Filmas: "Angelas" / "El Angel"

Sveiki,

Po „Laukinės kriaušės“ ir „Vagiliautojų“ tikriausiai kol kas trečia labiausiai patikusi kino juosta šiame Kino pavasaryje buvo argentiniečių biografinis filmas „Angelas“ (ispan. El Angel) (2018), kuris pasakoja apie jauną angeliškos išvaizdos serijinį žudiką aštunto dešimtmečio pradžioje. Greitai tikrajam žudikui sukaks penkiasdešimt metų, kai kali kalėjime, na, o apie jį ir jo legendines žudynes jau sukurtos ir pirmasis filmas.

Visgi nuo pat pradžių filmu abejojau. Labiausiai kliuvo jaunojo garbaniaus Karlito aktoriaus vaidyba stambiame plane. Negeba kai kada „permesti“ vidinio blogojo genijaus vidinio pasaulio, bet už jį daug ką padaro jo paties veiksmai. Taip, vietomis jaunasis aktorius iš tikrųjų gana neblogai perteikia, bet visumoje tai buvo vienas didžiausių šio filmo trūkumų, ko nepasakysi apie jo nusikaltimų partnerį Ramoną, kuris kur kas aukštesnio kalibro aktorius su gera patirtimi kine ir televizijoje. Na, o visa kita – bravo! Gerai suręsta vyriška „Boni ir Klaido“ argentinietiška versija. Puiki režisūra, garso takelis, scenos... Viskas taip stilingai ir kruopščiai pateikta, kad kai kada pasijutau tiesiog žiūrėdamas suaugusiems skirtą animacinį filmą.

Bežiūrėdamas filmą, vis svarsčiau ne apie vaikio bebaimiškumą, nes kad jis šioks toks be saugiklio ir vieno šulo – čia viskas aišku, dėl to jis ir įdomus kaip psykas ar šizofrenikas. Bet vis laukiau kito momentu (čia net įdomu, kaip realus asmuo vertintų šio filmo vaizduoti vyrišką seksualumą), kada velniai griebtų garbanius pasibučiuos su juodbruvu draugeliu. Kiek daug intrigos iš LGBT pusės, bet taip ir nesulaukiame nė vieno vyriško pasidulkinimo. Kitą vertus, dėl to filmas ir dar įdomesnis, nes viskas palikta žiūrovo vaizduotei.

Vis galvoju apie tą pagrindinę dainą, kuria prasideda ir baigiasi filmais. Tikras hitas! Tiesiog apmaudu, kad organizatoriai šio muzikinio takelio nepasirinko festivalio pagrindinei dainai! Netgi dabar rašydamas šias eilutes, jos klausausi... Apibendrinus filmo visumą, man jis išties paliko ką pamąstyti, išėjęs iš salės vis perkurdavau ir prisimindavau kai kurias scenas, apgalvodavau režisūrinius sprendimus. O ir pati istorija kažkaip jaudino, įtraukė ir priešingai nei kokia „Bohemijos rapsodija“, šis biografinis filmas iš esmės atskleidžia laikmetį ir problemą, nestokodamas žiaurumo. Tai tas atvejis, kada biografiniam filmui dera ta kino sintetika, savotiška netikrumo (kaip antai šokantis namuose nusikaltėlis, kuriam viskas vis tiek, kai policijos ekipažas apsupęs namus) ir tampa kažin kokia almodovariška žaisminga estetika. Žinokit, verta bent sykį pasižiūrėti.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 7.1

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Garso takelis “El extraño de pelo largo“ - Banda Sonora :

Jūsų Maistinga Siela

Filmas: "Netikėta meilė" / "El Amor menos pensado"

Sveiki,

Tikriausiai tik dėka festivalių galime pasižiūrėti Lotynų Amerikos kiną plačiajame ekrane, o ne kur nors užsislėpę po antklode nelegaliai. Šįkart į pagrindinę programą Kino pavasaris „ištempė“ argentiniečių romantinę dramą „Netikėta meilė“ (ispan. El Amor menos pensado) (2018). Filmas pasakoja apie pagyvenusią porą, kuri išlydi vienturtį sūnų į užsienį mokslams, o patys pasilikę vieni namuose nelabai bežino, ką bedaryti su savo santykiais.

Pykite-nepykite, bet tai vienas iš tų filmų, kur tikrai nė nežiūrėjęs į pavardę, galėjau pasakyti, kad jį režisavo moteris. Tai, savaime aišku, nėra nei pliusas, nei minusas. Tiesiog jaučiausi tam tikras žiūros kampas, „minkštumas“ ir netgi jaukumas. Filme pasirodo ryškiausi Argentinos aktorių duetas ir čia prisiminiau, kad jeigu mes kurtume tokio tipažo komercinį kiną, o ne bandytume suvaidinti anekdotines situacijas, gal ir į tą nustekentą lietuvišką kiną imčiau žiūrėti kitaip...

Šiaip „Netikėta meilė“ nėra jau tokia netikėta... Jau nuo pat pradžių aiški filmo pasakojimo struktūra, netgi nereikia turėti iš literatūros metiniam aštuntuko, kad žinotum, kaip tokios šeiminės novelės baigiasi – žiedinė kompozicija – kuo prasidėjo, tuo ir pasibaigė. Taigi meilė patyrė eilinį išbandymą ir filmas, atrodo, būtų apie tą patį, ką pasakoja eiliniai serialai, bet... Bet jį kažkaip taip meiliai sužiūrėjau. Tie saikingi gyvenimiški juokeliai, pokalbiai prie vyno taurės, tas pagyvenusių žmonių laimės ir naujų potyrių, aistrų ieškojimas toks „minkštas“, kad iš esmės susitapatini ir nesvarbu, kad tau dar nėra penkiasdešimt ar keturiasdešimt. Nes filmas apie tai, jeigu gyvenime nors kartą patyriai skyrybas, žinai, kokiais keliais galima „prasieiti“, kai bandoma užpildyti tuštumą.

Kažin kokio originalumo filmas nepasiūlo, tačiau malonų jaukumą tarsi vyno taurę visgi pakviečia pasimėgauti tais santykiais, vykusiais dialogais, saikingais komiškais nutikimais. Man iš esmės filmas subalansuotas žanriškai – jei išgyvenate šiuo metu skyrybų dramą, toks filmas neprivers jus pasijausti prasčiau ir venų pjaustytis ar permiegoti su visais esančiais kino salėje, bet jeigu ir turite stiprius santykius, netgi tada galite šyptelti iš kažkada jūsų pačių kurtų panašių dramų.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb:6.9

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela