Filmas: "Paralelinės mamos" / "Madres paralelas"

 

Sveiki,

Buvo laikas, kada tikrai sirgau ispanų kino legendos Pedro Almodovaro filmais. Žiūrėjau viską iš eilės, verčiau į lietuvių kalbą ir rekomendavau, tad nepraleidžiu progos pasižiūrėti kaskart naujausių jo kino darbų. Paskutinis darbas, kurį mačiau, berods buvo „Skausmas ir šlovė“, kuris reziumavo P. Almodovaro kino pagrindinius leitmotyvus bei jo asmeninio gyvenimo gaires, pastarasis lyg ir patiko, tačiau nepasakyčiau, kad itin, nors kino kritikai negailėjo šiam kino filmui pagyrų. Naujausias jo filmas „Paralelinės mamos“ (ispan. Madres paralelas) (2021) tęsia P. Almodovaro mėgstamą moterų gyvenimo atsitiktinumo, intrigų, bendrystės bei pavydo temas.

Istorija pasakoja apie dvi motinas, kurios vienu metu pagimdo dukras. Galiausiai po gimdymo, prabėgus tam tikram laikui, Džanisė pastebi, kad jos vaikas nepanašus nei į ją, nei į jos tėvą, nei į nieką iš jos giminės, nes turi tam tikrų etninių bruožų. Galiausiai ji padaro motinystės testą, kuris patvirtina jos įtarimus, tad ji nusprendžia susirasti Aną, su kuria kartu gimdė, ir su ja susidraugauti... Kuo viskas pasibaigs? Ar ji pasakys tiesą? Ko Džanisė iš tikrųjų siekia prisigretindama prie Anos? Šie esminiai klausimai yra tie, kurie išlaiko intrigą. Pagrindinį vaidmenį atlieka Almodovaro mūza Penelope Cruz, dėl kurios, manau, daugelis kino gurmanų ims ir pažiūrės šį filmą.

Moterų vaikų ir sukeitimo tema primena įprastinius Lotynų Amerikos muilo operos elementus. Almodovaras ir toliau kuria savo filmą tarsi jis vyktų tam tikrame lėlių namelyje, jis pagalvoja apie ryškias interjero detales, rūbus, mėgsta vaizduoti stambiu planu aktorių veidus, nevengia aistringo intymumo. Šįkart istoriją, sakyčiau, bandoma paįvairinti ispanų istoriniais siužetiniais vingiais. Džanisė tyrinėja savo šeimos istoriją, ji žino, kad jos seneliai buvo nušauti kaime esančiuose laikuose, ji nusamdo savo meilužį, kad šis su darbuotojais aptiktų šiuos palaikus. Iš tikrųjų iki diktatoriaus Franko atėjimo, vykstant revoliucijai, vyko daug masinių žudynių, kurios paliete ištisas ispanų šeimas... Džasinei labai svarbi istorinė tiesa ir jos nužudyto senelio istorija, tačiau pati savo santykius su meilužiu, buvusia meiluže Ana mezga labai laisvamaniškai.

Almodovaro kaip visada neįrėmina savo veikėjų į vienus seksualinius įsipareigojimo rėmus, todėl ir šioji muilo opera atrodo labiau kaip pasaka, nei apeliuoja tikruosius žmogiškuosius instinktus ir psichologiją. Man sunku vertinti filmo visumą, nes jaučiu, jog kažkur per dešimtmetį dingo mano paties susižavėjimas P. Almodovaro kinu. Kol žiūri, atrodo, vėl esi Almodovaro spalvotame aistringame pasaulyje, kur vienintelis veikiantis veikėjų tiesos variklis yra aistra gyventi ir patirti dvasišką bei kūnišką ryšį su kitais, tačiau, atrodo, Almodovaro nieko naujo nepademonstruoja, kaip vien tik vis tą pačią kibirkštį tik vis kituose muilo operos siužetiniuose vingiuose. Pavyzdžiui, giminingasis pagal temas ir pasakojimo pobūdį prancūzų režisierius F. Ozonas man paskutiniu metu atrodo įdomesnis, nes labiau eksperimentuoja žanrais, temomis, atmosfera, o Almodovaro išlieka savo sukurto kino rėmuose.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mašinistas" / "The Machinist"

Sveiki,

Apie įvairius psichopatus prikurta begalės filmų ir vieni iš jų itin geri ir patrauklūs savo istorijomis, o kiti, deja, šlubčioja „zombiškai“ ir niekaip negali suvirpinti žiūrovų širdies. Vienas iš tokių psichopatinių filmų yra „Mašinistas“ (angl. The Machinist) (2004), kuris konstruojamas mistiniu trilerio pagrindu, todėl žiūrovas yra priverstas pajusti slogias pagrindinio veikėjo, kurį kamuoja nemiga, nesvarumo būsenas. Christian Bale, sukūręs pagrindinį vaidmenį, jau turėjo patirties panašiuose vaidmenyse – „Amerikos psichopatas“, tačiau tokį, kokį jį skeletišką išvystame šioje juostoje, kelia didžiulį nerimą, ar nepersistengta? 

Bet ne... Viskas su šiuo vaidmeniu puiku. Viskas įtikinama – tos slogios veikėjo būsenas, bemiegės naktys, įkritusios akys, išsišovę šonkauliai, fizinis ir psichinis nuovargis. Šioji filmo dalis yra išties nepriekaištinga, tačiau vos filmui įpusėjus, norėjosi, kad jis kuo greičiau pasibaigtų. Tiesą sakant, filmas mažabiudžetis, jo siužetinė linija tokia išpjaustyta, kad darosi bemaž nuobodu. Aišku, jokių priekaištų veikėjo būsenoms ir Ch. Bale vaidybai neturiu, tačiau trilerio konstravimas pasirodė abejotinas – visos tos žaidynės su piešinukais ant šaldytuvo, reikalai darbe kelia ne tiek nerimą, kiek susierzinimą, jog elementai kažkur matyti, kad herojus pernelyg dirbtinai kamuojasi ir meluoja sau, jog nieko nevyksta ir apskritai atrodo kartais pernelyg ramus, sekiodamas paskui skustagalvį savo „draugelį“... Gerai, viskas, tarkime, dovanotina, nes pagrindinis herojus gerokai kuoktelėjęs, tad belieka mėgautis tik vaidyba ir itin tiršta slogia atmosfera, tačiau, kad ir kaip ten bebūtų, pati istorija mane menkai jaudino. Kol mašinistas blaškėsi tarp pasąmonės diktuojamų simbolių, aliuzijų į nusikaltimus, aš asmeniškai mąsčiau apie Ch. Bale svorį ir įdėtas pastangas jį numesti, kad atrodytų įtikinamai. Taip pat galvojau, kiek čia makiažo ir darbo su kompiuteriu, kad viskas atrodytų dar įtikinamiau...

Tiesą sakant, filmas manęs nesužavėjo, pati istorija pasirodė pernelyg neįdomi, tačiau daug ką atperka atmosfera, psichinių būsenų intensyvumas ir, žinoma, ne vienu apdovanojimu įvertinta Christian Bale vaidyba.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela