Filmas: "Už gretimų durų" / "The Room Next Door"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Ispanų kino legenda Pedro Almodovarą galimą drąsiai vadinti chameleonu-režisieriumi, kuris daugmaž kas dešimtmetį daro kokį nors esminį savo kūrybos lūžį. Šįkart jam įdomu kurti anglosaksišką kiną, dirbti su britų-amerikiečių aktoriais. Tą rodo keli trumpo metro kino filmai ir vienas gal kam netikėtas, o kitiems visai tikėtas kino projektas „Už gretimų durų“ (angl. The Room Next Door) (2024), kurį tikriausiai įkvėpė ilgi dešimtmečiai stebėto anglosaksiškojo kino. Nereikia sakyti, kad Almodovarui svarbūs moterų portretai, todėl jis kruopščiai atsirenka pagrindines aktores, turi aiškią viziją, kas galėtų jau iš anksto atlikti vieną ar kitą vaidmenį, todėl režisierius pagarsėjęs savosiomis mūzomis ir pasijomis. Šįkart jis renkasi iš brandžių Holivudo kino žvaigždžių Julianne Moore ir Tilda Swinton, aktores, kurias seniai myli kamera ir su jomis galima labai daug ką nuveikti. Bet ar tai, ką režisierius puikiai daro savo ispaniškojo kino versijose, pavyks ir angliškosios kino kūrimo priemonėmis?

 

Filmas, mačiau iš atsiliepimų, nemažai kam labai patiko. Tikrieji ir senieji Almodovaro kino gerbėjai ir toliau giria režisieriaus savitumą ir kino kalbą, tačiau tarp nuomonių blyksteli ir viena kita kino kritikos strėlė. Apskritai „Už gretimų durų“ tikrieji kino kritikai filmą pasitiko palankiai, todėl neslėpsiu, kad šiokių tokių lūkesčių turėjau ir vyliausi, jog kūrinys prikaustys prie ekrano, bet nutiko šiek tiek kitaip.

 

Manau, kad Almodovarui trūksta įdomesnio ir sudėtingesnio, pavojingesnio ir ne tokio patogaus ir paprasto, sakytum, masiniam žiūrovui pritaikyto scenarijaus. Istorija pasakoja apie dvi senas buvusias meilužes. Marta (Tilda Swinton) serga vėžiu, o ją aplankiusi Ingrida (Julianne Moore), nors ir nelabai noriai, tačiau dėl sentimentų, senos geros draugystės visgi sutinka palydėti Martą paskutiniąją gyvenimo dieną. Marta suvokusi, jog neįveiks išplitusio vėžio, ryžtasi gyvenimą nutraukti nelegaliai įsigyta tablete, ji tik prašo, kad Ingrida tądien būtų kitame kambaryje ir aptikusi jos kūną praneštų viešai apie josios mirtį. Žodžiu, toliau ne kažin kas vyksta. Marta ir Ingrida prisimena savo darbus, vyrus meilužius, savo senas dienas, sėdi tai ant ryškiai žalio fotelio, tai ant akvamarino spalvos sofos, šnekučiuojasi ir žiūri kino filmus, kol galiausiai, neatskleidžiant daugiau siužetinių detalių, daugiau ar mažiau istorija užsibaigia pagal jau numatytą programą. O kur intriga? Tą, kurios žiūrovas dar viliasi antrojoje filmo dalyje, jau praranda bet kokius lūkesčius, netgi sulaukti kokių nors dar netikėtų paslapčių ar netikėtų siužetinių posūkių, kokių dar Almodovaras paruošdavo savo tamsiausiuose ir labiausiai provokuojančiuose filmuose „Blogas auklėjimas“, „Pasikalbėk su ja“, „Viskas apie mano mamą“, „Oda, kurioje gyvenu“, kurie pasiūlydavo dar ir mistikos, detektyvinių elementų ir netikėtumą, bet „Už uždarų durų“ to nesitikėkite.

 

Režisierius lyg ir laikosi savo tamsiųjų kino filmų rimtesnės nuotaikos, tačiau intrigos nebesukuria, priešingai – siužetas atrodo paprastutis, vienplanis ir be galimybės ką nors interpretuoti, spręsti ir galų gale stebėtis. Visgi režisierius net ir kurdamas angliakalbinį filmą yra ištikimas savo erotikai ir stilistikai. Scenos komponuojamos kaip paveikslai, tiksliai pagal Amodovaro interjero ir rūbų spalvas, todėl filmas labai spalvingas, ryškus. Veikėjos biseksualios, turėjusios savo gyvenime viena kitą ir vyrų, todėl net seksualumas šioje istorijoje nėra probleminis klausimas, viskas susitelkta į dabarties sentimentų akimirką. Priešingai nei „Sugrįžimas“ ar „Šalti apkabinimai“, Almodovaras pradeda atsisakyti hiperbolizuoti kičą, nors dirbtinokų scenų yra, tačiau jos praradusios Lotynų Amerikos serialams būdingos gestikuliacijos, lengvumo, naivumo, ironijos. Moterų paveikslai lyg ir spalvingi, jautrūs, tačiau atrodo iki galo neišskleisti, tokie ir likę egzistenciniame sąstingyje, todėl atrodo, jog filmas dvelkia stilinga senatve ir atsisveikinimais, kartos, o galgi net tam tikra prasme ištisos Almodovaro kino kartos nostalgija.

 

Tai koks tas dabar Almodovaras žiūrint „Už gretimų durų“? Vis dar patetiškas ir estetiškas, vis dar teatrališkas, bet sušvelnėjęs, įgavęs liūdnos melancholijos ir atsisakęs staigių pavojų, tapęs labiau poetiškas. Veikėja Marta pacituoja Džeimso Džoiso, airių rašytojo, paskutinį „Dubliniečiai“ apsakymo sakinį, kuriame visą miestą, gyvuosius ir mirusiuosius užkloja pradėjęs snigti sniegas. Po to Ingrida perfrazuoja šį sakinį ir iš tikrųjų pradeda snigti ir šis sniegas, sąsajos su meno pasauliu ir literatūra tampa liūdnoku, nors ir ryškiu tapybišku Almodovaro intertekstualumu byloti apie gyvenimą ir mirtį, kuriame nebelieka jokios mistikos, intrigos, detektyvų, nes mirtis mus visus suvienodina, vienodai apsninga tiek gyvųjų namus, tiek mirusiųjų kapus. Visgi filmas man pasirodė švelniai poetiškas, tačiau Pedro Almodovaro kūrybos lauke toli gražu ne esminis ir net ne vienas iš geriausių. Laukai, kai LGBTQ+ temos kine dar buvo šiokia tokia naujiena ir Almodovaro mokėjo iš to padaryti pasakojimą ir dar šiaip ne taip nustebinti, manau, baigėsi ir jie nebegrįš, tačiau galvoju, kad labiausiai režisierių ateityje turėtų gelbėti atidumas renkantis ir kuriant įdomesnį scenarijų, nes šiaip ar taip kino kalbą jis moka ir režisuoti geba, tačiau ar užtenka šiandien tik tokios 1000 karų kine perpasakotos istorijos?

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Keistas gyvenimo būdas" / "Extraña forma de vida" / "Strange Way of Line"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Pastaruoju metu ispanų režisierius Pedro Almodóvar eksperimentuoja su anglakalbiais aktoriais. Po trumpametražio filmo su Tilda Swinton revoliucionierius ir kino genijumi pripažintas režisierius pristatė pusės valandos filmą „Keistas gyvenimo būdas“ (angl. Extraña forma de vida) (2023) su garsiaisiais aktoriais Ethan Hawke ir Pedro Pascal.

 

Filmo esmė labai paprasta – remiantis vesterno aukso amžiaus klišėmis ir pertransformuoti šiaip jau mačistinį kino žanrą į LGBTQ rėmus, kitaip sakant, rekonstruoti istorinę kino neteisybę ir pasakyti, jog ir tarp tų visų šerifų, plėšikų bei kaubojų taip pat būta anuomet nutylėtų homoseksualų. Pagrindinė filmo pora – Džekas ir Silva, kurie po 25 metų susitinka atokioje mažoje laukinių Vakarų stiliaus prerijų miestelyje, permiega, prisimena senus gerus laikus ir po to kerštingai kulkomis aiškinasi santykius...

 

Iš tikrųjų filmas laikosi ant vienos siužetinės linijos, tik kad du ne pirmosios jaunystės vyrukai dar ir myli vienas kita. Ar tai glumina? Tik ne šiuolaikiniame kine, kuriame jau tiek formų ir drastiškų dalykų išbandyta ir pateikta! Iš tikrųjų filmas nuobodokas. Nors Almodovaras ir čia sugeba būti fatališkai ir melodramatiškai aistringas (jau vien ko verta toji vyno gėrimo scena!), tačiau visumoje „Keistas gyvenimo būdas“ stokoja chuliganizmo, netikėtų siužetinių vingių, didesnės perversijos vesterno rėmuose, kad po seanso galėčiau galvoti: blemba, o ką iš tikrųjų aš ką tik čia mačiau? Dabar pernelyg viskas paprasta ir tvarkinga, kad imi galvoti, jog Pedro Almodovaro išsikvėpęs ir tinkantis nebent Kanų kino festivalyje užimti komisijos kėdę, o ne filmavimo aikštelę.

 

Filmo vieną seansą Vilniuje planuoja rodyti šiųmetis „Kino pavasaris“.

 

Mano įvertinimas: 3.5/10

IMDb: 6.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paralelinės mamos" / "Madres paralelas"

 

Sveiki,

Buvo laikas, kada tikrai sirgau ispanų kino legendos Pedro Almodovaro filmais. Žiūrėjau viską iš eilės, verčiau į lietuvių kalbą ir rekomendavau, tad nepraleidžiu progos pasižiūrėti kaskart naujausių jo kino darbų. Paskutinis darbas, kurį mačiau, berods buvo „Skausmas ir šlovė“, kuris reziumavo P. Almodovaro kino pagrindinius leitmotyvus bei jo asmeninio gyvenimo gaires, pastarasis lyg ir patiko, tačiau nepasakyčiau, kad itin, nors kino kritikai negailėjo šiam kino filmui pagyrų. Naujausias jo filmas „Paralelinės mamos“ (ispan. Madres paralelas) (2021) tęsia P. Almodovaro mėgstamą moterų gyvenimo atsitiktinumo, intrigų, bendrystės bei pavydo temas.

Istorija pasakoja apie dvi motinas, kurios vienu metu pagimdo dukras. Galiausiai po gimdymo, prabėgus tam tikram laikui, Džanisė pastebi, kad jos vaikas nepanašus nei į ją, nei į jos tėvą, nei į nieką iš jos giminės, nes turi tam tikrų etninių bruožų. Galiausiai ji padaro motinystės testą, kuris patvirtina jos įtarimus, tad ji nusprendžia susirasti Aną, su kuria kartu gimdė, ir su ja susidraugauti... Kuo viskas pasibaigs? Ar ji pasakys tiesą? Ko Džanisė iš tikrųjų siekia prisigretindama prie Anos? Šie esminiai klausimai yra tie, kurie išlaiko intrigą. Pagrindinį vaidmenį atlieka Almodovaro mūza Penelope Cruz, dėl kurios, manau, daugelis kino gurmanų ims ir pažiūrės šį filmą.

Moterų vaikų ir sukeitimo tema primena įprastinius Lotynų Amerikos muilo operos elementus. Almodovaras ir toliau kuria savo filmą tarsi jis vyktų tam tikrame lėlių namelyje, jis pagalvoja apie ryškias interjero detales, rūbus, mėgsta vaizduoti stambiu planu aktorių veidus, nevengia aistringo intymumo. Šįkart istoriją, sakyčiau, bandoma paįvairinti ispanų istoriniais siužetiniais vingiais. Džanisė tyrinėja savo šeimos istoriją, ji žino, kad jos seneliai buvo nušauti kaime esančiuose laikuose, ji nusamdo savo meilužį, kad šis su darbuotojais aptiktų šiuos palaikus. Iš tikrųjų iki diktatoriaus Franko atėjimo, vykstant revoliucijai, vyko daug masinių žudynių, kurios paliete ištisas ispanų šeimas... Džasinei labai svarbi istorinė tiesa ir jos nužudyto senelio istorija, tačiau pati savo santykius su meilužiu, buvusia meiluže Ana mezga labai laisvamaniškai.

Almodovaro kaip visada neįrėmina savo veikėjų į vienus seksualinius įsipareigojimo rėmus, todėl ir šioji muilo opera atrodo labiau kaip pasaka, nei apeliuoja tikruosius žmogiškuosius instinktus ir psichologiją. Man sunku vertinti filmo visumą, nes jaučiu, jog kažkur per dešimtmetį dingo mano paties susižavėjimas P. Almodovaro kinu. Kol žiūri, atrodo, vėl esi Almodovaro spalvotame aistringame pasaulyje, kur vienintelis veikiantis veikėjų tiesos variklis yra aistra gyventi ir patirti dvasišką bei kūnišką ryšį su kitais, tačiau, atrodo, Almodovaro nieko naujo nepademonstruoja, kaip vien tik vis tą pačią kibirkštį tik vis kituose muilo operos siužetiniuose vingiuose. Pavyzdžiui, giminingasis pagal temas ir pasakojimo pobūdį prancūzų režisierius F. Ozonas man paskutiniu metu atrodo įdomesnis, nes labiau eksperimentuoja žanrais, temomis, atmosfera, o Almodovaro išlieka savo sukurto kino rėmuose.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Skausmas ir šlovė" / "Dolor y gloria"

Sveiki,

Keli paskutinieji legendinio ispanų režisieriaus Pedro Almdovaro kino darbai kėlė labiau šypsnį nei susižavėjimą. Atrodė, kad režisierius tiesiog smaginasi tai bandydamas vėl sukurti „Chuljetoje“ (2016) aštrų trilerį arba grįždamas prie savo senųjų komedijų konceptų, pavaizduoti lėktuvo dramą parodijoje „Aš tokia susijaudinusi!“ (2013). Abu filmai buvo spalvingi, lengvi, neįnoringi, tačiau abiejuose pritrūko režisieriaus kibirkšties, aštrumo, netikėtumo ir ambicingumo. Pernai pasirodęs jo darbas „Skausmas ir šlovė“ (ispan. Dolor y gloria) (2019) pradėjo byloti apie visai kitokį Almodovarą, atsinaujinusį ir gerokai stebinantį...

„Skausmas ir šlovė“ labai ambicingai skambantis pavadinimas, sakyčiau, tinkantis kone karjeros pabaigai, tačiau režisierius sustoti neketina. Neseniai baigė filmuoti trumpametražį filmą su Tilda Swinton ir jau ruošiasi filmuoti dar vieną filmą su savo mūza aktore Penelope Cruz. Pastaroji pasirodo ir šiame filme, atlikdama tariamai Pedro Almodovaro prototipo Salvadoro motinos vaidmenį. Skurdžiai gyvenanti klajoklių šeimynėlė atsikelia į atokų miestelį ir apsigyvena žeminėje, pačioje vargingiausioje vietoje. Talento nestokojantis berniukas Salvadoras moko kur kas vyresnį berniuką rašto ir atrodo, kad mezgasi kažkokia sunkiai nusakoma erotika, sunkiai apibūdinama įtampa, kurią iš dalies galėjai justi „Blogas auklėjimas“ (2004).

Po daugel metų, jau pagyvenęs aktorius sunkiai serga, todėl yra priklausomas nuo vaistų ir narkotikų. Įstabų vaidmenį sukuria Antonio Banderas – žilstelėjusio, nelaimingo ir motinos (iš vaikystės laikų) besiilginčio vienišo homoseksualo istorija. Išties tai vienas geriausių pastarojo dešimtmečio aktoriaus vaidmenų. Galiausiai šio filmo kompozicija tampa koziriu, apgaulingu manevru, nes Almodovaro sužaidžia teatralizuotu triuku, kad tariami prisiminimai tėra tik vaidybinio kuriamo filmo eskizai. Tiesą sakant, tas triukas, veikiau pasirinkta kompozicija, nė kiek nenustebino, nes iš esmės to ir tikėjausi.

Visgi stipriausioji filmo dalis yra filmo visumoje išgauta melancholiška atmosfera. Po visomis tomis ryškiomis spalvomis, narkotikais, alkoholiu ir įsikabinimo į praeitį, pagrindinis veikėjas pulsuoja šventumo ir dvasiniu išgijimo troškuliu. Šįkart režisieriui pavyko per įvairias realybės ir kūrybos plotmes išskleisti ne karnavalinį eklektišką ekspresyvią istoriją, bet papasakoti autobiografiniais motyvais pačią Almodovaro dvasios esmę, kuri kituose filmuose buvo tik paraleliai juntama, užmaskuota. „Skausmas ir šlovė“ yra režisieriaus apsinuoginimas, jo praties prisiminimų ir patirčių įprasminimas.

Labai patiko LGBT scena, kada Salvadoras ir Federikas susitinka po daugel metų ir apmąsto praeities dienas ir kaip laikas pakeitė juos pačius, bet niekaip nenužudė jų geismo, grojant Chavelos Vargas dainai. Arba toji jautri scena, kai sena motina prisipažįsta įsižeidusi, kad negalėjo Madride prižiūrėti savo sūnaus, nes šis slėpė savo homoseksualią tapatybę ir išgyveno visai kitus dalykus, apie kuriuos su katalikiška motina nelabai ką pakalbėsi. Alkoholis, seksas, vienatvė, ilgesys, prisiminimai, apatija, melancholija – visa tai kaip niekad subtiliai sugula į šį filmą, kad ėmiau galvoti, jog režisierius tikriausiai pakrypo visai kita kūrybine linkme. Išties šis filmas jau kitoks, almodovariškas, bet jau itin sąžiningas. Ekspresija ir kičas, ilgai tarnavusios režisieriui kaip priemonė išreikšti savitą pasaulio matymą, nebeužgožia jautrumo ir skausmo. Atrodo, filme nieko pernelyg nevyksta: keli nostalgiško pokalbiai pavartojus narkotikų, penketas nuotrupų iš vaikystės, tačiau toji visumos istorija visgi užpildyta stiklinėje vandeniu iki kraštų. Sąžiningas filmas, kurio tikroji prasmė, manau, pačiam režisieriui buvo labai reikalinga.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ką aš padariau, kad to nusipelniau?" / "¿Qué he hecho yo para merecer esto?"

Sveiki,

Dar vienas ispano režisieriaus Pedro Almodovaro nematytas senesnis filmas „Ką aš padariau, kad to nusipelniau? (ispan. Que he hecho yo para merecer esto?) (1984), kuris pasakoja apie buities užgožtą moterį, kuri vartoja įvairius psichotropinius vaistus, kad atlaikytų nuolat nepatenkintus namiškius. Pagrindinį vaidmenį sukuria P. Almodovaro vadinama mūza Carmen Maura, pasirodžiusi daugelyje jo filmų.

Iš tikrųjų filmas neprilygsta geriausiai režisieriaus komedijai „Moterys ties narvų krizės riba“ (1988), tačiau vis tiek smagu griūti iš juoko, kurio nesistengiama dozuoti. Iš tikrųjų tai filmas, kuris atitinka ankstyvojo Pedro Almodovaro stilistiką – daug sveiko juodojo humoro ir erotikos. Nors kur kas labiau jis man įdomesnis kaip aštrių dramų kūrėjas, bet ir jo komedijos lygiai tokios pat savitos, spalvingos. Šiame filme režisierius naudoja įvairius savitus simbolius, kaip antai driežas ir neatrodo, kad šeimos nariams nors kiek rūpėtų moralė, priešingai – veikėjai tiesiog gyvena moralės dugne – kaimynė prostitutė, dvylikametis sūnus atiduodamas pedofilui dantistui, vagiama iš turčių ir t. t. Vienintelis dalykas, kas rūpima, yra vargšės motinos buities vergės problema, ji irgi nori ir privalo atsipalaiduoti, o to negalėdama padaryti, ji tiesiog palūžta. Tada įvyksta almodovariškas efektas – būtinai koks nors nesąmoningas kriminalinis įvykis, kuris pamasinamas absurdiškomis kičinėmis ir klišinėmis aplinkybėmis.

Visgi tai yra komedija, ar tai būtų kriminalas, ar pasityčiojimas iš perdėtų moralinių nuostatų. Yra tikrai nemažai vykusių juokelių, kokių tikrai nepamatysi ir neišgirsi amerikietiškose komedijose, pavyzdžiui: „Dieve, tu man taip primeni savo mirusį tėvą, – sako senoji motina savo sūnui, – kai nusiauni batus ir po kambarį pasklinda tokia pati kojų smarvė, kad net nebelieka kuo kvėpuoti.“ Kaip visada P. Almodovaro kine centre esti moterys, charakteringos, netgi šiek tiek apstatytos klišėmis, kurios padeda sukurti dar labiau įsimintinesnius ekspresyvius vaidmenis.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb:7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Geismo įstatymas" / "La Ley del Deseo"

Sveiki,

Dar nematytų pačių seniausių Pedro Almodovaro filmų visgi dar yra ir net pas mane. Vienas iš tokių – „Geismo įstatymas“ (ispan. La Ley del Deseo) (1987), kuris absoliučiai, dabar net juokinga ir ydinga nacionalinė klišė, bet tokia jau tiesa – netinka absoliučiai heteroseksualiems lietuvių vyrams žiūrėti, pasislėpusiems nuo žmonų. Juokas juokais, tačiau tai vienas labiausiai atviriausių „gėjiškų“ Almodovarų filmų, nors jis ir šiaip labai mėgsta tam tikras LGBTQ temas, prisiminkime transeksualumo motyvą filmuose „Blogas auklėjimas“, „Viskas apie mano mamą“, „Oda, kurioje gyvenu“... Šiame filme šis motyvas taip pat yra.

„Geismo įstatymas“ labiau drama nei komedija, nors komiškų elementų nemažai. Filmas pasakoja apie režisierių ir scenaristą, kuris sėdasi rašyti scenarijų naujam savo filmui ir ima žaisti laiškų sistema, siuntinėdamas juos savo meilužiui... Beregint atsiranda nauji veikėjai ir scenarijus susilieja su realiu režisieriaus gyvenimu ir gyvenimas pranoksta patį scenarijų. Šiame filme, kaip ir daugelyje P. Almodovaro juostų, yra viskas, kas yra štampai ir klišės. „Geismo įstatymas“ – skanus melodraminių, muilo operų šablonų rinkinys, kuris režisieriui tampa kaip naujo kūrinio instrumentai. Skoningai devinto dešimtmečio ryškiomis spalvomis, seksualinėmis įvairovės sklaidomis Almodovaro kuria savotišką išdykavimą, pasityčiojimą iš perdėtos aistros, meilės sampratos, prieraišumo, pavydo ir keršto, kurie tampa įprastiniais telenovelių intrigos instrumentais, o jo filme virsta charakteringu teatru.

Kas jau kas, bet man šis P. Almodovaro filmas patiko. Paskutiniuoju metu man kur kas mažiau patiko jo paskutinieji darbai, kurie nors ir tokiu pat stiliumi sukalti, bet iš esmės idėjiškai nusmukę, turiu galvoje „Aš tokia susijaudinusi“ ir „Chuljetą“. Laukiu šiemet pasirodysiančio „Skausmas ir garbė“, kuriame režisierius sujungs daugelio savo buvusių filmų scenas į vieną filmą ir sukvies savo kultinius aktorius. Na, o „Geismo įstatymas“ lieka įsimintinu filmu, kuriame amžinai jaunas Antonio Banderesas iš besaikės aistros leidžiasi žudyti, nė racionaliai nesuvokdamas, kuo viskas gali pasibaigti.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb:7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Chuljeta" / "Julieta"

Sveiki,

Dar vieni metai ir dar vienas Pedro Almodovaro filmas, kaip visada vaizduojantis sudėtingus ir ryškius moterų gyvenimo užkulisius. Po paskutinio filmo, kada režisierius grįžo prie komedijos ir jautėsi šioks toks atokvėpis režisieriaus gyvenime, tikriausiai ir saulėlydis, neseniai jis paskelbė dar vieną dramą, lyg ir vėl apeliuodamas į savo sėkmingiausių filmų topą. Filmas „Chuljeta“ (ispan. Julieta) (2016), tačiau savo pasakojimo struktūra ir netikėtais paradoksais vargiai prilygsta savo stipriausiems darbams.

Moterų pasaulis ir Almodovaras – tai neatsiejama. Daug aistros, nutrūkstančių santykių, užsimezgusių naujai... Šįkart režisierius nagrinėja motinystės sunkumus. Dukters ir motinos santykiai, depresija, noras mylėti, turėti ir negalėjimas savimi pasirūpinti – viskas „įvilkta“ į puikiai atpažįstamo režisieriaus rūbą. Tema įdomi, šokiruojančių dalykų kaip niekad mažai, kad net kirbteli mintis, kad galbūt šią istoriją turėjo surežisuoti koks nors apsigimęs dramų meistras ir ji būtų nepalyginamai skaudesnė, tamsesnė, o Almodovarui pavyko atskleisti nebent aistras ir motinišką depresiją, įvelkant į laikmečio spalvotus rūbus.

Man asmeniškai pristigo pačios dramos, kažkokių netikėtų siužetinių vingių, kažko tokio, kas verstų apie šį filmą galvoti netgi jam pasibaigus, pvz., „Oda, kurioje gyvenu“, kuris iš esmės šokiravo. O šįkart buvo efektas gana drungnas: na, va, Almodovaras ir vėl, o kas iš to? Filmas nepaliko žadėtų apmąstymų, ko norėjosi iš tokios temos. Bet apskritai kalbant, smagu vėl matyti gerai žinomus ispanų aktorių veidus, vėl pasinerti į beveik kaip trilerį fokusuojamą kartu su grėsmingu garso takeliu į Almodovaro pasaulį. Tai neprasčiausias, bet ir negeriausias režisieriaus darbas.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Virpantys kūnai" / "Carne trémula"

Sveiki, skaitytojai,

Ispanų režisierius Pedro Almodovaro jau seniai įrašytas į kino meno istoriją dėl savo išskirtinio braižo, paradoksalių siužetų ir kičinio žiūros taškų. Dar mano nematyta kino juosta „Virpantys kūnai“ (ispan. Carne tremula) (1997) iš esmės yra atsispyrimo lieptelis į tikrą šio režisieriaus kino aukso amžiaus laikotarpį, kada po šio filmo sukurs pačius geriausius savo kūrinius bei pelnys „Oskarą“. Na, o „Virpantys kūnai“ jau turi visus tamsius P. Almodovaro atspalvius – beprotišką kontrastingą aistrą, pavydą, nemeilę, išdavysčių virtinę, ryškų trileriui būdingą siužetą ir be proto charizmatiškus personažus.

Nesvarbu, koks bebūtų šio režisieriaus filmas – komedija, drama ar trileris, jis visada skaniai ir įdomiai žiūrisi. „Virpantys kūnai“ derina kriminalinę liniją su erotika, erotiką su aistra ir meile, o meilę su išdavyste. Kitą vertus čia rasite visus muilo operai būdingus elementus – skirtingus socialinius sluoksnius, kai kuriuos dialogus, primenančius gana pigokus pasišnekėjimus, tačiau kartu visas tas pigumas, (pavadinkime tai kiču), įvilktas į kažkokį spalvingai elegantišką rūbą. Čia viskas šiek tiek teatralizuota, nors psichologiškai viskas motyvuota, viskas šiek tiek kompoziciškai paryškinta, todėl sukuriamas nuolatinis kino menui būdingas svingavimas – tai Pedro Almodovaro ir už tai mes jį labai mėgstame.

Filme vieną pagrindinių vaidmenų sukuria vienas ryškiausių ispanų kilmės aktorių Javier Bardem bei antraeilį vaidmenį – Penelope Cruz, kurie vėliau gyvenime taps pora. Įdomiausia ir tikriausiai užtikrinčiausia visame filme visgi buvo aktorė Angela Molina, už šį vaidmenį pelniusi „Gojos“ (ispaniškieji „Oskarai“) nominaciją. Be galo mėgstu jos būvimą kadre, tačiau bėda tame, kad nesu su ja matęs tiek daug filmų, kiek norėčiau. Apskritai aktoriai hiperbolizuoja, melodramatiškai teatralizuoja, todėl sugeba sukurti ryškius ir įsimenamus, kiek amoralumu ir nevaldomomis aistromis grįstus vaidmenis, o tai kinui visada paranku – demaskuoti gerąsias žmogaus savybes-vertybes, atskleidžiant visuomeninį kiek dirbtina morale slepiamą veidą. Žavus filmas, gal ne geriausias režisieriaus darbas, mano galva, bet vis tiek P. Almodovaro gerbėjams filmas tikrai patiks.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Aš tokia susijaudinusi" / "Los amantes pasajeros" / " I'm So Excited!"

Sveiki,

Pernai intensyviai draugavau su Pedro Amlmodovaro senaisiais darbais ir vis tiek visų nespėjau peržiūrėti. Pernai kaip tik pasirodė dar viena jo juosta „Aš tokia susijaudinusi!“ (ispn. Los Amantes Pasajeros), kuri lyg ir žymi naują P. Almodovaro kūrybos atkarpą po ilgai, net du dešimtmečius trukusios rimtų dramų kūrybos distancijos. Almodovaras grįžta prie komedijų ir...

Net nežinau, ką ir be pasakyti. Man labai patiko jo dramos, jomis žavėjausi, mėgavausi spalvomis, charakteriais, siužetu, bet ir jo komedijos puikios, ypatingai pamenu „Moterys ties nervų krize“ taip pat „Aistrų labirintai“. Almodovaras ir šįkart spalvingas, išradingas, neatsisako sarkazmo, kičo, ironijos, banalių juokelių ir perdėto seksualumo – nutūpti negalinčiame lėktuve visi prisigeria, „apsineša“ narkotikais ir mylisi, išpažįsta savo skaudulius, viltis ir tuo tarpu keičiasi jų gyvenimai. Filme, kaip ir visada, pilna homoerotinių juokelių, miuziklo motyvų... Filme pasirodo vienos ryškiausios ispanų aktorių žvaigždės, kurios ilgus dešimtmečius ištikimai dirbo su Pedro Almodovaru.

Prisipažinsiu, kaip ir daugelis, nemanau, kad šis režisieriaus darbas šedevras – jaučiasi lengvumas, atokvėpis, lyg režisierius kurtų ne svarbų kūrinį, tačiau šiaip smagintųsi. Tai nėra režisieriaus geriausias darbas, galgi net vienas prastesnių, žvelgiant į jo kūrybos retrospektyvą, bet tikrai, kaip komedija, filmas neprastas. Prisijuokiau, pasilinksminau, praleidau gerai ir turiningai laiką, lyg žiūrėdamas kokią F. Ozono „Aštuonias moteris“. Rekomenduoju vietoj „Amerikietiško pyrago“ – tai kur kas originaliau ir įdomiau! 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb: 5.6

Jūsų Maištinga Siela