Filmas: "Skausmas ir šlovė" / "Dolor y gloria"

Sveiki,

Keli paskutinieji legendinio ispanų režisieriaus Pedro Almdovaro kino darbai kėlė labiau šypsnį nei susižavėjimą. Atrodė, kad režisierius tiesiog smaginasi tai bandydamas vėl sukurti „Chuljetoje“ (2016) aštrų trilerį arba grįždamas prie savo senųjų komedijų konceptų, pavaizduoti lėktuvo dramą parodijoje „Aš tokia susijaudinusi!“ (2013). Abu filmai buvo spalvingi, lengvi, neįnoringi, tačiau abiejuose pritrūko režisieriaus kibirkšties, aštrumo, netikėtumo ir ambicingumo. Pernai pasirodęs jo darbas „Skausmas ir šlovė“ (ispan. Dolor y gloria) (2019) pradėjo byloti apie visai kitokį Almodovarą, atsinaujinusį ir gerokai stebinantį...

„Skausmas ir šlovė“ labai ambicingai skambantis pavadinimas, sakyčiau, tinkantis kone karjeros pabaigai, tačiau režisierius sustoti neketina. Neseniai baigė filmuoti trumpametražį filmą su Tilda Swinton ir jau ruošiasi filmuoti dar vieną filmą su savo mūza aktore Penelope Cruz. Pastaroji pasirodo ir šiame filme, atlikdama tariamai Pedro Almodovaro prototipo Salvadoro motinos vaidmenį. Skurdžiai gyvenanti klajoklių šeimynėlė atsikelia į atokų miestelį ir apsigyvena žeminėje, pačioje vargingiausioje vietoje. Talento nestokojantis berniukas Salvadoras moko kur kas vyresnį berniuką rašto ir atrodo, kad mezgasi kažkokia sunkiai nusakoma erotika, sunkiai apibūdinama įtampa, kurią iš dalies galėjai justi „Blogas auklėjimas“ (2004).

Po daugel metų, jau pagyvenęs aktorius sunkiai serga, todėl yra priklausomas nuo vaistų ir narkotikų. Įstabų vaidmenį sukuria Antonio Banderas – žilstelėjusio, nelaimingo ir motinos (iš vaikystės laikų) besiilginčio vienišo homoseksualo istorija. Išties tai vienas geriausių pastarojo dešimtmečio aktoriaus vaidmenų. Galiausiai šio filmo kompozicija tampa koziriu, apgaulingu manevru, nes Almodovaro sužaidžia teatralizuotu triuku, kad tariami prisiminimai tėra tik vaidybinio kuriamo filmo eskizai. Tiesą sakant, tas triukas, veikiau pasirinkta kompozicija, nė kiek nenustebino, nes iš esmės to ir tikėjausi.

Visgi stipriausioji filmo dalis yra filmo visumoje išgauta melancholiška atmosfera. Po visomis tomis ryškiomis spalvomis, narkotikais, alkoholiu ir įsikabinimo į praeitį, pagrindinis veikėjas pulsuoja šventumo ir dvasiniu išgijimo troškuliu. Šįkart režisieriui pavyko per įvairias realybės ir kūrybos plotmes išskleisti ne karnavalinį eklektišką ekspresyvią istoriją, bet papasakoti autobiografiniais motyvais pačią Almodovaro dvasios esmę, kuri kituose filmuose buvo tik paraleliai juntama, užmaskuota. „Skausmas ir šlovė“ yra režisieriaus apsinuoginimas, jo praties prisiminimų ir patirčių įprasminimas.

Labai patiko LGBT scena, kada Salvadoras ir Federikas susitinka po daugel metų ir apmąsto praeities dienas ir kaip laikas pakeitė juos pačius, bet niekaip nenužudė jų geismo, grojant Chavelos Vargas dainai. Arba toji jautri scena, kai sena motina prisipažįsta įsižeidusi, kad negalėjo Madride prižiūrėti savo sūnaus, nes šis slėpė savo homoseksualią tapatybę ir išgyveno visai kitus dalykus, apie kuriuos su katalikiška motina nelabai ką pakalbėsi. Alkoholis, seksas, vienatvė, ilgesys, prisiminimai, apatija, melancholija – visa tai kaip niekad subtiliai sugula į šį filmą, kad ėmiau galvoti, jog režisierius tikriausiai pakrypo visai kita kūrybine linkme. Išties šis filmas jau kitoks, almodovariškas, bet jau itin sąžiningas. Ekspresija ir kičas, ilgai tarnavusios režisieriui kaip priemonė išreikšti savitą pasaulio matymą, nebeužgožia jautrumo ir skausmo. Atrodo, filme nieko pernelyg nevyksta: keli nostalgiško pokalbiai pavartojus narkotikų, penketas nuotrupų iš vaikystės, tačiau toji visumos istorija visgi užpildyta stiklinėje vandeniu iki kraštų. Sąžiningas filmas, kurio tikroji prasmė, manau, pačiam režisieriui buvo labai reikalinga.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šiuolaikiniai žvėrys" / "Relatos Salvajes"

Sveiki, kinomanai,

Tikriausiai ištikimi kinui žmonės neturėtų praleisti argentiniečių juodosios komedijos dramos „Šiuolaikiniai žvėrys“ (ispn. Relatos Salvajes) (2014), kuris pasaulyje sulaukė nemažai dėmesio ir pripažinimo – buvo šiemet nominuotas „Oskarui“ kaip geriausias užsienio šalies filmas ir šiaip prisikasė prie daugelio prestižinių apdovanojimų, kuriuos net sunku išvardinti. Paminėsiu, kad tai visų laikų žiūrimiausias Argentinos filmas savoje tėvynėje.

Filmas išties įspūdingas ir vertas akies. Tai 6 atskirų antologija, kurioje atsiskleidžia žmogaus žvėriškoji prigimties pusė – kerštas ir nepasitenkinimas esama situacija yra visose šešiose dalyse. Šiaip mėgstu vientisus filmus, kur įvykis seka įvykį, tačiau „Šiuolaikiniai žvėrys“ patraukia ne tik savo idėjomis, bet ir kiekvienos mažos istorijos pasakojimo sodrumu, įtaigumu ir įtampa. Aišku, jau po kelių istorijų žinome, kad kažkas mirs, kažkas tuoj pratrūks, tačiau socialinės aplinkos diktuojamos istorijos išlieka nemažiau įdomios. 

Filmas gali nepatikti tiems, kurie visgi pripratę prie lėtų ir subtilių dramų, šiame filme subtilumo beveik nėra. Tai juodas, tirštas, bet įdomus filmas. Įdomiausia tai, kad filmui pavyko sužadinti žiūrovui tas kasdienines situacijas, kuriose mes atsiduriame ir tampame beviltiški civilizacijos taisyklių sukaustyti įkaitai, pvz., istorija apie nutemtą nuo šaligatvio automobilį praktiškai sugriovė žmogaus gyvenimą. Liūdnos realybės absurdas liejasi ir netgi stilingai vietomis priartėja prie Q. Tarantino filmams būdingos bjaurasties ir smurto estetikos, prisimenant istoriją apie dviejų vyrų susisprogdinimą prie tilto...

Nepaisant savo brutalumo, retkarčiais blyksteli ir žmogiškumo atšvaitai, pvz., įsidarkiusi nuotaka vėl šoka su sutuoktiniu. Maža čia humoro, bet įtaigumas per norą sudrebinti ir sukrėsti žiūrovą, tikriausiai ir yra stipriausioji ir paveikiausioji filmo jėga. Man asmeniškai labai patiko šis filmas dėl savo ambicingumo, stilistikos ir, žinoma, ispanų bei argentiniečių aktorių – daugelis iš jų tikrai žinomi, kas bent kiek žiūri ispanišką kiną, tas atpažins. O šiaip verta dėmesio kino juosta. Rekomenduoju.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb:8.1

Jūsų Maištinga Siela