Filmas: "Šiuolaikiniai žvėrys" / "Relatos Salvajes"

Sveiki, kinomanai,

Tikriausiai ištikimi kinui žmonės neturėtų praleisti argentiniečių juodosios komedijos dramos „Šiuolaikiniai žvėrys“ (ispn. Relatos Salvajes) (2014), kuris pasaulyje sulaukė nemažai dėmesio ir pripažinimo – buvo šiemet nominuotas „Oskarui“ kaip geriausias užsienio šalies filmas ir šiaip prisikasė prie daugelio prestižinių apdovanojimų, kuriuos net sunku išvardinti. Paminėsiu, kad tai visų laikų žiūrimiausias Argentinos filmas savoje tėvynėje.

Filmas išties įspūdingas ir vertas akies. Tai 6 atskirų antologija, kurioje atsiskleidžia žmogaus žvėriškoji prigimties pusė – kerštas ir nepasitenkinimas esama situacija yra visose šešiose dalyse. Šiaip mėgstu vientisus filmus, kur įvykis seka įvykį, tačiau „Šiuolaikiniai žvėrys“ patraukia ne tik savo idėjomis, bet ir kiekvienos mažos istorijos pasakojimo sodrumu, įtaigumu ir įtampa. Aišku, jau po kelių istorijų žinome, kad kažkas mirs, kažkas tuoj pratrūks, tačiau socialinės aplinkos diktuojamos istorijos išlieka nemažiau įdomios. 

Filmas gali nepatikti tiems, kurie visgi pripratę prie lėtų ir subtilių dramų, šiame filme subtilumo beveik nėra. Tai juodas, tirštas, bet įdomus filmas. Įdomiausia tai, kad filmui pavyko sužadinti žiūrovui tas kasdienines situacijas, kuriose mes atsiduriame ir tampame beviltiški civilizacijos taisyklių sukaustyti įkaitai, pvz., istorija apie nutemtą nuo šaligatvio automobilį praktiškai sugriovė žmogaus gyvenimą. Liūdnos realybės absurdas liejasi ir netgi stilingai vietomis priartėja prie Q. Tarantino filmams būdingos bjaurasties ir smurto estetikos, prisimenant istoriją apie dviejų vyrų susisprogdinimą prie tilto...

Nepaisant savo brutalumo, retkarčiais blyksteli ir žmogiškumo atšvaitai, pvz., įsidarkiusi nuotaka vėl šoka su sutuoktiniu. Maža čia humoro, bet įtaigumas per norą sudrebinti ir sukrėsti žiūrovą, tikriausiai ir yra stipriausioji ir paveikiausioji filmo jėga. Man asmeniškai labai patiko šis filmas dėl savo ambicingumo, stilistikos ir, žinoma, ispanų bei argentiniečių aktorių – daugelis iš jų tikrai žinomi, kas bent kiek žiūri ispanišką kiną, tas atpažins. O šiaip verta dėmesio kino juosta. Rekomenduoju.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb:8.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nelegali vaikystė" / "Infancia clandestina" / "Clandestine Childhood"

Sveiki visi, 

Keliauju į Argentinos filmą ir šįkart noriu pakomentuoti filmą „Negali vaikystė“ (Clandestine Childhood) (2011). Na, tai Argentinos filmas 2013 metais siūlytas į „Oskarus“, tačiau atmestas. Neblogai įvertintas tiek žiūrovų, tiek kino kritikų. „Nelegali vaikystė“ – tai pasakojimas apie Argentinos laikus, kai ši sunkiai konfliktavo su Britanija, o šalyje kilo maištininkų banga, kurie pakeitę tapatybę, grįždavo į savo šalį, kurioje slapta kovojo ir slapstėsi nuo teisėsaugos. Negana to, tarp maištininkų esti ir vaikų, kurie pakeitę tapatybę bei vardus turi gyventi dvigubą gyvenimą – mokykloje jie kiti žmonės, o namuose teroristų vaikai. Tarp tokių dviejų barikadų atsiduria ir pagrindinis filmo herojus bręstantis Ernestas – Chuanas, kuriam sunkiai tenka suderinti šiuos du frontus, o ir protą susuka pirmoji mokyklinė meilė...

Tai tikra istorija, paremta Argentinos skaudžia praeitimi, atskleidžianti politinius šalies niuansus, gyventojų susiskaldymą ir kovą iš idėjos. Tai išties kebli, bauginanti filmo atmosfera. Juk mes taip mažai žinome apie Lotynų Amerikos politinę istoriją ir žmones, kurie padėjo galvas vardan geresnio gėrio – panašiai kaip mūsų partizanai miškuose.

Vieną iš pagrindinių vaidmenų sukuria Argentinos ir visos Lotynų Amerikos perlas Natalia Oreiro, kuri šįkart toli gražiai plastikiniais auskarais ir padažytomis lūpomis neblizga, čia ji – nusikaltėlė, kuri myli savo vaikus ir yra pasiryžusi padėti galvą, kad juos apgintų. Puikūs Argentinos aktoriai, garso takelis, įtikinamas operatoriaus darbas – tai išties ganėtinai vykusi juosta, tačiau kartu kažko joje pasigedau, tik nežinau ko. Ta situacija, kurioje atsidūrė ši šeima išties nelengva, bet kartu ji tokia šiek tiek svetima mano akimis. Gal norėjosi šiek tiek didesnio siužetinio plėtojimo, daugiau netikėtumo, nes retsykiais viskas būdavo per siaura, tačiau kartu iš šeimos ratelio parodoma visos šalies tragedija.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gyvenimo sienos" / "Sidewalls" / "Medianeras"

Sveiki visi,

Keliauju ir vėl į Argentinos kiną ir šįkart kino filmas „Gyvenimo sienos“ (Sidewalls / Medianeras) (2011 m.), dalyvavęs „Kino pavasaryje“, tačiau lyderiu netapęs. „Gyvenimo sienos“ – tai pakankamai emocionali ir įtaigi drama apie du žmones, gyvenančius greta. Taip, tai gan liūdna, melancholijos prisodrinta juosta, kuri retkarčiais sukelia liūdnus šypsnius ir tuo jis man labai patiko, nes atitiko dabartines mano gyvenimo nuotaikas. Neapsakoma žmogaus vienatvė mega pasaulio mieste Buenos Airėse, kur gyvena daugiau nei 11 milijonų žmonių, jautiesi tikrai mažas ir nereikalingas ir ta jausena, pasakojimo, režisūros stilius man buvo labai priimtinas.

Filmas gan paprastas ir šiuolaikiškas, tik jo transliacija ne tokia ir lengva, nes nelengva ištransliuoti nereikalingumo ir likiminį atsitiktinumo mikstūrą. Tema gali pasirodyti ganėtinai sudėtinga – šiuolaikinis žmogus urbanistiniame pasaulyje jaučiasi kaip skruzdėlė, o kad pabėgtų nuo beprotiškai plataus ir kartu labai izoliuoto pasaulio, jis panyrą į virtualų pasaulį ir jaučiasi visiškai apgailėtinas. Kažkur už nesamo lango bėga laikas gyvenimas, o jis personažams eina uždarose „batų dėžutėse“, kur esi mirtinai priklausomas nuo elektros, interneto, muzikos ir kartu vienatvės, kuri ir draugė, ir priešas. Visos mūsų norai ir laimės galbūt gyvena visai šalia – už kitos sienos, tik mes neįtariam. Iš esmės idėjine prasme lyg ir nieko naujo, tačiau labai džiaugiuosi pamatęs šią juostą. Paliko įspūdį megapolio peizažai, kurie buvo ir didingi, ir kartu trapūs, kaip ir paties žmogaus gyvenimas. 

Filmas labai stipriai turėtų „sulįsti“ vienišiams, kitiems jis gali pasirodyti įdomus ir lengvas užkandis, tačiau visi filmai, kurie pasakoja apie šiuolaikinį egzistencijos galimybes BŪTI, mane asmeniškai daugiau ar mažiau sukrečia, sukrečia savo paprastumu ir kartu sudėtingumu – viskas viename ir tik individualus klausimas, kurią sieną jūs pasirinksite – tą lengvąją, ar tą, prie kurios kartais paverkiama?

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Įniršis" / "La Rabia"

Sveiki,

Šįkart kinas mane nunešė į Argentiną ir pažiūrėjau „Kino pavasario“ repertuaro iš „Drąsios vizijos“ asortimento „Įniršis“ (La Rabia / Anger) (2008 m.). Šiame filme jau nesutinkame populiarių Argentinos kino aktorių, atvirkščiai, jame vaidina nepatyrę aktoriai, tačiau to nesimato. Šiaip filmas apie santykius ir neištikimybę Pampos lygumų kaime, kai moteris neištikima savo vyrui, turi aistringai slapstytis nuo vietinių, o jos meilės nuotykius nuolat regi kalbos dovanos neturinti dukrelė, kuri suklaidina savo tėvą piešiniais...

Šiaip išties filmas gal ir nėra iš lengvesnių, tačiau kažko man asmeniškai trūko, nors dramatizmas tikrai ganėtinai įdomiai išvystytas – animaciniai intarpai, mergaitės pasaulis, suaugusiųjų pasaulis, meditatyvios gamtovaizdžių panoramos ir šiek tiek realistiškai šokiruojantys nesuvaidinti vaizdai, kaip antai kiaulės skerdimas. Kadangi pats esu iš kaimo ir visada bėgdavau slėptis, jei skersdavo kiaulę, nes pats žudymo faktas man būdavo labai baisus, o šiame filme viskas lyg per padidinamą stiklą – dūris, kraujo čiurkšlės, spiegimas ir vidaus organų išvertimas į dubenį. Keista, kad argentiniečiai nenaudojo dujų svilinimui, bet pylė karštą vandenį... Šiaip kaimo aplinka išties įtikino ir jame vykstančios intrigos, griūvantys pasaulis, įsiliepsnojęs įniršis staiga sudegina visų žmonių pasaulius. Pykčio destruktyvi galia – beribė, sako filmo idėja.

Kaip jau minėjau, filmas ir patiko, ir kartu kažkuo jis mane vilkino inkaru. Tikrai nesigailiu pažiūrėjęs. Juosta panaši į europietiškąjį kiną savo realistiniu pamatu, tačiau užuodžiau ir egzotiškosios Argentinos dvelksmą. Ne, ne didmiesčių, bet lygumų, avių, šunų ir meilės, kuri painiojama su aistra. Šiaip ar taip, filmas gražus visomis prasmėmis. Gal ir Jums verta pamatyti?

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 6.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "XXY"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pakomentuoti kino filmą „XXY“ (2007 m.). Tai argentiniečių drama, gana kebloka, tačiau intriguojančia tema – hermafroditika. Juostą prieš jau nemažai metų galėjo išvysti ir „Kino pavasario“ žiūrovai, kaip pati juosta buvo vertinama, sunku pasakyti, tad nutariau pats pasižiūrėti ir įvertinti šį darbą. Argentinos režisierė Lucia Puenzo yra sukūrusi ne vieną dramą lyčių santykiais, tačiau šis tikriausiai yra jos stipriausias darbas, sprendžiu iš IMDb puslapio. „XXY“ – tai pasakojimas apie mergaitę – berniuką, kuris(i) turi abu lytinius organus ir turi nuolat vartoti hormoninius papildus. Šią paslaptį žino tik šeima, tačiau jų namuose apsistoja kita šeima su paaugliu vaikinu, kuris, regis, įsimyli merginą ir tik sueities metu sužino, kad jis – tai nei jis, nei ji. Pats personažas irgi savimi bodisi, išgyvena tikrą tapatybės paieškose pragarą, taigi filmo emocijos gan liūdnokos.

Visgi filmas man, galima sakyti, patiko, tačiau kažko ir pritrūko, tik sunkoka pasakyti ko. Pati tematika glumina, ji yra įdomi, intriguojanti, gal net kiek strigdanti ir dabar galvoju, kad tai bene stipriausia juostos pusė. Aišku aktorė Ines Efron, įkūnijusi hermafroditą atliko viską teisingai – perteikė sujauktos merginos – vaikino jausmus, dvasinį sumaištį, brandos ir savęs ieškojimo užkambarius. Šiaip, kai nieko panašaus nesu matęs, filmas ganėtinai įdomus ir savotiškai „sulendantis“, tačiau abejoju, ar norėčiau jį pamatyti antrą kartą, nes paprasčiausiai būtų nuobodu. Taigi tokie tatai ir mano vertinimai, tokie sujaukti, kaip ir pats filmo personažas.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela