Filmas: "Pirmasis ženklas" / "The First Omen"

 

Sveiki,

Niekada nebuvau didelis „The Omen“ siaubo frančizės gerbėjas, tik pamenu vieną tamsių plaukų surūgusį vaiką tarsi ištrūkusį iš paties pragaro. Net nustebau, jog naujasis siaubo filmas „Pirmasis ženklas“ (angl. The First Omen) (2024) pasakoja būtent apie šio siaubingo vaiko Damjano atsiradimą. Tiesa, pats veikėjas šioje serijoje nepasirodo, tiesą sakant, net nereikia matyti ankstesnių dalių, nes filmą kuo puikiausiai galima žiūrėti ir nieko nežinant apie „Ženklo“ pasakojimo tolimesnę istoriją.

Pirmoji serijos dalis pasirodė 1976 metais ir tapo savo žanro klasika, 2006 metais sukurtas perdirbinys, aišku, nebeįstengė pakartoti tokios pat sėkmės. Naujausiame filme pasakojama apie į Italiją atvykusią jauną amerikietę Margaret, kuri trokšta tapti vienuole ir pašvęsti savo gyvenimą Dievui. Visgi tikriausiai siaubo filmams nėra tinkamesnės vietos nei Bažnyčia, ten tiek to šventumo maža, kad blogis įsišaknijęs ant kiekvieno kryžiaus. Galiausiai vienuolė apsvaiginta (naktiniame klube!) ima suprasti, kad ji papuolė ne pas šventą Petrą, o į keistą vienuolyną, kuris toli gražu nepasižymi humaniškais ir krikščioniškais atjautos bruožais. Priešingai – mėgsta viduramžiškai pasavavaliauti.

Tai jau antras filmas, kurį šiemet matau, kada būtent Italijos vienuolynuose vyksta kažkokie neaiškūs genetiniai eksperimentai. Ankstesnis filmas vadinosi „Nekaltoji“ (2024), sakyčiau, lyg scenarijų būtų rašęs prie to paties darbo stalo dirbęs dvynys arba labai geras nusirašinėtojas, nes siužetai neįtikėtinai panašūs. Kaip, beje, ir pati režisūra: tamsi ir gotikinių kančios vaizdinių pripumpuotas pasakojimas, kuris vietomis išties baugina, o vietomis, atrodo, kad kažkas išplėšė scenarijaus lapus ir trūksta nuoseklumo. Pavyzdžiui, pagrindinė veikėja tik post factum sužino, kad ant galvos turi žymę. Kas per nesąmonė? Lyg būtų tik vakar gimusi. Filme esama keletas pavykusių ir nenuspėjamų pasažų, kai galvoji, kad čia tai jau tikrų tikriausia klišė, o režisūra pakeičia kryptį ir kažkaip „pagerina“ sceną natūraliais štrichais, nors visumoje, aišku, filmui pritrūko organikos, ypač kai prasideda sektantinis „Plačiai užmerktos akys“ maskaradas šalia gimdyvės pjaustymo kėdės. Vis galvoju: kodėl katalikų dvasininkai filmuose kaip susisukę nuo trydos bando išgelbėti tą pasaulį per hibridinius pabaisų ir monstrų eksperimentus? Kodėl scenarijaus motyvai amžinai tokie kaip iš Marvel serijos primityvūs ir neįtikinantys? Kelyje sutraiškomi žmonės, tačiau kunigėliai išlipę iš automobilių kad bent kiek atjaustų mirusiuosius į juos atsisukę, bet ne... verčiau išgelbės pasaulį išpjaudami iš moters gimdos palikuonį.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nekaltoji" / "Immaculate"

 

Sveiki,

Tikriausiai apie apsėdimus ir tikinčiųjų kančią vienuolynuose reiktų atskiros siaubo kino nišos, nes kasmet sulaukiame bent kelių šioje erdvėje ekranizuotų istorijų apie apsėdimus, demonus, vienuoles vaiduoklius, kunigus piktųjų dvasių varytojus ir apsėstuosius. Naujausias filmas apie tai – Michael Mohan režisuotas siaubo mistinis trileris „Nekaltoji“ (angl. Immaculate) (2024).

Dar vienoje analogiškoje istorijoje pasakojama apie amerikietę, kuri atvyksta į Italiją būti įšventinta į vienuoles ir tarnauti viešpačiui. Galiausiai sužinome, kad vienuolynas labiau primena griežtą hierarchinį kalėjimą nei vienuolyną. Sesuo Sicilija netrukus pasijunta nėščia, nors niekada nėra turėjusi jokių lytinių santykių, o vienuolyno vyresnieji net nesmerkdami leidžia jai būti vienuolyne iki gimdymo. Kvailiausia, kad filme neužfiksuota Sicilijos klausimai, kodėl taip su ja nutiko ir viską priima kaip dievo malonę. Tuo pat metu ji pastebi, jog vienuolynas kitoms nėra miela vietelė ir už tam tikrus prasižengimus čia baudžiama itin griežtai... Tik žinoma, nekaltoji šventoji yra neliečiama, nes ji nešioja naująjį Jėzų Kristų.

Tiesą sakant, filmo idėja lyg ir būtų visiškai nieko: atkurti pagal DNR Kristų, tačiau visos šios istorijos perteikimas toks siauras ir nutašytas tarsi iš atsibodusio katekizmo. Mistifikuojama be proto netiksliai ir su loginėmis spragomis, stengiantis sukurti gotikinį filmo gąsdinantį foną. Argi nekeista, kad sesuo Sicilija XIX amžiuje slampinėja po vienuolyną su žvake rankoje tarsi po viduramžių pilį, o kai ją veža į ligoninę staiga pas veikėjus atsiranda ir mobilieji telefonai, ir visi patogumai, o ką jau sakyti apie ištisą slaptą modernią laboratoriją. Blogieji kunigai tarsi demonai viena ranka naudojasi visomis technologijomis, o kita veikėjoms ant pėdų kaip per viduramžius degina kryžius. Tradicijos? Gali būti. Neproporcingas ir keistas epochų lipdinys neįtikina kaip ir vienuolių kankinimų metodai, bet labiausiai motyvas prikelti Kristų, kaip teigia šio projekto dalyviai, kad jis išgelbėtų pasaulį. Nuo ko? Nuo jų pačių sukeliamų nesąmonių? Tiesą sakant, taip ir nesupratau bažnyčios tarnų požiūrio į Jėzaus Kristaus mokymą, jis persimaišęs su šėtonišku sadizmu, nors jų lūpose tauškalai apie pasaulio gelbėjimą... Tokie klerikaliniai tauškalai primena išprotėjusių šizofrenikų klaną, tik kaip čia taip jau nutiko, kad visi po vienu vienuolyno skliautu susirinkę? Nes toks tokį traukia?

Nėra šis filmas visiškos avarinės būklės, žiūrėti galima ir mintyti apie Bažnyčios kaip blogio šaltinio židinį. Tik kodėl kino industrija šiaip sakralius dalykus paverčia demoniniais, ką? Gal neatsitiktinai nori kažką pasakyti kaip ir apie šventąsias porno žvaigždes ir kunigus tvirkintojus? Juk seniai visiems aišku, kad Holivudas tiesą sako pateikdamas ją kaip fantastinį motyvą ir sukeldamas įspūdį, jog taip negali būti, nes taip būna tik filmuose. Kitaip sakant, net absurdiškiausiuose filmuose yra tiesos.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb: 5.9

 

Jūsų Maištinga Siela