Dingęs Vilnius: basiliskas, pankai, roko muzika, paslaptys ir subkultūros sovietmečiu

 

Sovietmečio Vilniuje, ypač aštuntojo dešimtmečio pabaigoje ir devintojo pradžioje, pankų judėjimas buvo kur kas daugiau nei tik muzika – tai buvo radikalus iššūkis totalitarinei sistemai. Senamiesčio kiemai, kavinės kaip „Neringa“ ar legendinis „Suktukas“ tapo traukos centrais jaunimui, kuris atsisakė tapti pilkos, konformistiškos sovietinės visuomenės dalimi. Jų išvaizda – savadarbės skiauterės, sąvaržėlėmis susegioti drabužiai, nupurkšti džinsai ir saugos diržai vietoj diržų – gatvėje kėlė tikrą šoką. Tokia estetika buvo tiesioginis akibrokštas sustabarėjusiai ideologijai ir cenzūrai, reikalavusiai „sovietinio piliečio“ idealo.

Gauti autentiškos pankroko muzikos ar atributikos iš Vakarų tuo metu prilygo stebuklui. Plokštelės keliaudavo slapta, per jūrininkus ar spekuliantus, o dainų tekstai ir manifestai būdavo dauginami mašinėlėmis ant plono kopijavimo popieriaus – garsiaisiais „samizdatais“. Vilniaus rūsiai ir apleisti butai slapta virsdavo repeticijų salėmis bei koncertinėmis erdvėmis, kur skambėjo pirmoji lietuviško pankroko energija. Kiekvienas susibūrimas reikalavo didžiulio atsargumo, nes slaptosios tarnybos KGB ir milicija tokias subkultūras atidžiai stebėjo, vertindamos jas kaip antisovietinę veiklą ir Vakarų ideologinę subversiją.

 

Konfrontacija su valdžia buvo kasdienis reikalas. Pankai nuolat susidurdavo su milicijos sulaikymais, tardymais, prievartiniu plaukų kirpimu policijos nuovadose ar šantažu, grasinant pašalinti iš universitetų ar atleisti iš darbo. Nepaisant nuolatinio spaudimo ir baimės prarasti ateitį, šis pogrindis tik stiprėjo, kurstydamas bendrystės ir laisvės troškimo dvasią. Vilniaus pankų bendruomenė rėmėsi solidarumu – jei vieną iš jų užpuldavo sistema, kiti stengdavosi padėti ir apsaugoti.

 

Šiandien žvelgiant atgal, sovietmečio Vilniaus pankai išlieka svarbia Lietuvos rezistencijos dalimi. Nors jie nekėlė ginklų ir nesirašė į formalias disidentų organizacijas, savo kūnais, išvaizda ir drąsa jie kasdien dekonstruotai griovė sovietinės ideologijos fasadą. Jų maištas įrodė, kad net ir pačiame griežčiausio režimo gniaužtuose žmogaus laisvės troškimas randa kelią į paviršių, palikdamas neišdildomą pėdsaką miesto istorijoje.

Legenda tarp kaštonų: kaip „Rotonda“ tapo laisvės oaze sovietiniame Vilniuje

 

Sveiki!

 

Legenda tarp kaštonų: kaip „Rotonda“ tapo laisvės oaze sovietiniame Vilniuje

 

Sereikiškių parko žalumoje 1957 metais išdygo neįprasta – apvali ir lengva lyg pasakų namelis – kavinė, kurios projektą sukūrė architektas Gediminas Valiuškis. Oficialiai vadinta „Pasaka“, vilniečių lūpose ji akimirksniu tapo tiesiog „Rotonda“. Po senais kaštonais virė ramus, bet gyvas gyvenimas: čia buvo valgomi ledai, gurkšnojama kava ir stebimas aplinkinis pasaulis. Visgi šis ramybės fasadas slepia kur kas įdomesnę istoriją.

 

Prabėgant metams, o ypač aštuntojo dešimtmečio pabaigoje bei devintojo pradžioje, „Rotonda“ pamažu keitė savo veidą. Ji pritraukė kitokią bangą – menininkus, dailės studentus, rašytojus ir maištaujantį jaunimą, kuriam tuometinis pilkas ir visiškai sustyguotas sovietinis gyvenimas keliavo ant nervų. Jiems nereikėjo rėksmingų manifestų; pakako išvaizdos. Senais tėvų švarkais, languotomis kelnėmis ar nudėvėtais sandalais apsirengę jaunuoliai be žodžių rėkė vieną žinutę: „Mes nedalyvaujame jūsų taisyklėse.“

 

Kaip vėliau prisiminė Nėrius Pečiūra, 1982–1983 metais čia užsukdavo ir pankiška chebra. Kavos stiklinė ar porcija ledų kartais būdavo pagardinama lašais nuo slogos, o pats buvimas čia tapdavo mažu protestu prieš sistemą.

 

„Rotonda“ niekada nebuvo vien tik pankų susirinkimo vieta. Prie staliukų susitikdavo įvairiausia bohema, o filosofiniai ir politiniai ginčai tęsdavosi tol, kol išsekdavo valdžios kantrybė. Atsiradus milicijos grėsmei, parkas suteikdavo didžiulį pranašumą – pabėgti būdavo kur, nes išėjimai veda į visas puses. Ši vieta daugeliui atstojo ir namų svetainę, ir ledainę, ir mažytę laisvės respubliką, kurioje kavos stiklinė atstojo herbą.

 

Šios ypatingos vietos dvasią 1988 metais įamžino rašytojas Jurgis Kunčinas savo novelėje „Rotonda“. Nors pati kavinė duris užvėrė 1992-aisiais, jos legenda neprapuolė – tokia pat apvali, marga ir nepaklūstanti jokiems rėmams.

Nuotrauka dalijosi soc. tinkle A. Astrauskas

 

Maištinga Siela

Dailininkas Marcin Zaleski ir jo paveikslas "Vilniaus rotušė", 1846

 

Marcin Zaleski (1796–1877) – iškilus XIX amžiaus tapytojas, laikomas kone žymiausiu Lenkijos vedutos (miesto peizažo) meistru, kurio kūryboje svarbią vietą užima ne tik Varšuva ar Krokuva, bet ir Lietuva, o ypač jos istorinė sostinė Vilnius. Būdamas neoklasicizmo atstovu, jis išsiskyrė nepriekaištingu perspektyvos išmanymu, subtiliu šviesos ir šešėlių valdymu bei dokumentiniu tikslumu, leidžiančiu šiandien pamatyti XIX amžiaus vidurio miestų architektūrą tokią, kokia ji tuomet gyvavo.

Sąsajos su Vilniumi ir Lietuva, nors pats dailininkas gimė Krokuvoje, o pagrindinį gyvenimą praleido Varšuvoje, yra labai glaudžios ir reikšmingos mūsų kultūriniam paveldui. M. Zaleski yra sukūręs vertingų ir detalių paveikslų ciklą, skirtą Vilniaus architektūrai ir miesto vaizdams. Tarp žinomiausių jo kūrinių išsiskiria tokie darbai kaip „Vilniaus rotušė“ (1846 m.) bei kiti Lietuvos urbanistinio peizažo motyvai, kurie šiandien yra neįkainojami istorinės ikonografijos šaltiniai.

 

Šie dailininko darbai padeda tyrinėti ir atkurti XIX amžiaus Lietuvos miestų veidą, atspindėdami tuometinį Vilniaus urbanistinį audinį, gatvių gyvenimą bei svarbiausius architektūros paminklus. M. Zaleskio kūryba jungia bendrą Lietuvos ir Lenkijos kultūrinį bei istorinį paveldą, išsaugodama vizualinę praeities atmintį ateities kartoms.

 

Maištinga Siela

Paroda: Gyvos Rasos, Vilniaus miesto muziejus, Vokiečių g. 6 (informacija, bukletas)

Vilniaus Energetikos ir technikos muziejus: istorija ir ką verta šiandien muziejuje pamatyti; darbo laikas ir adresas

 Nuotr. V. Laukaičio

Sveiki,

 

Seniai bebuvau (gal prieš 10 metų?) šiame muziejuje, manau, laikas ir vėl jame apsilankyti, bet šiandien nusprendžiau labiau supažindinti su muziejaus įkūrimo istorija.

 

Energetikos ir technikos muziejaus istorija ir buvusi paskirtis

 

Energetikos ir technikos muziejus (ETM) yra įsikūręs išskirtiniame pastate – buvusioje Vilniaus viešojoje centrinėje elektrinėje, kuri veikė net 95 metus (nuo 1903 m. vasario 14 d. iki 1998 m.). Tai buvo pirmoji viešoji elektrinė Vilniuje, tiekdama elektros energiją gatvių apšvietimui, gyvenamiesiems namams ir pramonei. Muziejus savo duris lankytojams atvėrė 2003 metais, minint elektrinės įkūrimo 100-metį. Pradžioje muziejus užėmė tik nedidelę dalį patalpų (apie 17%), tačiau po vėlesnių rekonstrukcijų, ypač 2008 metais, jo erdvės išsiplėtė iki 5000 kv. m, paverčiant jį didžiausiu technikos muziejumi Lietuvoje.

 

Ekspozicijos ir eksponatai: nuo garlaivių iki kvanto

 

Muziejaus ekspozicijos išsiskiria autentiškumu ir interaktyvumu. Lankytojai gali išvysti autentišką senosios elektrinės įrangą, įskaitant garo katilą ir turbiną, kurios atkurtos pasitelkiant papildytos realybės technologiją. ETM yra suskirstytas į kelias pagrindines sritis: Energetiką (rodančią Vilniaus elektrinės vystymosi etapus), Transporto (eksponuojančią senus automobilius, motociklus ir dviračius), Vilniaus istoriją ir naujausią, moderniausią dalį – Virsmos salę. Ši po žeme esanti 1000 kv. m ploto interaktyvi ekspozicija skirta žmogaus santykiui su skirtingomis energijos rūšimis ir energijos transformacijai, o joje demonstruojamos dvi didžiausios Baltijos šalyse Teslos ritės Faradėjaus narve, siūlančios įspūdingą ir moksliškai pagrįstą patirtį.

 

Pastato ypatingumas ir skulptūra „Elektra“

 

Muziejaus pastatas, esantis ant Neries kranto, yra pats savaime reikšmingas technikos istorijos paminklas. Jis išsiskiria savo architektūra, kurioje susijungia industrinės ir eklektiškosios detalės. Tačiau bene labiausiai atpažįstamas elementas yra ant bokštelio, žvelgiančios Senamiesčio link, esanti skulptūra „Elektra“. Ši Boleslovo Balzukevičiaus sukurta skulptūra simbolizuoja šviesos triumfą prieš tamsą – elektros pergalę prieš dujinį apšvietimą. Originali skulptūra buvo pastatyta 1903 m., bet sovietmečiu sunaikinta. 1995 metais, remiantis išlikusiomis nuotraukomis, ją atkūrė skulptorius Petras Mazūras, suteikdamas pastatui jo ikoninę išvaizdą.

 

Kodėl verta apsilankyti?

 

Energetikos ir technikos muziejus yra viena populiariausių technikos paveldo vietų Vilniuje, sulaukianti daug lankytojų, ypač moksleivių ir šeimų. Didelį lankomumą lemia ne tik unikali istorinė aplinka, bet ir nuolatinis dėmesys interaktyvumui ir edukacijai. Verta apsilankyti, nes tai yra vieta, kurioje galima realiai pamatyti ir pajusti Vilniaus modernėjimo istoriją – nuo pirmųjų lempučių, apšvietusių miestą, iki šiuolaikinių energijos virsmo technologijų. Muziejus organizuoja temines ekskursijas, edukacines programas ir kūrybines dirbtuves, siūlydamas ne tik žiūrėti, bet ir dalyvauti technikos stebukluose.

 

Darbo laikas: antradieniais–sekmadieniais nuo 10:00 iki 18:30 val. Pirmadieniais nedirba.

Adresas: Rinktinės g. 2, Vilnius.

 

Jūsų Maištinga Siela

Ruduo. Tauro kalnas. Vilnius. Rudens nuotraukos, rudeniški Vilniaus, Tauro kalno vaizdai

 Sveiki,

 

Pamačiau šias nuotraukas šiandien atsitiktinai socialiniame tinkle. Autorius nenurodytas, bet tokios gražios, šviežios. Mano spalvos!

 

M. S.

Kuris Baltijos šalių miestas yra didžiausias? Vilnius, kuris neseniai pralenkė Rygą!

 

Laba diena,

 

Tęsiu savo istorijas!

 

Lietuvos, Latvijos ir Estijos sostinės – Vilnius, Ryga ir Talinas – yra pagrindiniai Baltijos valstybių ekonomikos, kultūros ir politikos centrai. Nors Ryga ilgą laiką buvo neabejotina lyderė pagal gyventojų skaičių, pastaraisiais dešimtmečiais pastebimas Vilniaus augimas ir Rygos gyventojų skaičiaus mažėjimas. Šis straipsnis nagrinėja Baltijos šalių sostinių gyventojų skaičiaus dinamiką, Rygos dominavimą ir veiksnius, lėmusius Vilniaus iškilimą.

 

Istorinė Rygos dominavimo perspektyva

 

Istoriškai Ryga buvo didžiausias ir svarbiausias miestas Baltijos šalyse.  Miesto strateginė padėtis Rygos įlankos pakrantėje lėmė, kad miestas tapo pagrindiniu prekybos centru, jungiančiu Rytų ir Vakarų Europos šalis. 1897 m. visuotinio Rusijos imperijos gyventojų surašymo duomenimis, Ryga turėjo 282 230 gyventojų ir buvo penktas pagal dydį miestas visoje imperijoje, gerokai lenkdamas Taliną ir Vilnių. Ryga klestėjo dėl pramonės plėtros, didelių jūrų uostų ir geležinkelio mazgų, kurie padarė jį pagrindiniu regiono transporto ir ekonomikos centru.

 

Rygos gyventojų skaičiaus mažėjimas

 

Sovietmečiu Rygos gyventojų skaičius ir toliau augo, o 1989 m. viršijo 900 000. Tačiau po Sovietų Sąjungos žlugimo ir nepriklausomybės atkūrimo Latvijoje prasidėjo spartus gyventojų skaičiaus mažėjimas, kurį lėmė keli veiksniai. Tarp pagrindinių priežasčių – ekonominė stagnacija, masinė emigracija ir žemas gimstamumas. Daug rusakalbių gyventojų, sudariusių didelę dalį Rygos populiacijos, persikėlė į Rusiją ar kitas šalis. 2023 m. duomenimis, Rygos gyventojų skaičius sumažėjo iki maždaug 605 000, o tai yra didelis nuosmukis, lyginant su populiacijos piko laikotarpiu.

 

Vilniaus gyventojų augimas ir iškilimas

 

Tuo tarpu Vilnius, kuris praeityje buvo mažesnis nei Ryga, demonstruoja nuoseklų gyventojų augimą.  1989 m. Vilniuje gyveno apie 576 000 gyventojų, o Rygoje – daugiau kaip 900 000. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvos sostinė sparčiai augo. Vilnius tapo patraukliu centru dėl savo modernios ekonomikos, stipraus informacinių technologijų (IT) ir finansinių technologijų (FinTech) sektorių, taip pat dėl aukštos kokybės švietimo įstaigų. Šie veiksniai traukė ne tik šalies gyventojus, bet ir imigrantus, o tai lėmė nuolatinį gyventojų skaičiaus augimą. 2023 m. duomenimis, Vilniaus gyventojų skaičius siekia 592 000 (su priemiesčiais perkopė Rygos miestų gyventojų skaičių). Nors skirtumas dar nedidelis, jis atspindi aiškią Vilniaus augimo tendenciją.

 

Įdomu tai, kad nuo 2025 metų sausio duomenys daugmaž tokie: Vilnius – 607 667 tūkstančių gyventojų, o Rygoje – 591 882. Reikia pasakyti, kad duomenys kasdien kinta, miestus užpildo laikini ir ilgalaikiai imigrantai, kuriuos laikyti miesto gyventojais gal ir nederėtų. Realiai kiekviename mieste yra kur kas daugiau gyventojų, nei ten deklaravusių miestiečių.

 

Kitų Baltijos šalių sostinių gyventojų dinamika

 

Be Vilniaus ir Rygos, svarbu paminėti ir Talino gyventojų skaičiaus raidą.  Estijos sostinė, kuri praeityje buvo gerokai mažesnė už Rygą ir Vilnių, šiuo metu demonstruoja stabilų ir nuoseklų gyventojų skaičiaus augimą, atspindintį šalies ekonominę sėkmę. Talinas, panašiai kaip Vilnius, pritraukia gyventojus dėl stipraus IT sektoriaus ir sparčios ekonomikos. 2023 m. Talino gyventojų skaičius viršija 457 000, todėl jis išlieka trečiuoju pagal dydį miestu Baltijos regione.

 

Priežastys, lėmusios pokyčius

 

Vilniaus iškilimas ir Rygos dominavimo pabaiga yra kompleksinių socialinių ir ekonominių veiksnių rezultatas. Vilniaus sėkmę lėmė orientacija į paslaugų ekonomiką, pritraukiant užsienio investicijas, o Ryga, kuri praeityje buvo pramonės centras, sunkiau prisitaikė prie pokyčių. Didesnis Lietuvos gyventojų skaičius ir stabilesnė ekonominė situacija taip pat prisidėjo prie Vilniaus, kaip regiono lyderio, pozicijų stiprinimo.

 

Šie duomenys rodo, kad Baltijos šalių sostinių gyventojų dinamika keičiasi. Ryga, kuri ilgą laiką buvo neabejotina lyderė, susiduria su gyventojų skaičiaus mažėjimu, o Vilnius sparčiai auga, artėdamas prie lyderio pozicijos. Ši tendencija atspindi platesnius ekonominius ir demografinius pokyčius, vykstančius Baltijos regione, ir rodo, kad Vilniaus ekonomika yra labiau pritaikyta prie šiuolaikinių tendencijų.

 

Jūsų Maištinga Siela

Viešbutis "Art City Inn": adresas Jasinskio g. 14, Vilnius: nuotraukos, atsiliepimai, viešbučio istorija

 Sveiki,

 

Kai apsistoju Vilniuje, dažnai renkuosi šį Jasinskio g. 14 esantį viešbutį „Art City Inn“, kuris tenkina dėl savo neįtikėtinai puikios lokacijos (šalia Gedimino prospektas, Seimas, prekybos centrai, patogu grįžti iš centre esančių teatrų ir koncertų, o ir susiekimo mazgas su tolimaisiais rajonais puikus). Paprastai imu ir pusryčius, jeigu apsistoju savaitei ir ilgiau, o vakarais galima gurkšnoti vyną arba alų, nes baras dirba iki 22 valandos, jeigu neklystu. Nutariau pasidomėti šio viešbučio istorija ir štai ką sužinojau...

 

Viešbutis „Art City Inn“, įsikūręs patogioje Vilniaus vietoje, išsiskiria savo unikaliu konceptu, jungiančiu apgyvendinimą su meno pasauliu. Šio viešbučio reikšmingumas ir siūlomas konceptas slypi jau pačiame pavadinime: jis yra tarsi miesto meno galerija, kurioje galima gyventi. Viešbutis nuolat eksponuoja įvairių menininkų kūrinius, suteikdamas savo svečiams galimybę mėgautis meno atmosfera ne tik muziejuose, bet ir savo kambariuose ar bendrose erdvėse. Nors tikslus parodų grafikas nuolat kinta, viešbutis yra įsipareigojęs nuolat demonstruoti naujus paveikslus ir kitus meno kūrinius, taip palaikydamas gyvybingą ir kintančią meninę aplinką. Šis viešbutis pervadintas iš anksčiau veikusio „Europa City“, o pavadinimo pakeitimas atspindi būtent šį naują, sustiprintą dėmesį menui ir estetikai, siekiant sukurti išskirtinę patirtį.

 

Dėl savo išskirtinio koncepto ir patogios vietos, viešbutyje „Art City Inn“ apsistoja įvairaus profilio svečiai. Dėl artumo Gedimino prospektui ir pėsčiomis pasiekiamo senamiesčio, jis ypač populiarus tarp turistų ir porų, ieškančių romantiškos ar kultūrinės patirties. Verslo keliautojus privilioja ne tik centrinė lokacija, bet ir galimybė naudotis konferencijų salėmis, o šeimos vertina erdvius kambarius ir patogumus, tinkamus ilgesnėms viešnagėms. Apskritai, viešbutis apeliuoja į tuos, kurie vertina švarą, komfortą ir ieško kažko daugiau nei tiesiog nakvynės vietos, o „meno“ koncepcija tampa papildoma vertybe.

 

Viešbučio pasiūla yra išties plati ir pritaikyta įvairiems poreikiams. Svečiai gali rinktis iš standartinių, verslo ir liukso klasės numerių, o ilgesnei viešnagei siūlomi studijos tipo apartamentai su virtuvėlėmis ir netgi terasomis. Visi kambariai yra erdvūs, pasižymi klasikiniu interjeru ir yra aprūpinti moderniais patogumais, tokiais kaip oro kondicionieriai, palydovinius kanalus rodantys televizoriai, mini barai ir nemokamas belaidis internetas. Be apgyvendinimo paslaugų, „Art City Inn“ siūlo ir kitų laisvalaikio bei verslo paslaugų: čia veikia restoranas „Perfect“, kuriame patiekiami savitarnos pusryčiai, pietūs ir vakarienė, siūlomi tarptautiniai bei tradiciniai lietuviški patiekalai. Taip pat veikia baras, yra sauna, treniruoklių salė, o atvykusiems nuosavu transportu siūloma privati automobilių stovėjimo aikštelė. Turistams siūloma galimybė išsinuomoti automobilį ar dviratį, taip pat teikiama išsami turizmo informacija. Tokia plati paslaugų įvairovė leidžia viešbučiui išlaikyti konkurencingumą ir atitikti tiek turistų, tiek verslo klientų lūkesčius.

 

Pastatas, kuriame veikia „Art City Inn“, turi santykinai trumpą, tačiau dinamišką istoriją. Iki maždaug 2002 metų šioje vietoje buvo sklypas su keliais pastatais, o šalia vyko intensyvi miesto plėtra. Pats viešbučio pastatas, nors ir atrodo kaip modernios statybos, buvo pastatytas ar iš esmės perstatytas ir pritaikytas komercinei veiklai apie 2003 metus. Būtent tada čia atsidarė viešbutis „Europa City“, kuris ilgainiui tapo populiarus dėl patogios vietos Vilniaus centre.

 

Ilgą laiką šalia viešbučio, tame pačiame dideliame sklype, kurio pagrindinis adresas taip pat yra J. Jasinskio g. 14, veikė „Neste“ degalinė. Ji buvo nugriauta tik 2019 metais. Jos vietoje šiuo metu statomas naujas verslo centras, kuris vadinasi „Yellowstone“.

 

Taigi, apibendrinant, J. Jasinskio g. 14 adresas apima ne tik viešbutį, bet ir šalia esantį sklypą, kuriame buvo degalinė ir dabar statomas verslo centras. Viešbučio pastatas buvo pastatytas maždaug 2003 metais, o apie 2014–2015 metus pervadintas į „Art City Inn“, pakeičiant jo koncepciją į menui skirtą erdvę.

Maištinga Siela

Vilnius. Vilniaus herbas: istorija, reikšmė ir prasmė, kas pavaizduota, heraldika pašto ženklas

 Sveiki,

 

Vilniaus herbas – tai išskirtinis miesto tapatybės simbolis, glaudžiai susijęs su krikščioniškos ir vakarietiškos kultūros ištakomis Lietuvoje. Herbinio skydo raudoname lauke pavaizduotas sidabrinis šv. Kristoforas, brendantis per upę, nešantis ant peties kūdikėlį Jėzų. Šventojo rankose – auksinis medis su dvigubu kryžiumi viršūnėje, o Jėzus laiko valdžios simbolį. Ši simbolika atspindi ne tik krikščioniškas šaknis, bet ir Vilniaus, kaip krikščionybės nešėjo, vaidmenį Lietuvai priėmus krikštą.

 

Vilniaus herbo ištakos siekia XIV a., kai Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila 1387 m. suteikė miestui Magdeburgo teises, įsteigdamas pirmąją vakarietiško tipo savivaldą. Nors Vilniaus vardas istoriniuose šaltiniuose minimas jau nuo 1323 m., pirmą kartą miesto antspaudo simbolis su šv. Kristoforo atvaizdu rašytiniuose šaltiniuose aptinkamas 1568 m. Pirmiausia šventasis buvo vaizduojamas su lazda, o vėliau, XVI a., ji buvo pakeista į išrautą medelį, simbolizuojantį naują pradžią. Dvigubas kryžius herbe nurodo į miesto teisių suteikėją – Jogailą. Pasak teologo Petro Skargos, šv. Kristoforas (iš lotynų k. „Christophorus“ – Kristų nešantis) simbolizuoja krikščionybės platinimą.

 

Vilniaus herbo istorija atspindi sudėtingus politinius pokyčius. Po Žygimanto Augusto mirties herbai dažnai keitėsi, o valdovai siekė įtraukti asmeninius herbus. XVIII a. pabaigoje, artėjant Abiejų Tautų Respublikos padalijimui, šv. Kristoforas herbe vaizduotas jau su ietimi, kalaviju ar špaga rankoje, o 1794 m. herbe pirmą kartą pasirodė skydininkai – deivės, laikančios vienybės ir teisingumo simbolius. Po 1795 m. Vilniui tapus Rusijos gubernija, virš šv. Kristoforo herbo atsirado Rusijos imperijos dvigalvis erelis. Nikolajus I 1845 m. visiškai panaikino šv. Kristoforo atvaizdą ir suteikė Vilniui naują herbą, kuriame buvo vaizduojamas raitelis su skyde įkomponuotu dvigalviu ereliu.

 

Senasis herbas su šv. Kristoforu buvo grąžintas tik 1920 m., Vilnių okupavus Lenkijai, ir išliko iki 1940 m. Sovietinės okupacijos metais dėl religinio turinio herbas nebuvo patvirtintas ir ilgainiui tapo užmirštas. Šiandieninis Vilniaus herbas, atkurtas po nepriklausomybės atgavimo, buvo patvirtintas 1991 m. balandžio 17 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo. Šis herbas simbolizuoja istorinę miesto tapatybę ir grįžimą prie senųjų tradicijų.

 

1992 metais 3 milijonų tiražu išleistas Vilniaus herbo pašto ženklas.

 

Maištinga Siela

Konrado cukrainė, Vilnius, Pilies gatvė 10 – adresas: istorija, interjeras, kainos, maistas

 

Sveiki,

 

Nežinau, kada pastebėjau Vilniuje, Pilies gatvės 10 numerio name įsirengusį „Konrado cukrainė“, kurią įsteigė „Bernelių užeigos“ filialas. 2024 m rudenį jau ten tikrai lankiausi prieš pat Helovyną ir tuokart atmosfera atrodė dar labiau puošnesnė, įmantresnė. Jeigu ir buvo anksčiau, nepamenu, nes Pilies gatvėje konkuruoti ir ką nors įteigti labai sudėtinga. Paprastai einu į vis mažiau kažkodėl populiarią lankytojų „Soprano ledainę“ Pilies gatvės pradžioje, bet pažįstamas vis tempiasi mane į „Konrado cukrainę“, kur jis labai mėgsta kavą ir spurgą arba „Napoleono“ gabaliuką pagal tarpukario Lietuvos receptą. Aš nemėgstu beveik nė vieno deserto, išskyrus jaukią ir kiek pompastiškai gėlėmis ir Viktorijos laikų vizija nuklotą interjerą. Bėda tik viena – lauke mažai staliukų ir visada beveik būna užimta, o viduje anksčiau būdavo bėdos su internetu. Nežinau, gal jau susitvarkė...

 

Visgi, kaip suprantu, ši vieta istorinė, ta trumpa istorija apie „Konrado cukrainę“

 

„Konrado cukrainė“, legendinė tarpukario Kauno kavinė, 2024 metais atgimė Vilniuje, Pilies g. 10, siekdama atkurti ir perskelti savo dvasios dalį iš laikinosios sostinės į dabartinę. Šis adresas, esantis pačioje Vilniaus senamiesčio širdyje, tapo naujuoju tašku, kuriame susilieja istorija ir šiuolaikinis miestas.

 

Originalioji „Konrado cukrainė“ (kurią matote nuotraukoje) duris atvėrė 1920-aisiais metais Kaune, tuometinėje laikinojoje Lietuvos sostinėje. Ji greitai tapo kultiniu susitikimų tašku ir bohemos centru, itin mėgiama menininkų, inteligentijos, garsenybių ir bohemos atstovų. Kavinė garsėjo ne tik gardžia kava ir kepiniais, bet ir kaip vieta, kurioje plėtojosi diskusijos, mezgėsi pažintys, gimė kūrybinės idėjos. Čia skambėjo gyva muzika, romansus traukdavo net tokios asmenybės kaip Aleksandras Vertinskis. Tarpukario „Konrado cukrainė“ buvo ne tik kavinė, bet ir tam tikras kultūrinės laisvės ir atvirumo simbolis. Sovietmečiu ši Kauno kavinė buvo pertvarkyta į „Tulpės“ kavinę, o vėliau pastato likimas pasikeitė – 2003 metais ji virto drabužių parduotuve, prarasdama savo autentišką dvasią ir funkciją. Tarpukario „Konrado cukrainė“ Kaune buvo įsikūrusi adresu Laisvės alėja 45.

 

„Konrado cukrainės“ atgimimas Vilniuje ir vieta Pilies g. 10

 

Naujoji „Konrado cukrainė“ Vilniuje, Pilies g. 10, atidaryta 2024 metų rugsėjo 9 dieną. Šiuo atgimimu siekiama atkurti tarpukario Kauno „Konrado cukrainės“ atmosferą ir dvasią, integruojant šiuolaikiškumą su prasminga istorija. Lankytojams siūloma įvairių rūšių kava, šviežiai kepami kepiniai, pyragaičiai, pavyzdžiui, varškės spurgos, kruasanai ir legendinis Napoleonas. Interjeru taip pat stengiamasi atkurti to laikmečio nuotaikas.

 

Pati Pilies g. 10 vieta Vilniuje nėra istoriškai susijusi su buvusia „Konrado cukraine“. Originalioji cukrainė veikė Kaune. Pastatas Pilies g. 10 Vilniuje turi savo ilgą ir turtingą istoriją, tačiau ne kaip „Konrado cukrainės“ buvusi vieta. Šiame pastate Pilies gatvėje, pavyzdžiui, nuo 1946 m. iki mirties gyveno legendinis lietuvių estrados dainininkas Antanas Šabaniauskas (1900-1987), taip pat jis mena studentų bendrabučius, redakcijas ir kitas istorines asmenybes bei įstaigas. „Konrado cukrainė“ yra naujas atgimimo projektas Vilniuje, kuris savo pavadinimu ir koncepcija siekia perkelti tarpukario Kauno legendos dvasią į dabartinę sostinę, bet ne atkurti buvusią veiklą toje pačioje Vilniaus vietoje.

 

Kalbant apie pastatą Pilies g. 10, kuriame įsikūrusi cukrainė, jis turi labai ilgą ir turtingą istoriją, tačiau nėra „Konrado cukrainės“ nuosavybė. Šis pastatas yra vienas seniausių ir vertingiausių Vilniaus senamiesčio pastatų. Istoriškai jis priklausė tokioms iškilioms asmenybėms kaip Lietuvos didysis kancleris Mikalojus Radvila (XVI a.) ir Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius. Per amžius pastatas keitė savininkus, buvo niokojamas gaisrų ir perstatomas. Naujausi duomenys rodo, kad pastatas Pilies g. 10 per pastaruosius metus patyrė dideles investicijas ir atnaujinimo darbus. Pavyzdžiui, 2020 metais buvo pranešta, kad nekilnojamojo turto bendrovė „Build Me“ į šio XVI a. pastato atnaujinimą investuoja milijonus eurų, įrengdama jame apartamentus ir komercines patalpas. Taigi, „Konrado cukrainė“ veikia nuomojamose patalpose šiame istoriniame, bet dabar jau komerciniams tikslams pritaikytame pastate, kuris priklauso kitai nekilnojamojo turto įmonei ar keliems savininkams.

 

Šiandien siūlau savo nuotraukas iš užeigos „Konrado cukrainė“.

Maištinga Siela