Filmas: "Geri ketinimai" / "Las buenas intenciones" / "The Good Intentions"

 

Sveiki,

Ar įmanoma sukurti filmą, kuris būtų įdomus, tačiau jame nebūtų nė vieno blogo veikėjo? Tikriausiai daugelis pateiktumėte ne vieną europietiško kino pavyzdį, galgi net įvertintą ne vienu prestižiniu apdovanojimu. Vienas iš tokių filmų yra argentiniečių režisierės Anos Garcíos Blayos debiutinis darbas „Geri ketinimai“ (ispan. Las buenas intenciones) (2019), kuris Lietuvoje buvo pristatytas per Kino pavasario festivalį.

Filmą scenarijui rašė pati režisierė, prisiminusi savo vaikystės nutikimus. Istorija mus nukelia į 1990-ųjų Argentinos sostinę Buenos Aires, kurioje, kaip dažnai ir būna, šiame viename didžiausiame pasaulyje megapolių, sunku prasigyventi, todėl lotynų amerikiečiai drąsiai migruoja tarp kaimyninių šalių sostinių ieškodami uždarbio. Dėmesio centre – bohemiškos prigimties trijų vaikų tėvas Gustavas, kuris po pamokų ir savaitgaliais pasiima savo tris vaikus iš buvusios žmonos Secilijos. Gustavui neatrodo, kad labai rūpėtų jo vaikai, jis viską žiūri pro pirštus, nemoka jais rūpintis, tačiau dievina sunkią muziką, futbolą ir savo žolę rūkančius draugus. Natūralu, kad negebėjimas rūpintis vaikais yra negebėjimas planuoti ir savo gyvenimą, todėl Gustavas dažnai gyvena šia diena, skendi skolose ir nelabai prisideda prie vaikų išlaikymo, bet, atrodo, kad jam vaikai rūpi, bet ne tokiomis socialinėmis saugumo formomis, kokiais mes dažnai suvokiame standartinius rūpestingus tėvus. Tai filme ganėtinai įdomu, nes infantilus ir kiek savanaudis tėvas visgi atskleidžiamas ir kaip jautrus tėvas, kuriam rūpi vaikai, kuris suvokia žmonos ir jo naujojo draugo išvykimą į Paragvajų kaip geresnio gyvenimo garantą vaikams.

Iš tikrųjų filme, atrodo, nieko pernelyg daug nevyksta, tačiau turime keletą įdomesnių atšakų t. y. Gustavą, kuris apdovanotas tėvystės dovana, bet yra toli gražu netobulas ir atsainus, bet nuoširdus tėvas ir, žinoma, socialinius lotynų amerikiečių rėmus, kai gyvenimo aplinkybes ir šeimų santykius lemia ne „aš noriu taip ir anaip“ gyvenimo aplinkybės, bet skurdas ir geresnio gyvenimo paieškos. Norėčiau pagirti šįkart nuoširdų ir organiškai bei subtiliai kasdieniškai perteiktą vaikų vaidybą ir apskritai aktorių darbą, nes atsisakyti beveik visi holivudiniai sintetiniai nenatūralumai, pradedant susireikšminusiais ir teatralizuotai perteiktomis scenomis ir baigiant neretai negyvais dialogais – čia šito beveik nerasite, todėl filmas pavyko toks nuoširdus, tikroviškas, (kai kada dvelkia natūraliai pagautais eksperimentiniais kadrais), suprantamas tikriausiai visoms civilizuotoms kultūroms. Pabaigoje parodomi pačios režisierės išsaugoti dokumentiniai kadrai iš alternatyvios šios istorijos autentiškų prisiminimų.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 6.8

 

Puslapis į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gyvenimo sienos" / "Sidewalls" / "Medianeras"

Sveiki visi,

Keliauju ir vėl į Argentinos kiną ir šįkart kino filmas „Gyvenimo sienos“ (Sidewalls / Medianeras) (2011 m.), dalyvavęs „Kino pavasaryje“, tačiau lyderiu netapęs. „Gyvenimo sienos“ – tai pakankamai emocionali ir įtaigi drama apie du žmones, gyvenančius greta. Taip, tai gan liūdna, melancholijos prisodrinta juosta, kuri retkarčiais sukelia liūdnus šypsnius ir tuo jis man labai patiko, nes atitiko dabartines mano gyvenimo nuotaikas. Neapsakoma žmogaus vienatvė mega pasaulio mieste Buenos Airėse, kur gyvena daugiau nei 11 milijonų žmonių, jautiesi tikrai mažas ir nereikalingas ir ta jausena, pasakojimo, režisūros stilius man buvo labai priimtinas.

Filmas gan paprastas ir šiuolaikiškas, tik jo transliacija ne tokia ir lengva, nes nelengva ištransliuoti nereikalingumo ir likiminį atsitiktinumo mikstūrą. Tema gali pasirodyti ganėtinai sudėtinga – šiuolaikinis žmogus urbanistiniame pasaulyje jaučiasi kaip skruzdėlė, o kad pabėgtų nuo beprotiškai plataus ir kartu labai izoliuoto pasaulio, jis panyrą į virtualų pasaulį ir jaučiasi visiškai apgailėtinas. Kažkur už nesamo lango bėga laikas gyvenimas, o jis personažams eina uždarose „batų dėžutėse“, kur esi mirtinai priklausomas nuo elektros, interneto, muzikos ir kartu vienatvės, kuri ir draugė, ir priešas. Visos mūsų norai ir laimės galbūt gyvena visai šalia – už kitos sienos, tik mes neįtariam. Iš esmės idėjine prasme lyg ir nieko naujo, tačiau labai džiaugiuosi pamatęs šią juostą. Paliko įspūdį megapolio peizažai, kurie buvo ir didingi, ir kartu trapūs, kaip ir paties žmogaus gyvenimas. 

Filmas labai stipriai turėtų „sulįsti“ vienišiams, kitiems jis gali pasirodyti įdomus ir lengvas užkandis, tačiau visi filmai, kurie pasakoja apie šiuolaikinį egzistencijos galimybes BŪTI, mane asmeniškai daugiau ar mažiau sukrečia, sukrečia savo paprastumu ir kartu sudėtingumu – viskas viename ir tik individualus klausimas, kurią sieną jūs pasirinksite – tą lengvąją, ar tą, prie kurios kartais paverkiama?

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela