Tarptautinė paroda. Nuo priešo iki sąjungininko: Lietuva ir Lenkija bei Osmanų imperija XIV-XIX a. (Valdovų rūmų muziejus)

 

 

Mėgstu visokias parodas. Retsykiais galiu praleisti ištisas valandas, kol kruopščiai apžiūriu ir perskaitau nuo A iki Z visą pateiktą informaciją bukletuose ir parodų stenduose apie eksponatus ir jų istoriją.
 
Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose pristatoma tarptautinė paroda „Nuo priešo iki sąjungininko. Lietuva ir Lenkija bei Osmanų imperija XIV–XIX a.“ atskleidžia daugiau nei penkis šimtmečius trukusius dinamiškus ir permainingus tarpvalstybinius santykius. Ekspozicija lankytojams leidžia iš arti pažinti iki tol mažai tyrinėtą politinį, karinį bei kultūrinį LDK ir Lenkijos dialogą su galinga pietų kaimyne, kurio pradžia siekia dar XV a. pabaigą. Per gausius istorinius eksponatus paroda demonstruoja, kaip atsargi kaimynystė ir diplomatiniai bandymai išvengti tiesioginių konfliktų ilgainiui peraugo į atvirus ginkluotus susirėmimus, kulminaciją pasiekusius XVII a. karuose bei istoriniame 1683 m. Vienos mūšyje.
 
Laikui bėgant, kintant geopolitinei situacijai ir regiono valstybių interesams, buvę aršūs priešai pamažu atrado bendrų sąlyčio taškų, o XVIII a. jau formavosi pirmosios tarpusavio sąjungos, nukreiptos prieš bendrą grėsmę – Maskvos valstybę. Šį permainingą virsmą įkūnija ne tik diplomatinius ryšius ir prekybą atspindintys radiniai, bet ir įspūdingi karo trofėjai, tokie kaip pirmą kartą šalies muziejininkystės istorijoje eksponuojama unikali turkiška palapinė. Tokios kultūrinės vertybės padeda vizualiai suprasti Rytų ir Vakarų civilizacijų sandūrą, palikusią gilų pėdsaką Abiejų Tautų Respublikos pavelde.
 
Pasidairykite po parodos eksponatus.

 

Vladislovas III Varnietis (1424–1444) buvo Lenkijos karalius ir Vengrijos bei Kroatijos karalius, kilęs iš Jogailaičių dinastijos – jis buvo vyresnysis Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos bei jo ketvirtosios žmonos Sofijos Alšėniškės sūnus. Į sostą jis pakilo būdamas dešimties metų, o sulaukęs pilnametystės turėjo aktyviai įsitraukti į geopolitinius Vidurio ir Rytų Europos konfliktus, ypač stabdant agresyvią Osmanų imperijos ekspansiją į krikščioniškas žemes.
 
Jo gyvenimas tragikomiškai ir anksti nutrūko 1444 m. lapkričio 10 d. Varnos mūšyje (dabartinėje Bulgarijoje, kurioje ir teko lankytis), kur jungtinė lenkų, vengrų ir kryžiuočių armija susirėmė su sultono Murado II vadovaujamomis turkų pajėgomis. Kai mūšis jau buvo beveik laimėtas ir turkų kariuomenė blaškėsi, jauniausias per amžius krikščionių lyderis – devyniolikmetis karalius Vladislovas – pasiryžo rizikingai asmeninei atakai. Su kelių šimtų riterių būriu jis įsiveržė tiesiai į janyčarų gretas, siekdamas paimti į nelaisvę patį sultoną.
 
Šis drąsus, tačiau neapgalvotas manevras baigėsi katastrofa: karaliaus raiteliai įkrito į pėstininkų spąstus, o pats Vladislovas buvo nukautas. Turkams nukirtus karaliui galvą ir iškėlus ją ant ieties, krikščionių armija sutriko, pakriko ir beveik laimėtą pergalę akimirksniu pavertė skaudžiu pralaimėjimu. Dėl šios įspūdingos ir lemtingos baigties prie Varnos miesto valdovas istorijoje gavo Varniečio pravardę, o kadangi jo kūnas nebuvo rasta, ilgą laiką sklandė legendos ir atsirado įvairių apsišaukėlių.

Dvistiebė turkiška ovali įspūdinga palapinė, pagal tradiciją priklausiusi Osmanų imperijos didžiajam viziriui Karai Mustafai, po 1683 m. Vienos mūšio kaip karo trofėjus patekusi į Abiejų Tautų Respubliką.
 
Osmanų imperija palapines perėmė iš tiurkų klajoklių genčių. Šie lengvos konstrukcijos ir transportavimo tekstiliniai statiniai, dėl savo dydžio ir ornamentikos neretai vadinami „kilnojamaisiais rūmais“, atliko svarbias funkcijas, visų pirma susijusias su karyba ir valstybės ekspansija. Osmanų kariuomenėje palapinės naudotos kaip laikina karių buveinė – čia per mūšius ar karines ekspedicijas kariai galėjo pailsėti, pavalgyti ir nusiprausti. Palapinėje taip pat galėjo būti įrengtas iždas, kanceliarija, arklidės, virtuvė, ji naudota ir kaip karinės įrangos saugojimo vieta. Toks kariuomenės ir valdžios struktūrų mobilumas ir gebėjimas prisitaikyti įvairiomis sąlygomis buvo ypač svarbus sparčiai besiplečiančiai Osmanų imperijai. Be to, įspūdingos ir prabangios Osmanų sultonų bei vizirių palapinės turėjo parodyti valstybės galybę ir turtingumą. Turkiškas ar panašias palapines karo žygiuose ilgainiui pradėjo naudoti ir Lietuvos bei Lenkijos valdovai, didikai.
 
Parodoje eksponuojama ovali dvistiebė palapinė – unikalus ir monumentalus osmanų meno kūrinys, priskiriamas vadinamajam „vizirių“ palapinių tipui. Palapinę sudaro dvi sienos (parodoje eksponuojama viena), stogas ir stiebai. Išorinės sienos nudažytos iš vario išgautu mėlynu pigmentu, nedekoruotos. Didžiausią įspūdį kelia itin retas, bene vienintelis toks pasaulyje sodrios mėlynos spalvos interjeras. Jis komponuojamas taikant aplikacijos techniką – ant sienų ir stogo pagrindo prisiuvant ir klijuojant spalvotus, iš šilko, medvilnės, satino ir išdirbtos odos pagamintus dekoro elementus. Kiekviena palapinės vidinė siena ritmiškai padalyta į 12 arkų, turėjusių priminti čia besiglaudžiančiam asmeniui egzotiškus aukščiausių osmanų pareigūnų rūmus. Kiekviena arka įrėminta gėlėmis dekoruotomis kolonomis ir puošta floristiniais ornamentais – apačioje matomos šešėliuotos, rūmų sodus primenančios vazos, iš kurių „auga“ stilizuoti tulpių, abrikosų, gvazdikų ir hiacintų žiedai. Jie taip pat vaizduojami arkų centruose esančiuose geometrinių rozečių motyvuose, virš kurių pritvirtinti iš išdirbtos odos pagaminti osmaniški palinkėjimai: „Tebūnie čia laimė“, „Būk palaimintas“ ir pan. Jie turėjo pasveikinti palapinės svečius ir įkvėpti turkų karius kovai.
 
Ši palapinė, stovėjusi 1683 m. Vienos mūšio lauke, manoma, galėjo priklausyti Osmanų imperijos didžiajam viziriui, turkų karinių pajėgų vadui Karai Mustafai (1634/1635–1683). Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Sobieskio (1674–1696) vadovaujamiems kariuomenės būriams įveikus turkus ir šiems pradėjus masiškai bėgti, mūšio lauke buvo palikta daug osmanų vertybių, tarp jų – ir kariuomenės vadų bei kitų karių palapinių. 1683 m. rugsėjo 13 d., jau pasibaigus mūšiui, Jonas Sobieskis „vizirio palapinėje“ parašė laišką savo žmonai Marijai Kazimierai d'Arkjen (1641–1716), nurodydamas, kad didelė dalis iš mūšio pabėgusio Karos Mustafos turto (kartu ir palapinės) atiteko jam. Palapinės valdovas apibūdino kaip įspūdingus ir ypač didelius statinius, kurie savo dydžiu priminė tuomečius Varšuvos ir Lvovo miestus.
 
Po 1683 m. Vienos išlaisvinimo iš turkų apsiausties ši palapinė kaip karo trofėjus pateko į Abiejų Tautų Respubliką. Iš čia 1729 m. ji buvo išgabenta į tuomečio Lenkijos ir Lietuvos valdovo Augusto II (1697–1704, 1709–1733) gimtinę – Dresdeną. 1934 m. meno kūrinį iš buvusios Lenkijos ir Lietuvos valdovų Vetinų giminės įsigijo lenkų antikvaras Simonas Švarcas, kuris palapinę padovanojo Vavelio karališkajai piliai. Čia ji kartu su kitomis išlikusiomis turkiškomis palapinėmis (kolekciją sudaro 13 palapinių, iš jų 5 visiškai išlikusios) saugoma iki šiol.

Rašytojas Adomas Mickevičius su šia paroda susijęs per platesnį XIX a. istorinių asmenų, politinių veikėjų, karininkų bei intelektualų kontekstą: po nesėkmingų sukilimų dalis buvusios Abiejų Tautų Respublikos inteligentų pasitraukė į Osmanų imperiją, kur prisidėjo prie valstybės modernizavimo reformų, o Stambule netgi buvo ketinama įkurti antrą buvusių ATR piliečių emigracijos centrą po Paryžiaus.

Nuotraukoje matomi du istorinių asmenų portretai, eksponuojami parodoje Valdovų rūmuose. Dešinėje pusėje esančiame paveiksle yra pavaizduotas Jonas Karolis Chodkevičius (tai nurodo ir užrašas paveikslo apačioje: „Jan Karol, hrabia na Bychowie y Szklewie Chodkiewicz, wojewoda wilenski, hetman wielki koronny y wielki w[ielkiego] x[iestwa] litewskiego...“). Kairėje pusėje esančiame paveiksle yra pavaizduotas Kristupas Radvila Perkūnas (jo asmenybės bruožai ir apranga atspindi galingo LDK magnato ir karvedžio įvaizdį).

Maištinga Siela

Vladas Drakula ir jo homoseksualus brolis Radu Gražusis, mylėjęs sultoną Mehmedą II

 

Sveiki, skaitytojai ir istorijų gerbėjai!
 
Vladas III, vėliau visame pasaulyje išgarsėjęs Drakulos vardu, gimė 1431 metais Sigišoaroje, Transilvanijoje, Valakijos kunigaikščio Vlado II šeimoje. Jo tėvas, priklausęs Slibino ordinui, nuolat laviravo tarp Vengrijos karalystės ir galingos Osmanų imperijos, bandydamas išsaugoti savo šalies autonomiją. Ši politinė įtampa tapo lemtinga paties Vlado ir jo jaunesniojo brolio Radu (dar vadinamu Radu Gražiuoju arba Radu cel Frumos) gyvenimams, mat tėvui siekiant užsitikrinti sultonų palankumą, broliai 1442 arba 1444 metais buvo išsiųsti į osmanų dvarą kaip įkaitai. Tuo metu Vladui buvo apie vienuolika, o Radu – vos septyneri metukai, tad svetima kultūra ir aplinka tapo jų kasdienybe itin pažeidžiamu vaikystės laikotarpiu.
 
Osmanų dvare, tikėtina Edirnės mieste, broliai gyveno prižiūrimi būsimojo sultono Mehmedo II aplinkos, kur jie buvo auklėjami pagal imperijos tradicijas. Jei Vladas išlaikė nepriklausomą ir maištingą charakterį, tai Radu, pramintas Gražiuoju, tapo itin imlus aplinkai ir greitai perėmė osmanų papročius bei vertybes. Istorijos šaltiniuose užsimenama, kad Radu užmezgė itin artimus, intymius ryšius su būsimuoju sultonu Mehmedu II, o ši draugystė tapo jo politinio ir asmeninio tapatumo pamatu. Manoma, kad Radu priėmė islamą ir tapo visišku sultono sąjungininku, visiškai integruodamasis į osmanų elitą ir atsiribodamas nuo savo krikščioniškų šaknų.
 
Tuo metu, kai Vladas matė osmanus kaip savo tautos engėjus ir nuolat planavo, kaip ištrūkti iš nelaisvės bei susigrąžinti Valakijos sostą, Radu pasirinko visiškai kitą kelią. Jis išmoko osmanų dvaro subtilybių, kalbų ir karybos meno, tapdamas vienu ištikimiausių sultono pasekėjų. Šis radikalus skirtingumas tarp brolių sukūrė gilią prarają: Vladas grįžęs į tėvynę ėmėsi negailestingos kovos prieš osmanus, naudodamas itin žiaurias priemones, tokias kaip sodinimas ant kuolų, o Radu tapo jo tiesioginiu oponentu, kuris ne kartą vedė osmanų armiją prieš savo brolį.
 
Radu Gražusis tapo sultono Mehmedo II pasitikėjimo žmogumi, dažnai atlikdamas svarbius karinius bei diplomatinius pavedimus. Osmanų sultonas rėmė Radu pretenzijas į Valakijos sostą, tikėdamasis per jį užtikrinti imperijos kontrolę šiame regione. Radu tapo simboliu to, ką Vladas laikė išdavyste – perauklėtu krikščionių valdovu, kuris, būdamas sultono statytiniu, įgyvendino Osmanų imperijos interesus prieš savo paties kraują. Istorikai dažnai pabrėžia, kad Radu liko lojalus sultonui iki pat savo gyvenimo pabaigos, tapdamas visiškai svetimu Vlado Drakulos politinei vizijai.
 
Apie Radu asmeninį gyvenimą žinių išlikę nedaug, tačiau jo santykiai su sultonu dažnai apibūdinami kaip itin artimi, o kai kuriuose šaltiniuose – kaip homoseksualūs, kas to meto osmanų dvaro aplinkoje nebuvo neįprasta tarp aukštų pareigūnų ir jų globėjų. Visgi Radu gyvenimas nebuvo vien tik dvaro intrigos; jis aktyviai dalyvavo kariniuose žygiuose ir ilgą laiką buvo pagrindinis Vlado Drakulos varžovas kovoje dėl Valakijos sosto. Jis sugebėjo įsitvirtinti kaip kunigaikštis, tačiau jo valdžia buvo tiesiogiai priklausoma nuo Osmanų imperijos paramos, todėl jis visada liko priklausomas nuo Stambulo politikos.

Sultonas Mehmedas II yra bene geriausiai dokumentuotas to laikotarpio valdovas portretinės tapybos požiūriu. Garsiausias jo atvaizdas yra italų dailininko Gentile Bellini tapytas portretas, sukurtas 1480 metais, kai dailininkas lankėsi Stambule. Šis portretas laikomas vienu tiksliausių sultono atvaizdų, kuriame jis vaizduojamas profiliu. Taip pat egzistuoja keletas kitų miniatiūrų ir medalių, kuriuose sultonas įamžintas jo valdymo laikotarpiu, atspindinčių jo išvaizdą, aprangą ir oficialų statusą.

 
Galiausiai Radu Gražusis mirė 1475 metais (štai Vladas Drakulas palyginimui su broliu mirė 1476 m., kaip manoma, mūšyje arba pasaloje, nukertant jam galvą), tikėtina, nuo ligos, neilgai trukus prieš savo brolio Vlado galutinį žlugimą ir mirtį. Nors jis turėjo dukterį, vardu Marija Voichita, kuri vėliau ištekėjo už kito valdovo, jo politinis palikimas liko visiškai susietas su Osmanų imperijos įtaka. Radu dažnai minimas kaip tragizmo kupina figūra – žmogus, kuris dėl išgyvenimo instinkto ir ryšio su sultonu prarado savo tautinę bei religinę tapatybę, tapdamas brolio priešu. Tai buvo ryškus kontrastas Vlado Drakulos, kuris iki pat mirties liko įsikibęs į savo karį primenančią tapatybę ir žiaurų pasipriešinimą svetimųjų valdžiai, gyvenimui.
 
Ši brolių istorija yra puikus pavyzdys, kaip to meto geopolitiniai žaidimai suformavo visiškai skirtingus likimus: vienas tapo pasauliniu mastu žinomu tironu ir pasipriešinimo simboliu, o kitas – sultonui ištikimu dvariškiu, kurio vardas šiandien prisimenamas tik kaip Vlado Drakulos šešėlis. Radu likimas atskleidžia, kaip lengvai vaikystės traumos ir svetima aplinka gali pakeisti žmogaus pasirinkimus, paversdama brolius mirtinais priešais. Jų susidūrimai Valakijos žemėse nebuvo tik politinė kova dėl sosto, bet ir asmeninė drama, kurioje susikirto dvi skirtingos pasaulėjautos – konformizmas ir radikalus pasipriešinimas.
 
HOMOSEKSUALUMAS OSMANŲ IMPERIJOJE?
 
Istoriniuose šaltiniuose Radu Gražiojo intymus gyvenimas nušviečiamas fragmentiškai, nes XV amžiuje dvariškių asmeninės detalės dažniausiai buvo fiksuojamos tik per politinę prizmę. Jo ryšys su būsimuoju sultonu Mehmedu II formavosi Edirnės dvare (dabartinė Turkijos teritorija Europinėje dalyje), kur abu augo kartu ir kūrė asmeninius lojalumo saitus. Radu pravardė, reiškianti Gražųjį, neabejotinai atspindėjo ne tik išvaizdą, bet ir ypatingą statusą sultono aplinkoje, o to meto kronikose užsimenama apie išskirtinį Mehmedo II palankumą, kuris, istorikų vertinimu, kaip jau ir minėjau, peržengė įprastus globėjo ir auklėtinio santykius.
 
Osmanų imperijos dvaro kultūroje fiziniai bei emociniai ryšiai tarp vyrų buvo egzistuojantis reiškinys, o pats Mehmedas II istoriografijoje dažnai minimas kaip valdovas, turėjęs polinkį į gražių jaunuolių draugiją. Nors nėra išlikę tiesioginių prisipažinimų ar asmeninių dienoraščių, daugelis tyrinėtojų, remdamiesi dvaro papročiais ir amžininkų įrašais, daro pagrįstą prielaidą, kad ryšys tarp sultono ir Radu buvo seksualinio pobūdžio. Visgi šis intymumas buvo neatsiejamai susijusi su politika, nes sultonas Radu pasitikėjo ne tik dėl jo išsilavinimo, bet ir dėl to, kad per emocinį bei seksualinį prisirišimą galėjo užtikrinti jo ištikimybę imperijos interesams Valakijoje.
 
Svarbu pabrėžti, kad dalis informacijos apie šį ryšį pasiekė mus per Vlado III rėmėjų ar krikščioniškosios Europos kronikininkų vertinimus, kurie siekė pajuodinti Radu kaip išsigimėlį, praradusį krikščionišką orumą per santykius su pagonių valdovu. Dėl šios priežasties istoriografijoje šie duomenys vertinami kaip balansas tarp realaus asmeninio ryšio ir priešiškos propagandos. Be šių dvaro santykių nėra žinoma apie kitus Radu meilės ryšius su vyrais, o vėlyvesniuose gyvenimo etapuose jis palaikė ryšį su moterimi, su kuria susilaukė dukters Marijos Voichitos. Galima teigti, kad Radu meilė sultonui egzistavo specifiniame Rytų dvaro kontekste, kur riba tarp politinio lojalumo ir fizinio intymumo buvo išplauta, todėl tai labiau priminė galios struktūrų dalį nei šiuolaikine prasme suprantamą romantinę meilę.
 
Maištinga Siela

Osmanų imperijos poetas Mesihis iš Pirštinos (1470-1512), modernizavęs Rytų poeziją

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Poetas Mesihis: Osmanų aukso amžiaus bohema

 

Mesihis (tikrasis vardas – Isa) gimė XV a. pabaigoje, apie 1470 m., Prištinoje, dabartinio Kosovo teritorijoje. Nors kilęs iš Balkanų, jis anksti persikėlė į imperijos širdį – Konstantinopolį (Stambulą). Tuo metu Osmanų imperija išgyveno milžinišką kultūrinį pakilimą po miesto užkariavimo, tad jaunam, talentingam vyrui tai buvo galimybių miestas, kuriame susidūrė Rytų ir Vakarų tradicijos.

 

Apie jo asmeninį charakterį žinoma, kad Mesihis buvo ryški, bet maištinga asmenybė. Jis pasižymėjo aštriu protu, humoro jausmu ir neslepiamu polinkiu į hedonizmą. Skirtingai nei daugelis to meto intelektualų, siekusių griežtos dvaro etikos, Mesihis buvo tikras bohemos atstovas: jis mėgo vyną, naktinį gyvenimą ir nesivaržė demonstruoti savo nepriklausomos dvasios, kas vėliau jam kainavo karjerą.

 

Nors portretų iš tų laikų neišliko, literatūriniai aprašymai ir Mathias Énard interpretacijos piešia jį kaip elegantišką, bet kiek melancholišką žmogų. Jis turėjo pasižymėti rafinuotomis manieromis, kurios leido jam tapti didžiojo vizirio Ali Pašos sekretoriumi. Tačiau jo išvaizda ir elgsena greičiausiai išdavė žmogų, kuris labiau vertino gatvės gyvenimą ir smukles nei sausus valstybinius dokumentus.

 

Mesihio šeimyninis gyvenimas išlieka paslaptimi. Dauguma šaltinių nurodo, kad jis neturėjo tradicinės šeimos ar palikuonių. Tai nebuvo neįprasta to meto sufijų ar intelektualų sluoksniuose, kur dvasinė ir kūrybinė laisvė dažnai buvo iškeliama virš buities. Jo gyvenimo centre buvo brolija, draugai poetai ir meilės objektai, kuriuos jis apdainavo savo eilėse.

 

Religiniu požiūriu Mesihis buvo musulmonas, tačiau jo tikėjimas buvo persmelktas sufizmo filosofijos. Sufizmas leido į Dievą ir pasaulį žiūrėti per meilės ir grožio prizmę. Jam Dievas buvo grožis, kurį galima pamatyti gėlės žiede ar gražaus žmogaus veide. Šis takus požiūris į dvasingumą leido jam suderinti religiją su savo aistringu gyvenimo būdu.

 

Mesihi kūryba padarė perversmą Osmanų literatūroje. Jis išgarsėjo sukūręs žanrą Šehr-engiz (Miesto suirutė/Miesto gražuoliai). Šiame žanre jis aprašydavo konkretaus miesto (dažniausiai Edirnės ar Stambulo) jaunuolius amatininkus – kepėjus, batsiuvius, kailiadirbius – šlovindamas jų grožį ir darbštumą. Tai buvo itin drąsu, nes poeziją jis „nuleido“ iš aristokratų rūmų į gatvę.

 

Jo poezijai būdingas paprastumas, vaizdingumas ir emocinis atvirumas. Žymiausias jo kūrinys – „Pavasario odė“ – tapo viena labiausiai cituojamų eilių visoje imperijoje. Mesihis gebėjo meistriškai naudoti turkų kalbos žaismingumą, vengdamas perdėto persiškų ar arabiškų terminų sudėtingumo, todėl jo eilės buvo populiarios ne tik tarp elito, bet ir paprastų žmonių.

 

Istorinis kontekstas, kuriame gyveno Mesihis, buvo paženklintas sultono Bajazito II valdymo. Tai buvo laikas, kai imperija stabilizavosi ir pradėjo investuoti į menus bei architektūrą. Nors pats sultonas buvo pamaldus ir santūrus, po jo sparnu klestėjo intelektualų klasė, kuri domėjosi antika, italų renesansu ir filosofija. Būtent šioje atmosferoje gimė idėja kviesti tokius genijus kaip Leonardo da Vinci ar Mikelandželas.

 

Mesihi likimas nebuvo lengvas. Po savo globėjo Ali Pašos mirties jis prarado pozicijas dvare. Dėl savo ūmaus būdo ir meilės laisvei jis nebesugebėjo rasti naujo įtakingo užtarėjo. Paskutinius gyvenimo metus jis praleido skurde, jausdamasis neįvertintas ir užmirštas sistemos, kuriai tarnavo, nors jo eilės vis dar skambėjo Stambulo gatvėse.

 

Poetas mirė apie 1512 m. (kai kuriais šaltiniais kiek vėliau). Sakoma, kad mirtis jį pasitiko vienatvėje, tačiau jo palikimas išliko gyvas šimtmečius. Jis laikomas vienu iš „moderniausio“ stiliaus pradininkų klasikinėje Osmanų poezijoje, nes pirmasis išdrįso rašyti apie tai, ką mato aplinkui, o ne tik apie abstrakčius idealus.

 

Šiandien Mesihis prisimenamas ne tik kaip literatūros klasikas, bet ir kaip simbolis tos prarastos, juslingos ir laisvos Osmanų imperijos dalies, kuri nebijojo grožio visomis jo formomis. Jo figūra Mathias Énard romane sugrąžino jį į Vakarų skaitytojų sąmonę kaip tiltą tarp dviejų civilizacijų, kurios, nepaisant karų, visada žavėjosi viena kitos genialumu.

 

Štai keletas fragmentų iš žymiausios Mesihio „Pavasario odės“ (Bahariye). Šis kūrinys XVI a. tapo toks populiarus, kad buvo verčiamas į Europos kalbas ir laikomas vienu gražiausių Rytų lyrikos pavyzdžių.

 

Kiekvienas posmas baigiasi pasikartojančia eilute (refrenu), kuri primena skaitytojui apie laiko trapumą.

 

I fragmentas: Gamtos atgimimas

„Gėlynas tapo pilnas spalvų, lyg brangakmenių skrynia, Kiekvienas žiedas švyti kaip sultono taurė. Pasaulis vėl jaunas, nors buvo senas ir pilkas. Mėgaukis šia akimirka, nes pavasaris greit praeis.“

 

Paaiškinimas: Mesihis čia naudoja sodo metaforą, kuri Osmanų kultūroje simbolizavo rojų žemėje. Tačiau jis pabrėžia ne amžinybę, o laikinumą. Ragindamas „mėgautis akimirka“, jis tarsi meta iššūkį griežtam religiniam asketizmui, sakydamas, kad grožis yra čia ir dabar.

 

II fragmentas: Geismas ir vėjas

„Vėjas glosto rožę, ji dreba iš malonumo, Lakštingala dainuoja meilės dainą nakties tyloje. Tavo veidas švyti tarp kitų, kaip saulė tarp žvaigždžių. Gerkime vyną, kol rožės dar nenuvyto.“

 

Paaiškinimas: Šiame posme ryškus erotiškumas. Osmanų poezijoje lakštingala visada simbolizuoja įsimylėjėlį, o rožė – mylimąjį (kuris dažnai yra nepasiekiamas ar abejingas). Vynas čia simbolizuoja dvasinį ir juslinį girtumą – būseną, kurioje žmogus pamiršta savo socialinį statusą ir susilieja su grožiu.

 

III fragmentas: Miesto suirutė (iš „Šehr-engiz“ ciklo)

Nors tai ne „Pavasario odė“, šios eilės puikiai iliustruoja jo unikalų stilių:

 

„Tas jaunas kalvis prie priekalo – jo rankos juodos nuo anglies, Bet jo akys skelia kibirkštis stipriau už geležį. Jis daužo mano širdį kaip įkaitusį metalą, Ir visas miestas dūsta nuo jo grožio ugnies.“

 

Paaiškinimas: Čia Mesihis demonstruoja savo novatoriškumą. Jis apdainuoja paprastą darbininką, o ne tolimą princesę. Tai rodo jo ryšį su Stambulo gatvės gyvenimu ir drąsą matyti estetiką kasdienybėje bei vyriškoje jėgoje.

 

Kodėl ši poezija buvo svarbi? Mesihis įnešė į sustingusią literatūrą tikrą jausmą. Jo eilėse nėra tik tuščių metaforų – jose juntamas žmogus, kuris bijo senatvės, trokšta meilės ir stebi pasaulį su šiek tiek liūdna šypsena. Tai buvo „žemiška“ poezija, kurią suprato ir sultonas, ir turguje dirbantis pameistrys.

 

Maištinga Siela