Filmas: "Miražas" / "Durante la tormenta" / "Mirage"

Sveiki, skaitytojai,

Ispanų mistinių trilerių režisierius Oriol Paulo gana neblogai pažįstamas lietuvių žiūrovams. Jo kūriniai man patinka, kadangi jie truputį nenuspėjami, išplėtoti ir juose nemažai gerų idėjų. „Nematomas svečias“ (2016), „Kūnas“ (2012), „Džiulijos akys“ (2010) – pastarasis tikriausiai buvo geriausias ir labiausiai man patikęs režisieriaus filmas. Naujausias jo darbas „Miražas“ (ispan. Durante la tormenta) (2018), sakyčiau, turėtų būti priskirtas kaip vienas geriausių režisieriaus filmų.

Pradėkime nuo to, kad priešingai nei „Nematomas svečias“, „Miražas“ turi kur kas įdomesnį scenarijų. Aišku, čia kur kas daugiau fantastinių laiko ir erdvių transformacijos motyvų, bet nuo to kaip tik filmą žiūrėti įdomiau. Čia susikerta 1989 metų ir po kelių dešimtmečių atsikartojanti simetriška unikali audra, kuri sujungia paralelinius pasaulius, atsiranda kelios laiko atšakos. Žaidimas su atmintimi, netikėtumai ir įvelta kaimynystėje įvykdyta žmogžudystės istorija leidžia pajusti filme išplėtotas netgi kelias viena su kita susijusias istorijas, kurios pagaviai ir įtikinamai „suveržtos“, nenuobodžios bei siužetiškai nenuspėjamos.

Didžiausia pagrindinės veikėjos dilema yra pasirinkimas grįžti į senąjį pasaulį pas dukrelę Gloriją ar pasilikti su vyru, kurio nelabai pamena. Dvi skirtingos tapatybės negali vienu metu sugyventi skirtingose tikrovėse. Tai nesunku įsivaizduoti ir susitapatinti, kad esminis padarytas sprendimas yra gana logiškas, nes tikriausiai visi iš mūsų rinktųsi būtent dar kartą pamatyti savo vaikus. Šiaip filmas atrodo gana dinamiškas, įtraukiantis. Režisieriui vėl pavyko sudėlioti istoriją kaip dėlionę, rebusą, kurį reikia spręsti ir nežinai, kuo viskas pasibaigs. Scenarijus, mįslinga dėlionė, fantastiniai motyvai, klasikinė žmonos nužudymo istorija – visa tai, sakyčiau, pagalvota ir perteikta tiksliomis dozėmis, todėl filmas neprailgsta ir išlaiko įtampą iki pat pabaigos kaip geras įtraukiantis serialas.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb:7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Angelas" / "El Angel"

Sveiki,

Po „Laukinės kriaušės“ ir „Vagiliautojų“ tikriausiai kol kas trečia labiausiai patikusi kino juosta šiame Kino pavasaryje buvo argentiniečių biografinis filmas „Angelas“ (ispan. El Angel) (2018), kuris pasakoja apie jauną angeliškos išvaizdos serijinį žudiką aštunto dešimtmečio pradžioje. Greitai tikrajam žudikui sukaks penkiasdešimt metų, kai kali kalėjime, na, o apie jį ir jo legendines žudynes jau sukurtos ir pirmasis filmas.

Visgi nuo pat pradžių filmu abejojau. Labiausiai kliuvo jaunojo garbaniaus Karlito aktoriaus vaidyba stambiame plane. Negeba kai kada „permesti“ vidinio blogojo genijaus vidinio pasaulio, bet už jį daug ką padaro jo paties veiksmai. Taip, vietomis jaunasis aktorius iš tikrųjų gana neblogai perteikia, bet visumoje tai buvo vienas didžiausių šio filmo trūkumų, ko nepasakysi apie jo nusikaltimų partnerį Ramoną, kuris kur kas aukštesnio kalibro aktorius su gera patirtimi kine ir televizijoje. Na, o visa kita – bravo! Gerai suręsta vyriška „Boni ir Klaido“ argentinietiška versija. Puiki režisūra, garso takelis, scenos... Viskas taip stilingai ir kruopščiai pateikta, kad kai kada pasijutau tiesiog žiūrėdamas suaugusiems skirtą animacinį filmą.

Bežiūrėdamas filmą, vis svarsčiau ne apie vaikio bebaimiškumą, nes kad jis šioks toks be saugiklio ir vieno šulo – čia viskas aišku, dėl to jis ir įdomus kaip psykas ar šizofrenikas. Bet vis laukiau kito momentu (čia net įdomu, kaip realus asmuo vertintų šio filmo vaizduoti vyrišką seksualumą), kada velniai griebtų garbanius pasibučiuos su juodbruvu draugeliu. Kiek daug intrigos iš LGBT pusės, bet taip ir nesulaukiame nė vieno vyriško pasidulkinimo. Kitą vertus, dėl to filmas ir dar įdomesnis, nes viskas palikta žiūrovo vaizduotei.

Vis galvoju apie tą pagrindinę dainą, kuria prasideda ir baigiasi filmais. Tikras hitas! Tiesiog apmaudu, kad organizatoriai šio muzikinio takelio nepasirinko festivalio pagrindinei dainai! Netgi dabar rašydamas šias eilutes, jos klausausi... Apibendrinus filmo visumą, man jis išties paliko ką pamąstyti, išėjęs iš salės vis perkurdavau ir prisimindavau kai kurias scenas, apgalvodavau režisūrinius sprendimus. O ir pati istorija kažkaip jaudino, įtraukė ir priešingai nei kokia „Bohemijos rapsodija“, šis biografinis filmas iš esmės atskleidžia laikmetį ir problemą, nestokodamas žiaurumo. Tai tas atvejis, kada biografiniam filmui dera ta kino sintetika, savotiška netikrumo (kaip antai šokantis namuose nusikaltėlis, kuriam viskas vis tiek, kai policijos ekipažas apsupęs namus) ir tampa kažin kokia almodovariška žaisminga estetika. Žinokit, verta bent sykį pasižiūrėti.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 7.1

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Garso takelis “El extraño de pelo largo“ - Banda Sonora :

Jūsų Maistinga Siela