Filmas: "Visiškai pakvaišusi" / "Re loca"

 Sveiki,

 

Vieno vakaro reginiu, prieš užmiegant ir praskaidrinant nuotaiką, tapo argentiniečių režisieriaus Martino Zaidelio (ar kartais ne lietuvių išeivių palikuonis? Ieškojau internete, bet nieko apčiuopiamo neaptikau) filmą „Visiškai pakvaišusi“ (ispan. Re loca) (2018), kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė Argentinoje ir visoje Pietų Amerikoje labai populiari aktorė Natalia Oreiro.

 

Filmas gal ir nėra toks geras, kokią puikią prisimenu Natalią Oreiro. Tiesa, nuo to karto, kai paskutinįkart kažką mačiau su ja kine ar seriale, nutekėjo nemažai vandens. Istorija absoliuti argentinietiška komedija, kuri laikosi ant moters, kuri artėja prie savo gyvenimo vidurio, stereotipų ir jų sulaužymo. Pilara, pagrindinė filmo veikėja, išsekusi ir nevykusius santykius su nevykusiu menininku užmezgusi, daug dirbanti jau antrą dešimtmetį reklamos kampanijoje, moteris, bet vieną dieną ją užgriūna nelaimės – visos vienu metu. Pilara slapta myli visai kitą vyrą, tačiau šis tuoj ves kitą... Žodžiu, melodramatiškumo nestinga. Galiausiai Pilara jaučiasi jau senstelėjusi, nebespėjanti kaip kadaise paskui naujoves, nebesuseka ir nebeišmano, kas vyksta internete ir kaip šiandien smarkiai progresuoja reklama...

 

Galiausiai vieną dieną ji, atseit atlikusi magišką užkeikimą, o iš tikrųjų vedina permainų troškimų, absoliučiai pasikeičia. Ji spjauna į geros moters įvaizdį, tampa įžūli, daro ką nori, keikiasi, meta darbą ir iškart tampa internetine žvaigžde. Iš vienos pusės filmas žaismingas, primenantis apie mūsų stereotipus, įsipareigojimus, kuriuos dažniausiai mes susikuriame ir bijome pokyčių arba dar baisiau – ką žmonės pasakys, todėl kenčiame. Iš kitos pusės filmas tiek paprastas ir primityvus, kad šioji idėja jau net nebe idėja, tai tik tiesiog dar viena ta pati parodija apie drąsią ir veržlią moterį, kuri nesusitaiko su pasaulio taisyklėmis. Filmas tuščias, laikosi ant klišių ir paprastų jau vienokiais ar kitokiais atvejais matytų situacijų parodijų. Jeigu atvirai, iš filmo nieko naujo nebesitikėkite, jis tiesiog absoliučiai nišinis. Tiesa, nors filmas ir vadinasi „Visiškai išprotėjusi“, bet iki tokio išprotėjimo kaip „Pagirios Las Vegase“ neišneša nė pro kur.

 

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb: 6.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Amžiaus afera" / "El robo del siglo" / "The Heist of the Century"

 Sveiki,

 

Tikriausiai niekada nebūčiau rinkęsis žiūrėti filmo apie banko apiplėšimą, jeigu jį būtų pastatę amerikiečiai, nes per savo jau ne taip trumpą gyvenimą tiek bankų apiplėšimų mačiau, kad nustebinti būtų sunkoka, tačiau, kai tą daro ispanai ar Lotynų Amerikos kino kūrėjai, sakyčiau, verta surizikuoti. Šįkart argentiniečiai pateikia tikra istorija paremtą banko apiplėšimo istoriją, kurią pavadino tikrai ne kukliai „Amžiaus afera“ (ispan. El robo del siglo) (2020) – filmo pavadinimas nupyškintas iš 2006 metų Argentinos dienraščių antraščių, kuriose buvo rašoma apie sudėtingą ir filmo vertą tikrai įvykusį banko apiplėšimą.

 

Nors filmas paremtas tikra istorija, visgi kino kūrėjai sako, jog daug dalykų teko išgalvoti ir sukurti, tad ir filmas pavyko panašus į holivudinį nuorašą iš įvairių kriminalinių apiplėšimo filmų. Istorija pasakoja, kaip sukčių gaujelė 2005 Buenos Airėse sumąsto apiplėšti banką, sukuria neįtikėtiną dvigubą planą ir dienos šviesoje iš saugyklų nugvelbia, kaip manoma, 25 milijonų vertės turtą ir dar – pavyksta pabėgti nuo policijos. Aišku, vėliau visi sukčiai ir plėšikai sugaunami, o jų istorija tampa tikra legenda (tikrieji asmenys šiandien visi jau paleisti į laisvę).

 

Nuodugniai, kas siužetiškai vyksta filme, neminėsiu, tik pasakysiu, kad viskas sukasi apie planavimą, to plano įgyvendinimą ir plėšikų suradimą. Iš tikrųjų istorija labai klasikinė ir nieko čia įmantraus, tiesą sakant, nesitikėkite. Filmas su garsiais argentiniečių aktoriais duoda savitą kultūrinį koloritą, bet, kaip aš mėgstu sakyti, jeigu juos pakeistumėte kokiais amerikiečių aktoriais, filmas taptų eiliniu filmu apie banko apiplėšimą. Ką galėčiau išskirti? Tai yra argentinietišką humorą, nes filmo kūrėjai nesistengė dokumentuoti ar kažkaip užaštrinti tikrųjų įvykių, priešingai – jie linksminosi tarsi pratęsdami legenda tapusią aferą apie gaujelę sukčių, kurie apmulkino specialiąsias pajėgas.

 

Filmas dinamiškas, spalvingas, skirtas labiau ne istoriniam įvykiui, o pramoginiam reginiui, o jo pateiktis, priešingai nei tikėjausi, labai primena dinamiškus holivudinius filmus, todėl „Amžiaus afera“ beveik niekuo nenustebina, nepateikia nei Lotynų Amerikai būdingos kitokios režisūros, nei interpretacijos, tiesiog imituoja holivudinę kriminalinę pasiutpolkę. Tiesa, nesigailėjau pažiūrėjęs dėl pramogos ir kiek nuliūdau pamatęs ištisą net keliais dešimtmečiais pasenusią argentiniečių aktorių kartą, bet visgi filmas nei stilistiškai, nei savo ypatingumu neprilygsta kitam argentiniečių kriminaliniam filmui „Angelas“, kurį labiau rekomenduočiau pasižiūrėti. Tiesa, „Amžiaus afera“ turi itin ryškų ir gausų garso takelį, kuris neprailgs pramoginio kino žiūrovui.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Laukimo muzika" / "Musica en espera"

Sveiki,

Šįkart noriu jus nukelti į Argentiną ir pristatyti komedijinę dramą „Laukimo muzika“ (Musica en espera). Nutariau pagaliau pažiūrėti komercinę melodramą ne iš Holivudo šalies, o nukeliaudamas į Lotynų Ameriką. Šįkart dėmesį mano patraukė jau tikriausiai visiems puikiai žinoma ir gal neužmiršta argentinietiškų serialų karalienė – Natalia Oreiro, kuri perkopusi 30 metų kažkaip netikėtai apleido šį žanrą ir vienu metu smarkiai įsisuko į kino industriją. 2003 metais matyta drama „Kleopatra“, kuri beje man dar ir patiko, neleido abejoti, kad Natalijos Oreiro vieta yra ne serialuose, bet didžiajame kine. 

„Laukimo muzika“ – tai iš pirmo žvilgsnio gan primityvus ir seriališkas siužetas. Nėščia moteris, dirbanti ofise, sutinka dėl muzikos pakvaišusį vyrioką, o atvykusiai mamaa, kuriai telefonu pripasakojo apie savo tobulą gyvenimą su Santjagu, nė prasitarti nenori, kad jis ją jau kadais palikęs, todėl griebia muzikantą ir čia pat motinai pristato, kad šis esąs tas garsusis Santjagas. Gal ir būtų viskas tuoj išaiškėję, jei muzikantas nebūtų įklimpęs į nemalonę ir nesutikęs žaisti šio apgaulingo žaidimo – o visa kita jau nuspėjama. Na, iš tikrųjų istorija kažkur pusiau lyg jau ir matyta lyg ir regėta – manęs iš esmės niekuo nenustebino. Labai džiaugiausi vėl susidūręs su tokiais puikiais Argentinos aktoriais kaip Diego Peretti, Natalia Oreiro bei garsiąja Norma Aleandro, pastaroji jau su Natalija dirbo prie „Kleopatros“. Puikus kolektyvas neleis nuobodžiauti, filme buvo neretai ir juokingų situacijų, net vietomis panešėjo į „Ieškokit Gudručio“ scenas. Patiko Oreiros kuriamas personažas – pakankamai solidus, rimtas, ne taip, kaip įpratę matyti ją strakaliojančią muilo operose. Sakyčiau, pakankamai rimta melodrama, pristokojama lėkštų ir hiperbolizuotų juokelių kiekviename žingsnyje. Filmą sužiūrėjau ganėtinai smagiai ir nuotaikingai, o jei ir jūs susigundysite, tai to paties ir jums linkiu. Manau, kad artimiausiu metu labiau patyrinėsi Oreiros kinografiją ir ateityje pristatysiu dar keletą filmų.

Mano įvertinimas: 7.5/10
IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela