Klaipėdos restorane "Senoji Hansa" visada rasite kultūros žurnalą "Durys" ir "370"

 

Žinote, kodėl man patinka „Senoji Hansa“? Laukiant savo užsakymo Klaipėdos restorane „Senoji Hansa“, lankytojai gali turiningai praleisti laiką naršydami kultūriniuose leidiniuose. Restorane lankytojams visiškai nemokamai siūloma skaityti populiarius kultūros žurnalus „Durys“ ir „370“. Tai puiki proga pasinerti į įdomius straipsnius bei menines apžvalgas, tarp kurių galima rasti ir įtraukiančių tekstų apie literatūros naujienas, pavyzdžiui, leidinyje „370“ pristatomą Alleno Levi romano „Teo iš Goldeno“ sėkmės istoriją.

Maištinga Siela

Restoranas Serbijoje, Belgrade "Grčka Kraljica" (Graikų karalienė): istorija, kultūra, maistas

 

Sveiki, mielieji!
 
Belgrado pačiame centre aptikau smagų istorinį restoranėlį, kuriame galima skaniai pavalgyti. Nutariau pasidalyti šios vietelės istorija.
 
Belgrade įsikūręs restoranėlis ir istorinė erdvė „Grčka Kraljica“, kurios meniu nuotrauka užfiksuota mano fotoaparato, yra viena žinomiausių ir išskirtiniausių vietų visoje Serbijos sostinėje. Šis pavadinimas, lietuviškai reiškiantis „Graikų karalienė“, atsirado XIX amžiaus pabaigoje, kuomet Balkanų užeigos pradėjo masiniu būdu perimti europietiško stiliaus dinastinius ar draugiškų šalių valdovų vardus. Šis unikalus pavadinimas simbolizuoja istorinį Serbijos ir Graikijos tautų kultūrinį bei dvasinį ryšį, kuris šioje vietoje puoselėjamas iki šiol.
 
Restorano istorija prasideda dar 1835 metais, kuomet šioje vietoje buvo pastatytas hanas. Šis pastatas yra pats seniausias išlikęs statinys visoje pagrindinėje Knez Mihailova gatvėje ir vienintelis visame mieste ugostellerijos objektas, kuris per beveik du amžius visiškai nekeitė savo pirminės paskirties. Per savo ilgą gyvavimą jis patyrė įvairių istorinių lūžių, tarpukario klestėjimą, o po Antrojo pasaulinio karo komunistinio režimo metais buvo priverstinai pakeitęs pavadinimą į „Plavi Jadran“, kol dešimtajame dešimtmetyje jam sugrąžino istorinį „Grčka Kraljica“ vardą. Po ilgo laikotarpio, neseniai atgimęs naujam gyvenimui po renovacijos, šis pastatas vėl tapo gyvu Belgrado kultūros epicentru.
 
Pačioje pastato ir vietos istorijos pradžioje šis sklypas buvo glaudžiai susijęs su miesto infrastruktūra, kadangi osmanų laikais čia stovėjo vienas iš trijų vandens bokštų, per kuriuos akveduku buvo paskirstomas vanduo. Vėliau žemę įsigijo pirklys Despot Stefanović, kuris pastatė vieno aukšto statinį, o vėliau pastatas buvo praplėstas pridedant antrą aukštą bei rūsius. Įdomu tai, kad ankstyvuoju savo gyvavimo laikotarpiu pastato patalpose kurį laiką veikė ir pirmosios registruotos viešnamio paslaugos, tačiau vėliau ši veikla nutraukta, o vieta sugrįžo prie tradicinio mehanos ir restorano formato. Per visus karus ir negandas šis pastatas per stebuklą išliko nesunaikintas, išsaugodamas autentišką pirminį eksterjero ir istorinio plano pavidalą.
 
Šiandieniniai „Grčka Kraljica“ tradicijų ir meniu bruožai yra kruopščiai subalansuoti tarp dviejų kultūrų, sujungianti autentišką serbišką svetingumą su graikiškos virtuvės subtilumais. Meniu lankytojams siūlomi tradiciniai patiekalai, paruošti pagal originalius receptus iš šviežių ir kruopščiai atrinktų ingredientų, apimantys tiek Viduržemio jūros regiono skonių paletę, tiek Balkanų kulinarijos klasika tapusius valgius. Teminės dienos, tokios kaip graikiškos virtuvės savaitės, leidžia svečiams pasinerti į kulinarinę kelionę, o meniu gausa pritaikyta tiek ieškantiems lengvų užkandžių,  tiek didelių gurmaniškų patiekalų.
 
Aptarnavimas šiame istoriniame restorane pasižymi aukšta elegance, profesionalumu ir šiltu dėmesiu kiekvienam svečiui, o personalas kuria jaukią atmosferą, kurioje susipina praeities šarmas ir šiuolaikinis komfortas. Įžengus į vidų arba apsilankius erdvioje restorano lauko baštoje, lankytojus pasitinka elegantiška aplinka, kurioje kartais skamba gyva muzika, o šventinėse vakaronėse darbuotojai vilki tautiniais motyvais pagrįstus drabužius. Visa ši visuma paverčia „Grčka Kraljica“ ne paprasta maitinimo įstaiga, o gyvu muziejumi po atviru dangumi ir svarbiu miesto simboliu, kuriame gera praleisti laiką Belgrado širdyje.

Padavėjai ir už baro išskirtinai vyrai. Mane aptarnavo itin gyvas, energingas ir bendrauti mėgstantis serbas.

 
Maištinga Siela

Restoranas-kavinė "Nidos Kuršis": meniu, kainos, atsiliepimai, užeigos istorija (Adresas: Naglių g. 29, Nida)

 

Sveiki, skaitytojai!

Ko visi nori atvykę į Nidą? Ogi šviežios ir skanios žuvies. Gastronominis taškas bet kurioje naujoje vietoje yra tikriausiai jau neatsiejamas žingsnis, norint ne tik pailsėti ir pažinti, bet ir patirti naujų pojūčių. Šį savaitgalį ieškojau kur pavalgyti Nidoje. Daugelis rekomendavo „Nidos Kuršis“ užeigą, nors jis ir neturėjo aukščiausių žvaigždučių, tačiau čia visi plūdo ir rikiavosi į eilę, o tai jau daug ką pasako...

Užsisakėme, žinoma, žuvies. Bene brangiausių patiekalų iš meniu ir, nors lenkų turistinė grupė susėdo lauke ir viduje taip, kad vietos nebeliko, tačiau laukti daugiau nei 20 minučių nereikėjo. Vienas iš mūsų paėmė sterką su baravykų padažu, o kitas – upėtakį su krienais. Abu patiekalai skanūs, tačiau juos užbaigę visgi pripažinome, kad iki pilnos laimės visgi kažko šiems patiekalams trūko. Gal skonio intensyvumo, netikėtumo? Tai tarsi šiek tiek greitesnis naminis variantas, tik upėtakis su krienais buvo pagardintas dėl grilio poskonio, o sterkas dėl baravykų. Nusprendėme, kad sterkas buvo šiek tiek skanesnis.

Upėtakis su krienais vertiname 7.5 balų.

Sterkas su baravykų padažu - apvalų 8.

Labai patogu vėliau susimokėti bet kuriuo metu, nuskenavus apmokėjimo kodą nuo butelio. Priešingai nei daug kur, ši sistema „Nidos Kuršyje“ veikė. Palikome ir arbatpinigių.

Nidos širdyje, adresu Naglių g. 29, jau daugiau nei du dešimtmečius veikia kavinė-restoranas „Nidos Kuršis“, tapęs neatsiejama kurorto kulinarinio žemėlapio dalimi. Įsteigta kaip jauki šeimos užeiga, bėgant metams ši vieta evoliucionavo į modernią, bet tradicijas išlaikiusią maitinimo įstaigą, kuri išlieka viena iš nedaugelio Nidos vietų, lankytojus priimančių ne tik vasaros sezono įkarštyje, bet ir ištisus metus. Pagrindinė restorano koncepcija ir idėja sukasi aplink žvejišką Kuršių nerijos dvasią, svetingumą bei namų šilumą – čia siekiama, kad kiekvienas svečias jaustųsi jaukiai, o pavalgytų sočiai ir skaniai.

Ši vieta itin populiari tiek tarp vietinių gyventojų, tiek tarp Nidos svečių, o vasarą čia nuolat verda gyvenimas, mat lankytojus vilioja ne tik erdvios vidaus patalpos, bet ir didelė lauko terasa. Restorano meniu pasižymi išskirtine įvairove: čia galima rasti ir tradicinių lietuviškų patiekalų, tokių kaip cepelinai ar bulviniai blynai, ir firminių žuvies valgių, atspindinčių Kuršių marių regiono identitetą. Svečiai „Nidos Kuršį“ vertina už nuoseklią maisto kokybę, žvejišką interjero atmosferą ir itin gausias porcijas, kurios per daugelį metų tapo savotiška šios šeimos kavinės vizitine kortele.

Maištinga Siela

Konrado cukrainė, Vilnius, Pilies gatvė 10 – adresas: istorija, interjeras, kainos, maistas

 

Sveiki,

 

Nežinau, kada pastebėjau Vilniuje, Pilies gatvės 10 numerio name įsirengusį „Konrado cukrainė“, kurią įsteigė „Bernelių užeigos“ filialas. 2024 m rudenį jau ten tikrai lankiausi prieš pat Helovyną ir tuokart atmosfera atrodė dar labiau puošnesnė, įmantresnė. Jeigu ir buvo anksčiau, nepamenu, nes Pilies gatvėje konkuruoti ir ką nors įteigti labai sudėtinga. Paprastai einu į vis mažiau kažkodėl populiarią lankytojų „Soprano ledainę“ Pilies gatvės pradžioje, bet pažįstamas vis tempiasi mane į „Konrado cukrainę“, kur jis labai mėgsta kavą ir spurgą arba „Napoleono“ gabaliuką pagal tarpukario Lietuvos receptą. Aš nemėgstu beveik nė vieno deserto, išskyrus jaukią ir kiek pompastiškai gėlėmis ir Viktorijos laikų vizija nuklotą interjerą. Bėda tik viena – lauke mažai staliukų ir visada beveik būna užimta, o viduje anksčiau būdavo bėdos su internetu. Nežinau, gal jau susitvarkė...

 

Visgi, kaip suprantu, ši vieta istorinė, ta trumpa istorija apie „Konrado cukrainę“

 

„Konrado cukrainė“, legendinė tarpukario Kauno kavinė, 2024 metais atgimė Vilniuje, Pilies g. 10, siekdama atkurti ir perskelti savo dvasios dalį iš laikinosios sostinės į dabartinę. Šis adresas, esantis pačioje Vilniaus senamiesčio širdyje, tapo naujuoju tašku, kuriame susilieja istorija ir šiuolaikinis miestas.

 

Originalioji „Konrado cukrainė“ (kurią matote nuotraukoje) duris atvėrė 1920-aisiais metais Kaune, tuometinėje laikinojoje Lietuvos sostinėje. Ji greitai tapo kultiniu susitikimų tašku ir bohemos centru, itin mėgiama menininkų, inteligentijos, garsenybių ir bohemos atstovų. Kavinė garsėjo ne tik gardžia kava ir kepiniais, bet ir kaip vieta, kurioje plėtojosi diskusijos, mezgėsi pažintys, gimė kūrybinės idėjos. Čia skambėjo gyva muzika, romansus traukdavo net tokios asmenybės kaip Aleksandras Vertinskis. Tarpukario „Konrado cukrainė“ buvo ne tik kavinė, bet ir tam tikras kultūrinės laisvės ir atvirumo simbolis. Sovietmečiu ši Kauno kavinė buvo pertvarkyta į „Tulpės“ kavinę, o vėliau pastato likimas pasikeitė – 2003 metais ji virto drabužių parduotuve, prarasdama savo autentišką dvasią ir funkciją. Tarpukario „Konrado cukrainė“ Kaune buvo įsikūrusi adresu Laisvės alėja 45.

 

„Konrado cukrainės“ atgimimas Vilniuje ir vieta Pilies g. 10

 

Naujoji „Konrado cukrainė“ Vilniuje, Pilies g. 10, atidaryta 2024 metų rugsėjo 9 dieną. Šiuo atgimimu siekiama atkurti tarpukario Kauno „Konrado cukrainės“ atmosferą ir dvasią, integruojant šiuolaikiškumą su prasminga istorija. Lankytojams siūloma įvairių rūšių kava, šviežiai kepami kepiniai, pyragaičiai, pavyzdžiui, varškės spurgos, kruasanai ir legendinis Napoleonas. Interjeru taip pat stengiamasi atkurti to laikmečio nuotaikas.

 

Pati Pilies g. 10 vieta Vilniuje nėra istoriškai susijusi su buvusia „Konrado cukraine“. Originalioji cukrainė veikė Kaune. Pastatas Pilies g. 10 Vilniuje turi savo ilgą ir turtingą istoriją, tačiau ne kaip „Konrado cukrainės“ buvusi vieta. Šiame pastate Pilies gatvėje, pavyzdžiui, nuo 1946 m. iki mirties gyveno legendinis lietuvių estrados dainininkas Antanas Šabaniauskas (1900-1987), taip pat jis mena studentų bendrabučius, redakcijas ir kitas istorines asmenybes bei įstaigas. „Konrado cukrainė“ yra naujas atgimimo projektas Vilniuje, kuris savo pavadinimu ir koncepcija siekia perkelti tarpukario Kauno legendos dvasią į dabartinę sostinę, bet ne atkurti buvusią veiklą toje pačioje Vilniaus vietoje.

 

Kalbant apie pastatą Pilies g. 10, kuriame įsikūrusi cukrainė, jis turi labai ilgą ir turtingą istoriją, tačiau nėra „Konrado cukrainės“ nuosavybė. Šis pastatas yra vienas seniausių ir vertingiausių Vilniaus senamiesčio pastatų. Istoriškai jis priklausė tokioms iškilioms asmenybėms kaip Lietuvos didysis kancleris Mikalojus Radvila (XVI a.) ir Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius. Per amžius pastatas keitė savininkus, buvo niokojamas gaisrų ir perstatomas. Naujausi duomenys rodo, kad pastatas Pilies g. 10 per pastaruosius metus patyrė dideles investicijas ir atnaujinimo darbus. Pavyzdžiui, 2020 metais buvo pranešta, kad nekilnojamojo turto bendrovė „Build Me“ į šio XVI a. pastato atnaujinimą investuoja milijonus eurų, įrengdama jame apartamentus ir komercines patalpas. Taigi, „Konrado cukrainė“ veikia nuomojamose patalpose šiame istoriniame, bet dabar jau komerciniams tikslams pritaikytame pastate, kuris priklauso kitai nekilnojamojo turto įmonei ar keliems savininkams.

 

Šiandien siūlau savo nuotraukas iš užeigos „Konrado cukrainė“.

Maištinga Siela

Restoranas "Velvetti" Druskininkuose: atsiliepimai, nuotraukos, kainos, komentarai, nuomonė

 Sveiki, skaitytojai,

 

Kur skaniai pavalgyti Druskininkuose? Nesunku atsakyti – eikite į šeimos restoraną „Velvetti“, kuris įsikūręs Druskininkų centre, Vilniaus al. 16. Kadangi atvykome į Druskininkus vasaros dieną anksti, nusprendėme, kad reikia numalšinti alkį, tad kiek pavaikščioję atsitiktinai užsukome į „Velvetti“ nieko prieš tai nei skaitę, nei ką nors girdėję. Tiesiog pradžiai norėjome kavos ir pastudijuoti meniu. Visgi prie pat įėjimo sudomino austrių kiautų kaugė ir užrašas apie dilgėlių ledus, kurių norėjome paragauti. Restoranas atsidarė 12 valandą, buvome pirmieji lankytojai, tad įsikūrėme prie lauko staliuko. Deja, teko greit nusivilti, nes skelbtų dilgėlių ledų, nebuvo, nes jie įeina tik į pavakario meniu. Taip, taip... nuo 12-17 valandos yra sumažintas meniu ir gausite nebent picos, kavos, vandens ir dar šio bei to... Ką gi, užsisakėme picos ir ji mano kolegai labai patiko. Standartinė „Margarita“ visai skaniai susismaguriavo, ją ir matote nuotraukoje. Atsigėrėme kavos ir patraukėme į vandens parką.

 

Visgi tos pačios dienos pavakarę grįžome į „Velvetti“, nes labai jau norėjome paragauti dilgėlių ledų. Atmosfera pasikeitusi, atsidarė papildomas grilius lauke pavadinimu „Austrių ir šampano terasa“, kurioje virš žarijų kažkas smagiai čirškinosi ir sklido dūmai. Mačiau po to internete nusiskundimų, kad dūmai dusina, tačiau jie tikrai negadino nei vaizdo, nei oro, buvo palankus vėjas. Be to, yra daug vietų, kur galima persėsti arba eiti į vidų. Taigi šįkart pasiėmėm tik užkandžių – „Velvetti“ pasiūlė meksikietiškų tacos su žvėriena. Galiu pasakyti, kad tai buvo skaniausi tacai, kokius esu valgęs ir sočiai, bent jau man, užteko tų dviejų vienetų. Desertui norėjome garsiųjų dilgėlių ledų, tačiau jų jau nebuvo, tad pasiėmėm slyvų ir rabarbarų. Kaip suprantu, jie gaminami pačių „Velvetti“ ir slyvų man visai patiko, rabarbarų gal kiek skonio intensyvumo pritrūko. Apskritai sakant, meniu nėra užpildytas, jeigu pradėsite daug užsisakinėti, pastebėsite, kad ano neturi, kito trūksta ir lūkesčiai gali būti neišpildyti, bet visumoje pasisotinome ir mums „Velvetti“ patiko. Padariau nuotraukų, tiesa, visko nefotografavau, bet keletas kadrų yra.

 

O čia truputį oficialiau apie patį „Velvetti“.

 

„Velvetti“ Druskininkuose yra vienas iš žinomiausių ir vertinamiausių restoranų šiame Lietuvos kurorte, įsikūrusių maždaug, kaip radau internete, 2016 metais. Tai šeimos restoranas, kuriam vadovauja Snieguolė ir Remigijus Žižiai.

 

„Velvetti“ išsiskiria tuo, kad yra pripažintas kaip vienas geriausių restoranų Lietuvoje, ir buvo pirmasis Druskininkų restoranas, patekęs į Lietuvos 30 geriausių restoranų sąrašą. Jų virtuvė specializuojasi europietiškuose patiekaluose, naudojant šviežius, sezoninius ingredientus, įskaitant vietinių ūkininkų daržoves ir produktus. Meniu rasite platų pasirinkimą – nuo kokybiškų salotų ir makaronų iki jūros gėrybių ir mėsos patiekalų, kuriuos dažnai ruošia malkinėje krosnyje. Kaip jau sakiau, dienos metu „Velvetti“ veikia ir kaip bistro, siūlydamas lengvesnius patiekalus, subalansuotus sveikatintis norintiems lankytojams.

 

Šis restoranas žinomas dėl savo šefų, kurie kartu dirba jau daugelį metų, ir jų sugebėjimo derinti tradicinius skonius su naujoviškomis idėjomis. „Velvetti“ populiarus dėl jaukių pusryčių, skanių šaltų užkandžių, naminių ledų ir tokių firminių patiekalų kaip silkės užkandis ar jautienos kulninė. Be puikaus maisto, restoranas siūlo malonią atmosferą ir terasą, kurioje galima mėgautis patiekalais šiltuoju metų laiku.

 

Jūsų Maištinga Siela

Meniu ir kainos: Restoranas "Baltas ruonis", (adresas: Melnragė, Vėtros g. 8, Klaipėda)

Sveiki,

 

Sudėtinga apsilankius „Baltame ruonyje“ kaskart su meniu, tad įdedu meniu, kad būtų lengviau susigaudyti. Jie neturi skenuojamo meniu, o kaskart eiti ir skaityti surašytą ant afišos meniu nepatogu. Taigi... Taip pat pateikiu trumpą šio pamėgto restorano aprašą.

 

Melnragėje, vaizdingoje ir populiarioje Klaipėdos dalyje, įsikūręs restoranas „Baltas ruonis“ yra viena iš geriausiai atpažįstamų ir mėgstamų vietų, kuri kviečia mėgautis jūra, smėliu ir gardžiu maistu. Šis restoranas garsėja ne tik savo puikia lokacija – jis yra prie pat paplūdimio, siūlydamas kvapą gniaužiančius Baltijos jūros vaizdus, ypač saulėlydžio metu. „Baltas ruonis“ veikia kaip šeimos restoranas, pritaikytas patogiam lankymui su vaikais, o jo koncepcija apjungia ramų poilsį prie jūros su kokybiška virtuve.

 

Istorija ir įkūrimas: Nors tiksli įkūrimo data viešai nėra plačiai skelbiama (aptikau, kad maždaug nuo 2019-ųjų), „Baltas ruonis“  jau, galima sakyti, yra ilgametis Melnragės simbolis. Jis išaugo iš paprastos paplūdimio kavinės, tapdamas šiuolaikišku, visus metus veikiančiu restoranu. Jo koncepcija, kaip ir pats pavadinimas, siejasi su Baltijos jūra ir jos gyvūnija, sukuriant unikalią ir atpalaiduojančią atmosferą. Per savo veiklos metus restoranas nuolat tobulėjo, atnaujino interjerą ir meniu, siekdamas užtikrinti aukščiausios kokybės paslaugas.

 

Meniu ir virtuvė: „Baltas ruonis“ meniu orientuotas į europietišką virtuvę, ypatingą dėmesį skiriant šviežioms jūros gėrybėms ir žuviai. Kadangi restoranas yra prie pat jūros, čia galima mėgautis tikrai šviežia žuvimi, kuri ruošiama įvairiais būdais – kepta, grilinta, troškinta. Be jūros gėrybių, meniu taip pat siūlo platų mėsos patiekalų, šviežių salotų, sriubų ir užkandžių asortimentą. Ypatingas dėmesys skiriamas desertams ir gėrimams, o kavos ir kokteilių pasirinkimas leidžia atsigaivinti po ilgos dienos paplūdimyje. Kiekvienais metais meniu atnaujinamas, atsižvelgiant į sezoninius produktus ir naujausias kulinarines tendencijas.

 

Atmosfera ir atsiliepimai: Lankytojų atsiliepimai apie „Baltą ruonį“ dažniausiai yra labai teigiami. Dauguma akcentuoja nuostabią lokaciją ir panoraminius jūros vaizdus kaip pagrindinį privalumą. Aplinka apibūdinama kaip jauki, rami ir tinkama tiek romantiškoms vakarienėms, tiek šeimos pietums. Teigiamai vertinamas aptarnavimo kokybė – personalas yra paslaugus ir dėmesingas. Nors kai kurie lankytojai gali paminėti aukštesnes kainas, lyginant su kitomis vietomis, dauguma sutinka, kad tai atitinka patiekalų kokybę, atmosferą ir unikalią vietą. Ypatingai gausu pagyrų už šviežius žuvies patiekalus ir galimybę mėgautis saulėlydžiu su gardžiu maistu ir gėrimais rankose. Tai puiki vieta, norintiems pajusti tikrą pajūrio dvasią ir atsipalaiduoti gamtos apsuptyje. Man patinka, kad yra lauko ir vidinės terasos, o atšalus pasiūlo antklodžių.

 

Jūsų Maištinga Siela

Atsiliepimai, komentarai: restoranas "Grasso", adresas – Klaipėda, S. Šimkaus g. 6

 

Sveiki,

 

Visiškai netikėtas apsilankymas Klaipėdos „Grasso“ itališkame restoranėlyje, įsikūrusiame uostamiesčio Stasio Šimkaus gatvės 6 numeryje. Pamenu šį pastatą, kai praeidavau prieš 10 metų, buvo tokia griuvena ir net galvojau: o kada jį nugriaus arba bankas pasistatys kokį sau padalinį? Šiuo metu pastatas restauruotas, jame yra ir kirpykla, ir notaras (o kaip be šitų, viską susigrobia geriausia!), tame pačiame veikia ir „Grasso“, kurį, pasirodo, 2022 metais aprašė pats Užkalnis, skyręs restoranui 3 žąsis iš penkių.

 

Draugas pasiūlė, sako, reikia paminėti vasaros pabaigą ir rugpjūčio pačiame gale užsukome į šį restoraną. Tiesa, visai nenorėjau, o apie Užkalnio vertinimus nė nebuvau girdėjęs, bet kažkaip buvau sotus, pagalvojau: o kam dar kimšti ir laidyti pinigus? Visgi sutikau, nes gal tokios progos nebepasitaikysi, todėl.

 

Restoranas buvo beveik tuščias, nes buvome gana ankstyvi. Kelios ponios gurkšnojo kavą, o mus aptarnavo tokia užsimiegojusi mergina, matyt, dar tik ruošėsi naujai dienai, nes kreidute rašė dienos išskirtinius pasiūlymus ant lentos prie baro. Tiesą sakant, daug pasirinkimo nebūta, tad ir laužyti galvos nereikėjo.

 

Nemėgstu makaronų, todėl iškart viską atmečiau, kas iš miltų. Iš tikrųjų eiti valgyti pas italus ir nemėgti tai, kas su glitimu, yra išties rizikinga, tada ko išvis eiti, ar ne? Bet aš užsisakiau kažkokios retos žuvies, kuri šiek tiek priminė menkę, bet tokia riebesnė ir, sakyčiau, visai skani. Šioji žuvytė buvo patiekta su gabaliuku lazanijos. Bet aišku, tai jie nevadina lazanija, tačiau labai panašu. Žuvis papuošta korėtu ir valgomu dekoratyviniu elementu. Žuvies nedaug, alkanam eiti ir valgyti nesiūlyčiau, tačiau pasmaguriauti, pakalbėti prie vyno ir tokio patiekalo, kuris kainavo apie 21 eurą, manau, gal ir būtų geras vakaras.

 

Mano draugas užsisakė raviolų su baravykais, tai tokie puskoldūniniai makaronai su mėsos įdaru ir grietinėlės padažu. Tradicinis italų patiekalas – kiekis nei daug, nei badu numirsi, tiesiog tiek, kiek yra, kad pajustum, jog užmušei alkį. Visgi tai nėra greitojo maisto restoranas ar picerija, čia reikia mėgautis skoniais ir permanyti maistą kaip filosofinį kūrinį. Sakyčiau, kad mums abiem mūsų patiekalai saikingai patiko, bet abu nusprendėm, kad antrąkart už tokią kainą neimtume.

 

Ko labiausiai man stigo „Grasso“ restorane? Ogi informacijos, ką ir kaip valgyti, kas tai per patiekalai – beveik jokių aprašų, maždaug reikia išsikamantinėti ir ištardyti pačią padavėją, o aš tiesiog PAKĘSTI negaliu, kai reikia kalbėti apie tai, ką neišmanai ir klausti kiekvienos smulkmenos. Taip ir nesupratau, kas tai per žuvis, nei kokį čia patiekalą suvalgiau, nei kokią receptūros koncepciją turėjau suvokti. Gal aš primityvus, tačiau man reikia žinoti viską, nes nuo to tik interesas kyla, o ne nuobodulys ir erzelis dėl to, kad nieko nežinau, neišmanau ir dar tą neišmanymą turiu pademonstruoti padavėjams. Pasijutau dėl to nekaip. Labai baisus pats popierinis meniu – ruoželis aptrinto ir jau gerokai estetinį išvaizdą praradusio meniu, kuris be jokių aprašų, vien tik kaina su nedaug pasirinkimų pavadinimais primena išties nudėvėtą ir nepatrauklią skrajutę. Net per karščius vargiai pasivėdinsi.

 

„Grasso“ man pasirodė šiaip sau. Nežinau, ar čia grįžčiau, nors vieta patraukli, neužgriozdinta, aplinka taip pat reprezentuoja Italijos virtuvę ir nesunkiai atpažįstamą kultūrą, tačiau yra kur tobulėti paties maisto pristatyme ir reprezentavime.

 

Maištinga Siela

Aktualijos: Lietuva išprotėjo dėl "Michelin" žvaigždžių?

 Sveiki,

Lietuva laimingėja! Mūsų jaunimas Europoje pats laimingiausias! Mūsų inovacijų ministrė sako, kad džiaugtis privalo kiekvienas, esame džiaugsminga tauta! Iš mūsų padarė kosminę valstybę – mes laimingi. Pakeitėm 3 švietimo mokslo ir sporto ministrus per kelerius metus, o progresui galo nematyti! Mes augame, kas kad atbulomis!

Lietuva laiminga, labai laiminga. Šiandien išgirdau, kad mūsų ekonomika auga, reikia kelti atlyginimus! Tam buvo sušauktas posėdis, nes kai kas nenori to daryti, nes kažkaip nepatogu mokėti saviems padoresnį atlyginimą, turint galvoje, kad mažinant atlyginimus posėdžio nereikia, tik didinant, nes mes LAIMINGI! Kas, kad būsto nepardavus sielos bankui negalime įpirkti? Nors tų vilų, namų, daugiabučių, atrodo, nemažėja ir nemažėja, lietuvių gimstamumas vis mažėja ir mažėja (iš laimės, viskas iš tos beprotiškos laimės!), tačiau KAINOS, KAINOS!

Bet laimingi pinigų neskaičiuoja, jie šypsosi ir be reikalo nedejuoja. Visgi... Visa tai niekai šią savaitę – škvalas, badas, maras – visa tai niekai prieš naujieną, kuri nunešė dalį gyventojų stogų! Lietuva gavo 4 „Michelin“ žvaigždutes! Nacionalinio lygmens bomba, apie kurią jau penkta para kaista telefonai, užlūžta internetas su forumais, komentarais ir kas valanda pasirodančiu vis nauju straipsniu. Pagaliau mes dar laimingesni, ne kokie atsilikę, sakytų inovacijų origami meistrė Aušra Armonaitė. Mes pagaliau išties tampama prabangi ubagų šalis!

Maištinga Siela