Filmas: "Skausmas ir šlovė" / "Dolor y gloria"

Sveiki,

Keli paskutinieji legendinio ispanų režisieriaus Pedro Almdovaro kino darbai kėlė labiau šypsnį nei susižavėjimą. Atrodė, kad režisierius tiesiog smaginasi tai bandydamas vėl sukurti „Chuljetoje“ (2016) aštrų trilerį arba grįždamas prie savo senųjų komedijų konceptų, pavaizduoti lėktuvo dramą parodijoje „Aš tokia susijaudinusi!“ (2013). Abu filmai buvo spalvingi, lengvi, neįnoringi, tačiau abiejuose pritrūko režisieriaus kibirkšties, aštrumo, netikėtumo ir ambicingumo. Pernai pasirodęs jo darbas „Skausmas ir šlovė“ (ispan. Dolor y gloria) (2019) pradėjo byloti apie visai kitokį Almodovarą, atsinaujinusį ir gerokai stebinantį...

„Skausmas ir šlovė“ labai ambicingai skambantis pavadinimas, sakyčiau, tinkantis kone karjeros pabaigai, tačiau režisierius sustoti neketina. Neseniai baigė filmuoti trumpametražį filmą su Tilda Swinton ir jau ruošiasi filmuoti dar vieną filmą su savo mūza aktore Penelope Cruz. Pastaroji pasirodo ir šiame filme, atlikdama tariamai Pedro Almodovaro prototipo Salvadoro motinos vaidmenį. Skurdžiai gyvenanti klajoklių šeimynėlė atsikelia į atokų miestelį ir apsigyvena žeminėje, pačioje vargingiausioje vietoje. Talento nestokojantis berniukas Salvadoras moko kur kas vyresnį berniuką rašto ir atrodo, kad mezgasi kažkokia sunkiai nusakoma erotika, sunkiai apibūdinama įtampa, kurią iš dalies galėjai justi „Blogas auklėjimas“ (2004).

Po daugel metų, jau pagyvenęs aktorius sunkiai serga, todėl yra priklausomas nuo vaistų ir narkotikų. Įstabų vaidmenį sukuria Antonio Banderas – žilstelėjusio, nelaimingo ir motinos (iš vaikystės laikų) besiilginčio vienišo homoseksualo istorija. Išties tai vienas geriausių pastarojo dešimtmečio aktoriaus vaidmenų. Galiausiai šio filmo kompozicija tampa koziriu, apgaulingu manevru, nes Almodovaro sužaidžia teatralizuotu triuku, kad tariami prisiminimai tėra tik vaidybinio kuriamo filmo eskizai. Tiesą sakant, tas triukas, veikiau pasirinkta kompozicija, nė kiek nenustebino, nes iš esmės to ir tikėjausi.

Visgi stipriausioji filmo dalis yra filmo visumoje išgauta melancholiška atmosfera. Po visomis tomis ryškiomis spalvomis, narkotikais, alkoholiu ir įsikabinimo į praeitį, pagrindinis veikėjas pulsuoja šventumo ir dvasiniu išgijimo troškuliu. Šįkart režisieriui pavyko per įvairias realybės ir kūrybos plotmes išskleisti ne karnavalinį eklektišką ekspresyvią istoriją, bet papasakoti autobiografiniais motyvais pačią Almodovaro dvasios esmę, kuri kituose filmuose buvo tik paraleliai juntama, užmaskuota. „Skausmas ir šlovė“ yra režisieriaus apsinuoginimas, jo praties prisiminimų ir patirčių įprasminimas.

Labai patiko LGBT scena, kada Salvadoras ir Federikas susitinka po daugel metų ir apmąsto praeities dienas ir kaip laikas pakeitė juos pačius, bet niekaip nenužudė jų geismo, grojant Chavelos Vargas dainai. Arba toji jautri scena, kai sena motina prisipažįsta įsižeidusi, kad negalėjo Madride prižiūrėti savo sūnaus, nes šis slėpė savo homoseksualią tapatybę ir išgyveno visai kitus dalykus, apie kuriuos su katalikiška motina nelabai ką pakalbėsi. Alkoholis, seksas, vienatvė, ilgesys, prisiminimai, apatija, melancholija – visa tai kaip niekad subtiliai sugula į šį filmą, kad ėmiau galvoti, jog režisierius tikriausiai pakrypo visai kita kūrybine linkme. Išties šis filmas jau kitoks, almodovariškas, bet jau itin sąžiningas. Ekspresija ir kičas, ilgai tarnavusios režisieriui kaip priemonė išreikšti savitą pasaulio matymą, nebeužgožia jautrumo ir skausmo. Atrodo, filme nieko pernelyg nevyksta: keli nostalgiško pokalbiai pavartojus narkotikų, penketas nuotrupų iš vaikystės, tačiau toji visumos istorija visgi užpildyta stiklinėje vandeniu iki kraštų. Sąžiningas filmas, kurio tikroji prasmė, manau, pačiam režisieriui buvo labai reikalinga.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Miražas" / "Durante la tormenta" / "Mirage"

Sveiki, skaitytojai,

Ispanų mistinių trilerių režisierius Oriol Paulo gana neblogai pažįstamas lietuvių žiūrovams. Jo kūriniai man patinka, kadangi jie truputį nenuspėjami, išplėtoti ir juose nemažai gerų idėjų. „Nematomas svečias“ (2016), „Kūnas“ (2012), „Džiulijos akys“ (2010) – pastarasis tikriausiai buvo geriausias ir labiausiai man patikęs režisieriaus filmas. Naujausias jo darbas „Miražas“ (ispan. Durante la tormenta) (2018), sakyčiau, turėtų būti priskirtas kaip vienas geriausių režisieriaus filmų.

Pradėkime nuo to, kad priešingai nei „Nematomas svečias“, „Miražas“ turi kur kas įdomesnį scenarijų. Aišku, čia kur kas daugiau fantastinių laiko ir erdvių transformacijos motyvų, bet nuo to kaip tik filmą žiūrėti įdomiau. Čia susikerta 1989 metų ir po kelių dešimtmečių atsikartojanti simetriška unikali audra, kuri sujungia paralelinius pasaulius, atsiranda kelios laiko atšakos. Žaidimas su atmintimi, netikėtumai ir įvelta kaimynystėje įvykdyta žmogžudystės istorija leidžia pajusti filme išplėtotas netgi kelias viena su kita susijusias istorijas, kurios pagaviai ir įtikinamai „suveržtos“, nenuobodžios bei siužetiškai nenuspėjamos.

Didžiausia pagrindinės veikėjos dilema yra pasirinkimas grįžti į senąjį pasaulį pas dukrelę Gloriją ar pasilikti su vyru, kurio nelabai pamena. Dvi skirtingos tapatybės negali vienu metu sugyventi skirtingose tikrovėse. Tai nesunku įsivaizduoti ir susitapatinti, kad esminis padarytas sprendimas yra gana logiškas, nes tikriausiai visi iš mūsų rinktųsi būtent dar kartą pamatyti savo vaikus. Šiaip filmas atrodo gana dinamiškas, įtraukiantis. Režisieriui vėl pavyko sudėlioti istoriją kaip dėlionę, rebusą, kurį reikia spręsti ir nežinai, kuo viskas pasibaigs. Scenarijus, mįslinga dėlionė, fantastiniai motyvai, klasikinė žmonos nužudymo istorija – visa tai, sakyčiau, pagalvota ir perteikta tiksliomis dozėmis, todėl filmas neprailgsta ir išlaiko įtampą iki pat pabaigos kaip geras įtraukiantis serialas.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb:7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Juoda duona" / "Pa negre" / "Black Bread"

Sveiki visi,

Šiandien noriu sugrįžti į ispaniško kino pasaulį ir pristatyti kino filmą „Juoda duona“ (Pa Negre / Pan Negro / Black Bread) (2010 m.). Šįkart ispanų režisierius Augusti Villaronga mus nukelia į Antrojo pasaulinio karo Ispaniją, kada šalyje vyko pilietinis karas – tai vaikystės pasakojimas apie sunkų link brandos einantį berniuką, jo šeimos likimą. Istoriniu kontekstu ir šiaip spalvomis kažkiek primena kitą ispanų filmą – „Pano labirintas“, bet „Juoda duona“, mano akimis, jam šiek tiek nusileidžia, tačiau drįstu pasakyti, kad šis ispanų kūrinėlis tikrai vertas dėmesio. 

„Juoda duona“ – tai daugybę „Gojos“ statulėlių susišlavęs filmas, pripažintas geriausiu metų ispanų filmu vertas savo apdovanojimų. Pasakojimo istorija ganėtinai įdomi, įdomus istorinis kontekstas, šeimos paslaptys ir jų išaiškinimas, o ką jau bekalbėti apie nepriekaištingus ispanų aktorius? Patiko man šis filmas savo raiška, savo ispanišku savaip atpažįstamu stiliumi, paslaptingumu, mistikos žiupsneliais ir realistiškais vaizdais. Matosi, kad prie filmo smarkiai padirbėta tiek detalėmis, tiek operatoriaus darbu, nes kamera tikrai neerzina, ji plaukia beveik padoriai, o ir emocijų duoklę filmas suteikia gal ir ne maksimaliai sukrėsdamas, tačiau pakankamai, kad negalėtumėt nuo filmo atitraukti akių. Negaliu pasakyti, kad filmas kažkuo jau labai nustebino, originalumo šiek tiek pasigedau, nes panašių dalykėlių jau esu matęs, tačiau, nepaisant visko, man filmas paliko šiokį tokį įspūdį, tad skatinu ir jus jį pažiūrėti, manau, tikrai patiks.

O čia intriguojanti anotacija: „Vienuolikmetis Andriu buvo paskutinių mažo berniuko ir jo tėvo gyvenimo sekundžių liudininkas. Mirštančio berniuko paskutinis ištartas žodis buvo „Pitorliuja“, paslaptingo draugo, gyvenančio miško urve, vardas. Vietinė policija, tirianti skardžio apačioje, miške gulinčius kūnus, iš pradžių įvykį laiko nelaimingu atsitikimu, tačiau vėliau nusprendžia, kad buvo įvykdyta žmogžudystė. Andriu tėvas Fariolas tampa pagrindiniu įtariamuoju. Berniuko pasaulis pradeda byrėti į šipulius – jo mylimas tėvas ir asmeninis didvyris slepiasi nuo policijos, o suvargusi motina turi dirbti papildomas valandas, kad išlaikytų šeimą. Andriu priglaudžiamas kaimo ūkyje, kuriame sunkmetį išgyvena jo močiutė su dukterimis. Čia berniukas pirmąkart susiduria su negailestinga pokarine realybe, o kad įveiktų baimę ir netektį, jis susikuria svajonių pasaulį.”

Mano įvertinimas: 8.5/10
IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela