Filmas: "Nekaltoji" / "Immaculate"

 

Sveiki,

Tikriausiai apie apsėdimus ir tikinčiųjų kančią vienuolynuose reiktų atskiros siaubo kino nišos, nes kasmet sulaukiame bent kelių šioje erdvėje ekranizuotų istorijų apie apsėdimus, demonus, vienuoles vaiduoklius, kunigus piktųjų dvasių varytojus ir apsėstuosius. Naujausias filmas apie tai – Michael Mohan režisuotas siaubo mistinis trileris „Nekaltoji“ (angl. Immaculate) (2024).

Dar vienoje analogiškoje istorijoje pasakojama apie amerikietę, kuri atvyksta į Italiją būti įšventinta į vienuoles ir tarnauti viešpačiui. Galiausiai sužinome, kad vienuolynas labiau primena griežtą hierarchinį kalėjimą nei vienuolyną. Sesuo Sicilija netrukus pasijunta nėščia, nors niekada nėra turėjusi jokių lytinių santykių, o vienuolyno vyresnieji net nesmerkdami leidžia jai būti vienuolyne iki gimdymo. Kvailiausia, kad filme neužfiksuota Sicilijos klausimai, kodėl taip su ja nutiko ir viską priima kaip dievo malonę. Tuo pat metu ji pastebi, jog vienuolynas kitoms nėra miela vietelė ir už tam tikrus prasižengimus čia baudžiama itin griežtai... Tik žinoma, nekaltoji šventoji yra neliečiama, nes ji nešioja naująjį Jėzų Kristų.

Tiesą sakant, filmo idėja lyg ir būtų visiškai nieko: atkurti pagal DNR Kristų, tačiau visos šios istorijos perteikimas toks siauras ir nutašytas tarsi iš atsibodusio katekizmo. Mistifikuojama be proto netiksliai ir su loginėmis spragomis, stengiantis sukurti gotikinį filmo gąsdinantį foną. Argi nekeista, kad sesuo Sicilija XIX amžiuje slampinėja po vienuolyną su žvake rankoje tarsi po viduramžių pilį, o kai ją veža į ligoninę staiga pas veikėjus atsiranda ir mobilieji telefonai, ir visi patogumai, o ką jau sakyti apie ištisą slaptą modernią laboratoriją. Blogieji kunigai tarsi demonai viena ranka naudojasi visomis technologijomis, o kita veikėjoms ant pėdų kaip per viduramžius degina kryžius. Tradicijos? Gali būti. Neproporcingas ir keistas epochų lipdinys neįtikina kaip ir vienuolių kankinimų metodai, bet labiausiai motyvas prikelti Kristų, kaip teigia šio projekto dalyviai, kad jis išgelbėtų pasaulį. Nuo ko? Nuo jų pačių sukeliamų nesąmonių? Tiesą sakant, taip ir nesupratau bažnyčios tarnų požiūrio į Jėzaus Kristaus mokymą, jis persimaišęs su šėtonišku sadizmu, nors jų lūpose tauškalai apie pasaulio gelbėjimą... Tokie klerikaliniai tauškalai primena išprotėjusių šizofrenikų klaną, tik kaip čia taip jau nutiko, kad visi po vienu vienuolyno skliautu susirinkę? Nes toks tokį traukia?

Nėra šis filmas visiškos avarinės būklės, žiūrėti galima ir mintyti apie Bažnyčios kaip blogio šaltinio židinį. Tik kodėl kino industrija šiaip sakralius dalykus paverčia demoniniais, ką? Gal neatsitiktinai nori kažką pasakyti kaip ir apie šventąsias porno žvaigždes ir kunigus tvirkintojus? Juk seniai visiems aišku, kad Holivudas tiesą sako pateikdamas ją kaip fantastinį motyvą ir sukeldamas įspūdį, jog taip negali būti, nes taip būna tik filmuose. Kitaip sakant, net absurdiškiausiuose filmuose yra tiesos.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb: 5.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Miražas" / "Durante la tormenta" / "Mirage"

Sveiki, skaitytojai,

Ispanų mistinių trilerių režisierius Oriol Paulo gana neblogai pažįstamas lietuvių žiūrovams. Jo kūriniai man patinka, kadangi jie truputį nenuspėjami, išplėtoti ir juose nemažai gerų idėjų. „Nematomas svečias“ (2016), „Kūnas“ (2012), „Džiulijos akys“ (2010) – pastarasis tikriausiai buvo geriausias ir labiausiai man patikęs režisieriaus filmas. Naujausias jo darbas „Miražas“ (ispan. Durante la tormenta) (2018), sakyčiau, turėtų būti priskirtas kaip vienas geriausių režisieriaus filmų.

Pradėkime nuo to, kad priešingai nei „Nematomas svečias“, „Miražas“ turi kur kas įdomesnį scenarijų. Aišku, čia kur kas daugiau fantastinių laiko ir erdvių transformacijos motyvų, bet nuo to kaip tik filmą žiūrėti įdomiau. Čia susikerta 1989 metų ir po kelių dešimtmečių atsikartojanti simetriška unikali audra, kuri sujungia paralelinius pasaulius, atsiranda kelios laiko atšakos. Žaidimas su atmintimi, netikėtumai ir įvelta kaimynystėje įvykdyta žmogžudystės istorija leidžia pajusti filme išplėtotas netgi kelias viena su kita susijusias istorijas, kurios pagaviai ir įtikinamai „suveržtos“, nenuobodžios bei siužetiškai nenuspėjamos.

Didžiausia pagrindinės veikėjos dilema yra pasirinkimas grįžti į senąjį pasaulį pas dukrelę Gloriją ar pasilikti su vyru, kurio nelabai pamena. Dvi skirtingos tapatybės negali vienu metu sugyventi skirtingose tikrovėse. Tai nesunku įsivaizduoti ir susitapatinti, kad esminis padarytas sprendimas yra gana logiškas, nes tikriausiai visi iš mūsų rinktųsi būtent dar kartą pamatyti savo vaikus. Šiaip filmas atrodo gana dinamiškas, įtraukiantis. Režisieriui vėl pavyko sudėlioti istoriją kaip dėlionę, rebusą, kurį reikia spręsti ir nežinai, kuo viskas pasibaigs. Scenarijus, mįslinga dėlionė, fantastiniai motyvai, klasikinė žmonos nužudymo istorija – visa tai, sakyčiau, pagalvota ir perteikta tiksliomis dozėmis, todėl filmas neprailgsta ir išlaiko įtampą iki pat pabaigos kaip geras įtraukiantis serialas.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb:7.4

Jūsų Maištinga Siela