcininkų jis yra vertinamas už savitą stilių ir gebėjimą drobėje užfiksuoti ne tik peizažo grožį, bet ir vidinę žmogaus bei gamtos būseną. Jo paveikslų periodiškai galima išvysti meno galerijose bei specializuotose meno platformose, kur jie pritraukia išskirtinio braižo ieškančių meno gerbėjų dėmesį.

 
Maištinga Siela

Paroda: Leonado Da Vinčio mašinos (Klaipėda, 2025)

 

Išskirtinė tarptautinė paroda „Leonardo da Vinčio mašinos“ atkeliavo į Klaipėdą ir įsikūrė unikaliose XVII a. architektūros paveldo erdvėse – Pilies muziejaus požemiuose. Ši keliaujanti ekspozicija lankytojams pristato daugiau nei 30 veikiančių Leonardo da Vinčio išradimų, atkurtų pagal autentiškus renesanso genijaus brėžinius. Paroda siūlo retą galimybę išvysti inžinerijos šedevrus iš skraidymo, karo, vandens ir statybos sričių, kartu su žymiausių Leonardo da Vinčio paveikslų reprodukcijomis. Ekspozicija pabrėžia ne tik išradimų inžinerinę mintį, bet ir edukacinę bei istorinę vertę.

Šios parodos unikalumas slypi keliuose aspektuose. Visų pirma, tai tiksliai atkurtos mechaninių išradimų kopijos, pagamintos bendradarbiaujant su Florencijos ir Milano inžinieriais, remiantis autentiškais dokumentais, tokiais kaip „Codex Atlanticus“. Antra, paroda išsiskiria interaktyvumu – modeliai pagaminti pagal autentiškas technologijas, yra veikiantys, ir lankytojai gali juos liesti, sukinėti ir išbandyti patys. Ši galimybė „valdyti“ Leonardo da Vinčio mechanizmus, pavyzdžiui, išmėginti sraigtinį sraigtasparnį, pakelti daiktą su kabliaračiu keltuvu ar apžiūrėti šarvuotą vežimą, paverčia ekspoziciją įtraukiančia patirtimi.

 

Parodos vietos pasirinkimas Klaipėdoje sukuria išskirtinę istorinę sintezę. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius, dr. Jonas Genys, atkreipia dėmesį, kad Leonardo da Vinčio pasaulį pakeitę išradimai atgimsta seniausioje Klaipėdoje išlikusioje mūro erdvėje – Pilies požemiuose. Tai ne tik kontrastas tarp XV amžiaus genialios inžinerijos ir XVII amžiaus architektūros, bet ir unikalus derinys, apjungiantis inžineriją, meną, istoriją ir šiuolaikinį interaktyvumą. Toks kontekstas vizualiai pabrėžia šių išradimų laiko nepavaldumą.

 

Parodos kuratorė Kamila Gierko iš Lenkijos įmonės „Organization of Exhibitions“ akcentuoja neeilinį Leonardo da Vinčio protą. Ji primena, kad meistro IQ siekė maždaug 250, o dar XV amžiuje jis suprojektavo automobilį, sraigtasparnį, parašiutą ir sklandytuvą. Šios idėjos, kurios tuo metu atrodė futuristinės, tapo pagrindu daugeliui šiuolaikinių mašinų, ypač naudojant tokius mechanizmus kaip rutulinis guolis, svirtys ir pavaros. Paroda įprasmina Leonardo da Vinčio, kaip futuristo vaidmenį, kurio vizijos įgyvendinamos tik dabar, naudojant technologijas, apie kurias jis anuomet galėjo tik svajoti.

 

Ekspozicija, organizuojama Klaipėdos miesto savivaldybės, Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus ir „Organization of Exhibitions“, yra edukacinis ir kultūrinis įvykis, skirtas parodyti, kaip Leonardo da Vinčio inžinerinė mintis formavo Vakarų civilizacijos technologinį pagrindą. Lankytojams siūloma ne tik apžiūrėti, bet ir pažinti bei išbandyti tas idėjas, kurios gerokai pralenkė savo epochą, o dabar veikia seniausioje miesto erdvėje, patvirtindamos meistro universalumo mastą.

Maištinga Siela