Filmas: "Amžiaus afera" / "El robo del siglo" / "The Heist of the Century"

 Sveiki,

 

Tikriausiai niekada nebūčiau rinkęsis žiūrėti filmo apie banko apiplėšimą, jeigu jį būtų pastatę amerikiečiai, nes per savo jau ne taip trumpą gyvenimą tiek bankų apiplėšimų mačiau, kad nustebinti būtų sunkoka, tačiau, kai tą daro ispanai ar Lotynų Amerikos kino kūrėjai, sakyčiau, verta surizikuoti. Šįkart argentiniečiai pateikia tikra istorija paremtą banko apiplėšimo istoriją, kurią pavadino tikrai ne kukliai „Amžiaus afera“ (ispan. El robo del siglo) (2020) – filmo pavadinimas nupyškintas iš 2006 metų Argentinos dienraščių antraščių, kuriose buvo rašoma apie sudėtingą ir filmo vertą tikrai įvykusį banko apiplėšimą.

 

Nors filmas paremtas tikra istorija, visgi kino kūrėjai sako, jog daug dalykų teko išgalvoti ir sukurti, tad ir filmas pavyko panašus į holivudinį nuorašą iš įvairių kriminalinių apiplėšimo filmų. Istorija pasakoja, kaip sukčių gaujelė 2005 Buenos Airėse sumąsto apiplėšti banką, sukuria neįtikėtiną dvigubą planą ir dienos šviesoje iš saugyklų nugvelbia, kaip manoma, 25 milijonų vertės turtą ir dar – pavyksta pabėgti nuo policijos. Aišku, vėliau visi sukčiai ir plėšikai sugaunami, o jų istorija tampa tikra legenda (tikrieji asmenys šiandien visi jau paleisti į laisvę).

 

Nuodugniai, kas siužetiškai vyksta filme, neminėsiu, tik pasakysiu, kad viskas sukasi apie planavimą, to plano įgyvendinimą ir plėšikų suradimą. Iš tikrųjų istorija labai klasikinė ir nieko čia įmantraus, tiesą sakant, nesitikėkite. Filmas su garsiais argentiniečių aktoriais duoda savitą kultūrinį koloritą, bet, kaip aš mėgstu sakyti, jeigu juos pakeistumėte kokiais amerikiečių aktoriais, filmas taptų eiliniu filmu apie banko apiplėšimą. Ką galėčiau išskirti? Tai yra argentinietišką humorą, nes filmo kūrėjai nesistengė dokumentuoti ar kažkaip užaštrinti tikrųjų įvykių, priešingai – jie linksminosi tarsi pratęsdami legenda tapusią aferą apie gaujelę sukčių, kurie apmulkino specialiąsias pajėgas.

 

Filmas dinamiškas, spalvingas, skirtas labiau ne istoriniam įvykiui, o pramoginiam reginiui, o jo pateiktis, priešingai nei tikėjausi, labai primena dinamiškus holivudinius filmus, todėl „Amžiaus afera“ beveik niekuo nenustebina, nepateikia nei Lotynų Amerikai būdingos kitokios režisūros, nei interpretacijos, tiesiog imituoja holivudinę kriminalinę pasiutpolkę. Tiesa, nesigailėjau pažiūrėjęs dėl pramogos ir kiek nuliūdau pamatęs ištisą net keliais dešimtmečiais pasenusią argentiniečių aktorių kartą, bet visgi filmas nei stilistiškai, nei savo ypatingumu neprilygsta kitam argentiniečių kriminaliniam filmui „Angelas“, kurį labiau rekomenduočiau pasižiūrėti. Tiesa, „Amžiaus afera“ turi itin ryškų ir gausų garso takelį, kuris neprailgs pramoginio kino žiūrovui.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gyvenimo sienos" / "Sidewalls" / "Medianeras"

Sveiki visi,

Keliauju ir vėl į Argentinos kiną ir šįkart kino filmas „Gyvenimo sienos“ (Sidewalls / Medianeras) (2011 m.), dalyvavęs „Kino pavasaryje“, tačiau lyderiu netapęs. „Gyvenimo sienos“ – tai pakankamai emocionali ir įtaigi drama apie du žmones, gyvenančius greta. Taip, tai gan liūdna, melancholijos prisodrinta juosta, kuri retkarčiais sukelia liūdnus šypsnius ir tuo jis man labai patiko, nes atitiko dabartines mano gyvenimo nuotaikas. Neapsakoma žmogaus vienatvė mega pasaulio mieste Buenos Airėse, kur gyvena daugiau nei 11 milijonų žmonių, jautiesi tikrai mažas ir nereikalingas ir ta jausena, pasakojimo, režisūros stilius man buvo labai priimtinas.

Filmas gan paprastas ir šiuolaikiškas, tik jo transliacija ne tokia ir lengva, nes nelengva ištransliuoti nereikalingumo ir likiminį atsitiktinumo mikstūrą. Tema gali pasirodyti ganėtinai sudėtinga – šiuolaikinis žmogus urbanistiniame pasaulyje jaučiasi kaip skruzdėlė, o kad pabėgtų nuo beprotiškai plataus ir kartu labai izoliuoto pasaulio, jis panyrą į virtualų pasaulį ir jaučiasi visiškai apgailėtinas. Kažkur už nesamo lango bėga laikas gyvenimas, o jis personažams eina uždarose „batų dėžutėse“, kur esi mirtinai priklausomas nuo elektros, interneto, muzikos ir kartu vienatvės, kuri ir draugė, ir priešas. Visos mūsų norai ir laimės galbūt gyvena visai šalia – už kitos sienos, tik mes neįtariam. Iš esmės idėjine prasme lyg ir nieko naujo, tačiau labai džiaugiuosi pamatęs šią juostą. Paliko įspūdį megapolio peizažai, kurie buvo ir didingi, ir kartu trapūs, kaip ir paties žmogaus gyvenimas. 

Filmas labai stipriai turėtų „sulįsti“ vienišiams, kitiems jis gali pasirodyti įdomus ir lengvas užkandis, tačiau visi filmai, kurie pasakoja apie šiuolaikinį egzistencijos galimybes BŪTI, mane asmeniškai daugiau ar mažiau sukrečia, sukrečia savo paprastumu ir kartu sudėtingumu – viskas viename ir tik individualus klausimas, kurią sieną jūs pasirinksite – tą lengvąją, ar tą, prie kurios kartais paverkiama?

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Laukimo muzika" / "Musica en espera"

Sveiki,

Šįkart noriu jus nukelti į Argentiną ir pristatyti komedijinę dramą „Laukimo muzika“ (Musica en espera). Nutariau pagaliau pažiūrėti komercinę melodramą ne iš Holivudo šalies, o nukeliaudamas į Lotynų Ameriką. Šįkart dėmesį mano patraukė jau tikriausiai visiems puikiai žinoma ir gal neužmiršta argentinietiškų serialų karalienė – Natalia Oreiro, kuri perkopusi 30 metų kažkaip netikėtai apleido šį žanrą ir vienu metu smarkiai įsisuko į kino industriją. 2003 metais matyta drama „Kleopatra“, kuri beje man dar ir patiko, neleido abejoti, kad Natalijos Oreiro vieta yra ne serialuose, bet didžiajame kine. 

„Laukimo muzika“ – tai iš pirmo žvilgsnio gan primityvus ir seriališkas siužetas. Nėščia moteris, dirbanti ofise, sutinka dėl muzikos pakvaišusį vyrioką, o atvykusiai mamaa, kuriai telefonu pripasakojo apie savo tobulą gyvenimą su Santjagu, nė prasitarti nenori, kad jis ją jau kadais palikęs, todėl griebia muzikantą ir čia pat motinai pristato, kad šis esąs tas garsusis Santjagas. Gal ir būtų viskas tuoj išaiškėję, jei muzikantas nebūtų įklimpęs į nemalonę ir nesutikęs žaisti šio apgaulingo žaidimo – o visa kita jau nuspėjama. Na, iš tikrųjų istorija kažkur pusiau lyg jau ir matyta lyg ir regėta – manęs iš esmės niekuo nenustebino. Labai džiaugiausi vėl susidūręs su tokiais puikiais Argentinos aktoriais kaip Diego Peretti, Natalia Oreiro bei garsiąja Norma Aleandro, pastaroji jau su Natalija dirbo prie „Kleopatros“. Puikus kolektyvas neleis nuobodžiauti, filme buvo neretai ir juokingų situacijų, net vietomis panešėjo į „Ieškokit Gudručio“ scenas. Patiko Oreiros kuriamas personažas – pakankamai solidus, rimtas, ne taip, kaip įpratę matyti ją strakaliojančią muilo operose. Sakyčiau, pakankamai rimta melodrama, pristokojama lėkštų ir hiperbolizuotų juokelių kiekviename žingsnyje. Filmą sužiūrėjau ganėtinai smagiai ir nuotaikingai, o jei ir jūs susigundysite, tai to paties ir jums linkiu. Manau, kad artimiausiu metu labiau patyrinėsi Oreiros kinografiją ir ateityje pristatysiu dar keletą filmų.

Mano įvertinimas: 7.5/10
IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela